Prieraišumas - tai teigiamas, paprastai stiprus ir ilgalaikis individų emocinis ryšys, užtikrinantis saugumo jausmą. Kiti autoriai prieraišumą apibrėžia kaip santykį, kuriame prieraišumo objektas naudojamas kaip saugus prieglobstis nelaimės metu ir pagrindas pasaulio tyrinėjimui. Prieraišumo teorijos pradininkais laikomi John Bowlby ir Mary Ainsworth. Bowlby analizavo, kaip formuojasi emocinis ryšys tarp kūdikio ir svarbiausio globėjo bei kokias pasekmes sukelia atskyrimas nuo prieraišumo objekto. Ainsworth praplėtė prieraišumo sampratos ribas, aprašydama prisirišimo procesą pirmaisiais gyvenimo metais ir nagrinėdama individualius prieraišumo skirtumus. Ainsworth teigė, jog vaikystėje tėvai dažnai funkcionuoja kaip pirminės žmonių prieraišumo figūros.

Mes ateiname į pasaulį kaip neužbaigtas socialinis projektas. Gimstant mūsų smegenys dar nėra susiformavusios. Save formuojame santykyje su kitu žmogumi. Mums labai svarbus emocijų reguliavimas, šito be kito žmogaus neišmokstame. Per kitą žmogų mokomės save suprasti, nusiraminti streso metu, o tai ypač svarbu pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet žmogus dar nesupranta savęs, bet formuojasi visa jo bazė, parengtis, apsprendžiama tai, kaip toliau jis megs santykius, kaip jam seksis. Kūdikis pradeda matyti, uosti, jau pilve girdi mamos žodžius, jos širdies ritmą, dėl to ir priglaustas prie mamos širdies jis girdi tą ritmą ir greičiau nurimsta. Kitas žmogus padeda vaikui nusiraminti ir suprasti, kad viskas yra pakeliama. Be kito žmogaus vaikas negali nei nusiraminti, nei suprasti, kas su juo vyksta. Jis tiesiog nukreipia viską tik į save. Į vaiko verksmą būtinai reikia reaguoti.

Prieraišumo jausmas yra įgimtas ir būtinas vaiko raidos formavimuisi. Šis jausmas atsiranda ir prie aplinkos ar daiktų, kurie supa vaiką. Kūdikis prie mamos prisiriša nuo gimimo: krūtinės žindymas, širdies plakimas, šiluma, kvapas - tai suteikia saugumo jausmą. Saugus prieraišumas prie mamos leidžia vaiko raidai tinkamai vystytis. Staigus išsiskyrimas su mama ilgesniam laikui gali padaryti daug žalos vaiko elgesiui. Tai instinktyvi ir biologinė žmogaus ypatybė, savotiška meilės forma. Vaikas savo prieraišumą demonstruoja stengdamasi būti kuo arčiau motinos ar tėvo, apsikabinti jų kojas, sekti iš paskos, būti kuo arčiau. Jei vaikas vienodai praleidžia laiko tiek su tėčiu, tiek su mama, prieraišumo jausmas atsiranda jiems abiem. Bet kartu vaikas supranta, kad tėtis ir mama suteikia skirtingus pojūčius.

Prieraišumo teorijos pradininkas John Bowlby, ilgą laiką dirbęs su paaugliais, atliekančiais bausmę už padarytus nusikaltimus, ir išanalizavęs jų vaikystės patirtį, išsiaiškino, kad praeityje jie išgyveno ankstyvą emocinį atskyrimą nuo motinos ar kito svarbaus suaugusio žmogaus: vaikai buvo paliekami vieni, jiems trūko dėmesio, jais mažai rūpinamasi. J. Bowlby padarė išvadą, kad kūdikio ir vaiko psichikos sveikatai ypač svarbūs yra šilti, intymūs ir ilgalaikiai santykiai su mama/tėvu. Šių santykių netekimas ar sudėtingumas nulemia tolesnę vaiko raidą: kaip vaikas, o vėliau suaugęs žmogus, išgyvena, interpretuoja kitų žmonių elgesį ir motyvus, kaip kuria tarpasmeninius santykius.

