Roberto Luiso Stivensono biografija ir kūryba
Roberto Luiso Stivensono biografija ir kūryba
Kai kurie literatūros kūriniai, ypač nuotykių žanro, yra skirti tam tikram amžiui, iš kurių turėtume išaugti. Trisdešimtmečiui, anot Valdo Kukulo, „Raitelis be galvos“ jau yra banalybė, o paaugliui - kvapą gniaužianti lektūra. Tačiau net ir tokio pobūdžio knygos, nors ir nepraturtina mūsų, suaugusiųjų, jausmų pasaulio, gali žavėti savo literatūrine meistryste.
Apie Roberto Luiso Stivensono gyvenimą mokytojai ir bibliotekininkai dabar jau gali pasiskaityti neseniai lietuviškai išleistoje Kirilo Andrejevo apybraižoje „Jūreivis ir medžiotojas“. Daugeliui turbūt nesunkiai prieinama ir anglų rašytojo Ričardo Oldingtono parašyta Stivensono biografija rusų kalba. Angliškų publikacijų, aišku, yra su kaupu, tačiau ne kiekvienam ir ne kasdien jos pasiekiamos.
Roberto Luiso Stivensono gimė 1850 m. lapkričio 13 d. Edinburge, Škotijos sostinėje. Jo tėvas Tomas, kaip ir senelis Robertas, buvo garsus jūros švyturių inžinierius ir priklausė vidurinei visuomenės klasei, kuri XIX a. viduryje vaidino labai svarbų vaidmenį. Motina Margareta Izabelė Balfur buvo pastoriaus duktė. Ji dažnai sirgdavo, tad mažojo Roberto gyvenime labai svarbų vaidmenį atliko auklė Elison Keninhem, pravardžiuojama Kami (Cummy), kuriai vėliau jis dedikavo eilėraščių rinkinį „Vaiko eilėraščių sodas“. Robertas buvo vienintelis vaikas šeimoje, ir dėl to, anot biografo Valterio Aleno, kilo įvairiausių problemų: „galbūt su juo sieta per daug vilčių ir galbūt jis tapo pernelyg reikšmingas pats sau ir tėvams“. Santykiai su tėvais ilgą laiką, ypač paauglystėje, kuri ilgokai užtruko, buvo įtempti.
Kadangi iš motinos giminės Stivensonas paveldėjo silpną sveikatą ir silpnus plaučius, 1864 m., kaip rašo Oldingtonas, buvo atiduotas į „atsilikusių ir ligotų vaikų“ mokyklą, kurioje mokėsi iki septynioliktų savo gyvenimo metų. Tada, 1867-aisiais, jis įstojo į Edinburgo universitetą. K. Andrejevo knygoje rašoma, kad pirmiausia jis studijavo lotynų ir graikų kalbų fakultete, tačiau dauguma biografų mini, jog jis turėjo paisyti šeimos tradicijų ir tapti švyturių inžinieriumi, tad išsyk pradėjo nuo inžinieriaus mokslų, kurie, atrodo, visai sekėsi. Karališkojoje Škotijos mokslo draugijoje už pranešimą apie trūkčiojančią švyturių šviesą Robertas Stivensonas netgi gavo sidabro medalį!
Vis dėlto prie švyturių širdis pernelyg nelinko, ir po metų jis perėjo studijuoti teisės, kurią 1875-aisiais baigė, gavo advokato licenciją, bet advokato praktika niekada nesivertė. Studijų metais Stivensonas gyveno bohemiškai, išryškėjo gana stiprus jo temperamentas, maištinga siela. Stivensonas mylėjo gimtąjį Edinburgą, bet ir nekentė jo, nes šio miesto klimatas labai netiko jo sveikatai. Dėl to jis turėjo nuolat keisti aplinką, anksti pradėjo keliauti ir darė tai visą gyvenimą (yra gyvenęs Londone, Belgijos, Prancūzijos pietuose, Olandijoje, Šveicarijoje, Italijoje…).
