Žmogaus jausmai - tai sudėtingas ir nuolat tyrinėjamas fenomenas, kuris domina ne tik psichologus ir neurobiologus, bet ir ekonomistus, prekybininkus bei menininkus. Emocijos vaidina lemiamą vaidmenį priimant sprendimus ir veikiant kasdienį elgesį. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip gimsta ir apdorojami jausmai, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais ir įžvalgomis.

Emocijos ir racionalumas: kas valdo mūsų elgesį?

Neretai manoma, kad žmogus yra racionali būtybė, tačiau dažniausiai sprendimus priimame vadovaudamiesi ne protu, o jausmais. Emocijos yra stipresnės už protą, nes jos "gyvena" smegenyse daug ilgiau. Jau milijonus metų emocijos daro įtaką mūsų elgesiui, ir tai bando suprasti įvairių sričių specialistai.

Net animacijos kūrėjai susidomėjo šia tema, sukurdami filmą „Išvirkščias pasaulis“, kuris padeda suprasti, kaip veikia mūsų smegenys ir formuojasi atsiminimai. Filme parodoma, kodėl svarbi Džiaugsmo, Liūdesio, Pykčio, Pasibjaurėjimo ir Baimės bendrija. Liūdesio emocija yra ypač svarbi, nes padeda įsisąmoninti praradimus.

Smegenų vaidmuo emocijų formavimesi

Emocijos gimsta ir apdorojamos smegenų limbinėje sistemoje, kurią sudaro migdolinis kūnas, hipokampas, pagumburis, juostinis vingis, gumburas, uodžiamasis stormuo ir pertvara. Hipokampas, atminties formavimosi sritis, siunčia signalus į migdolinį branduolį. Sensorinė informacija pirmiausia keliauja į gumburą, o iš ten - į migdolinį kūną, kai atkeliauja emocinis dirgiklis. Migdolinis kūnas siunčia signalą į periferiją, pavyzdžiui, išsigandus kraujas plūsta į raumenis, kad pasiruoštume bėgti. Trumpojo kelio privalumas - smegenys gali reaguoti žaibiškai.

Tiesiai iš gumburo gaunama tik bendra informacija, sukelianti primityvias emocijas, o iš žievės atkeliauja išanalizuota informacija, leidžianti atpažinti ir įvertinti dirgiklį. Migdolinį branduolį valdo prieškaktinė žievė.

Emocijų valdymas ir prieškaktinės žievės svarba

Valdomi emocijų, ne visada galime priimti teisingus sprendimus. Tačiau, kai prieškaktinė žievė valdo emocijas, priimame teisingus sprendimus. Atminties mechanizmai įsijungia, kai prisimename, kaip elgėmės situacijose ir ką patyrėme.

Moksliniai tyrimai ir naujos technologijos

Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete atliekami emocijų formavimosi mechanizmų tyrimai. Augantys kompiuterių pajėgumai ir galingi statistiniai metodai padeda mokslininkams įvertinti pavienių neuronų veiklą ir skirstyti juos į grupes. Magnetinio rezonanso vaizdinimo (MRI) technologija sugeba išskirti beveik tris šimtus skirtingų regionų žmogaus smegenyse ir įvertinti jų aktyvumą.

Europoje vyksta „Human Brain Project“, kurio tikslas - apibendrinti turimą informaciją ir sukurti smegenų veiklą paaiškinantį modelį. Šis projektas apjungia 24 šalis ir 112 tyrėjų grupių.

Emocijos ir psichinės ligos

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) prognozes, depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Sutrikus emocijų reguliacijai, užplūsta apatija, ir dažnai depresija sergantis žmogus pasirenka savižudybę. Tyrimai rodo, kad beveik 90 proc. moterų prieš menstruacijas patiria neigiamas emocijas, o apie 5 proc. kenčia nuo priešmenstruacinio disforinio sutrikimo, kurio požymiai yra gili depresija, neviltis, nerimas, įtampa, emocinis nestabilumas, nevaldomas pyktis ir susierzinimas.

Hormonų įtaka emocijoms

Moterų emocijos tiriamos naudojant elektroencefalografijos metodą, matuojant estradiolio ir progesterono hormonų koncentracijas. Nustatyta, kad subjektyvus emocijas sukeliančių vaizdų vertinimas skiriasi priklausomai nuo hormonų koncentracijos. Elektroencefalograma atspindi dviejų dalių (simpatinės ir parasimpatinės) nervų sistemos aktyvumo pokyčius.

