Laiškas negimusiam kūdikiui: moters dilemos ir egzistenciniai klausimai
Laiškas negimusiam kūdikiui: moters dilemos ir egzistenciniai klausimai
„Laiškas negimusiam kūdikiui“ - tai ne tik knyga, bet ir gilus moters monologas, jos pokalbis su dar negimusiu vaiku. Tai laiškas svarbiausiam žmogui gyvenime, kuris atskleidžia moters dilemą, stovint ant skausmingo pasirinkimo kryžkelės. Ar rinktis stulbinančią karjerą, ar brangią gyvybę? Ar pasiduoti aborto pagundai, ar priimti atsakomybės naštą?
Šis kūrinys kelia amžinus egzistencinius klausimus: kas yra tikrasis moteriškumas, kodėl moterys neša ypatingą palaimą ir galią suteikti gyvybę? Ką rinktųsi vaikas, jei galėtų pasirinkti - gimti ir augti kančioje, ar grįžti į nebūtį, išvengiant skausmo? Kiek moteris gali išlikti savanaudiška ir laisva, susilaukusi kūdikio?
Rašytoja Oriana Fallaci apie savo knygą teigė: „Ne aš esu knygos moteris. Kad ir kaip ją priminčiau, Ją primena bet kuri šiuolaikinė moteris, kuri gyvena viena, dirba ir mąsto. Štai dėl to, kad kiekviena moteris galėtų su ja susitapatinti, nesuteikiau Jai nei vardo, nei veido, nei adreso, nei amžiaus.“
Knygos herojė atsiduria situacijoje, kai belieka tik pasirinkti „bausmę“, o ji jai atrodo akivaizdi: atsisakyti gyventi ir grįžti su negimusiu kūdikiu į nebūtį. Ji tiesia rankas į jį, meldžia pasiimti ją kartu, atleisti. Atsakymas ateina netikėtai: „Bet aš gi tau atleidžiu, mama. Negrįžk su manimi į nebūtį.“
Oriana Fallaci: kontroversiška asmenybė ir jos palikimas
Oriana Fallaci (1929-2006) - prieštaringai vertinama italų rašytoja, žurnalistė ir politikė. Columbia College of Chicago rektorius ją pavadino „viena skaitomiausių ir mylimiausių autorių pasaulyje" ir suteikė literatūros garbės daktarės vardą. Jos karjera buvo kupina įvykių: ji ėmė interviu iš pasaulio galingųjų ir dirbo karo korespondente, sekdama svarbiausius laikmečio konfliktus nuo Vietnamo iki Artimųjų Rytų. Fallaci knygos išverstos į daugelį kalbų.
„Laiškas negimusiam kūdikiui" yra viena pirmųjų jos bestselerių, sulaukusi didžiulio pasisekimo visame pasaulyje. Tai besilaukiančios moters dialogas su kūdikiu, nagrinėjantis klausimus apie jo teisę gyventi, galimą laimę šiame prieštaringame ir skausmingame pasaulyje.
Moters baimės ir abejonės
Pasakojimo pradžioje moteris sužino, kad jos įsčiose yra „gyvybės lašas“. Tai sukelia jai šoką ir baimę. Ji apima jausmas, lyg būtų gavusi „šūvį į krūtinę“, jos širdis sustoja, o vėliau pradeda plakti „lyg būtų šaudoma iš pabūklų“. Ji jaučiasi skęstanti nežinomybėje ir siaube.
„Aš užsirakinusi baimėje, į kurią kaip į vandenį paniro mano veidas, plaukai, mintys: aš skęstu joje. Suprask - tai ne žmonių baimė. Man nerūpi, ką galvoja kiti. Tai ne Dievo baimė - aš netikiu Dievo. Ne skausmo baimė - aš nebijau skausmo. Tai baimė tavęs - tos akimirkos, kai buvai išplėštas iš nebūties ir įsitvirtinai mano įsčiose.“
Moteriai nuolat kyla klausimas: „O jeigu tau nepatiktų gimti? O jei vieną dieną imtum man priekaištauti šaukdamas: „Kas tavęs prašė mane pagimdyti, kodėl mane pagimdei, kodėl?!“ Ji svarsto, kad gyvenimas yra „vargas“, „kasdien iš naujo prasidedantis karas“, už trumpus džiaugsmo intarpus tenka „skaudžiai sumokėti“.
Ji nežino, ar teisinga „atsikratyti“ kūdikio, ar jis nenori būti grąžintas tylai. Juk kūdikis negali to pasakyti. „Tavo gyvybės lašas - ką tik pradėtų ląstelių kekė. Gal tai net ne gyvybė, o tik gyvybės galimybė.“
Istorijos apie motinystę ir pasirinkimą
Motina pasakoja savo istoriją: jos pačios motina jos nenorėjo, ji buvo pradėta „per klaidą“. Kad ji negimtų, motina gėrė vaistus, tačiau vieną dieną kūdikis sujudėjo įsčiose ir jai įspyrė, tarsi prašydamas, kad juo neatsikratytų. Motina atsisakė vaistų, ir vaikas gimė.