Turbūt iš dalies dėl sveikatos, iš dalies kaip kūrėjas, 1876 m. jis atsidūrė jaunųjų menininkų stovykloje Fontenblo mieste netoli Paryžiaus, kur sutiko Fanę Osborn (Fanny Osborne), ištekėjusią amerikietę, auginusią aštuonmetį sūnų Loidą ir septyniolikmetę dukrą Izabelę (Belą). Dar vienas jos vaikas buvo miręs. Jau keletą metų Fanė nebegyveno su palaidūnu vyru, nors oficialiai dar nebuvo išsiskyrusi. Fanei tuomet buvo trisdešimt penkeri, o Robertui Luisui - dvidešimt penkeri. Oldingtonas stebisi, jog visos moterys, kurias jaunystėje Stivensonas buvo įsimylėjęs, buvo už jį vyresnės ir turėjo vaikų, per kuriuos jis ir rasdavo kelią į tų moterų širdis. „Vienas iš daugybės patrauklių Stivensono bruožų - jo nuoširdi meilė vaikams ir nepaprastas gebėjimas greitai rasti su jais bendrą kalbą. Dėl to dar apmaudžiau, kad savo vaikų jis taip ir neturėjo.“
Taip prasidėjo meilės romanas. Kai Fanė išvyko į gimtąją Ameriką, Stivensonas beveik nieko neįspėjęs išskubjo paskui, ir kelionės sunkumai jo, silpnos sveikatos, vos nepražudė. Pagaliau Fanė išsituokė, 1880 m. gegužę susituokė su Stivensonu, ir tais pačiais metais jie grįžo į Škotiją. Įdomu, kad kaip tik tada baigėsi Roberto Luiso nesantaika su tėvu, kuris be išlygų priėmė marčią. Fanė buvo valinga, praktiška moteris, turėjusi įtakos ir vyro kūrybai.
1887 m. Stivensonas antrąkart ir jau visam laikui išvyko į Ameriką. Jis galėjo įsikurti San Franciske ar kur nors kitur, nes buvo jau garsus rašytojas, ypač pripažintas amerikiečių, ir jų šalyje pradėjo gauti didelius honorarus. Bet klimatas ir vėl jam netiko, tad šeima kėlėsi vis tolyn ir tolyn į vakarus. Nusisamdę laivą, keletą kartų po keletą mėnesių jie visi plaukiojo Ramiajame vandenyne. Galų gale Samojos salyno Upolaus saloje nusipirko žemės sklypą, įsikūrė ten su žmona, jos vaikais ir netgi su vaikaičiu Belos sūneliu bei savo motina (tėvas mirė 1887 m., tik po to Robertas ir paliko Škotiją) ir ten baigė gyvenimą.
Kodėl ten? Stivensonas jautė, kad tos vietovės klimatas jam itin palankus, be to, žmoną ir kitus namiškius išsekino nuolatinis plaukiojimas. Tai ir lėmė sprendimą įsikurti Samojoje, pasistatyti namus, kuriuos pavadino Vailima, o tai reiškė „penkios upės“. Stivensonas pelnė vietos gyventojų polineziečių simpatijas, spaudoje pasisakė už jų teises ir prieš salą valdžiusius vokiečius, amerikiečius bei anglus; buvo pramintas Tuzitala, arba pasakininku.
Vos perkopęs 44 metus, 1894 m. gruodžio 3 d. Stivensonas mirė. „Roberto Luiso Stivensono palaidojo taip, kaip jis norėjo, - kalno viršūnėje. Ten link nevedė joks kelias, ir visa Tuzitalos šeima nuo aušros iki kitos dienos vidudienio per džiungles kirto taką iki būsimos kapavietės.“ Tvirtinama, jog iki šiol vietiniai saugo jo ir jo žmonos, kurios palaikai buvo 1914 m. atgabenti ir palaidoti šalia, ramybę.
Jeigu jūsų vaikai ar mokiniai paklaustų, kur iš tikrųjų tas Stivensono kapas, tegul pasiėmę žemėlapį ar gaublį iš San Francisko (vakarinė Amerikos pakrantė) nusitaiko Australijos link ir vos ne pusiaukelėje, Ramiojo vandenyno viduryje, ras Okeaniją, Polineziją ir Samojos salyną.
Stivensono kūrybos bibliografijoje - 45 pozicijos. Keturi kūriniai parašyti kartu su bičiuliu žurnalo redaktoriumi V. E. Henliu (Henley), du - su Loidu Osbornu, viena knyga nebaigta, vienos likę tik fragmentai. Nebaigtasis romanas „Hermistono užtvanka“ (Weir of Hermiston) kritikų sutartinai laikomas tobuliausiu jo kūriniu, rodančiu visišką kūrėjo brandą.