Tyrimai parodė, kad žmogus maždaug po 450 milisekundžių identifikuoja, ar stimulai sukelia jam malonius, nemalonius, ar neutralius jausmus. Po 6 sekundžių žmogus vaizdus vertina subjektyviai, balais, įsijungia emocinė patirtis, ateina informacija iš hipokampo. Todėl reikalingas psichologo įsikišimas, kad jis galėtų įvertinti emocinę patirtį, nes žmonės su skirtinga emocine patirtimi skirtingai reaguoja į tuos pačius stimulus.

Neurobiologai atlieka fiziologinius tyrimus, registruodami elektrokardiogramą, odos laidumą, elektroencefalogramą. Emocijų komponentai yra subjektyvus išgyvenimas, fiziologinis atsakas ir raiškos komponentas, kuris atspindi elgesį patiriant emocijas.

Empatija: sugebėjimas užjausti kitą žmogų

Viena paslaptingiausių emocijų - empatija, tai sugebėjimas užjausti kitą žmogų, jausti ir suprasti, ką jaučia kitas individas. Empatija apima ir būdus valdyti emocijas. Empatija turi bazinį lygmenį - reagavimą į įvykį, kuris yra gana primityvus, pavyzdžiui, kūdikių verksmas. Tačiau yra ir kognityvinis aspektas, vadinamas perspektyvos suvokimu, kai bandome įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje. Galiausiai, yra emocinis aspektas, kai tiesiog matome, kad kitas žmogus yra patenkintas arba liūdnas ir norime jam padėti.

Mokslininkai tyrinėja empatijos skausmui mechanizmus ir nustatė, kad yra persidengiančių grandinių, kurios veikia, kai pats jauti skausmą ir kai matai kito žmogaus skausmą. Tačiau egzistuoja evoliucinis mechanizmas, leidžiantis nesąmoningai diskriminuoti kitus žmones, skirstyti juos į savo ir ne savo grupės narius. Gera žinia, kad galima išmokti įveikti šį evoliucinį mechanizmą, naudojantis socialinio neuromokslo kuriamais metodais, pavyzdžiui, virtualios realybės technologijomis.

Emocinis intelektas ir jo reikšmė

Automatizacijos ir robotizacijos fone didėja emocinio intelekto (EQ) svarba. Emocinis intelektas yra gebėjimas atpažinti, suprasti savo emocijas ir jausmus bei juos valdyti, taip pat suprasti aplinkinių emocijas. Empatija yra viena didžiausių emocinio intelekto dalių.

Emocinis intelektas svarbus ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe, ypač vadovams. Sėkmingas vadovas atsakingas už savo komandą, jos ugdymą, grįžtamojo ryšio teikimą, bendradarbiavimo skatinimą, streso situacijų valdymą. Įrodyta, kad žmonės su aukštesniu emociniu intelektu yra labiau patenkinti darbu ir išsiskiria geresniais darbo rezultatais.

Tačiau emocinis intelektas turi ir tamsiąją pusę. Emocinio intelekto testai dažniausiai remiasi savęs vertinimu, todėl negali būti visiškai tikslūs. Kai kurie mokslininkai kritikuoja emocinį intelektą, vadindami jį mada, preke, išpūstu burbulu, kuriame apstu mokslo nepatvirtintų faktų ir mitų.

Nepaisant to, dirbdami su savo emocijų pažinimu ir valdymu, tikrai nepralošime - gyvensime sveikiau, laimingiau, tikėtina, kad turėsime geresnius santykius ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe.

Nauja perspektyva į emocijų mokslą

Emocijų mokslas išgyvena revoliuciją. Psichologė ir neuromokslininkė Lisa Feldman Barrett paneigia ilgą laiką vyravusį įsitikinimą, kad emocijos yra savaiminės reakcijos, universalios ir „užprogramuotos“ įvairiose smegenų srityse. Ji įrodo, kad mes, žmonės, kiekvieną emocijos atvejį sukonstruojame pagal unikalią smegenų, kūno ir kultūros sąveiką. Emocijos neatsiranda, veikiau mes jas susikuriame patys. Jos skiriasi atsižvelgiant į kultūrą, o jas sugeneruoja dinamiški neuronų tinklai.

L. F. Barrett teigimu, smegenys konstruoja tikrovę, kurią suvokia, ir emocijas, kurias patiria, naudodamosi pagrindinėmis smegenų sistemomis, o ne tam skirtomis grandinėmis. Ir jos tai daro kartu su kitomis smegenimis, su jas supančia kultūra.

