Gyvenimas meta mums iššūkius, kurių nesitikime, ir kartais atsiduriame situacijose, kai tenka priimti sudėtingus sprendimus. Mergina, susidūrusi su netikėta nėštumo pradžia, atsiduria kryžkelėje, kurioje susipina jos asmeniniai norai, partnerio lūkesčiai ir šeimos santykiai. Šiame straipsnyje nagrinėsime situacijas, kai mergina nori vaiko, tačiau susiduria su įvairiomis kliūtimis, analizuodami jos jausmus, pasirinkimus ir galimus scenarijus.

Nėštumas ir staiga pasikeitęs gyvenimas

Sveikos merginos. Turiu draugą, susilaukėme kūdikio. Kurį laiką gyvenome nuomuojamame bute, vėliau teko išsikraustyti. Prisiglaudėm pas mano tėvus. Nors nuo pat pradžių jaučiau, kad tai nebus geras sprendimas. Pagyvenome kelis mėnesius, kilo konfliktas su mano mama, ji mus tris išvarė iš namų. Po kurio laiko paaiškėjo, kad ji išvaryti norėjo draugą, nes jis jai nepatiko dėl kažkokių priežasčių. Šiuo metu glaudžiamės pas gimines draugo. Taupome savo būstui, tai nuomoti neiname.

Su tėvais bendrauju, susiskambiname, jie mane priimtų su vaiku ar vieną, jei man blogai. Praėjus mėnesiui po konflikto nuvažiavau aplankyti tėvus. Anūko nevežiau, nes draugas prašė neimti jo. Jie juk mus išvarė. Taigi... Po vizito man pasidarė lengviau viduje. Kadangi tėvai man kažkada pirko automobilį, aš jį pasiėmiau.

Konfliktai ir spaudimas iš aplinkos

Ir prasidėjo draugo priekaištai, kad jie mane nupirko. Deja, aš pati labai norėjau pasiimti savo automobilį. Taigi... Tai dar ne pabaiga. Praėjus keletai savaičių norėjau nuvažiuoti pas savo tėvus, aplankyti. Nes mano tėvai ir draugo tėvai ne taip toli vieni nuo kitų gyvena. Ir manęs laukė reakcija, kurios aš nesitikėjau. Išgirdau, tokių dalykų - ko man važiuoti pas tuos žmones, kurie mus išvarė. Kad mano tėvai yra barjeras mūsų santykiams... Kad jei noriu galiu nuvažiuoti porą kartų per metus per šventes pasveikinti, o daugiau nėra ko važiuoti. Kad turiu rinktis ar tėvai ar jis su vaiku. Po šitų žodžių mane paprasčiausiai ištiko šokas. Negalėjau nieko pasakyti, nes ašarų gumulas paprasčiausiai sustojo skersai gerklės. Pati niekada negalėčiau jam to pasakyti, jei jis būtų mano vietoje, man liežuvis neapsiverstų. Ir jis tai kuo puikiausiai žino.

Tą dieną turėjau važiuot su juo pas jo tėvus, nes vaiką ima, o maitinu mp. Visą dieną nenorėjau su juo išvis kalbėti. Ir prisistatė jo motina. Išreiškė savo nuomonę, kad aš per anksti atleidau mamai ir ji turi suprasti, kad aš turiu savo šeimą. Pasakiau, kad negaliu visą gyvenimą laikyti pykčio, ypač ant mamos. Tą dieną taip ir baigėsi pokalbis. Atėjus kitai dienai vėl atvažiavom pas jo tėvus. Su draugu mes išvis buvom nustoję kalbėtis tarpusavyje. Per daug jis mane įžeidė. Ir vėl prisistatė jo motina. Pasakojo, kaip ji pati augino visus savo vaikus ir nors ne visi geri, visi glaudžiasi prie jos. Ir jai protu nesuvokiama kaip galima taip padaryti vienintelei dukrai savo. Kad aš turiu draugą suprast bei palaikyt, nes jis daug dirba, kad mes kažką turėtume savo.

Savęs vertinimas ir partnerio lūkesčiai

Grįžome namo. Vėlus vakaras, ir vėl mano smegenys plaunamos. Kuo? Žodžiais, kad jis jaučiasi vienas, kad manęs nėra šalia, kad jam trūksta mano palaikymo, o ar atseit renkuosi ne tai ką reikia. Kad jam norisi jausmingos moters, pas kurią norėtųsi grįžti po darbų. Taip, aš esu šalto būdo, retai kada parodau jausmus savo... Lygino mane su savo šeima... Kad jų užaugo daug, prasčiau, bet meilėje. O aš, kadangi viena, esu egoistė, kuri apie save galvoja ir jai nieko nerūpi išskyrus jos pačios poreikius.... Ir kad manęs tėvai nemyli, ypač mama. Na... Nežinau ar jam čia spręsti kas mane myli kas ne. Dėl automobilio, jo nuomone, kad jį reikia atiduoti... Nors tik taip galiu nuvažiuoti kur man reikia - pas gydytoją pačiai ar su vaiku, į parduotuvę ir į kitus dalykus. Mano automobilis yra techniškai tvarkingas ir bent jau rakinasi, ne kaip jo, kad baisu daiktus palikti, nes gali apvogti. O su jo... Jaučiausi nesaugiai. Mh.. kas liečia vaiko krikštynas ir galimas vestuves - mano tėvų jis nenori ten. Krikštynos krikštynomis, senelių galima išvis nekviesti nei iš jo nei iš mano pusės. Bet... Kam tada vestuvės, jei būsiu pati nelaimingiausia nuotaka? Jaučiuosi taip, kad jis nori, jog būčiau kaip jo mama, kuri pati užaugino 6 vaikus. Atrodo, kad jis labai motinos savo klausosi, o man jokios pagarbos. Aš asmeniškai nenoriu, kad būtų taip, kad aplankyti saviškius dažniau galėsiu tada, kai jų jau nebebus.