Žmogus gimsta labai silpnas, tik su įgimtais refleksais, kurių pakanka tik tam, kad priimtų motinos globą. Kitos žmogiškos savybės išugdomos tik ilgalaikio ir nuoseklaus suaugusiojo bei vaiko bendravimo dėka. Ką tik gimęs kūdikis patenka į nepažįstamą pasaulį, todėl santykiai su mama ir kitu artimu šeimos nariu tampa svarbiais informacijos šaltiniais. Nediferencijuotas reagavimas į žmones (0-3 mėn.). Vaikas pradeda gyventi būdamas visiškai priklausomas nuo aplinkinių žmonių. Pirmiausia kūdikis kontaktuoja su tais suaugusiais, kurie juo rūpinasi, jį maitina, globoja. Selektyvus reagavimas į šeimos narius (3-6 mėn.) Kūdikis iš aplinkos išskiria savo šeimos narius, kitaip stebimi svetimi. Pagrindinis objektas - mama ar ją pakeičiantis asmuo. Aktyvus artimų santykių siekimas (6-30/36 mėn.) Kūdikis stipriai prisiriša prie juo labiausiai besirūpinančio žmogaus, susiformuoja išskirtinis prieraišumas - atsiranda separacinis (atskyrimo) nerimas - kūdikis pradeda jausti neapibrėžtą pavojų, baimę, vyrauja vidinė įtampa, taip pat bijoma prarasti objektą, kuris rūpinasi, gali apginti, padėti. Partnerystės ryšys (nuo 30/36 mėn.). Šioje stadijoje vaikas sutelkęs dėmesį į tai, kaip išlaikyti emocinę šilumą, su objektu.

Tėvai, priimdami vaiką ir siekdami suprasti, ką jis galvoja, kalbina jį, myluoja ir tenkina atsiradusio mažylio poreikius. Motinos veidas ir jo išraiška, taip pat balso tonas, fizinis kontaktas - tai dažna pirmoji informacinė patirtis kūdikiui. Tai, kai mama reaguoja į vaiką savo veidu, tarsi atkartodama vaiko išgyvenamas emocijas, yra vadinama atspindėjimu. Būtent dėl šio atspindėjimo proceso vaikas išgyvena savo jausmus taip, kaip juos atspindi mamos veidas ir balsas. Taigi mama vaiko jausmus pastebi, atpažįsta, empatiškai išgyvena ir atspindi vaikui, tačiau sušvelninta, jam priimtina forma. Tada kūdikiui jo paties emocijos tampa ne tokios gąsdinančios. Jautri aplinkinių reakcija tiek kūdikį maitinant, kai atsižvelgiama į jo ritmą, tiek keičiant sauskelnes, kai vaikas patiria ne tik malonius pojūčius, reikalauja suaugusiųjų pastangų suprasti, paguosti, kalbinti vaiką, kartais nukreipti jo dėmesį, kad sumažėtų kylantis nerimas.

Vaikų prieraišumas formuojasi saugumo poreikio pagrindu. Vaikas siekia suaugusio artumo, kad pavojaus akimirka būtų apsaugotas, o jo poreikiai patenkinti suaugusio asmens. Saugumo siekimas išreiškiamas verkimu, šypsena, mojavimu rankutėmis, o vėliau ir kalba. Prieraišumas pagrįstas numatymu, kad mama bus šalia ir prireikus padės nusiraminti. Iškilus pavojui ar grėsmei, mažylis siekia artumo, taigi prieraišumas susijęs su baimės ar nerimo jausmu. Todėl nerimas ir prieraišumas natūraliai atsiranda kartu. Vaikas, išgyvenantis grėsmę, iškart pradeda ieškoti mamos, galinčios padėti. Kai vaikas išgyvena fizinius ir psichologinius poreikius (alkis, nuovargis, artumo, meilės), kyla nerimas, tada poreikiai išreiškiami (verkimas, prisiglaudimas, mojavimas rankytėmis, šypsena, kalba ir kt.) ir, galiausiai, per tarpasmeninius santykius patenkinamas. Mama „nuima“ tą įtampą priglausdama, rūpindamasi, maitindama, t.y. sukurdama „saugią emocinę bazę“. Toks sužadinimo ir atsipalaidavimo ciklas kiekvieną dieną kartojasi šimtus kartų. Galiausiai vaikas įgyja tokios patirties: vos tik jis išreikš savo poreikius, mama stengsis jį suprasti, nuraminti ir patenkinti poreikius. Tokia vaiko patirtis stiprina tikėjimą, kad mama ar tėtis visada yra šalia, kai jo reikia, o pats vaikas drąsiai jaučiasi pasaulyje ir gali atvirai reikšti savo poreikius. Taigi vaikas išmoksta pasitikėti ir žino, kad svarbus suaugusysis yra prieinamas ir patikimas. Vaikas po truputį išmoksta palaukti, o prireikus ir atidėti savo poreikius, nes žino, kad mama vėliau, kai tik galės, bus šalia. Be to, suaugęs žmogus gali padėti vaikui mokytis palaukti, kol poreikiai bus patenkinti, ir balsu pabandyti nuraminti: „taip, taip, matau, kad apsipylei ir išsigandai. Luktelk, tuoj išjungsiu viryklę ir padėsiu tau”. Toks lėtas ir ramus reagavimas išmoko vaiką atidėti poreikius, savarankiškai reguliuoti savo emocijas ir nusiraminti.

