Vytautas Kernagis: Kelionė per Vilnių ir Metus
Vytautas Kernagis: Kelionė per Vilnių ir Metus
Vytautas Kernagis (1951 m. gegužės 19 d. Vilniuje - 2008 m. kovo 15 d. ten pat) - lietuvių muzikos, dainuojamosios poezijos atlikėjas ir autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas.
Vytautas Kernagis gimė 1951 m. gegužės 19 d. Vilniuje, teatralų Gražinos Blynaitės-Kernagienės ir Aleksandro Kernagio šeimoje. Jo gimimo vieta - Kudirkos gatvė 5, dviaukštis namas su veranda, esantis pačiame Vilniaus centre, ant Tauro kalno. Šiame name šeima nuomojosi du kambarius antrame aukšte iki 1956 metų.
Nors pats V. Kernagis prisipažino, kad iš tų laikų beveik nieko neatsimena, išskyrus didelį stalinistinės architektūros namą Basanavičiaus gatvėje ir saulėgrąžų lukštų kvapą kieme, Kudirkos gatvė ir jos apylinkės jam buvo pirmasis pasaulis. Anot jo, Kudirkos gatvė rėmėsi į Čiurlionio gatvę, kur buvo kiemai, kuriais jis eidavo į darželį Vytenio gatvėje. Tuo metu, praėjus vos keleriems metams po karo, netoliese Basanavičiaus gatvėje veikė Vilniaus miesto teatras, todėl nemažai artistų buvo įsikūrę būtent šiame kvartale. Prieš 70 metų vaizdas čia buvo visiškai kitoks: ramios akmenimis grįstos gatvės, keliaaukščiai namai bei jų kiemai puikiai derėjo su mažais privačiais namukais ir šalia plytinčiais sodais.
Vėliau, Kernagio šeima persikėlė į Kaštonų gatvę, kur jis praleido dvidešimt šešerius metus, iki pat 1980 m. Kaštonų gatvėje esantis namas, kuriame Vytautas Kernagis gyveno 1954-1980 m. ir kur pradėjo kūrybinį kelią, pažymėtas memorialine lenta.
1961-1968 m. V. Kernagis mokėsi netoli namų esančioje Vilniaus Simono Daukanto gimnazijoje (tuometinėje 23-iojoje vidurinėje mokykloje), kurią pats yra įvardijęs „23-iosios epopėja“. Čia jis susipažino su Algimantu Mikutėnu ir Algimantu Puipa, kurie buvo įsteigę savo kino studiją „Noriu būti genijum“ ir kūrė savitus filmus.
1966 m. V. Kernagis sukūrė pirmąją savo dainą „Margi sakalai“ pagal programinį poeto V. Mykolaičio-Putino eilėraštį. Netrukus su bendramoksliais subūrė bigbito grupę „Aisčiai“, su kuria grodavo mokyklos šokiuose. Kaip ir daugelis kitų to meto jaunimo grupių, „Aisčiai“ daugiausia grojo „The Beatles“, „Rolling Stones“ bei „The Animals“ dainas.
Šiuo laikotarpiu V. Kernagis ir jo draugai susidūrė su KGB dėmesiu dėl piešiamų Vyčio ženklų, antisovietinių pasisakymų, planų steigti organizaciją „Laisva Lietuva“ bei nelegalų sienlaikraštį „Šviesoforas“. Už tai dešimtoje klasėje Kernagis buvo išmestas iš komjaunimo ir perkeltas į kitą klasę.
1966-1968 m. V. Kernagis lankė Valerijos Karalienės dramos būrelį buvusiuose Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno. Nors šiame būrelyje Kernagis atliko tik epizodinius vaidmenis, jam puikiausiai tiko įžūlaus mokinio Gedimino Barzdžiaus vaidmuo K. Binkio „Atžalyno“ pastatyme, kurį tarpukario Kauno teatre vaidino ir jo tėvas.
