Nėštumas - tai ypatingas metas moters gyvenime, kupinas džiaugsmo ir nekantrumo laukiant kūdikio. Tačiau kartu tai ir metas, kai kyla daugybė klausimų, susijusių su sveikata, mityba ir pasiruošimu gimdymui. Vienas iš dažnai pasitaikančių klausimų - ar reikalingas organizmo valymas prieš gimdymą ir kaip tai padaryti saugiai. Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su organizmo valymu prieš gimdymą, remiantis medikų rekomendacijomis ir moksliniais tyrimais.

Nerimas dėl bikinio zonos ir tuštinimosi gimdymo metu

Laukiantis kūdikio būsimoms mamoms kyla daugybė klausimų. Deja, nors į juos visus mielai atsakytų prižiūrintis gydytojas, nėščiosios ne visada linkusios atvirai užduoti rūpimus klausimus. Taip dažniausiai nutinka tada, kai norisi sužinoti atsakymus į kiek nepatogius klausimus, kuriuos gėda ar baisu užduoti. Moterims kyla daug klausimų apie gimdymą.

Daugelis moterų mano, jog prieš gimdymą svarbu nusiskusti bikinio zoną. Dėl to jos iš paskutiniųjų stengiasi tą padaryti pačios apgraibomis arba su veidrodėlio pagalba. Kai kurios dėl to skuba į grožio saloną arba prašo, jog tai atliktų vyras. Realybėje yra netgi priešingai - gydytojai rekomenduoja prieš gimdymą neliesti bikinio zonos skutimosi peiliukais ar kitomis plaukelių šalinimo priemonėmis, nes gerai nematant, kas vyksta, gali likti įpjovimų, jautrių vietų. Moters kūnas dažnu atveju būna dar jautresnis nei iki šiol, tad depiliacija vašku nėštumo metu ar panašūs plaukelių šalinimo būdai gali būti gerokai skaudesni nei įprasta. Be to, akušeriai yra matę visko ir jiems visiškai nerūpi, kokio ilgumo plaukeliai slepiasi po kelnaitėmis. Tad geriausia neeikvoti energijos mąstant, kaip atrodo bikinio zona. Žinoma, jeigu esate įpratusi nuolat šalinti plaukelius ir intymi higiena jums neatsiejama nuo bikinio zonos skutimo, todėl jausitės nepatogiai, jei matysis plaukeliai, tuomet tai darykite ir įpusėjus nėštumui. Tačiau jeigu tą norite daryti tik mąstydami apie gydytojus, tuomet tikrai neverta sukti galvos dėl depiliacijos.

Be bikinio zonos būsimos mamos taip pat dažnai nerimauja dėl to, kad gimdymo metu gali pasituštinti. Prasidėjus stūmimo momentui gimdyvei tenka iš visų jėgų stangintis, jog naujagimis sėkmingai praeitų gimdymo takus ir atsidurtų išorėje. Tačiau besistanginant drauge ir pasituštinama, nes bekeliaudamas į mūsų pasaulį kūdikis spaudžia tiesąją žarną. Tuštinimasis gimdymo metu yra visiškai natūralus ir dažnai pasitaikantis reiškinys. Iš visų gimdyvių, kurios bando pagimdyti natūraliai, maždaug 50-75 procentai pasituština stanginimosi metu.

Klizma prieš gimdymą: ar verta?

Seniau buvo įprasta, jog kol dar sąrėmiai nėra per dažni, moteriai būdavo pasiūloma vadinamoji klizma. T. y., dar prieš prasidedant stūmimo momentui gimdyvės organizmas būdavo išvalomas nuo išmatų, atliekant specialią procedūrą ir po to leidžiant moteriai atlikti gamtinius reikalus tualete. Visgi, akušeriai siūlo taip nesielgti.

Tuštinimasis per gimdymą yra visiškai natūralus procesas, prie kurio įpratę tiek akušeriai-ginekologai, tiek ir jiems asistuojantis medicininis personalas. Tad nesukite galvos dėl tokių dalykų, o gimdymo metu irgi vargu, ar apie tai dar mąstysite. Tuštinimosi gimdymo metu išvengia tik tos moterys, kurių žarnynas būna visiškai tuščias.

Šiuolaikinėje akušerijoje mikroklizma prieš gimdymą nebėra laikoma būtina procedūra. Akušeriai siūlo taip nesielgti.