Kai kurie tėvai mano, kad, jei nekreipsi dėmesio į vaiko verksmą, šis greičiau nusiramins, be to, neišaugs išlepęs. Tačiau iš tiesų vaikas išmoks tokią pamoką: kadangi jis nerūpi tėvams, nerūpi niekam ir neturi atskleisti ko iš tiesų nori, o iškilus sunkumams gali pasikliauti tik pats savimi. Jei tėvai yra prieinami, t.y. reaguoja į reiškiamas emocijas ir poreikius, vaiko nerimas mažėja, ir jis gali imtis aplinkos tyrinėjimo. Tokie tėvai ne tik leidžia tyrinėti išorinį pasaulį, bet aktyviai skatina vaiko smalsumą ir poreikį tyrinėti, tačiau, vos vaikui pradėjus nerimauti, išlieka prieinami, visada lieka saugia užuovėja. Vaikas tik tada gali ramiai žaisti, domėtis, tyrinėti, mokytis, kai jaučiasi saugus. Prieraišumo sistema yra atvirkštinė tyrinėjimo sistemai. Kai prieraišumo sistema nuraminama, aktyvuojasi tyrinėjimo sistema.

Prieraišumo teorija kartais vadinama emocijų reguliavimo teorija, nes ji ne tik nagrinėja, kaip vaikas išmoksta atpažinti ir įvardinti savo emocijas, bet ir aiškina, kaip jos išmokstamos reguliuoti. Mama, pastebėdama vaiko emocijas ir jas vaikui atskleisdama, parodo, kad jis turi teisę būti nuliūdęs ar piktas. Tačiau kartais atsitinka, kad supykę ar pavargę tėvai tiesiog nutildo vaiką: „Baik zirsti. Ša.“ Taip nutildytas vaikas pajunta, kad jis neturi teisės pykti ir toks yra nepriimtinas. Tada jis gali įsiverkti dar labiau ar imti laužyti daiktus. Vaikas nebesitiki, kad jį supras ir priims. Tokiems vaikams tiek savas, tiek kitų vidinis pasaulis tampa baugus ir nesuprantamas. Taigi nesaugiai prisirišusiems vaikams sunku numatyti perspektyvą, suprasti kitų žmonių tikslus ir suvokti, kad jie gali skirtis nuo jų tikslų, jie tikisi blogiausio, kad aplinkiniai bus priešiški ir nedraugiški. Tėvų užduotis - atpažinti ir atspindėti vaiko emocijas bei elgesį ir suteikti jiems prasmę. Labai svarbu, kad suaugusieji stengtųsi pamatyti pasaulį vaiko akimis ir suprastų, ką vaikas (paauglys) galvoja ir jaučia.