Koučingas ir smegenų galia kasdieniniame gyvenime

Neurologijos mokslų daktarė Gabija Toleikytė taiko savo žinias ne tyrimų laboratorijose, bet kasdieniniame gyvenime. Ji - kvalifikuota verslo ir karjeros koučerė, padedanti žmonėms atrasti atsakymus į labiausiai ramybės neduodančius klausimus. G. Toleikytė teigia, kad visi mūsų jausmai, veiksmai ir mintys gimsta smegenyse, kurios yra mūsų asmenybės, elgsenos, prisiminimų ir pasaulio suvokimo buveinė.

Smegenų tyrimai patvirtina skirtumus tarp žmonių - kiekvieno iš mūsų smegenys yra skirtingos, tad pasaulį matome kitaip, mąstome kitaip ir net tas pačias situacijas galime interpretuoti visiškai skirtingai. Problemos kyla, kai įsivaizduojame, kad kiti žmonės yra tokie pat, kaip ir mes.

Koučingas yra klausimais pagrįstas metodas, kurio esmė - padėti žmogui atrasti jam geriausiai tinkantį sprendimą. Koučeris tau neduoda patarimo, jis tiesiog labai įdėmiai klausosi ir su nuoširdžiu smalsumu užduoda klausimus, kurie tau padeda išnarplioti savo minčių gumulą. Iš to gimsta aiškus situacijos matymas, aštrus mąstymas apie tai, kaip atsirado šios problemos, ir įžvalgos, kaip jas išspręsti.

G. Toleikytė padeda žmonėms atrasti, kas jiems iš tikrųjų yra prasminga, ir susidaryti planą, kaip to pasiekti bei įveikti kliūtis šioje kelionėje.

Patarimai tėvams: kaip suprasti vaiko smegenų raidą

Norint geriausiai suprasti savo vaiką ir kokios sąlygos labiausiai tinka jo talentams atsiskleisti, svarbu suprasti, kaip vystosi vaiko smegenys ir kas reikalinga jų optimaliam funkcionavimui. Svarbiausi komponentai - saugumas, emocinis intelektas ir individualumo skatinimas. Jei vaikas stresuoja, jo smegenų žievė netenka pakankamai deguonies ir gliukozės, tad jam sunkiai seksis mokytis. Svarbu suprasti, kokios sąlygos geriausiai tinka jūsų vaikui jaustis saugiai.

Emocinis intelektas ir dvasingumas

Lektorė Rita Regalė pastebi, kad daugėja žmonių, kuriems aktualios emocinio intelekto, emocinės kompetencijos EQ, dvasingumo, sąmoningumo temos. Emocinis intelektas - tai gebėjimas atpažinti ir suvokti savo ir kitų emocijas, jas tinkamai valdyti santykyje su savimi ir kitais. Aukšto emocinio intelekto žmogus pastebi ryšį tarp vyraujančių minčių, emocijų ir iš jų kylančių veiksmų bei geba tai kontroliuoti.

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai skelbia, kad intelektiniai gebėjimai (IQ) turi tik 15 proc. įtakos mūsų sėkmei, o emocinė kompetencija (EQ) - net 85 proc. Išmintį ir visišką savirealizaciją žmogui garantuoja intelektiniai gebėjimai (IQ) kartu su išlavinta emocine kompetencija (EQ).

Žmogaus sąmoningumo lygį galime įvertinti, stebėdami jo elgesį ir reakciją į aplinką. Elgesį lemia emocijos ir jausmai, o gebėjimas jas valdyti priklauso nuo asmens sąmoningumo, emocinio intelekto lygio (EQ).

Kaip stiprinti emocinį intelektą?

Sąmoningai stebėdami save, aiškiau pastebime visus savo kūno siunčiamus signalus ir suvokiame, kokia informacija, mintys mus priverčia jaustis prastai, patirti diskomfortą, skausmą. Tada galime valingai nukreipti mintis į maldą ar kitus gražius, šviesius dalykus, susijusius su dėkingumu, besąlygine meile, gėriu, grožiu, automatiškai atsijungdami nuo negatyvaus transliuotojo ir prisijungdami prie kitos, mus stiprinančios ir tobulinančios prasmės.

Emocinio intelekto lavinimas, EQ stiprinimas yra nuolatinis procesas ir saviugda, todėl pradinis žingsnis yra savęs pažinimas ir savivoka.

Meilė be atsako: įsimylėjimo fazė ir jos kančios

Kas nėra patyręs meilės be atsako? Turbūt daugelis žino, koks tai yra jausmas, kuris, laimei, praeina. Tačiau ką daryti, kai visas mintis jau kuris laikas užvaldęs vienas žmogus? Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas teigia, kad tai, kaip reaguojame į atstūmimą, meilę be atsako, kiek laikomės įsikabinę į šiuos santykius, lemia mūsų asmenybės bruožai, kurie susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje.