Kernagio kartai neformali Vilniaus jaunimo susitikimų vieta buvo akmenys vidury tuometinio Lenino prospekto (dabartinio Gedimino prospekto). Čia rinkdavosi su gitaromis, platėjančiomis kelnėmis, ilgais plaukais ir barzdomis, kurie buvo jų laiko ženklai. Svarbiausia „chebros“ susitikimų vieta buvo ant suoliukų šalia tuometinės Lenino aikštės. 2011 m. toje vietoje buvo pastatytas paminklinis suoliukas su į šoną atremta gitara, skirtas Kernagiui ir visai Brodo kartai. Ši vieta simbolizavo tam tikrą laisvę ir kitokio gyvenimo galimybę, kurią hipiai - ilgais palaidais plaukais, spalvingais rūbais, indiškomis skaromis, gėlėmis ir mini sijonėliais - atnešė į pilką sovietinę aplinką.
Paminklas skirtas V. Kernagiui atminti.
1969 metais V. Kernagis įstojo studijuoti aktorinio į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją). Kursą tuomet rinko Akademinio dramos teatro režisierius Henrikas Vancevičius. Tarp trylikos studentų Kernagis netrukus išsiskyrė drąsa ir kūrybiškumu. Į paskaitas jis visuomet eidavo tik su gitara, o šiuo laikotarpiu jis sukūrė didžiąją dalį dainuojamosios poezijos repertuaro.
1970-1973 m. buvo „Rupūs miltai“ grupės narys. Pagal savo žodžius sukūrė dainą „Išeinu“. 1969 m. su A. Ramonu Konservatorijoje įkūrė „Stiprią grupę iš pašaukimo“, dainavo A. Šabaniausko ir D. Dolskio kūrybą. Taip pat dalyvavo K. Antanėlio Dailės institute pastatytoje A. Lloido Webberio roko operoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“.
Ilgus metus apleistas stovėjęs sovietinės architektūros pastatas Žirmūnuose buvo legendinio, nelegalaus popseišeno Žirmūnų restorano banketinėje salėje vieta. Be Kernagio ir „Rupių miltų“, čia taip pat dalyvavo „Gėlių vaikai“, Olego Sartakovo „Sartakov Yesterday and Today“, Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas bei latviai „Natural Product“. Ši vieta simbolizavo muzikos vienybę, kuri jungė skirtingų tautybių žmones prieš esamą situaciją ir atmosferą, kurioje visi gyveno.
1977 m. Vilniaus plokštelių studijoje V. Kernagis įrašė, o po metų dienos šviesą išvydo pirmoji jo plokštelė „Vytautas Kernagis“, vėliau išleista kaip „Akustinis“ albumas. Šis įrašas įėjo į Lietuvos muzikos istoriją kaip pirmasis dainuojamosios poezijos albumas, įkvėpęs ne vieną kartą imti į rankas gitarą ir groti panašiai kaip savo laiku tai padarė Kernagis dainuodamas klasika tapusias „Purpurinį vakarą“, „Išeinu“, „Kelio daina“, „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ir kitas.
Šioje įrašų studijoje Kernagis su skirtingomis kompanijomis vėliau įrašinėjo reguliariai. Taip pasirodė plokštelės „Tarp girnų“ (mažoji plokštelė, 1982), „Tarp girnų“ (1984), „Žvilgsnis nuo kalno“ (1986), „Eik savo keliu…“ (1987), „Povo link“ (1989).
Nuo 1985 m. iki 2008 m. Kernagių šeima gyveno Tverečiaus gatvėje. Šie namai tapo didžiulių pokyčių tiek paties Kernagio, tiek ir visos Valstybės gyvenime liudininkais. Nors muzika visuomet ėjo greta, o permainų laikotarpiu scenoje pasirodė ir kaip puikus renginių vedėjas, ilgainiui jo charizmatiška natūra tapo neatsiejamu televizijos, masinių renginių bei šou dalimi.