Vaikams, kurių emocijos ir išgyvenimai dažniausiai nebuvo pripažįstami ir suprantami, susiformuoja nesaugus prieraišumas. Situacijos, kai greta nebuvo žmogaus, galinčio padėti, atlaikyti stiprias emocijas, kaip antai pyktį ar paniką, galėjo tapti visa apimančios ir itin gąsdinančios. Todėl vaikai susikuria savo išgyvenimo būdus. Dažnai tai virsta siekimu kontroliuoti kitus: tie kiti labai glaudžiai laikomi šalia arba jų svarbą bandoma nuneigti. Siekdami išgyventi šie vaikai nuolat tikisi kitų priešiškumo, labai greitai supyksta, negali atpažinti humoro, piktai ar net agresyviai reaguoja aplinkybėmis, kuriose nėra pavojingos, ir nesupranta savo emocijų šaltinio. Taigi, nesaugiai prisirišę vaikai dažnai elgiasi taip, kad yra kitų nuolat atstumiami.

Kad ir kokia yra vaikystė, prieraišumas vis tiek formuojasi, tačiau skiriasi jo išraiška. Saugus prieraišumas formuojasi, kai kūdikiu tėvai rūpinasi nuosekliai, yra fiziškai ir psichologiškai prieinami, jautrūs vaiko poreikiams. Vaikas pasitiki savo tėvais, žino, kad tėvai bus šalia ir pagelbės, kai tik prireiks jų pagalbos. Vaikas jaučiasi priimamas, suprantamas, vertinamas; jis geba valdyti savo emocijas elgesį ir palaikyti šiltus santykius tiek šeimoje, tiek už jos ribų.

Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas formuojasi, kai tėvai nepriima vaiko emocijų ir poreikių, o išreiškiamos neigiamos emocijos sukelia jiems didelį pyktį (pyksta, kai vaikas prašo pagalbos, kai nori artumo, impulsyvūs (greitai susierzina, dažnai rodo nepasitenkinimą). Šiurkščiai elgiasi su vaiku (reikalauja, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą: pvz. per prievartą maitina, sodina ant puoduko, per anksti reikalauja savarankiškumo), stokoja jautraus reagavimo, tačiau linkę kontroliuoti vaiką. Taip vaikas išmoksta nepaisyti savo emocijų ir, vengdamas nuliūdinti tėvus, stengiasi užsiimti pačiu savimi. Jaučiasi vieniši, atstumti. Išgyvena atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia kaip agresyvus elgesys su kitais vaikais, žaislų gadinimu.

Nesaugus ambivalentiškas arba pasipriešinimo tipo prieraišumas kuriamas, kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (išeina neatsisveikinę ir nepranešę, dažnai keičia nuostatas- tai leidžia ką, tai draudžia), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir jaustis saugiai.

Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ar išsigandę, negebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis. Tokie tėvai paprastai būna priešiškai nusiteikia arba bejėgiai, negalintys užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo.

Prieraišumo teorijos pradininkas J. Bowlby teigė, jog jau ankstyvoje vaikystėje formuojasi tam tikri vidiniai elgesio modeliai bei nuostatos apie save. Kai prieraišumas sutrikdomas, tėvų ar globėjų reakcijos yra abejingos ar reaguojama nenuosekliai, vaikas jaučiasi nesaugiai. Toks žmogus neišmoksta siekti artumo, jam sunku pasitikėti kitais, paprašyti pagalbos.

Saugus prieraišumas yra ilgalaikis ir kūdikio tolesnei raidai svarbus ryšys tarp kūdikio ir suaugusiųjų. Kūdikiu (ypač iki 6 mėnesių amžiaus) turėtų daugiausiai rūpintis vienas žmogus. Kūdikio poreikiai turėtų būti patenkinami besąlygiškai. Kūdikis (ypač iki 6 mėnesių amžiaus) turėtų būti žindomas/ maitinamas, migdomas, raminamas, myluojamas, prausiamas ir kt. pagal jo poreikį. Kūdikiui reikalingas švelnumas ir fizinis kontaktas. Saugų prieraišumą lemia ne tik fiziologinių poreikių (alkio, higienos, sveikatos ir pan.) patenkinimas, bet ir emocinis ryšys. Bendravimas su kūdikiu turi būti abipusis. Rūpinantis ir bendraujant su kūdikiu svarbu neužimti vien dominuojančios pozicijos, t.y. reikia priimti kūdikio rodomą iniciatyvą. Išsiskyrimas turi būti sąmoningas. Išeinant svarbu atsisveikinti, vyresniam vaikui paaiškinti, kada grįšite, o grįžus - džiugiai pasisveikinti, apsikabinti ir pan. Kūdikis turi būti skatinamas pažinti pasaulį. Saugiai prisirišę vaikai į aplinką žvelgia pozityviai, nori tyrinėti ir pažinti. Kūdikį raminti reikia nepersistengiant. Saugus prieraišumas - kūdikio, o vėliau ir vaiko savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, drąsos tyrinėti pasaulį garantas.

Svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas. Svarbu ugdyti sąmoningumą, gebėjimą kurti saugius santykius su kitais bei atsparumą. Svarbu suprasti, kad visi poreikiai nebus visada atliepti ir nebus idealių tėvų, tokie ir patys nebūsime. Tačiau gera žinia ir yra ta, kad to ir nereikia. Reikia mokytis tapti saugiau bendraujančia, atsparesne asmenybe, dirbti su nuolat kylančiais jausmais.

Vaikų teisių gynėjai sako, kad vaikystėje pažintas saugumo jausmas yra viena svarbiausių pilnavertiško gyvenimo sąlygų. Vienų santykių tikimasi teigiamų emocijų, bendrystės džiaugsmo, kiti gi bijo apatijos, atstūmimo, kritikos ir bendravimas su kitais jiems siejasi su emocinėmis kančiomis. Tad esamiems ir būsimiems tėveliams ne tik labai svarbu suvokti apie vaiko saugaus prieraišumo formavimą, bet ir daryti viską, kad vaikas išaugtų pasitikintis ne tik savimi, bet ir kitais, nebijantis kurti santykių, o taip pat suklysti kasdienėse situacijose, nes žinos, kad šalia yra jį palaikantys žmonės.

„Tik gimusiam kūdikiui visą jo pasaulį atstoja tėveliai. Pagal santykį su artimiausiais žmonėmis, vaikas supranta, kiek jis saugus tame pasaulyje. Šį santykį svarbu puoselėti, gebėti suprasti vaiko jausmus, poreikius, laiku bei tinkamai juos atliepti, būti dėmesingais pačioms menkiausioms detalėms,“ - sako Kauno apskrities Vaiko teisių skyriaus vedėja Neringa Martišienė, akcentuodama, kad tarpusavio ryšį lengviau užauginti kartu su vaiku, nei atkurti jau pažeistą.

Gugavimas, riksmas, verksmas, mimikos, rankyčių ir kojyčių aktyvūs judesiai - atkreipti tėvų dėmesiui kūdikis neturi kitų įrankių. Taip elgdamasis mažylis fiksuoja, kaip tėvai reaguoja į jo kalba išsakytus poreikius: ar skuba atliepti, ar palieka su nauju ir nepažintu pasauliu vieną. „Esu alkanas, ar mane pamaitins? Guliu nepatogiai, ar mane pataisys? Ar manimi pasirūpins ir pakeis sauskelnes? Man neramu, ar paims ant rankų ir priglaus? Kūdikio galvelėje sukasi begalė minčių, nes jis dar neturi jokios patirties, tad jam sunku suprasti, kaip veikia šis naujas pasaulis“, - sako N. Martišienė. Ji pastebi, kad jau pirmosiomis gyvenimo dienomis vaikas fiksuoja ne tik tėvų elgesį, bet ir jų jausmus: labai greitai perima nerimastingos mamos nerimą, baimę, o mamai jaučiantis saugiai - nurimsta.

Pasak vaiko teisių gynėjos, pirmųjų vaiko poreikių atliepimas ir per tai įgyta patirtis formuoja jo prieraišumo stilių, kuris vėliau persikelia ir į tolimesnius santykius. Į šią sritį besigilinanti specialistė teigia, kad svarbiausia, ar asmuo turi saugųjį prieraišumo stilių. Visi kiti nesaugiojo prieraišumo stiliai (neramus, vengiantis ir baimingas - vengiantis) nėra pozityvios patirties išraiška. N. Martišienė pabrėžia, kad pervertinti prieraišumo reikšmės negalima: „Mūsų psichika yra daugiasluoksnė ir sudėtinga, tad spręsti pagal vieną kriterijų, būtų neatsakinga. Tačiau prieraišumo patirtis ir susiformavęs savęs ir kitų vertinimas santykyje lemia, ko mes tikėsimės iš bendravimo ir kokias dažniausiai emocijas šie santykiai kels“.