Pasirinkimo laisvė ir visuomenės požiūris

Vieni galėtų priimti dukrą be anūko, kitas - neatiduotų vaiko. O tai kur esi tu šiame visame absurde? Šiame absurde aš esu antrame plane. Niekas negali manipuliuoti vaiku. Yra įstatymai. Pačiai reikia nusiraminti. Jeigu tavo motina tave myli, tai pasakyk jai, kad kurį laiką nesilankysi, nes reikia palaukt, kol situacija nusistovės. Dirbk savo darbą, rūpinkis vaiku ir vyru. Jums reikia išsikelti iš tėvų. Turėti savo lizdą. Pačiai nuraminti savo ego, bet neprarasti orumo ir savigarbos. Tuomet ir draugas nurims ir gerbs tave kaip išmintingą moterį. Tik nereikia glaustytis nei pas vienus tėvus. Kurk savo gyvenimą.

Ar motiniškas instinktas užkoduotas kiekvienos moters genuose? Dažnai motinystės instinktas yra painiojamas su biologiškai nulemta moters galimybė gimdyti, tačiau motinystės instinktas yra kur kas platesnis fenomenas ir negali būti paaiškintas vien įgimtais mechanizmais. Motinystės instinktas apima ir moters fizinį pasirengimą, ir įgimtus prieraišumo mechanizmus, tačiau poreikį ir galimybę būti mama labiausiai nulemia įgyta patirtis ir susiformavusi asmenybė. Motinystė yra ne tik moters gebėjimas išnešioti ir pagimdyti kūdikį, bet, svarbiausia, gebėjimas užmegzti ir palaikyti su juo tokį emocinį ryšį, kuris leistų kuo geriau patenkinti vaiko poreikius. Jei šis instinktas nepabunda, ar tai reiškia, kad moteris turi psichologinių sutrikimų? Nebūtinai. Jei sprendimas neturėti vaikų yra sąmoningas, atvirkščiai - tai gali rodyti moters brandą. Dvasinis pasiruošimas motinystei, finansinio saugumo užtikrinimas, tenkinančių santykių su partneriu sukūrimas ir kiti sėkmingam vaiko auginimui svarbūs veiksniai užima laiko, todėl visa tai priverčia prislopinti ar kuriam laikui atidėti motinystės instinktą. Kita vertus, jei moteris nesąmoningai priešinasi motinystei neigdama ar išvengdama šio poreikio, tai gali rodyti psichologinius moters sunkumus: tyrimais nustatyta, kad apie 80 proc. motinų, atsisakiusių auginti savo vaikus, dar iki gimdymo turėjo psichinių ar psichologinių sutrikimų - nerimo, depresijos, emocinio nestabilumo, įvairių baimių ir kt.