„Žodis meilė turi plačią reikšmę, - pasakoja seksologas-psichoterapeutas V.Žukas. - Kalbėdami apie jausmus be atsako, neapsieisime be trumpo rakurso apie tai, kas yra toji meilė apskritai.“

„Pirmoji meilės fazė - įsimylėjimas. Kaip žinoma, nuo seno egzistuoja pasakymas, kad meilė - tarsi liga. Tai aktualu kalbant būtent apie šį etapą. Tačiau įsimylėjimas negarantuoja, kad santykiai turi ateitį. Po svaiginančios pradžios santykių laukia rimti išbandymai. Tik sėkmingai įveikusi minėtus etapus pora gali pasiekti paskutiniąją - ketvirtąją - brandžios meilės fazę. O po kiek metų poroje galima džiaugtis brandžia meile? V.Žukas teigia, kad iki jos gali tekti laukti ir penkiolika dvidešimt metų.

Kuriame etape verda meilės be atsako kančios? „Vienpusė meilė ir jos kančios daugiausiai būdingos pačiai pirmajai - įsimylėjimo - fazei“, - paaiškina V.Žukas. Pirmajame etape, kai vienas žmogus įsimyli kitą, ne visada į karštus jausmus atsakoma tuo pačiu. Tuomet tenka susitaikyti, kad jausmas vienpusis. Įsimylėjėlis užplūdus pirminiam svaiguliui patenka į gana pavojingą būseną, kurioje yra nekritiškas savo meilės objektui.

„Įsimylėjimo fazė primena gripą - kyla temperatūra, rausta veidas, skiriasi daug dopamino, nėra kritikos. Jis pamini, kad įsimylėjimo sukelti jausmai dažnai lyginami su narkotiniu apsvaigimu. „Ir tai yra teisingas palyginimas, nes įsimylėjimo metu veikia daug mediatorių: seratoninas, dopaminas, daug endorfinų...

Kaip išgyventi atstūmimą ir vienpusę meilę?

Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas pabrėžia, kad tam daug reikšmės turi asmenybės nuostatos, savivertė: „Vėlgi, tai ateina iš vaikystės. Kalbant apie moteris, padėtį palengvina, jei jos nuo mažumės žino, jog yra vertingos ir gali išgyventi be vyro.“ Nukentėjusiems nuo nelaimingos meilės V.Žukas pataria nebijoti kreiptis pagalbos, kad lengviau išgyventų šį sunkų gyvenimo etapą.

V.Žukas teigia, kad tikrai ne visi kreipiasi pagalbos ir ne visiems jos reikia - dalis žmonių su šiais sunkiais jausmais susitvarko patys. Visgi nereikia galvoti, kad jei draugas šį etapą išgyveno pats, turiu tai padaryti ir aš. Kartais meilė be atsako gali tęstis kone visą gyvenimą.

„Jei aš neurotiškas, pažeistas, man bus sunkiau. Anot jo, ypač sudėtinga, jei nelaiminga meilė ištinka pakartotinai - dėl to gali kilti intymaus santykio baimė, nusivylimas priešinga lytimi. „Jei mane palieka trečias vyras, kokių minčių gali kilti?

Psichoterapeutas-seksologas V.Žukas primena, kad vienpusės meilės išgyvenimus reikia vertinti rimtai - apie tai byloja ir dėl to kylančios savižudybės. „Pirmiausiai seka depresinė būsena, o paskui gali atsirasti ir mintys pakelti prieš save ranką. Tačiau vėlgi, tai nutinka pažeistoms asmenybėms.“

Asmeninė atsakomybė už savo jausmus

Dažnai gyvenime susiduriame su situacijomis, kai aplinkiniai žmonės jaučia įvairius jausmus - pyktį, nusivylimą, liūdesį - dėl mūsų veiksmų ar žodžių. Pirmiausia, svarbu pripažinti, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo jausmus ir reakcijas. Niekas kitas negali priversti mūsų jaustis tam tikru būdu - tai yra mūsų vidinis pasirinkimas, paremtas mūsų patirtimi, vertybėmis bei požiūriu. Šis principas - asmeninės atsakomybės suvokimas - yra pagrindas emociniam intelektui augti.