Klizmos istorija ir paskirtis

Klizmos - ypač senas gydymo metodas. Manoma, kad pirmieji šią procedūrą atliko senovės egiptiečiai. Klizmos minimos Eberso (XIVa.pr.Kr) ir Edvino Smito (1700 m.pr.Kr.) papirusuose. Pasirodo, Egipto faraonai turėjo "išangės globėjus", kurie kasdien darydavo klizmas savo šeimininkams. Klizmas savo veikaluose minėjo Herodotas ir Diodaras, gyvenę antikinės Graikijos laikais. Pirmosios klizmos buvo daromos naudojant storąsias avies ar kiaulės žarnas arba pilvaplėvę su pritvirtintu sidabriniu vamzdeliu. Amerikos indėnai tuo pačiu tikslu naudojo gyvūnų tulžies pūslę, sujungtą su tuščiaviduriu kojos kaulu. Būtų sunku rasti vietą pasaulyje, kur nežinoma klizma. Ji minima net nemirtinguose Aristofano bei Šekspyro kūriniuose.

Europoje šis gydymo metodas šlovės apogėjų pasiekė viduramžiais, pirmiausia Prancūzijoje. Metraščiuose rašoma, kad Liudvikui XIV buvo daryta daugiau kaip 20 tūkstančių klizmų ne tik siekiant išvengti ligų, bet ir tikintis išsaugoti jėgas ir jaunystę.

Klizmų tipai ir metodika

Valomosios klizmos: Siūloma esant vidurių užkietėjimui, apsinuodijus maistu, prieš rentgenologinį pilvo ertmės ir dubens organų tyrimą, proktologo apžiūrą, operacijas, gimdymą. Valomosios klizmos tikslas - iš storosios žarnos pašalinti susikaupusias išmatas ir dujas. Valomosios klizmos veikia mechaniškai ir termiškai, skystina storajame žarnyne esančias išmatas, sudirgina žarnų gleivinę, todėl sustiprėja peristaltika, palengvėja išsituštinimas. Klizmos tūris turėtų būti apie 1.0 - 1,5 litro, vanduo 25-35C. Kai kada, siekiant labiau sudirginti žarnyną, gali būti vartojamas šaltesnis 20-15C vanduo. Klizmos antgalis įkišamas apie 10cm į tiesiąją žarną. Labai svarbu, kad įkišimo metu nebūtų pasipriešinimo, pacientas nejaustų jokio skausmo. Grubiai ar naudojant jėgą kišant antgalį, galima sužaloti tiesiosios žarnos gleivinę.

Hipertoninė klizma: Suleidžiama 50-100 ml hipertoninio tirpalo. Ypač efektyviai skatina tuštinimosi refleksą. Bet jos negalima naudoti esant uždegiminiam procesui tiesiojoje žarnoje. Patartina prieš naudojant tokią klizmą pasitarti su gydančiu gydytoju ar slaugytoja. Atliekant hipertoninę klizmą suleidžiama 50-100 ml hipertoninio tirpalo (dažniausiai vartojamas 10 proc. natrio chlorido arba 20-30 proc. magnio sulfato tirpalas). Jei gali, pacientas turėtų išlaukti nesituštinęs 20-30 min.

Aliejinė klizma: Jos naudojamos esant sunkiai gydomam lėtiniam vidurių užkietėjimui. Klizmos turinys supilamas švirkštu, per kateterį, kurio galas yra įkištas į tiesiąją žarną. Aliejus suminkština išmatas, pasiskirsto ant žarnos sienelės ir atpalaiduoja lygiuosius raumenis, todėl tuštintis būna lengviau. Po pirmojo pasituštinimo galima toliau atlikti ir įprastinę valomąją klizmą. Naudojamos esant sunkiam vidurių užkietėjimui,prieš atliekant valomąją klizmą, kai dėl susidariusio išmatų kamščio negalima supilti vandens į tiesiąją žarną. Aliejiniai klizmai galima naudoti skystą vazeliną, augalinius aliejus (saulėgrąžų, alyvų, kanapių). Vienai klizmai reikia pašildyti (iki 37-40 0C) 50-100 ml aliejaus.

Krakmolo klizma: Naudojamos siekiant nuslopinti žarnų peristaltiką ir kaip minkštinamoji medžiaga sergant ūminiu kolitu.

Sifoninė klizma: Žarnyno valymas vyksta susisiekiančių indų arba sifono principu ir atliekamas 10 ir daugiau kartų. Sifoninės klizmos atlikimui prireiks 10-12 l švaraus vandens, 1l talpos atviro rezervuaro, 1cm diametro ir 1,5 m ilgio guminės žarnelės. Į rezervuarą supilamas vanduo, įkišamas klizmos antgalis į tiesiąją žarną apie 10cm, (gilesnį įkišimą gali atlikti tik medikas, gerai įvaldęs sifoninės klizmos atlikimo techniką). Supilama neskubant apie 1 litras vandens ir rezervuaras nuleidžiamas žemyn. Supiltas vanduo išbėga. Žarnyno valymas vyksta susisiekiančių indų arba sifono principu ir atliekamas 10 ir daugiau kartų, kaskart keičiant vandenį. Procedūra atliekama kol iš žarnyno ištekėjęs vanduo būna skaidrus. Atliekama dažniausiai gydytojo nurodymu ir jo kontrolėje. Vandens supylimui naudojamas vieno litro atviras indas , sujungtas žarnele, naudojama įprastiniai klizmai.