„Ir ar tai buvo gerai, ar blogai, nežinau. Kai esu laiminga, manau, kad buvo gerai, o kai nelaiminga - blogai. Tačiau net tada, kai esu nelaiminga, manau, tikrai apgailestaučiau, jei būčiau negimusi, nes nėra nieko blogiau už nebūtį.“
Ji kartoja, kad nebijo skausmo, nes „jis gimsta kartu su mumis, kartu auga, prie jo priprantama“. Ji nebijo mirties, nes „jei miršti, vadinasi, buvai gimęs, buvai ištrūkęs iš nebūties“. Ji bijo tik „nieko, nebūties, būtinybės pasakyti, kad negalėjau būti dėl atsitiktinumo, klaidos ar išsiblaškymo.“
Daugelis moterų klausia savęs: „Gimdyti vaiką? O kam? Kad alktų ir šaltų, kad būtų išduotas ir įskaudintas, kad būtų užmuštas kare ar mirtų nuo ligos?“ Taip jos atima viltį, kad vaikas bus pasotintas, sušildytas, kad ištikimybė ir pagarba bus jo draugai.
„Galbūt jos teisios. Argi geriau rinktis niekį nei kančią? Netgi tada, kai verkiu dėl savo nesėkmių, nusivylimų, skausmo, darau išvadą, kad kentėti yra geriau nei nebūti. O kai dar pagalvoju apie gyvenimą, apie dilemą gimti ar negimti, tai galiausiai sušunku, jog gimti yra geriau nei negimti.“
Meilė, aistra ir atsakomybė
Moters santykiai su vaiko tėvu yra sudėtingi. Jis reaguoja į žinią apie nėštumą klausdamas: „Kiek reikės?“ ir kalbėdamas apie pinigus „kad nusikratytum“. Moteriai tai sukelia pasišlykštėjimą ir gėda.
Ji svarsto apie meilę, vadindama ją „milžiniška apgaulė, kuri nuramina ir linksmina žmones“. Ji nekenčia šio žodžio, esančio „visur ir visomis kalbomis“. Ji labiau sieja savo kūdikį su gyvybe, o ne su meile.
„Aš nekenčiu šio žodžio, esančio visur ir visomis kalbomis. Mėgstu-pasivaikščioti, mėgstu-išgerti, mėgstu-rūkyti, myliu-laisvę, myliu-savo-mylimąjį, myliu-savo-vaiką. Stengiuosi niekuomet nevartoti šio žodžio ir net savęs neklausti, ar tai, kas drumsčia mano mintis ir širdį, yra vadinama meile.“
Ji svarsto, kad aistra gali būti stipresnė už bet kokius saitus, tačiau ji taip pat gali priversti aklai vergauti ir įkalinti beviltiškame bejėgiškume. Ji įtaria, kad meilė gali būti tik „alkis, kuris vienąkart pasotintas sutrikdo virškinimą iki vėmimo.“
Tačiau ji taip pat galvoja, kad galbūt jos motina buvo teisi, teigdama, jog meilė yra tai, ką moteris jaučia savo kūdikiui, kai jį paima ant rankų - vienišą, bejėgį ir pažeidžiamą.
Gyvybės kaina ir pasirinkimai
Moters sveikata pablogėja, ji negali dirbti ir dalyvauti svarbiame projekte. Ji turi gulėti lovoje, nors tai jai sunku, nes gyvena viena. Jai tenka apgauti darbdavį, sakant, kad serga bronchitu.
Tuo tarpu vaiko tėvas daugiau neskambina, atrodo, nori likti nuošalyje. Moteris nejaučia apgailestavimo, nes tai, ką jautė jam, užgeso.
Ji svarsto apie skaistumą ir reprodukciją, ironiškai siūlydama tapti „skaistiems“ ir paversti žemę „senukų planeta“, kurioje gyvena tik „negimusių kūdikių šmėklos“.
Ji taip pat nagrinėja biotechnologijų galimybes, pavyzdžiui, embrionų persodinimą, svarstydama, ar vaikas gimtų, jei jį priimtų kita moteris, pavyzdžiui, senutė.
Tragiškas pasirinkimas
Nors gydytoja ramina, kad viskas gerai, moteris pastebi kraujavimą. Ji skuba pas gydytoją, kuri po apžiūros liūdnai praneša: „Jūs teisi. Daugiau nebeauga. Galbūt jau dvi ar tris savaites. Drąsos - viskas baigėsi. Mirė.“
Moters reakcija - visiška nejuda. Ji lieka gulėti, jos kūnas ir protas „suakmenėję ir nebylūs: nebuvo nei minčių, nei žodžių.“
Paskutinėje dalyje ji jaučia šaltį, juodas lubas, bet pamato magnoliją ir prašo kūdikio nusiskinti vieną žiedą. Ji klausia, kur jis yra, nes jautė jo buvimą, jo palaikymą. Dabar liko tik „indas su spiritu, kuriame plaukioja kažkas, kas nenorėjo tapti vyru ar moterimi“. Ji supranta, kad gyvenimas egzistuoja, ir su tuo pasibaigia sapnas. Ji jaučiasi tapusi gyvenimu.
„Gyvenimui nereikia nei tavęs, nei manęs. Tu mirei. Galbūt ir aš greit mirsiu. Bet tai nesvarbu.“
Šis laiškas - tai ne tik apie negimusį kūdikį, bet ir apie moters kovą su savimi, savo baimėmis, visuomenės lūkesčiais ir egzistenciniais klausimais. Tai kūrinys, kuris priverčia susimąstyti apie gyvybės vertę, motinystės prasmę ir nešamą atsakomybę.
tags: #laiskas #negimusiam #kudikiui