Tačiau čia kyla papildomas klausimas: ar galime elgtis kaip norime, visiškai neatsižvelgdami į kitų jausmus? Jei norime kurti artimus ir harmoningus santykius, turime pripažinti, kad mūsų elgesys veikia aplinkinius. Pavyzdžiui, jei nuolat juokaujame taip, kad kažkas iš mūsų aplinkos jaučiasi įžeistas ar nepatogiai, galime pastebėti, kad jų emocinė būsena pablogėja. Ši dinamika tampa ypač svarbi artimuose santykiuose. Tarkime, jei mūsų partneris dažnai jaučia diskomfortą dėl mūsų žodžių ar veiksmų, tai tiesiogiai veikia mūsų santykius. Ir nors teoriškai galėtume sakyti, kad tai jo jausmai, praktiškai tai tampa ir mūsų rūpesčiu. Kodėl? Nes mums rūpi mūsų partnerio emocinė būsena ir norime, kad jie jaustųsi laimingi bei mylimi.

Vieną situaciją iliustruoja klientas, pavadinkime jį Tomu. Tomas pasakojo, kaip per ilgą laiką jis nesąmoningai nuolat erzino savo draugą, juokaudamas apie jo nesėkmes. Iš pradžių draugas tik šypsodavosi ir juokėsi kartu, tačiau laikui bėgant Tomas pastebėjo, kad draugas tapo tylus ir mažiau bendraujantis. Vieną dieną Tomas gavo žinutę, kurioje draugas prisipažino, kad šie „juokai“ tapo skaudūs ir priverčia jaustis nepilnaverčiu. Nors Tomo tikslas niekada nebuvo žeisti, jo veiksmai turėjo neigiamą poveikį draugo emocinei būklei. Tomo istorija parodo svarbią pamoką: ne visada reikia sąmoningai siekti įskaudinti kitą žmogų, kad tai įvyktų.

Svarbus aspektas šiame procese yra atgalinis ryšys, kurį gauname iš aplinkinių. Jei matome, kad mūsų žodžiai ar veiksmai žeidžia kitus, mes turime galimybę keisti savo elgesį. Kartais toks pokytis gali būti subtilus ir mažas, pavyzdžiui, renkantis kitaip juokauti ar atsisakant tam tikrų temų, kurios gali žeisti. Galų gale, jei žmonės, kuriuos skaudiname, mums yra svarbūs, atsiranda didesnė motyvacija dirbti su savimi. Tai nėra savęs išdavystė, o sąmoningas sprendimas mažinti neigiamą poveikį, kurį darome kitiems.

Kaip gerinti santykius ir atsižvelgti į kitų jausmus?

• Įsiklausykite į atgalinį ryšį.
• Paklauskite tiesiai. Kartais geriausias būdas sužinoti, kaip Jūsų elgesys veikia kitus, yra tiesiogiai jų paklausti.
• Rinkitės švelnesnę komunikaciją.
• Nenuvertinkite kitų jausmų.
• Dirbkite su savo elgesiu. Jei matote, kad Jūsų elgesys dažnai žeidžia kitus, įvertinkite galimybę keisti savo požiūrį ar įpročius.

Emocijos: kas jos yra ir kaip jos veikia mus?

Emocijos - tai mūsų subjektyvi emocinė ir fiziologinė reakcija į tai, kas vyksta aplinkoje arba mūsų viduje. Deja, jų pasirinkti mes negalime. Bet galime mokytis jas valdyti ir su jomis susigyventi.

Anot garsaus psichologo Paulo Ekmano, bazinės žmogaus emocijos yra pyktis, baimė, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, pasibjaurėjimas. Jo kolega Carolis Izardas yra išskyręs jų kiek daugiau: susidomėjimą, džiaugsmą, nustebimą, meilę, liūdesį, pyktį, pasišlykštėjimą, panieką, baimę, gėdą, sumišimą ir kaltę.

Baimė ir nerimas: natūralios reakcijos ar problemos ženklas?

Šiandien, karo Ukrainoje metu, daugelis iš mūsų susiduria su karo grėsmės baime. Įtampa tvyro ore, kad ir kur būtume - namuose, darbe, viešajame transporte ar net parduotuvėje. Šiemet, dažniau nei įprastai, jaučiame nerimą ir baimę. Ir tai yra natūralu. Juk sunku džiaugtis ir jaustis pakylėtiems, kai kaimynystėje vyksta baisūs dalykai, - žūva ir kenčia žmonės.

Svarbu priimti savo jausmus ir suprasti, kad nerimas ir baimė - nėra blogai. Šios emocijos reikalingos mums tam, kad atliktų apsauginę funkciją, skatintų bėgti arba kovoti, kai to prireikia. Problema atsiranda, kai nesugebame šių jausmų valdyti. Baimė ir nerimas, jei juos blogai valdome, gali peraugti į paniką arba panikos priepuolius. Tokioje būsenoje žmogus gali pamesti ryšį su realybe ir elgtis neadekvačiai.

Kaip elgtis, pastebėjus panikos ataką?