Stivensono šlovė ir materialinė sėkmė prasidėjo nuo romano „Lobių sala“, kurį jis pradėjo rašyti Bremere, sustojo ties šešioliktuoju skyriumi ir baigė Davose (Šveicarijoje) 1881 m. žiemą. Tuoj pat šį romaną dalimis pradėjo publikuoti žurnalas „Jaunuomenė“ („Young Folks“), o 1883 m. jis išleistas atskira knyga.
Su minėtuoju žurnalu, taigi ir su jaunuoju skaitytoju, susijęs ir romanas „Juodoji strėlė“ (The Black Arrow, 1883, atskira knyga 1888) bei „Pagrobtasis“ (Kidnapped, 1886). „Juodoji strėlė“ - Valterio Skoto istorinių romanų imitacija, bet sukurta tada, kai šio tipo romanas, anot Oldingtono, virto „dekoracijų ir kostiumų romanu ir nebeturėjo ryškių idėjų“. Kūrinyje vaizduojamas Raudonosios ir Baltosios rožės karas (1455-1485), tačiau istoriniai dalykai autoriui mažai rūpi. Tai nėra labai brandus romanas, tačiau nuotykių, veiksmo literatūros aistruolius jis vis dėlto gali sudominti.
Romane „Pagrobtasis“ Stivensonas nuodugniai pavaizdavo Škotijos pakrantes, kurias pats buvo apiplaukiojęs, kai rengėsi tapti inžinieriumi. Be to, siužetas grindžiamas Škotijos istorijos realijomis (bemaž visų jo istorinės pakraipos knygų veiksmas vyksta XVIII a.), taigi ir vėl Stivensonas seka Skoto tradicija, kuria brandų veikėją, kartais, anot V. Aleno, - ir nacionalinį charakterį. Oldingtonas pripažįsta, kad šiame romane Stivensonui labiau nei „Juodojoje strėlėje“ pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp komercinės knygos ir tikrojo meno. XVIII a. Škotijos istorija atkuriama ir romane „Balantrės šeimininkas“ (The Master of Balantrae, 1888), kuris laikomas vienu brandžiausių jo kūrinių, tačiau tai jau ne paauglių lektūra, tad ir leisti jį vienu tomu su „Lobių sala“, kaip padaryta Lietuvoje 1986 m., - visiška nesąmonė.
Jeigu jau užsiminėme apie vertimus, reikia pažymėti, kad lietuviškai, be minėtųjų knygų, dar išversta „Katriona“ (Pagrobtojo tęsinys) bei „Laivo sudužimas“ (The Wrecker, 1892); išeivijos vertėjas Povilas Gaučys išvertė 5 apsakymus bei garsiąją apysaką „Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas“ - visa 1980 m. išleista knyga „Slėpiningos novelės“ Amerikoje ir 1992 m. Tad Stivensonas, nors jūros švyturių inžinieriumi ir netapo, sukūrė keletą literatūros pasaulio švyturių.
1894 m. Stivensonas nusiuntė straipsnį rašytojui Džeromui K. Džeromui, leidžiančiam tuo metu literatūrinį žurnalą ir publikuojančiam jame pasisakymų ciklą „Mano pirmoji knyga“. Šio straipsnio objektu Stivensonas pasirinko „Lobių salą“, nors iš tikrųjų tai ne pirmoji, o aštuntoji jo knyga. „Šis pasirinkimas buvo taiklus ne tik dalykine prasme - skaitytojai norėjo išgirsti būtent apie šią knygą, taiklus jis buvo ir tuo, kad „Lobių sala“, nors ir ne išsyk, tapo pirma tikrąja Stivensono sėkme ir pelnė jam pripažinimą plačiosios visuomenės, kuri didžiuojasi tuo, jog nieko neišmano apie meną, užtat žino, kokios knygos jos skonio.“