Vaistinės klizmos: Tai klizmos, kurių sudėtyje yra veikliųjų medžiagų, besirezorbuojančių į kraują, tačiau nepatenkančių į kepenis.

Maitinamosios klizmos: Tai vienas iš dirbtinio maitinimo būdų. Storajame žarnyne rezorbuojamas skystis, baltymai, aminorūgštys, vitaminai, alkoholis.

Yra naudojamos ir paruoštos, vienkartinės klizmos: vienkartinis klizmavimo rinkinys, klizmutės Mikrolax. Jų atlikimo technika yra aprašyta gamintojo pateiktoje instrukcijoje.

Klizmavimas yra saugus ir efektyvus būdas, padedantis sureguliuoti storosios žarnos funkciją, išvengti vidurių užkietėjimo, padedantis esant meteorizmui, pašalinantis dujas iš organizmo. Klizmavimas - gana paprasta ir saugi procedūra. Šią procedūrą lengva atlikti. Tiesa, per dažnai naudojant valomąsias klizmas pakinta normali bakterinė flora ir sutrinka žarnų veikla, nes trikdomas tuštinimosi refleksas. Gydymo tikslu galima atlikti augalinės kilmės įvairių žolių nuovirų klizmas.

Kitos dažnos baimės ir mitai apie gimdymą

Be mikroklizmos, būsimos mamos dažnai nerimauja ir dėl kitų dalykų, susijusių su gimdymu. Aptarkime kelis iš jų:

Epiziotomija (tarpvietės kirpimas): Dar vienas ganėtinai dažnas reiškinys gimdant natūraliu būdu - plyšimas. Kai kurios moterys įsitikinusios, jog epiziotomija (tarpvietės kirpimas) yra daug geresnis pasirinkimas. Tačiau tai - mitas. Specialistai kaip tik dažnai kartoja, jog plyšimai gyja greičiau ir dažniausiai netgi nėra tokie gilūs kaip specialiai atlikti kirpimai. Žinoma, būna įvairių atvejų ir negalima sakyti, jog visi plyšimai būna lengvi. Be to, plyšimų tikimybę mažina kėgelio pratimai ir specialus tarpvietės bei makšties masažas. Reguliariai treniruojant intymią vietą, galima tikėtis labai nežymaus sužeidimo arba išvis išvengti plyšimo gimdymo metu.

Gimdymo planas ir lankstumas: Gimdymo metu tikrai neverta galvoti apie pašalinius dalykus. Daugelis mamų, pasiskaičiusios įvairių knygų ir lankydamos užsiėmimus nėščiosioms, nusprendžia, kad nori būtinai gimdyti natūraliai. Tačiau kartais susiklosto nenumatytos aplinkybės, kai tenka suvokti, kad Cezario pjūvis yra geresnė išeitis. Cezario pjūvis ar kita skubi pagalba gali būti atliekama, kai moteris pradeda gausiai kraujuoti ar pastebima, jog kūdikio būklė labai bloga. Tačiau svarbu suvokti, jog gimdant tam pritaikytoje ligoninėje, šalia yra profesionalūs medikai ir visa reikalinga įranga.

Streso valdymas nėštumo metu

Atminkite, jog stresas nėštumo metu neigiamai veikia jūsų atžalą, tad padarykite viską, ką tik galite, jog nepasiduotumėte didelei baimei ir nestresuotumėte dėl artėjančio gimdymo. Medituokite, klausykite ramios muzikos, neleiskite sau pernelyg ilgai mąstyti apie įvairias galimas gimdymo komplikacijas.

Jeigu vis tiek itin nerimaujate, ar kritiniu atveju medikai turės visą reikiamą įrangą, galite apsilankyti gimdyklose. Dažnu atveju, bent jau didmiesčiuose, yra rengiamos gimdyklų ekskursijos nėščiosioms. Lietuva gali pasigirti pakankamai gerai išvystytu ligoninių tinklu su visa reikiama įranga.

Gimdymo pasirinkimai: natūralus gimdymas ar cezario pjūvis

Per pastarąjį dešimtmetį cezario pjūvio operacijų skaičius padvigubėjo. Didelė dalis šių operacijų atliekama dėl įvairių vaisiaus ir nėščiosios patologijų. Tačiau nemažai prie jos populiarėjimo prisidėjo skausmo baimė, klaidingas įsitikinimas, jog „Cezario operacija“ yra mažiau pavojinga bei madinga.