Motinystės dilemos ir pasirinkimo laisvė

Vieni teisia, kiti teisina, treti tikina, jog moters pasirinkimo laisvė - visų svarbiausia. Tačiau kaip yra iš tikrųjų? Ar vaikų nenorėjimas moteriai - nenormalus reiškinys? Šią diskusiją redakcijoje pakurstė skaitytojos Irenos laiškas. Iš Irenos laiško: „Aš pati ilgai neturėjau vaikų, nes nenorėjau. Vienintelė dukra gimė po 10 m. santuokos. Sveikatos problemų neturėjau, tiesiog labai nesinorėjo. Ilgai studijavau, 8 metus neturėjom nuosavo būsto. Dirbau ir mokiausi (filosofija, teisė). Buvau ir esu feministė tikrąja šio žodžio prasme. Moterys ir vyrai biologiškai skirtingi (lyties atžvilgiu), bet visi „kiti parametrai“ negali būti saistomi su šiais skirtumais ir taip diferencijuotai pateikiami. Patriarchalinės tradicijos susiklostę per tūkstantmečius ir dabar dar labai gajos. Vyras - tai tarsi žmogus su įgimta kokybe. Ir moteris prilyginama vyrui tik tuomet, kai kelis kartus jį pranoksta. Aš manau, kad nenoras turėti vaikų yra pasirinkimas, jei žiūrėsime asmens akimis, ir problema, jei žiūrėsime visuomenės poreikių „akimis“. Galų gale, pats supratimas, kas yra normalu, kuo toliau, tuo labiau tampa juokingu. Juk niekas tų normų nenustato ir negali nustatyti. Normos kinta su laikmečiu, papročiais, vertybėmis. Apie tai, kas normalu, o kas - ne, gali nesutarti ir to paties laikmečio žmonės, dėl jų skirtingo mąstymo ir supratimo. Visos turi priežastis. Vaikų nenoras - taip pat. Kiekvienos, vaikų nenorinčios moters priežastys taip pat gali skirtis. Viena nenori, kad vaikai varžytų laisvę, galimybes atskleisti save moksle ar kūryboje, kitoms tiesiog motinos statusas nepatrauklus: ypač moterims, kurios labai nori būti patrauklios ir žavios visiems - atrodo, turint ar besilaukiant vaikų, prarandamas patrauklumas vyrams. Kūno kultas taip pat prisideda prie nenoro, juk vaikai „sugadina“ formas dažnai… Plečiamos vaikų teisės ir tėvų varžymai bei atsakomybės jiems didinimas (vieno iki 12 m. nepalikti namuose ir kitur be suaugusiojo priežiūros) irgi gali prisidėt prie nenoro. Religijos įtakos drastiškas smukimas - irgi viena iš priežasčių. Sunkios daugelio materialinės sąlygos irgi neprisideda prie vaikų (ne)norėjimo… Begalė tų priežasčių. O kai jos susideda kelios, tai ir priimamas pasirinkimas neturėti: nėra vaiko - nėra problemos. Bodėjimasis „kurti kūnu“, kai gali kurti dvasia, moters tapatinimas su gimdymo funkcija, visuomenės spaudimas, tam tikrų vertybių stereotipai (motinystė, šeima - prioritetas moteriai) atgraso feministinių pažiūrų moteris turėti vaikų, skatina priešintis. Vaikas labai susaisto. Ir visokie laisvamėgiai taip pat nepasisako už vaikų turėjimą. Šeimą, neplanuojančią atžalų, draugai ir artimieji vertina tradiciškai - kažkas su ta šeima negerai. Atvirai nei šaiposi, nei priekaištauja, bet ir kaip normos nepriima“. Diskusiją tęsiame su Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologe Gintaute Malinauskiene.

Kokie šeimos santykiai, patirti vaikystėje, gali lemti vaikų nenorėjimą ateityje? Be abejonės, motinystės, kaip ir visos sveikos asmenybės formavimuisi, didelę įtaką turi šeimos santykiai, patirti vaikystėje. Mergaitė, augusi meilės ir švelnumo atmosferoje ir patyrusi saugią tėvų globą, be didelio specialaus mokymosi pasitikės savo kaip būsimos mamos jėgomis ir bus pasiruošusi priimti iššūkius, su kuriais susidurs augindama vaikelį. Mergaitė, augusi konfliktinėje šeimoje, kurioje tėvai nesugebėjo užtikrinti jos saugumo ir nepatenkino pagrindinių jos kaip vaiko poreikių, ateityje gali nepasitikėti aplinkiniais, sunkiai užmegzti partneriškus santykius, atsisakyti vaikų. Ankstyvasis artimiausių žmonių santykių pavyzdys stipriai veikia moters pasirinkimą kurti šeimą. Prireikia nemažai laiko, o kartais ir sunkaus psichoterapinio darbo, kol moteris susitvarko su patirtomis traumomis, išgyvena nuoskaudas, atkuria pamatinį saugumą, pradeda pasitikėti aplinkiniais, sugeba sukurti stabilius partneriškus santykius ir pajunta prabudusį norą tapti mama.

Kokios psichologinės problemos gali paskatinti moterį nenorėti vaikų? Kaip jau ir minėjau, viena iš priežasčių, paskatinančių moteris atsisakyti vaikų - vaikystėje patirtos traumos. Tačiau nesinorėtų į moters tokį pasirinkimą žiūrėti tik kaip į turimų psichologinių problemų pasekmę. Dažnai taip gyventi sąmoningai pasirenka ir moterys, neturinčios didelių psichologinių sunkumų. Tačiau visuomenės požiūris, deja, nėra vis dar joms palankus.