Štai ištrauka iš minėtojo Stivensono rašinio apie „Lobių salos“ kūrimą: „Moksleivis (Loidas. - K. U.) buvo grįžęs namo atostogų, ir jam labai norėjosi „ko nors aštraus, kad prasiblaškytų“. Apie literatūrą jis negalvojo. Trumpam jį užvaldė Rafaelio menas. Susiradęs plunksnakotį, rašalo ir pigių vandeninių dažų dėžutę, jis netrukus vieną iš kambarių pavertė paveikslų galerija, o mano tiesioginė pareiga buvo toje galerijoje organizuoti pramogas. Bet kartais aš truputį atsipalaiduodavau, prisidėdavau prie vadinamojo dailininko, palinkusio ties molbertu, ir leisdavau popietes garbingai su juo lenktyniaudamas, kuris gražiau nutapys. Per vienas tokias varžybas aš sukūriau salos žemėlapį. Jis buvo labai išsamus ir (mano nuomone) puikiai nuspalvintas. Ir tos salos forma pažadino mano vaizduotę, saloje atsirado uostų, kurie džiugino it sonetai. Žvarbų rugsėjo rytą, įsitaisęs prie liepsnojančio židinio, lietui barbenant į langą, pradėjau rašyti „Laivo virėją“, nes toks buvo pirmasis pavadinimas…“
Stivensonas numatė, kad jo klausytojas bus vienas berniukas, bet paskui pamatė du. Jo tėvas su įgimta jam romantika ir vaikiškumu taip pat išsyk įsitraukė. Jo paties knygos, su kuriomis kiekvieną vakarą guldavosi į lovą, buvo pilnos laivų, pakelės smuklių, plėšikų, senų jūreivių ir prekeivių iš tų laikų, kai dar nebuvo išrastas garo variklis. Nė vieno iš tų romanų jis taip ir nepabaigė. Tačiau „Lobių saloje“ jis atpažino kažką artima savo paties vaizdiniams, tai buvo jo skonio spalvos. Jis ne tik kad susižavėjęs kasdien išklausydavo po skyrių, bet ir pats ėmė bendradarbiauti. Kai atėjo metas raustis po Bilio Bonso skrynią, jis tikriausiai praleido bemaž visą dieną ant blogosios dokumentų pusės aprašydamas tos skrynios inventorių, kuriuo aš tiksliai pasinaudojau.
Dail. Loidui Osbornui buvo dvylika metų, kai patėvis Stivensonas jam „pasakojo“ naująjį romaną. Taigi vienas iš ryškiausių šios knygos pasaulio ypatumų - maksimalus adresato pojūtis. „Tai turėjo būti knyga berniukams; vadinasi, jokios psichologijos ir stilistikos grožybių; ir man po ranka, lyg kokiam pabandymui, - berniukas. Moterys nereikalingos“, - toliau cituoja tą patį rašinį Oldingtonas.
Iš gausios XIX amžiaus nuotykių literatūros „Lobių sala“ bene akivaizdžiausiai skirta jauniesiems skaitytojams. Nenuostabu, kad ir šiandien pagrindinis knygos adresatas tebėra dvylikos ar trylikos metų paauglys, pirmiausia berniukas. Esminė to ryšio su skaitytoju prielaida, be kita ko, ta, jog šio kūrinio ir pasakotojas, ir pagrindinis veikėjas yra dvylikametis Džimas Hokinsas, skaitytojo bendraamžis. Ar vadinti jį herojumi, galima pasvarstyti, tačiau kad tariamai būtent jo rankose yra siužeto vairas, t. y. kad nuo jo logiškų ar spontaniškų poelgių priklauso dauguma įvykių, neabejotina.
Stivensonas sukūrė ištvermingo, sumanaus, doro, garbingo paauglio paveikslą. Pastarasis bruožas ypač pabrėžiamas trisdešimtajame skyriuje, kur, daktaro įkalbinėjamas, Džimas vis dėlto atsisako pabėgti iš niekšo Silverio nelaisvės: „Daktare, - atsakiau, - aš esu davęs garbės žodį“. Šį momentą galima pavadinti pavyzdžio didaktika, nors šiaip atviresnės didaktikos įžvelgtume gal tik Beno Gano pasipasakojime: „Ir aš buvau mandagus, pamaldus berniukas <…>. O dabar matai, Džimai, kuo aš pavirtau. Prasidėjo viskas nuo to, kad eidavau ant pašventintų kapų lošti monetomis“ (p. 83).