Svarbu žinoti, kad ankstyvoje vaikystėje susiformavęs bazinis saugumas arba nesaugumas perkeliamas į santykius su bendramoksliais, draugais ar vaikui svarbiais suaugusiaisiais ir vėliau į jo paties šeimą. Specialistė tvirtina, kad skaudžiausiai pažeistas prieraišumas pasimato paauglystėje. Kaip žinia, paauglystė yra vienas sudėtingiausių amžiaus tarpsnių su begale iššūkių. O bręstanti, besiformuojanti asmenybė ieško savo identiteto per santykį su kitais. Anot pašnekovės, jei paaiškėja, kad tokius santykius sunku užmegzti ir palaikyti dėl to, kad nesijauti juose saugus ir bendravimas reikalauja didelių emocinių resursų, vaikas sutrinka: kaip elgtis ir kaip gyventi šiame pasaulyje, jei bendravimas neteikia pasitenkinimo ir džiaugsmo?

„Turintis saugųjį prieraišumo stilių vaikas pasižymės aukštesniu savęs vertinimu ir pozityvesniu požiūriu į kitus, lengviau bendraus, jo santykiai su aplinkiniais bus harmoningesni. Tuo tarpu vaikas, kuriam būdingas vienas iš nesaugaus prieraišumo stilių, kokybišką santykį kurs sunkiau, jame jausis mažiau reikšmingu ir neužtikrintu, o kitais, galbūt, nepasitikės arba apskritai vengs bet kokio ryšio“, - pagrindines elgesio savybes ir jausmines išraiškas, išduodančias vaiko ankstyvąją patirtį, įvardija N. Martišienė.

Specialistė pabrėžia, kad šioje sudėtingoje tarpasmenių santykių srityje daugiausiai atsakomybės tenka tėveliams. Tėvų raštingumas šioje srityje padės formuotis harmoningai augančiai asmenybei. „Kadangi pirmąją prieraišumo patirtį vaikas gauna iš tėvų, o jų elgesį, emocijas atspindi tarsi veidrodis, auginant vaiką, svarbu stebėti savo reakcijas įvairiose, ypač stresą keliančiose situacijose, - pataria N. Martišienė. - Tėvelių užduotis yra ne tik suprasti vaiko poreikius, bet ir savo jausmus, emocijas, elgesį ir jo pasekmes“. Vaiko teisių gynėja sako, kad ne mažiau svarbios teorinės ir praktinės žinios socialiniams darbuotojams, pedagogams, kitiems su vaikais susijusiems specialistams.

Dažnai keliamas klausimas, pasak Tarnybos atstovės, ar pažeistą vaiko prieraišumą įmanoma atstatyti. Pašnekovė teigia, kad jau pats žodis „atstatyti“ yra netinkamas. Gyvenimo eigoje prieraišumo tipas gali kisti arba jį galima keisti, kažkiek koreguoti. Kad prieraišumas keistųsi pats savaime, tai yra maža tikimybė. Nebent įmanoma su kažkokių labai teigiamų patirčių pagalba, kardinaliai pasikeitus aplinkai, įgijus naujos patirties. Labai priklauso ir nuo to, kokios pagalbos sulaukė, ar pats žmogus bandė ką nors keisti.

„Ryšį lengviau užauginti su vaiku, o ne jį atstatyti. Terapija yra bene vienintelis sprendimas, kai problema jau egzistuoja, - teigia vaiko teisių gynėja. - Prieraišumo stilių, esant ilgalaikei terapijai ir sėkmingam bendradarbiavimui, galima koreguoti. Tai reiškia, kad kartu gali kisti ir vaiko požiūris į save bei kitus, sumažėja arba išnyksta nerimas ir jo įtaka tarpusavio santykiams“. N. Martišienė sako, kad nors tokiems pokyčiams reikia ne tik daug darbo, bet ir laiko, pozityvios permainos vaiko elgsenoje atsiskleidžia itin ryškiai, o tai yra geriausia, kas gali įvykti.