• Užmegzkite kontaktą su žmogumi.
• Pakalbinkite jį, užduokite klausimų, kad jis galėtų atsakyti, pavyzdžiui: „ar girdi mane“, „suspausk mano ranką“ ir t.t.
• Ventiliacija - labai svarbu.
• Pasirūpinkite atminties atstatymu.

Negatyvios reakcijos mums reikalingos tam, kad grėsmės akivaizdoje galėtume, veikiami refleksų, greitai veikti. Nors baimė ir nerimas atlieka gyvybiškai svarbias funkcijas, turime išmokti šiuos jausmus valdyti. Grėsmės akivaizdoje svarbu yra kaupti vidinius resursus, o ne juos švaistyti. Resursinės būsenos yra meilė, ramybė ir ryžtas, t. y. kai jaučiamės tvirtai, užtikrintai, esame ramūs ir pajėgūs rūpintis savimi ir kitais.

Emocijų slopinimas ir jo poveikis

Užspaustos emocijos turi didelę galią nepastebimai mus kontroliuoti. Žinoma, emocijų slopinimas yra neišvengiamas, ir kiekvienas žmogus įvairiose situacijose su tuo susiduria. Trumpalaikis emocijų slopinimas nėra kenksmingas, jei po kurio laiko sugrįžtame jas išgyventi, priimti ir paleisti. Dažnai taip ir įvyksta.

Tačiau emocijos yra energija, kuri turi išsiveržti. Užspaustos emocijos išsunkia jėgas, išderina, silpnina imuniteto funkcijas, didina nerimo, streso, depresijos lygį. Jos gali neigiamai paveikti savęs matymą ir vertinimą, santykius su aplinkiniais, inspiruoti perdėtą reaktyvumą ar destruktyvų elgesį stresinėse situacijose. Klinikinė psichologė Beth Jacobs pabrėžia, kad laikas neišgydo užspaustų, neišgyventų emocijų.

Užspaustos emocijos gimsta tada, kai, užuot leidę sau išgyventi skaudžią patirtį, bandome nuvyti nemalonius jausmus darbu, valgymu, žalingais įpročiais ar bet kokia kita veikla, kuri nukreiptų dėmesį nuo nuoskaudų, kompensuotų emocinę naštą. Anot S. Salow, kaskart, kai pasirenkame nuslopinti savo emocijas ir nusisukame nuo jų, atveriame kelią savo protui projektuoti patirtas nuoskaudas į dabartį ir ateitį. Dėl to, net ir praėjus mus sukrėtusiai situacijai, jaučiamės išsiderinę, tarsi nesavi.

Emocijų slopinimo šaltiniai

Polinkis slopinti jausmus ir neišreikšti jų sveiku būdu dažniausiai kyla iš ankstyvųjų patirčių. Pavyzdžiui, kai augančiam vaikui nuolatos sakoma: „neverk“, „patylėk“, „nusiramink“. Taigi nuslopintos emocijos niekur nedingsta ir visai nesvarbu, ar jas patyrėme vakar susibarę su partneriu, ar ankstyvoje vaikystėje susikivirčiję su tėvais.

Kaip išlaisvinti užspaustas emocijas?

Gamta mus apdovanojo natūraliais emocijų paleidimo mechanizmais - gebėjimu juoktis, verkti, rėkti, kalbėti, judėti ar miegoti. Geriausias būdas išlaisvinti negatyvias emocijas - leisti sau visiškai jas išjausti, išbūti su jomis neužsiimant pašaline veikla. Šios technikos gali padėti sumažinti patiriamą emocinį krūvį, išlaisvinti užspaustus jausmus. Praktikuodami jas galime nurimti, atsipalaiduoti, daug aiškiau suprasti save ir geriau valdyti savo elgesį.

Kvėpavimo pratimai

Kvėpavimas yra glaudžiai susijęs su patiriamomis emocijomis. Kai jaučiame stresą, įtampą ar nerimą, dažniausiai pradedame kvėpuoti greitai ir negiliai, sulaikome kvėpavimą. Kvėpavimo pratimai gali padėti paleisti savyje užgniaužtas emocijas. Norėdami išlaisvinti emocijas, galite naudoti įvairias kvėpavimo technikas. Svarbiausia pasirinkti sau malonią praktiką ir ją atlikti reguliariai.

Vienas paprasčiausių būdų: atsisėskite taip, kad jūsų nugara būtų tiesi, užsimerkite. Pradėkite lėtai, giliai kvėpuoti per nosį, įkvėpdami į pilvo sritį. Įprastai negatyvias emocijas (pyktį, liūdesį, pavydą ir kt.) galime pajusti tam tikrose kūno srityse kaip skausmą, spaudimą ar tempimą. Pabandykite atrasti, kurioje vietoje jaučiate emocinį krūvį. Įsivaizduokite, kad su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu vis labiau atpalaiduojate tą vietą, pašalinate įtampą iš savo kūno.