„Lobių sala“ puikiausiai atitinka pagrindines nuotykių romano charakteristikas, yra tapusi savotišku šio tipo literatūros etalonu: įvykių dinamika, netikėtumas, paslaptys… Paslaptis užklumpa iškart, kai „Admirolo Benbou“ užeigoje pasirodo grėsmingasis ir pats kažko besibaiminantis kapitonas Bilis Bonsas. Netikėta, kad į „Hispaniolos” laivą įsimeta piratų šutvė, netikėta, kad Džimas, lindėdamas statinėje, nugirsta Silverio sėbrų kėslus, netikėta, kad atvykėliai saloje randa trejus metus ten išgyvenusį Beną Ganą. Ne, neįmanoma trumpai išvardyti visų netikėtumų ir veiksmo posūkių! Kaip kad būna ir gyvenime, „kelias į pergalę vingiuotas, sunkus ir klostosi taip, kad po kiekvieno mažo dalinio laimėjimo eina ne mažesnis pralaimėjimas, o paskui po kiekvieno vilties šuolio susitelkia neviltis, taigi ir Džimo evoliucijoje suaugusiojo protui būdingi apgalvoti, vyriški poelgiai kaitaliojasi su „beprotiškais“, iš pirmo žvilgsnio išdavikiškais, tačiau būtent tos „beprotybės“ du kartus atveda veiksmą prie sėkmingos baigties. Vaikiškus Džimo poelgius, Stivensono požiūriu, lemia natūrali berniuko, t. y. natūralaus žmogaus, vidinio pasaulio dinamika.
Rusų literatas V. Revičius, svarstydamas apie nuotykių literatūros poetiką, prie būtinų jos bruožų priskiria ne tik siužeto dinamiką, bet ir tam tikrą egzotiką, įvardija tris tos egzotikos „rūšis“. Tai veiksmo vietos egzotika (daugumos XIX a. nuotykių romanų veiksmas vyksta tolimoje kolonijinėje Indijoje, Afrikoje…); laiko egzotika (veiksmas dažnai nukeliamas į praeitį, štai kodėl XIX a. ir istorinis, ir nuotykių romanas sudaro neišardomą vienumą); ir, trečia, aplinkybių egzotika (karas, aukso karštligė, kelionė aplink pasaulį…). Stivensono romano veiksmas nutaikytas į egzotišką aplinką - į tolimą, sufantazuotą salą, kurioje užkasti pirato Flinto lobiai. „Lobių salos“ veiksmas, kaip keliskart pažymi autorius, vyksta „17.. metais“, taigi praeityje. Vis dėlto pripažinkime, jog ši aplinkybė mums bemaž iškrinta iš galvos, taigi istorinio romano kolorito kaip ir nepastebime.
Kaip jau buvo prasitarta, Stivensono „Lobių sala“ pakyla aukščiau už paprastus nuotykių romanus. Ji skaitoma iki šiol, o daugelis vyresniųjų Stivensono amžininkų primiršti: „kai lyginame juos su Stivensonu, suvokiame, kad už to paprasčiausio susidomėjimo pavaizduotais nuotykiais juose daugiau nieko nėra.“
Vaikų literatūros specialistas Robertas Urba interviu pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę bei sovietinę vaikams ir paaugliams skirtą literatūrą. Jis vaikų literatūrą tyrinėja beveik 40 metų, o žurnale „Rubinaitis“ pateikia aktualiausią informaciją apie kūrinius, rašytojus, dailininkus.
Šiuolaikinė Vaikų ir Paauglių Literatūra
Robertas Urba teigia: „Ji yra labai įdomi ir gausi. Per metus išleidžiama apie 600 knygų lietuvių kalba - dalis verstinių, dalis originalių. Džiuginantys dalykai - tai, kad vaikų ir paauglių literatūroje daugėja rašytojų, jaučiame, kad tą procesą skatina konkursai.“ Vienas tokių - labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“, kitas - „Almos litteros“ leidyklos konkursas jaunimui. Labiausiai džiugina tai, kad šiuo metu yra paauglių literatūros išryškėjimas ir sustiprėjimas. Na, o viena iš problemų lietuvių literatūroje - poezija vaikams.
Sunku vertinti užsienio literatūrą, nes skaitome tai, kas išversta, o verčiant daug lemia leidyklų komerciniai interesai. Dėl to knygos populiarumas ir perkamumas ne visada sutampa su meninėmis vertybėmis. Kalbant apie tendencijas, pastaruoju metu išryškėjusi teminė linija - apie negalią, apie paauglius, sergančius nepagydoma liga (dažniausiai - vėžiu). Šiame kontekste itin emociškai įtaigi amerikiečių autorės R. J. Palacio „Stebuklas“. Knyga apie berniuką, kuris gimė sužaloto veido, ištvėrė begalę operacijų, jis bando įeiti į tariamai normalią visuomenę, pradeda lankyti mokyklą.