Psichologė G. Gutauskienė primena, kad yra išskiriami keturi pagrindiniai prieraišumo tipai: saugaus prieraišumo, vengiamo prieraišumo, ambivalentiško (populiarioje kultūroje dar vadinamo nerimastingu) prieraišumo bei dezorganizuoto prieraišumo. „Idealiu atveju, kai vaikystėje tėvai ar globėjai sukuria tokią dermę, kad visi šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o vaiko poreikiai, atsižvelgiant į jo raidos amžių, nuosekliai atliepiami, formuojasi saugaus prieraišumo tipas“, - sako psichologė.

Pasak psichologės, prieraišumo tipas lemia, kaip žmogus kuria santykį tiek su savimi, tiek su kitais, jaučia artumą, įveikia kylančius iššūkius bei reguliuoja savo emocijas. G. Gutauskienė pabrėžia, kad jei šeimoje vyrauja saugaus prieraišumo stilius, jaučiama darna - šeimos narių ryšiai tvirti, grįsti atvira komunikacija bei pasitikėjimu, visi šeimos nariai jaučiasi saugiai, laisvai išsako savo poreikius bei įsiklauso į kitų, greitai pastebi nesutarimus. Konfliktai sprendžiami konstruktyviai - pagarbiai bei atvirai.

Pasak psichologės, ambivalentiško prieraišumo tipas gali lemti tai, kad šeimoje vyrauja daug neapibrėžtumo, gali kilti konfliktų dėl dėmesio, pavydo, siekio jaustis pripažintam ir įvertintam (dažnai kyla jausmas, kad „esu nepakankamai gera mama / tėtis“), sunku suprasti bei saugiai reikšti savo emocijas. Vengiamas prieraišumas, specialistės nuomone, dažnai susijęs su šaltais santykiais, su tėvais, kurie emociškai „nepasiekiami“. Vaikams augant tokioje aplinkoje nuolat trūksta šilumos, palaikymo. Kylantys konfliktai dažnai „sprendžiami“ vengimu bei problemų ignoravimu. Dezorganizuotas prieraišumas siejasi su prieštaringomis emocijomis, nestabilumu bei netikrumu. Tėvai, kuriems būdingas šis prieraišumo tipas, dažnai būna emociškai išsiderinę, jiems būdinga nuolat gyventi „reagavimo į pavojų“ būsenoje, jie gali staigiai susijaudinti, atsiriboti ar visiškai užsisklęsti.

„Saugus prieraišumas nereiškia, kad vaikai turi gauti viską, ko užsigeidžia, kad nepatiria nusivylimo. Tėvai neturi būti tobuli. Svarbu pozityvi aplinka, kurioje gimsta pasitikėjimas - jaučiama priežiūra ir globa iš tėvų, kai jie rūpinasi vaiku, žino, ką jis veikia per dieną, su kuo leidžia laiką, bei priklausomai nuo vaiko amžiaus užtikrina saugią aplinką ir suaugusiojo priežiūrą, jei patys negali būti kartu“, - sako G. Psichologė pabrėžia, jog svarbu suprasti, kad prieraišumo tipai nėra nekintantys, be to, žmogui gali būti būdingas ne vienas prieraišumo tipas.

Geri tėvai duoda vaikams šaknis ir sparnus. Šaknis, kad žinotų, jog turi namus, o sparnus, kad išėję iš namų galėtų taikyti tai, ką išmoko juose. Tokia patirtis leidžia vaikui, o vėliau ir jaunuoliui, laikyti save geru vaiku ir tikėti, kad ir kiti jį priims kaip gerą vaiką. Tėvai augančiam vaikui padeda išlaikyti pozityvų savęs vertinimo jausmą susiduriant su kasdieniniais iššūkiais. Jie suteikia galimybę pajusti, kad, nepaisant nesėkmių, yra sritis, kurioje vaiko ir jaunuolio pasiekimai yra labai svarbūs ir vertinami. Būtent tai leidžia vaikui susitaikyti su savimi - tiek su savo stiprybėmis, tiek silpnybėmis.

tags: #prieraisumo #jausmas #kudikysteje

• Kultūriniai skirtumai vaikų auklėjime Norvegijoje
• Sužinokite apie kritinių ligų draudimo privalumus
• Vaiko gimimo įregistravimas ir pavardės nustatymas nesusituokusiems tėvams
• Sužinokite daugiau apie regėjimo problemas nėštumo metu
• Veikla ir pertvarka Kybartuose