Tarp noro ir pareigos: pasirinkimo svarstymai

Esu 28 metų panelė, turinti darbą ir mylimą vyrą šalia, kuriam jau 34 metai. Kartu esame jau beveik dešimtmetį, todėl santykiai tikrai ne nauji. Mano gyvenimo žmogus itin nori vaikų. Jis juos be galo myli, visi giminių leliukai jo išmyluoti, išbučiuoti, taipogi ir vaikai prie jo kaip bitės prie medaus lipa, tiesiog gražu žiūrėti. O aš atvirkščiai. Niekuomet nemėgau vaikų, bet kokio amžiaus. Man jie nėra mieli, nenoriu jų paimti, nenoriu pakalbinti, tiesiog nenoriu būti šalia jų. Kuomet tenka eiti į aplankynas, vyras visuomet užsiima, o aš sėdžiu nuošalyje ir žiūriu. Netgi iš mandagumo neprisiverčiu paimti jų ant rankų. Galiu žiūrėti, kai tai daro kiti, tačiau tik ne aš. Dėl šio savo būdo esu labai dažnai kritikuojama, kad aš tik vaidinu tokią šaltą ir abejingą, kad kai savo turėsiu mylėsiu, kad jeigu nenorėsiu vaikų mane vyras paliks ir išeis pas kitą ir t.t. Tačiau tame ir yra bėda, kad aš tiesiog jų nenoriu, nenoriu būti mama. Nesakau tam NIEKADA. Vis galvoju, kad galbūt po metų tai norėsiu jau. Tačiau jau kelinti metai taip neatsitinka. Su vyru santykiai puikūs, turime jau savo namus, abu dirbame ir laimingai gyvename, tačiau kiekvieną kart jau beveik 10 metų randu vis kitokių priežasčių, kodėl dar negalime turėti vaikų. Iš pradžių buvo mokslai, tuomet magistras, tuomet reikia gerą darbą susirasti, tada negalim nes savo būsto neturime, kai nusipirkome sodybą negalim, nes ilgai ją remontuosimės ir t.t. Šiuo metu sodybos remontai eina į pabaigą, atrodo jau būsim pilnai pasirengę tikrai šeimai, tačiau aš jau pradedu ieškoti naujų priežasčių, kodėl vėl negalėsime planuoti vaikelio, kaip dar tą laiką atidėti toliau.

Galbūt, sakysite, kad aš savanaudė, kad galvoju tik apie save, tačiau ar turiu aukotis ir perlipti save, kad suteikčiau kitam laimės? Vyrą myliu, bet gimdyti vaiką tik dėl to, kad jis labai nori? Jeigu jis mane paliks dėl to, nes nepagimdau jam vaiko, ar tikrai dėl to būsiu kalta aš? Moterys, panelės, mamos, noriu išgirsti jūsų nuomonę apie tai, galbūt jums motinystės jausmas atėjo po 30 metų ir man nėra ko bijoti? Na, vadinasi, Jums dar neatėjo tas laikas. Juk negalite savęs prievartauti. Jeigu vyrui tai nekelia neigiamų emocijų, tada puiku. Pagyvenkite dėl savęs. O kai ateis laikas, pajausite. O gal neateis. Pažįstu ne vieną porą, kuri tarpusavyje susitarė vaikų neturėti. Vien dėl to, kad esate moteriškos giminės, neprivalote norėti ar turėti vaikų. Ką aš matau neteisingo, tai, kad vyrui lyg ir žadate, kad kada nors norėsite/turėsite. Reikėtų būti atvirai su juo. „Brangusis, šiuo metu aš nenoriu susilaukti vaiko ir, tiesą sakant, nežinau, ar kada nors norėsiu“. Jeigu jisai be galo nori susilaukti vaikų, nesąžininga jam „kabinti makaronus“. Jeigu šiuos žodžius rašytų moteris, apie vaikų nenorintį susilaukti vyrą (ne dabar, reikia mokslus baigti, reikia namo ir t.t.), visos patartų atvirai su vyru pasikalbėti, ir, jeigu jisai nenori turėti vaikų, o moteris labai, labai nori, jį palikti ir ieškotis kito partnerio, kurio norai sutampa su moters. Žodžiu, aš už tai, kad atvirai su juo pasikalbėtumėte ir tuomet jisai turėtų šansą nuspręsti, ką daryti toliau. Juk nebūtinai jisai nuspręstų Jus palikti.

Labai panasi situacija mūsų draugystėje buvo. Tiesiog ateis laikas, kai norėsis pakeist gyvenimą iš esmės, visi kiti pasiekimai, norai bus jau įgyvendinti ir norėsis kažko, kas yra prasmingiau - vaikučio 🙂 O jeigu neateis tas noras, reiškias taip turi būti. Neteisčiau savęs. Laikas parodys 🙂 Aišku, labiausiai užknisdavo kitų lindimas į mūsų gyvenimą ir aiškinimas, vertimas daryti tai, kam dar nebuvome pasiruošę. P.s. Na, nieks nežino, norėsite ar nenorėsite vaikų ateityje. 28 metai atrodo dar nedaug, patys planuoti pradėjome, kai man buvo 33, bet tikrai neįsijungė stebuklingai kažkoks stiprus noras. Tiesiog pradėjome galvoti apie gyvenimo patirtis, kad vieną kartą tai patirti norėtume. Dabar laukiuosi ir nėra, kad jaučiuosi „laimingiausia pasaulyje“, na, tiesiog neįsijungia visi tie jausmai. Beje, mano draugių tarpe irgi tie jausmai jau turint vaikus tokie dviprasmiški, maždaug, „negaliu sakyt, kad gailiuosi, nes negalima taip sakyti, bet būtų galima taip sakyt“... Aš tik labai nuoširdžiai linkiu, kad nebūtų, kaip mums.