Taip pat neatslūgsta ir vadinamoji „fantasy“ literatūra, prasidėjusi nuo „Hario Poterio“. Šis žanras skiriamas labai įvairiam adresatui - ir vaikams, ir vyresniems. Dar viena man įdomi tendencija - distopija - apie ateities pasaulį su tam tikrais neigiamais reiškiniais. Tiesa, lietuvių literatūroje irgi turime įdomią autorės Rebekos Unos „Atjunk“ distopijos modelio knygą. Tai vienas iš kūrinių, kuris yra minėtų konkursų rezultatas: atėjo nauja autorė, labai kūrybinga, su lakia fantazija.
Džiugina paveikslėlių knygos, jų padaugėjo, turime gerų ir talentingų dailininkų. Paveikslėlių knyga yra ta, kurioje tekstas ir vaizdas vienodai svarbūs. Dabar ryškiausias to pavyzdys yra Linos Žutautės „Kakės Makės“ ciklas - 6 knygos, nors vertinamos įvairiai. Taip pat svarbus Kęstutis Kasparavičius - ne tik paveikslėlių knygų kūrėjas, bet kartu dailininkas ir rašytojas. Jo vardas įsitvirtinęs vaikų literatūroje.
Poezijos Problema
Minėjote, jog situacija su poezija yra problemiška. Tad ko trūksta lietuviškai vaikų literatūrai? Pastaraisiais metais po truputėlį atsiranda ir brandesnių poezijos knygų, bet šiaip trūksta geros poezijos. Neatsitiktinai daugelis leidėjų, žinodami, kad poezija reikalinga (ir tėvai mėgsta mažiems vaikams skaityti), perleidžia ir sudarinėja anos kartos garsesnių poetų rinktines.
Šoktelėjo paauglių literatūra, o mažesniems galėtų būti daugiau realistinės prozos, ne tik literatūrinių pasakų. Yra iš ko rinktis, bėda, kad knygų nėra bibliotekose.
Knygų Trūkumas Bibliotekose
Kokios literatūros jaunieji skaitytojai negali rasti bibliotekose? Naujos knygos sunkiai pasiekia bibliotekas. Lietuvoje yra apie du su puse tūkstančio bibliotekų, įskaitant viešąsias ir mokyklų. Kai kurios knygos, dažnai ypač vertingos, leidžiamos pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu, ir dauguma jų keliauja į knygynus. Nesunku suprasti, kad bibliotekų tos knygos nepasiekia. Štai net ir Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje skaitytojams beveik neprieinamos 2016 metų knygos. Mat joje yra tik privalomasis egzempliorius, kurio skaitytojams negalime išduoti. Mano apgailestavimas susijęs su naujausiomis, apdovanotomis knygomis, kurios ne visiems prieinamos.
Vaikų Literatūros Klestėjimo Metai
Kuri laikotarpį įvertintumėte kaip geriausią vaikų literatūros klestėjimo metą? Pirmasis aukso amžius - XIX a. pabaiga-XX a. pradžia, kai iškilo Markas Twainas, mergaitiškoji literatūra su Frances Hodgson Burnett, Lucy Maud Montgomery, Eleon Hodgman Porter. Turtingas laikas - 6 dešimtmetis (maždaug 1950-1970 m.) Labai ryški banga, kai atsiranda žaidžiančios literatūros, pavyzdžiui, Astrid Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.
Ta literatūrinių pasakų banga buvo ir Lietuvoje: Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, Kazio Sajos „Peštukai ir nykštukai“ ir kiti autoriai. Neseniai sudarinėjome reikšmingiausių lietuvių autorių šimtuką - minėtos knygos pateko į šį sąrašą. Tuo metu nemažai ir poezijos buvo: Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė, Vytautė Žilinskaitė. Lietuvoje ši banga buvo labai vaisinga, gausi ir turininga. Ją labiausiai ir akcentuočiau.