Rašymo terapija

Rašymo terapija - daugumai lengvai prieinamas metodas. Tam nereikia įvaldyti plunksnos ar turėti puikius rašymo gebėjimus. E. Sullivan teigimu, terapinis rašymas taip pat padeda atkurti proto, kūno ir dvasios ryšį. Išrašydami ranka tai, kas yra mūsų mintyse, įkūnijame vidinę patirtį.

Vienas populiariausių terapinio rašymo metodų emocijoms paleisti yra vadinamasis laisvas rašymas arba „ryto puslapiai“. Jo esmė - į tuščią popieriaus lapą rašikliu išrašyti viską, apie ką galvojame, kaip jaučiamės. Tai gali būti tiek abstrakčios mintys, tiek detalus įvykių, emocijų, jausmų aprašymas. Rašant nereikėtų galvoti apie sakinių struktūrą, gramatiką, minčių logiką ar stilių. Svarbu tai daryti visiškai necenzūruojant, neribojant savęs, leidžiant natūraliai lietis mintims. Dažniausiai rekomenduojama šiai terapijai skirti 15-20 minučių arba rašyti tol, kol mintys ištuštėja.

Taip pat galite parašyti nuoširdų laišką praeities sau - ankstesnei savo versijai, kuri liūdėjo, pyko, buvo įskaudinta ar įžeista. Rašykite taip, lyg būtumėte geriausias savo paties draugas. Parodykite kitą medalio pusę, pagirkite, paskatinkite. Pasak mokslininkų Jameso W. Pennebakero ir Cindy K. Chung, kai žmonės savo emocines patirtis išreiškia jas išrašydami, jiems nebereikia jų slopinti, o jutiminės patirties įžodinimas paveikia suvokimą apie patirtus įvykius.

Sąmoningas judėjimas

Bet kokia fizinė veikla skatina laimės jausmą keliančių hormonų endorfinų išsiskyrimą smegenyse, o judėjimo metu pakilusi kūno temperatūra sumažina fizinį emocinio krūvio pojūtį. Ugdomojo vadovavimo trenerė S. Salow tikina, kad užspaustos emocijos yra mūsų kūnuose įstrigusi energija, kurią galime išlaisvinti sąmoningai judėdami. Sąmoningu judėjimu galime užsiimti tiek vaikščiodami, tiek atlikdami tempimo pratimus.

Pavyzdžiui, galite išbandyti intuityvaus judėjimo šokį. Raskite vietą, kur būsite netrukdomi, užsimerkite ir pradėkite judėti pagal muzikos ritmus ar širdies balsą. Judėkite be jokios struktūros, natūraliai ir laisvai, leisdami savo kūnui jus vesti į judesio kelionę. Galite suktis, šokinėti, kratytis, su kiekvienu iškvėpimu išleisti garsus, dūsauti ar rėkti. Judesiais įkūnykite patiriamas negatyvias emocijas ir įsivaizduokite, kaip jas paleidžiate. Negalvokite apie tai, kaip atrodote, kad ir kaip iš pradžių jaustumėtės keistai, nepatogiai ar kvailai. K. Vincent tikina, kad sąmoningai judėdami savo kūne sukuriate saugią erdvę susikaupusioms emocijoms paleisti.

Meditacija

Meditacija ugdo gebėjimą išbūti jaučiant diskomfortą, nesusitapatinant su juo. Meditacijos praktikų metu, būdami visiškoje ramybėje ir tyloje, koncentruodamiesi į kvėpavimą ar tiesiog stebėdami mintis, kūno pojūčius, mokomės atpažinti ir transformuoti negatyvias emocijas. Anot emocinio įgalinimo trenerio Danielio Dzikowskio, nebūtina turėti meditavimo patirties, kad pavyktų šia praktika išsilaisvinti iš emocijų. Tereikia susikurti tylią ir atpalaiduojančią erdvę, patogiai, tiesiai atsisėsti, užsimerkti ir leisti mintims tekėti natūralia vaga.