Lygiai tokia pat situacija buvo. Galiausiai sutikau (būdama beveik 30 metų). Ir... Viskam savas laikas, dabar nemaža dalis žmonių pradeda planuoti vaikus būdami vyresni nei 30 m. Juk ne XIX a., kad 28 m. nesusituokusi moteris be vaikų būtų laikoma senmerge. Svarbiausia, manau, nuoširdžiai pasikalbėti su vyru, pasakyti savo poziciją. Mūsų šeimoje aš irgi buvau ta, kuri vėliau užsimanė vaikų. O iki tol nei svetimi, nei giminaičių vaikai man nebuvo mieli, toli gražu nemokėjau ir net nenorėjau jų kalbinti, su jais žaisti... Bet atėjo laikas, kai viskas, ką matydavau aplinkui, tapo maži vaikai! Čia buvo pirmas signalas, kad jau metas. Manęs niekada nežavėjo svetimi vaikai, NIEKADA! Tarp manęs ir vyro 7,5m skirtumas (man 27, vyrui tuoj 35) kartu esame taip pat beveik 10m. Pas mus viskas labai panašiai buvo, man pirmiausiai mokyklą reikėjo pabaigti, tada mokslus, tada antrus mokslus, tuomet laukiau kol pasipirš, tada sakiau, kad būtinai reikia nuosavų namų (nenorėjau po vestuvių grįžti į nuomojamus), tuomet būtinai norėjau pakeisti darbą, vėliau atėjo laikas vestuvėms. Vyras visus tuos metus tikrai norėjo vaikų, bet niekuomet nespaudė. Visada su visais giminaičių ir draugų vaikais žaidė, tiesiog lipo jam vaikai, kaip bitės prie medaus. Na o aš tuo metu tik žiūrėdavau... na ir po vestuvių lyg ir bendru sutarimu pradėjome nesisaugoti. Galvojau, na tikrai prireiks bent metų, kad užkibtų, o užkibo iškart 🤷‍♀️ Pradžioje lengvas šokas, o paskui supratau, kad būtent dabar yra geriausias laikas vaikui. Pagimdžiau būdama 25m. Taip, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, bet niekada nekeisčiau to, ką turiu dabar! Ir kai dabar sąmoningai planuojama antrąjį vaiką, tai atrodo, kad Dievas iš mūsų juokiasi.... neatsiunčia nors tu ką... Tiesa pasakius, joks ten motiniškas pasaukimas niekada ir nebuvo užgimęs, tiesiog būnant 32-33 metų jau kaip ir buvo gyvenime daug dalykų nuveikta/pasiekta/išbandyta ir atsirado laiko dar kažkokiems naujiems "projektams". Jokio nušvitimo nebuvo nei laukiantis, nei gimus vaikui. Dar vienas pamąstymas. Teiginys, kad vaikų turėti nesavanaudiška, o neturėti savanaudiška - mano nuomone, čia visiška nesąmonė ir netgi yra atvirkščiai. Nereikia pasauliui to dar vieno vaiko, pasaulis ir taip dūsta nuo žmonių kiekio, o tikimybė, kad būtent aš užauginsiu ten kažkokį nepakeičiamą individą yra nykstamai maža. Norėti padauginti būtent savo genus yra pats primityviausias instinktas gamtoje.

Dabar atėjo toks laikas, kai jį užspaudė mane dėl vestuvių ir mes jas kaip ir pradėjome planuoti. Ji pasakė, kad aš taip visą gyvenimą galiu atidėlioti vestuves ir vaikus, o ji liks senmergė ir panašiai, kad nenori būti sena mama. Tad turiu apsispręsti - įsipareigoti ir sukurti šeimą, arba paleist ją. Pradėjau nervintis, nerimauti, ar tikrai man jų reikia, ar tikrai aš noriu šeimos ir vaikų, nes ji labai nori vaiko. O aš dar noriu pagyventi laisviau. Jaučiuosi įspraustas į kampą ir nežinau net ką daryti. Jos prarasti nenoriu, nes geresnės, manau, ir nesurasčiau, o ji nenori daugiau laukti. Jau du mėnesius jaudinuosi. Bandau ieškoti atsakymų, kaip geriau pasielgti, net kilogramai pradėjo tirpti. Ar paleisti ją, ar tuoktis ir tikėtis, kad viskas bus gerai. Susilauksime vaikelio ir gyvensime kaip šeima, bet nežinau, ar neverčiu savęs to daryti, nes dar jaučiu, kad nenoriu užsidaryti namie su vaiku ir kitais rūpesčiais. Gal tai yra normali vyrų baimė? O gal ji ne man skirta ir aš to nematau. Kodėl aš taip jaučiuosi? Ar aš dar nesubrendęs šeimai? Vieną dieną matau, kad ji manimi rūpinasi, myli ir turiu jai duoti vaiką ir šeimą, kitą dieną pradedu vėl abejoti, ar man to reikia. Ir taip diena iš dienos. Negaliu nei darbe susikaupti, nei ramiai gyventi, nes visos šios mintys sukasi mano galvoje. Atsakymo pats nerandu, todėl ir prašau jūsų pagalbos.