Buvo dar tokių skirtingų modelių ties nepriklausomybės riba - dviplanės alegorinės pasakos, kuriose kreipiamasi ir į suaugusį, ir į vaiką, išreiškiamos gana revoliucinės, maištingos idėjos. Ne visos knygos iš to laiko įsitvirtino. Kai kurios tapo per daug sudėtingos ir vaikui sunkiai suvokiamos. Bet šiaip - turiningas laikas. Dar buvo atsiradęs „nonsensas“. Tomas Dirgėla tokias knygas kuria pastaruoju metu. Ta „nonsenso“ banga ilgai negali išsilaikyti - tai trumpalaikiai reiškiniai.
Reikšmingiausi Lietuvių ir Užsienio Autoriai
Kuriuos lietuvių bei užsienio šalių autorius išskirtumėte kaip reikšmingiausius? V. Žilinskaitė (iš gyvųjų vyresnės kartos autorių) yra numeris vienas. Aišku, ji neberašo ir tikriausiai jau nebeparašys, bet jos „Kelionė į Tandadriką“ - klasikinė knyga. V. Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“, „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. K. Saja, kuris iki šiol dar rašo, nors brandžiausias kūrybinis laikas turbūt buvo anksčiau (šiemet švenčia garbingą 85-metį). Poezija - R. Skučaitė, viena iš vaikų poečių, gavusi nacionalinę premiją už visą savo kūrybą. Tačiau ji itin svarbi kaip vaikų poetė. M. Vainilaitis ir jo kūrybinis palikimas. Sigito Gedos poezija - eilėraščių rinkiniui „Baltoji varnelė“ irgi teko aukšta pozicija, sudarinėjant reikšmingiausių knygų sąrašą.
Kalbant apie užsienio autorius, galbūt Lois Lowry ir jos „Siuntėjas“ - labai įsitvirtinusi knyga, R. J. Palacio „Stebuklas“ buvo didelis atradimas. Maurice Sendak - mums beveik nežinomas dailininkas ir rašytojas, paveikslėlių knygų kūrėjas (pavyzdys - „Kur tie pabaisos“). Katherine Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“ - šis jos kūrinys Lietuvoje labai populiarus. Autorė yra gavusi ir Hanso Christiano Anderseno, ir Astrid Lindgren medalius. Be abejo, pati A. Lindgren Lietuvoje suvaidino be galo didelį vaidmenį ir, man atrodo, tebevaidina, yra skaitoma. Ji - viena iš mano mylimiausių autorių.
Vaikų Literatūra Sovietmečiu
Ar vaikų literatura sovietmečiu buvo geresnė nei šiuolaikinė? Ji buvo labai turtinga. Iš pradžių gyvavo tokia primityvi nuostata, kad viskas, kas buvo sovietmečiu, - blogai ir nebereikia prie to grįžti. Vėliau ir patys tėvai ieškojo to meto knygų. Leidyklėje „Alma littera“ buvo iš sovietmečio kartojama literatūra, pavyzdžiui, Jurgio Jankaus „Grigo ratai“. Kai kurios leidyklos maitinasi tuo iki šiol. Perleidžia Justino Marcinkevičiaus eiliuotus tekstus, V. Petkevičiaus knygas.
Objektyviai sakant, dalis sovietmečio vaikų literatūros buvo konjunktūriška, jau ir mano karta suprato: jei yra eilėraščių rinkinys, tai 1-3 bus eilėraščiai bus ideologiniai, apie partiją, Leniną. Dabar esame atsirinkę - objektyviai žiūrime į kūrinį, o ne į laikmetį, kada jis buvo parašytas.
Propaganda Sovietinėje Literatūroje
Kiek sovietinėje vaikų literatūroje buvo galima rasti propagandos? Buvo jos, bet daugiausia - blogojoje literatūroje. Atsimenu Liūnės Janušytės knygą „Žalioji šeima“, jos vaikystėje nebuvau skaitęs, bet ten vaizduojami pionieriai, kurie labai pavyzdingi, o jeigu vaikas lanko bažnyčią, jis yra absoliučiai neigiamas. Tokių kūrinių pokario laiku (tarp 1945-1955 m.) buvo parašyta labai daug ir primityvių, bet jie nuėjo į užmarštį. Tai buvo laiko išprievartauta literatūra.