Emocinio įgalinimo treneris D. Dzikowskis siūlo 4 žingsnių metodą emocijoms paleisti: Susitelkite į savo būseną ir atsakykite į klausimą: kokia situacija, žmogus ar kitas stresą keliantis veiksnys sužadino jumyse negatyvias emocijas? Kaip tai nutiko? Kas už tai atsakingas? Prisiminkite, kad visi nemalonūs pojūčiai, emocijos ar jausmai kyla iš jūsų pačių. Priimkite visus šiuo metu patiriamus jausmus, emocijas ir jų sukeliamus kūno pojūčius. Nenuvertinkite, nenuneikite jų. Priimkite juos kaip vienodai svarbius, kaip jūsų dabartinės būsenos dalį. Ramiai sėdėdami ir stebėdami tai, kas vyksta jumyse, leidžiate pasireikšti visoms emocijoms ir jausmams, kurie yra jūsų patirtyje. Leiskite savo emocijoms stiprėti arba silpnėti ir stebėkite jas tarsi iš kito žmogaus perspektyvos. Stebėtojo pozicija leidžia neprisirišti prie istorijos, kurią priskyrėte tam tikrai emocijai, ir padeda žvelgti į patiriamas emocijas objektyviai. Paskutinio žingsnio etape emocinis paleidimas įvyksta automatiškai - jums nereikia nieko daugiau daryti. Sąmoningumas emocijų atžvilgiu, jų priėmimas ir leidimas sau jas išgyventi padeda natūraliai paleisti emocijas.

Vienatvės jausmas ir jo įveikimas

Vienatvė - tai jausmas, su kuriuo susiduria daugelis. Daug žmonių šį jausmą laiko viena didžiausių baimių, nes būtent jis sukelia gilią tuštumą, kuri tarsi grasina mus nugalėti. Šiuolaikinėje visuomenėje vienatvė dažnai laikoma asmeniniu pralaimėjimu, kuris stumia žmones į skubotus sprendimus: tuoktis, kurti šeimą, netgi susilaukti vaikų, kad tik išvengtų vienišumo.

Kodėl kai kurie žmonės geba išvengti šio jausmo, o kitiems vienišumas tampa nuolatiniu palydovu? Vienatvės jausmas kyla ne tik dėl išorinių veiksnių, bet ir dėl vidinių - būdų, kuriais mąstome apie save, kitus ir pasaulį. Vienas iš vienatvės pagrindų - įsitikinimas, kad kitas žmogus yra būtinas tam, kad jaustume pilnatvę ir meilę.

Vidinės sienos ir meilės stoka

Vienatvė dažnai gimsta dėl mūsų pačių pastatytų vidinių „sienų“. Šios sienos kyla iš baimės, gėdos jausmo, abejonės savo verte ar prestižo siekio. Kai apsistatome tokia sienomis, laukiame, kol kitas žmogus jas sugriaus ir ateis su savo meile. Tokioje situacijoje svarbu suvokti, kad laukiant kitų žmonių meilės, liekame įstrigę savo iliuzijose. Kad galėtume dalintis meile su kitais, pirmiausia turime ją jausti patys. Jei mūsų vidus tuščias, jei trūksta meilės ir pagarbos sau, mums nėra ko atiduoti kitiems. Šią meilės ir vidinės pilnatvės stoką galime lyginti su finansine situacija: jei banko sąskaitoje turime tik keletą eurų, dalintis tampa sudėtinga.

Žmogus, kuris laukia meilės iš kitų, dažnai lieka nusivylęs, nes žmonės paprastai nesugeba patenkinti mūsų asmeninių poreikių tokiu būdu, kaip norėtume.

Išsilaisvinimas iš vienatvės

Vienas esminių žingsnių link laisvės nuo vienatvės yra keisti savo pasaulio suvokimą. Vietoje nuolatinio siekio gauti - pradėkime duoti. Kai esame kupini meilės ir noro dalintis, mūsų energija natūraliai traukia žmones. Prisiminkime, kad žmonės mieliau būna su tais, kurie suteikia jiems vertės, gerovės jausmą ir nieko nesitiki mainais.

Andrius išgyveno vidinę tuštumą, kurią bandė užpildyti per kitus. Norint išsilaisvinti iš vienatvės jausmo, reikia ne tik teorinio supratimo, bet ir kasdienių, gyvenimiškų praktikų. Pirmiausia galima pradėti nuo savęs, ieškant būdų, kaip pripildyti savo vidų meile ir pritarimu sau. Vienatvė gali tapti natūralia būsena, jei į ją žiūrima kaip į laikiną emociją, kuri ateina ir praeina. Taigi, vienatvės jausmas gali būti skaudus ir nuviliantis, tačiau kartu jis yra ir galimybė augti.

tags: #kur #gimsta #zmogaus #jausmai

• Stilingi Champion džemperiai mažiesiems
• Naujagimio miegas
• Kaip pradžiuginti mamą
• Kaip stebėti vaiko ūgį
• Stovyklos vaikams Lietuvoje