Cezario pjūvio istorija

Cezario operacija daroma jau seniai. Ji minima žydų talmude, graikų mituose ir romėnų įstatymuose. Manoma, kad operacijos pavadinimas kilęs nuo Romos imperijos laikais galiojusio įstatymo „Lex cesarea“, kuris reikalavo, kad vaisius būtų išimtas iš gimdymo metu mirusios moters įsčių gelbėjimo ar laidojimo tikslais. Keletas šaltinių nurodo, kad garsiojo Romos imperatoriaus Gajaus Julijaus Cezario pavardė kilusi iš to, kad vienas iš karvedžio protėvių gimė šios operacijos būdu. Ilgus šimtmečius dėl prastos sanitarinės padėties ir kitų priežasčių dauguma moterų po cezario operacijos neišgyvendavo. Ši situacija kardinaliai pasikeitė pastaraisiais dešimtmečiais. Antibiotikų atsiradimas bei operacijos tobulėjimas lėmė tai, kad cezario operacija tapo viena dažniausių operacijų pasaulyje. Ši tendencija pastebima ir Lietuvoje. Deja, atsiranda medikų, kurie cezario pjūvio operacijas atlieka ir be medicininių indikacijų. Dauguma gydytojų vienbalsiai sutinka, kad vien dėl moters noro atlikti tokią operaciją neetiška.

Cezario pjūvio rizika

Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad cezario operacija patogesnė ir lengvesnė, tačiau realybė visai kitokia. Tai yra intervencija, dėl kurios padidėja kraujavimo, gimdos uždegimo, žaizdos ir šlapimo takų infekcijos rizika. Kad būtų išvengta šių komplikacijų, pooperaciniu laikotarpiu skiriami antibakteriniai, gimdą sutraukiantys, kraujo krešumą koreguojantys preparatai. Tačiau visiškai išvengti komplikacijų nepavyksta. Retesniais atvejais įvyksta šlapimo takų bei žarnyno pažeidimai ar tromboembolijos (užsikemša kraujagyslės), dėl kurių moteris gali tapti neįgali visam likusiam gyvenimui. Nereikėtų pamiršti ir anestezijos keliamo pavojaus.

Gimdymo metu svarbūs vitaminai ir mineralai

Besilaukianti mama turėtų nepamiršti, kad ji yra vienintelis visų vaisiaus vystymuisi būtinų medžiagų šaltinis savo vaikui. „Geležis - vienas tokių mineralų. Ji itin svarbi tiek mamos, tiek kūdikio sveikatai. Geležis būtina kraujo susidarymui ir deguonies pernešimui. Geležies poreikis itin išauga antrajame nėštumo trimestre, kai moters organizme kraujo gerokai padaugėja. Svarbu žinoti, kad jei geležies trūks mamai, jos trūks ir vaisiui.

„Kalcis nėštumo metu svarbus ir pačiai mamai. Jeigu nėščioji kalcio gauna per mažai, vaisius jo atsargas ima iš mamos. Besilaukianti moteris tai greitai pajaus - atsiras problemų su dantimis. Dauguma nėščiųjų susiduria su dar viena problema - kojų mėšlungiu, kai kurios junta ir susitraukimus gimdoje. Visa tai gali būti magnio ir cinko trūkumo požymiai. „Magnio trūkumas gali paskatinti priešlaikinį gimdymą, todėl, pajutus šiuo simptomus, magnio rekomenduojama vartoti papildomai“, - sako A.

„Folio rūgštį rekomenduojama pradėti vartoti dar planuojant nėštumą. Jeigu iki pastojimo jos nevartojote, tuomet reikėtų pradėti vartoti kuo anksčiau pastojus. Folio rūgštis apsaugo vaisių nuo įvairių raidos ydų, nervų sistemos defektų. Kodėl folio rūgštį svarbu pradėti vartoti kuo anksčiau? Centrinė nervų sistema ir smegenys yra pirmieji organai, kurie pradeda vystytis. Nėštumo metu būsimai mamai reikėtų gauti ir dvigubai didesnę kiekį vitamino D. „Pakankamas vitamino D kiekis padeda apsaugoti kūdikį nuo rachito, o senatvėje - nuo osteoporozės, I tipo cukrinio diabeto, sąnarių ir kitų ligų.

tags: #mikroklizma #pries #gimdyma

• Kaip paruošti keptą žąsį
• Ką reiškia labai aukštas hCG?
• Aliejų nauda kūdikiams
• Smagus ir saugus pirmasis žingsnis
• Pasirengimas globai ir įvaikinimui