Kaip užsiminiau apie dviplanę alegorinę literatūrą, tokia išėjo vėliau - V. Petkevičiaus „Molio Motiejus - žmonių karalius“. Kūrinys apie Molio Motiejų, tačiau iš tiesų - pasaka apie okupaciją, skaitytojai tai puikiai suvokė. Arba Eduardo Mieželaičio „Miško pasakos“: grandinėmis surakintas herojus neturi laisvės, kovoja, maištauja.
Atsimenu, kai atėjau tyrinėti vaikų literatūrą, mano kolegos pripažino, kad vaikų literatūros kūriniuose buvo pasakyta drąsesnių dalykų, negu suaugusiųjų. Pasakos žanras leido užmaskuoti idėjas, išreikšti pasipriešinimo dvasią.
Netradicinė Meilė Literatūroje
Kaip vertinate knygas jaunimui, kuriose atsiranda netradicinė meilė, netradiciniai santykiai? Ta tema ir tos problemos pasaulio literatūroje yra seniai. Lietuvoje apskritai į tai žiūrima jautriai ir tokia literatūra auga labai lėtai. Mano nuomone, ar leisti skaityti, ar ne, yra šeimos principai. Turime pripažinti, kad gyvenime egzistuoja tokie reiškiniai, jog yra dramatiškų situacijų - paaugliai išgyvena, netgi žudosi. Tai žinoma, bet garsiai nekalbama. Matyt, tokia literatūra irgi kažkokį vaidmenį suvaidina. Bet man tikrai nedrąsu ką nors tvirtai sakyti, reikia su tuo susitaikyti, rasti savo santykį.
Vaikiškų Knygų Pabaiga
Kokia turėtų būti vaikiškų knygų pabaiga - ar visada tik laiminga? Daugeliu atvejų tegul jos būna laimingos. Kai talentingi autoriai įkaitina emocijas, kai situacija atrodo beviltiška, kai seki ir jaudiniesi, bet galų gale viskas baigiasi gerai - tokios knygos mėgstamos. Tai vaikų ir paauglių literatūros kanonas. Tačiau neigiama pabaiga irgi gali būti. Ji atlieka savo vaidmenį: nelaiminga pabaiga skaitytoją paprastai sukrečia. Kai tai įvyksta, žmogus pradeda galvoti, jis svarsto, kodėl taip atsitiko, kodėl taip yra.
Viena tokių knygų - Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Pasakojama istorija apie paauglių draugystę, kai mergina žūva. Tas išgyvenimas yra taurinantis. Blogiausia yra bespalvė literatūra, kurioje nėra ryškių ar linksmų emocijų bei dramų. Aišku, lektūra turi būti įvairi. Dauguma knygų vaikams ir paaugliams baigiasi laimingai, jos yra džiaugsmingos, pakylėjančios. Aš tokią literatūrą irgi labai myliu, bet jokiu būdu negalime atmesti ir su nelaiminga pabaiga.
Kalbėjimas apie Mirtį
Jūsų paskaitoje esu girdėjusi jus teigiant, kad A. Lindgren knyga „Broliai Liūtaširdžiai“ buvo kritikuojama, nes ten vaizduojama mirtis. Tai vaikams reikia kalbėti apie mirtį? Žinoma. Vis dėlto tai yra įsimintina knyga: svarsto, pyksta, neigia, bet niekas nepamiršta. Tokie kūriniai, kurie verčia perskaičius galvoti, yra svarbūs ir reikšmingi.
Be abejo, priklauso ir nuo to, kaip estetiškai pateikiama mirtis: kad vaikas nebūtų sugniuždytas, sutraumuotas, bet apie tai reikia kalbėti, nors ne visi tėvai nori. Bet aš sakau, jei vaikas, perskaitęs knygą, apsiverkia, tai yra viršūnė, tai labai daug. Vadinasi, jis išgyveno empatiją, susitapatino su herojumi ir jam gaila. O šiais laikais - tai ypač svarbu.
Rekomenduojamos Knygos
Kokia penkias knygas rekomenduotumėte turėti vaikams/tėvams, kad šie skaitytų? Penketukai - labai sąlyginis dalykas. Pirmiausia, mano paties sąmonėje jie keičiasi. Antra, konkrečiam vaikui visada reiktų knygų sąrašą sudaryti individualiai. Vis dėlto paauglių penketukus esu jau ne kartą pateikęs, jie maždaug nusistovėję, tad bemaž pakartoju, kas buvo susiklostę galvoje anksčiau.