Išties, ar laikas kurti šeimą, turėti vaikų - klausimas, kurį bent kartą užduoda kiekvienas iš mūsų. Sunku pasakyti, ar tai, apie ką pasakoji, yra „normali vyrų baimė“, nes artėjant ir vykstant pokyčiams mūsų gyvenime tiek vyrai, tiek moterys gali jaustis pasimetę, nesaugūs, kamuojami baimės dėl ateities. Beje, žengimas į naują gyvenimo etapą - ar tai būtų darželis, mokykla, universitetas, darbas - visuomet sukelia šiek tiek skausmo, pasipriešinimo. Juk saugu ir patikima likti ten, kur esi, nes pokyčiai dažnai reiškia nežinomybę, o tai mus gąsdina. Atrandame daug priežasčių ir aplinkybių palikti viską taip, kaip yra. Taip pat mes dažnai esame spaudžiami visuomenės normų, draugų, pažįstamų ar tiesiog aplinkinių sulaukus tam tikro amžiaus sukurti šeimą, turėti vaikų ir pan. O spaudimas taip pat verčia priešintis. Manau, svarbu suprasti, kas Tau pačiam yra reikšminga ir ką Tau reiškia turėti šeimą. Kartais gali atrodyti, kad tas vienintelis sprendimas pakeis mūsų gyvenimą nežinoma linkme. Klaidingai įsivaizduojame, jog įsipareigoję kažko atsisakome, kažką svarbaus prarandame ir nebegalėsime tęsti svarbių veiklų bei siekti užsibrėžtų tikslų. Žinoma, turime persiorientuoti, prisitaikyti, lyg iš naujo peržiūrėti prioritetus bei įsileisti naujas veiklas. Tačiau kartu kažką naujo ir atrandame - įgauname jėgų ir vidinių resursų siekti to, kas yra svarbu. Negaliu Tau vienareikšmiškai atsakyti, ar esi pasiruošęs kurti šeimą. Taip pat sunku įvertinti ir pasakyti, ar žmogus, su kuriuo gyveni, yra skirtas Tau. Vis dėlto beskaitant Tavo laišką, man pačiai kilo klausimų bei minčių, kuriomis norėtųsi pasidalinti. Galbūt, nuoširdžiai sau pačiam atsakius į šiuos klausimus, atrasi tinkamą sprendimą.

Dažniausios priežastys, dėl kurių moterys nenori vaikų: Psichologinės baimės. Dažnai moterys jaučia baimę, ar jos bus pakankamai geros motinos ir ar sugebės susidoroti su vaiko auginimo ir auklėjimo rūpesčiais. Tokias mintis dažniausiai skatina patyrimai vaikystėje ir žinių stoka, todėl tos tematikos literatūros skaitymas šią baimę gali žymiai sumažinti. Ir kitos pusės, sunku numatyti, su kokiais sunkumais ir džiaugsmais teks susidurti turint kūdikį, todėl kai bus klausimas - tada bus ir atsakymas. Leidžiant laikui tiesiog tiksėti ir nekontroliuojant jo atnešamų įvykių, dovanų gaunam daug netikėtų ir malonių dalykų. Baimė gimdyti. Natūralu, kad žmogus bijo to, ko nežino, o kai sužino - baimės akys siaurėja. Čia gali padėti, iš esmės, tas pats - žinios (literatūra, kursai). Jei gimdyti būtų šitaip nepakeliamai sunku, šeimos neturėtų trijų ir penkių vaikų. Akivaizdu, kad įsivaizduojama baimė yra didesnė už patyrimus realybėje. Neužtikrintumas dėl savo partnerio. Ilgametė draugystė, kai moteris nori vaikų, tačiau jų vis dar neturi, dažnai kelia klausimą, ar moteris pasitiki partneriu. Kartais moterims atrodo, kad jų partneris nėra tam pasiruošęs arba kad jis pritrūks gebėjimų rūpintis vaiku ir būti tinkamu tėvu. Nuoširdus pokalbis ir partnerio išklausymas, ką jis mano šiuo klausimu, galėtų padėti priimti atitinkamus sprendimus - arba nuspręsti gyventi be vaikų, arba gražiai susikibus rankutėmis abiem keliauti į tėvystės įgūdžių stiprinimo kursus. Ir visi laimingi. Neprabudęs motinystės instinktas. Kartais šis instinktas prabunda labai anksti, ir moteris negali sulaukti, kada sūpuos kūdikėlį ant rankų, kartais jis nubunda su laiku, kai moteris jaučiasi užtikrinta dėl savo ateities ar įgyvendintų tikslų, o kartais nenubunda visai. Poreikio nebuvimas. Kartais moterims nepatinka ta mintis, kad gali tekti savo laiką ir poreikius derinti su vaiko auginimu. Jas gali erzinti triukšmas, svetimi vaikai ir kiti su vaikais susiję dalykai, todėl jos sąmoningai renkasi gyventi be vaikų. Tiesiog, nes taip nori.