Vytauto Kernagio šeima turėjo įdomią ir turtingą istoriją. Jo senelis Dominikas Jonas Blynas buvo vienas šviesiausių ir veikliausių prieškario Lietuvos inteligentų, visuomenės veikėjas. Jis dirbo Finansų, Susisiekimo ministerijose, Prekybos ir pramonės, Žemės bankuose. Kernagio motinos broliai dalyvavo pasipriešinime sovietų okupacijai, už ką buvo kalinami ir sušaudyti Lukiškėse. Šeimos istorija, kupina dramų ir išgyvenimų, turėjo įtakos Vytauto Kernagio pasaulėžiūrai ir kūrybai.
Vytautas Kernagis buvo apdovanotas A. Šabaniausko (1995 m.) ir „Bravo“ (2000 m.) muzikinėmis premijomis bei 2002 m. Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2008 m. Maestro užklupo sunki liga - skrandžio vėžys. Vytautą Kernagį palydėjome į amžinybę 2008 m. kovo mėn. 15 d.
Mintis literatūriniame Anykščių krašte rengti dainuojamosios poezijos festivalį kilo iškart po Vytauto Kernagio mirties, 2008 m. Norėdami dar labiau įprasminti jo atminimą, Anykščių r. savivaldybės (mero Sigučio Obelevičiaus, tuometinio jo patarėjo Sergėjaus Jovaišos) bei rašytojo Vytauto V. Landsbergio ir aktoriaus bei bardo Gedimino Storpirščio iniciatyva Anykščių Dainuvos slėnyje tų metų rugpjūčio paskutinį savaitgalį įvyko pirmasis „Purpurinis vakaras“. Neatsitiktinai festivalio pavadinimas sutampa su vienos V. Kernagio dainų pavadinimu.
2011 m. bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ dedikuojamas V. Kernagio 60-mečiui. Festivalio pabaigos koncerte buvo pristatytas projektas „Vytautas Kernagis „gyvai!“, kuriame prie iš ekrano dainuojančio maestro prisijungė jo kolegos ir draugo Andriaus Kulikausko vadovaujama estradinė grupė. Vytauto Kernagio 70-mečiui bus pristatytas dokumentinis filmas apie maestro.
Nuo 2010 m. Vilniaus Gedimino prospekte pradėta rengti šventė „Vilniaus Brodas Gyvas!“, kurioje atgaivinama ne tik XX a. 7-8 dešimtmečio dvasia, bet ir pagerbiamas V. Kernagis bei jo karta.
2008 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo iškilmėse maestro taip apibūdino gyvenimą Vilniuje: „Esu Vilnietis. Visa tai, kas vyko mano gyvenime - esu aš ir Vilnius. Visų pirma esu dėkingas Vilniaus rusams, kad mokė mokytis lietuviškai, labai esu dėkingas Vilniaus žydams - kad vertė mokytis rusiškai, labai esu dėkingas Vilniaus lenkams, nes kiekvieną antradienį spaudos kioskuose atsirasdavo žurnalas, kurio visi laukdavome […]“.
2011 m. gegužės 19 d., Vilniuje Kaštonų g. 2 (Naujamiesčio seniūnija), ant namo, kuriame V. Kernagis gyveno 1954-1980 m. ir kur pradėjo kūrybinį kelią, buvo atidengta memorialinė lenta.
2011 m. spalio 21 d. Vilniuje, šalia Lukiškių aikštės, buvo atidengta skulptoriaus Danieliaus Sodeikos ir architekto Rimvydo Kazicko sukurtas paminklas - iš bronzos nulieta skulptūra, kuri vaizduoja 1965-1980 metais čia stovėjusį suoliuką su į jo dešinį šoną atremta gitara ir simbolizuoja tais metais vykusį Brodo vaikų judėjimą, kurio vienu iš lyderių buvo Maestro Vytautas Kernagis.
2008 m. Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA), vienijanti atlikėjus ir muzikos įrašų gamintojus, įsteigė prizą - Vytauto Kernagio vardo gitarą. Ji kasmet teikiama už kūrybos indėlį į nacionalinę dainuojamąją poeziją.