Finansai. Labai dažnai būtent jie, tiksliau - jų trūkumas, prasta materialinė padėtis - pasėja mintį, kad vaiką bus auginti sudėtinga. Argumentas „Dievas davė dantis, duos ir duonos" neveikia, nes vaikui linkite visaverčio, oraus gyvenimo, gero išsilavinimo, o ne vargingų dienų su maisto davinio paskirstymu savaitei ir nuolatinio rūpesčio, ar pavyks šį mėnesį išgyventi. Ir motinos, jus mėginančios atversti argumentu, kad vaikai - džiaugsmas, kažkaip neįtikina, nes suvokiate, kad vaikui nelinkite vargingo likimo. Neturi motinystės instinkto. Pasirodo, 6-7% moterų neturi to instinkto. Jos mano, kad nėra prasmės gimdyti vaikų, jei nejaučia jiems meilės. Juk yra moterų, kurios ir svetimus gaudo, čiūčiuoja, o kitos gali tik iš tolo vaikais gėrėtis, tačiau nenori jų nei imti ant rankų, nei pakutenti ar galvos jiems paglostyti. Tokia tiesa, neturime teisės smerkti ar perlaužinėti tokių moterų. Dar yra ir kita pusė - gal kaip tik atvirkščiai: suvokdama, kad negalės vaikui duoti, ko jam būtinai reikia, tokia moteris ir negimdo, nenori suluošinti vaiko bei savo gyvenimo. Juk tikėtis stebuklo - kad pagimdžius užgims ir meilė liaunai būtybei - gali būti per skaudi prabanga. Karjera. Itin dažnai moteris nusprendžia neturėti vaikų dėl susiklosčiusių aplinkybių. Tie metai, kai ji buvo itin vaisinga, kai jos organizmas galėjo išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį, buvo skirti darbui. O jei ir pamąsto apie kūdikį, suvokia, kad jau per vėlu. Todėl nusprendžia visai negimdyti. Baimė pagimdyti nesveiką kūdikį. Toks jausmas gali aplankyti ir jaunystės metais, ir brandžiame amžiuje. Kai karjera padaryta, kai sukurtas materialinis pagrindas, atsitokėjama, kad jau tau - 35-37 metai. Moteris aiškiai suvokia riziką gimdyti pirmagimį, sulaukus tokių metų, todėl sąmoningai apsisprendžia net nemėginti. Pagimdyti nesveiką kūdikį arba nesusitvarkyti su užgriuvusia našta bijo apie 8% bevaikių moterų. Neturi auklėjimo įgūdžių. Kai kurios moterys tiesiog pasuoja, manydamos, kad vaikų auklėjimas - ne vien gyventi ir užkrėsti savo pavyzdžiu. Tai visas mokslas, menas, pedagogika, žodžiu, reikia labai daug žinių, kad išugdytum asmenybę. Tačiau yra pavyzdžių, kai moterys, kurios jaučiasi bejėgės, mamomis išmoksta būti tik augindamos vaiką. Kartu su vaiku tobulėja ir pati mama, jos įgūdžiai. Ir tokios moterys sugeba išleisti į gyvenimą puikias atžalas! Skausmo baimė. Apie 15% bevaikių moterų kaip priežastį neturėti vaikų nurodo gimdymo skausmų baimę. Prisižiūrėjusios filmų bei prisiklausiusios draugių pasakojimų, jos tiesiog paniškai bijo, kad joms beprotiškai skaudės. Nuskausminamosios procedūros neįtikina. Nestabilumas arba partnerio nebuvimas. Tačiau juk ir ne visi vyrai gimsta, turėdami tėvystės instinktą. Tokių tikrai daugiau nei moterų be motinystės instinkto! Tačiau vyrai vis dėlto kažkaip sugeba įsitraukti į šeimos reikalus (gal todėl, kad atsakomybės daugiau tenka moteriai?). Užtat moteris labai kritiškai vertina vyrą bei jo sugebėjimus, nes žino, kad auginant vaiką, tėvas bus labai reikalingas. Todėl motinystės džiaugsmo atsisako sąmoningai - netiki partneriu, jo sugebėjimu būti geru tėvu. Arba laukia tinkamesnio gyvenimo palydovo... O jei ir sutinka, dažnai būna per vėlu gimdyti. „Gyvenimas - tai kančia". Dauguma moterų nesijaučia esančios laimingos, todėl nenori paleisti į pasaulį ir vaiko - kad šiam nereiktų vargti taip, kaip jai. Psichologai mano, kad tokios moterys turi labai rimtų psichologinių problemų, kurias reikia spręsti. Pasikeis požiūris, mąstymas, gal ateis laikas ir vaikams. „Iš vaikų nesulauksi dėkingumo". Bevaikės moterys, ypač tos, kurioms priekaištavo motina, kad „dukra nedėkinga", irgi užsisklendžia ir nusprendžia neturėti vaikų. Ką ir besakyti - tikėtis dėkingumo už tai, kad pagimdei, tai taip naivu! Jei gimdysite tik tam, kad vaikas pasirūpintų jumis senatvėje, kad padėkotų už tą vargą ir rūpestį, tai esate paklydusi moteris. Jūsų lūkesčiai tik nuves į nusivylimą. Kai bus pakoreguotas mąstymas, gal metas ateis ir kūdikiui. Egoizmas. Daliai moterų vaikai atrodo ne gyvenimo patirtis ar prasmė, o našta, kuri neleidžia normaliai gyventi. Vaikai varžys jos norą keliauti, ribos laisvalaikį, pomėgius, pagaliau - namuose niekada nebus ramu! Psichologai mano, kad taip mąsto infantilūs žmonės. Juk vaikai tikrai netrukdo, o tik praturtina gyvenimą, suteikia jam naujų spalvų, apie kurias net neįtarėte. Taip, gyvenimas pasikeičia, tačiau nebūtinai į blogąją pusę. Vaikystės patirtis. Jei moteris augo daugiavaikėje šeimoje ir augino brolius bei seseris, buvo mamos dešinioji ranka, ji tiesiog per anksti suaugo ir atsivalgė motinystės duonos. Tikėtina (nedidelis procentas), kad užaugusi ji norės gyventi be vaikų, nes tai jos gyvenime JAU buvo. Aišku, labiau galimas variantas, kai daugiavaikėje šeimoje augusi moteris ir pati trokšta turėti daug vaikų. Baimė prarasti partnerį. Moteris gali nenorėti vaikų, nes bijo pokyčių. Jei gyveno su vyru bevaikiai 5-8 metus, taip įprato prie savo gyvenimo ritmo, ritualų, kasdienybės. Moteris labai aiškiai suvokia, kad visa ta iliuzija pradings, reikės mokytis gyventi iš naujo, o aukoti nusistovėjusį gyvenimą nebenori. Pagaliau suvokia, kad vaikui reikės laiko, todėl bijo prarasti partnerį - kad šis nesijaustų nuskriaustas, nestokotų dėmesio. Todėl moteris renkasi stabilų dabartinį gyvenimą ir nejudina vandens. Tačiau tai irgi gana infantilus požiūris. Gal vyras kaip tik išeis pas tą, kuri augina tris vaikus ir trykšta kita laime... Gyvenime nuo nieko neapsidrausi, nėra jokių garantijų. Tiek vaiku, tiek sprendimu neturėti vaiko vyro nesulaikysi.

Vienas svarbiausių aspektų, sprendžiant dėl vaiko gimimo, yra atviras ir nuoširdus pokalbis su partneriu. Juk šeima - tai dviejų žmonių bendrystė, kurioje svarbu išklausyti ir suprasti vienas kito lūkesčius, baimes ir norus. Kartais atrodo, kad vienas partneris nori vaikų labiau, tačiau tai nereiškia, kad kitas jų nenori visai. Gali būti, kad tiesiog dar neatėjo tinkamas laikas, arba egzistuoja kitos priežastys, kurias reikia atvirai aptarti.

Išties, kai pasiklausai, tai priežastys dažniausiai - psichologinės. Vargingesnėje šeimoje užaugęs vaikas dažnai būna jautresnis ir išmintingesnis už gimusį su aukso siūlais siuvinėtais marškinėliais. Beveik kiekvieną išvardintą priežastį būtų galima lengvai sukritikuoti. Tačiau - jei moteris nusprendė neturėti vaikų, geriau visuomenė pasitengtų ne auklėti ją, ne smerkti, o gerbti jos norą. Tegu verčiau užsiima tomis moterimis, kurios peri vaikus kaip viščiukus ir skandina juos srutų duobėse ar pakelės degalinėse. O svarbiausia tiesa - moteris privalo būti mylima ir laiminga; daugiau ji niekam ir nieko neprivalo. Net jei nepatyrė motinystės džiaugsmo, gal ji meilę atiduoda sūnėnams, dukterėčioms, kaimynų vaikams ar mažiukams našlaitėliams vaikų namuose. Tačiau - ir tai ji neprivalo atsiskaityti, kaip ir ką daro, kaip kompensuoja tą savo sprendimą neturėti vaikų. Jei vienas gyvena palapinėje, o kitas rūmuose, nebadykite pirštais to, kuris palapinėje - gal jis žymiai laimingesnis. Daugiau supratimo, mielosios. Leiskite bevaikėms būti laimingoms ir nepirškite savo laimės suvokimo. Gal giliai širdyje jūs pati pavydite jai laisvės, gyvenimo su mažesnėmis pareigomis ir nesugadintais nervais dėl vaikų...

tags: #mergina #nori #vaiko

• Vaiko lyties nustatymas nėštumo metu
• Teisiniai dirbtinio apvaisinimo aspektai Lietuvoje
• Normalus kvėpavimo dažnis vaikams
• Pereinant prie bendruomeninių paslaugų Pabradėje
• Nėštumo sukeltas rankų skausmas