Prūsų ir Baltų Mitologijos Moteriškosios Dievybės: Gimimo ir Likimo Deivės
Prūsų ir Baltų Mitologijos Moteriškosios Dievybės: Gimimo ir Likimo Deivės
Mitologija yra pagrindinis šaltinis tautos kultūrai pažinti, nes ji byloja, kaip mūsų protėviai mąstė apie pasaulį, kaip suprato gyvybės ir mirties, gėrio ir blogio priežastis. Būdami pagonys, lietuviai turėjo daug deivių ir dievų, kai kurie jų gerai žinomi iki šiol, o kai kuriuos žino tik istorikai ar istorija besidomintys žmonės. Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių ir prūsų dievus bei deives randame jau XIII a. Didelę įtaką suvokiant lietuviškus dievus padarė Mažosios Lietuvos mąstytojas Vydūnas, išpopuliarinęs visuotinę dievų sistemą, labai primenančią antikinį (senovės graikų ir romėnų) analogą. Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą bandė istorikas Teodoras Narbutas. Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien netgi kaltina T. Narbutą kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai. Žymiausi mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo, juos Lietuvoje išpopuliarino Norbertas Vėlius. Svarbus įvykis lietuvių mitologijos tyrinėjimo istorijoje yra Algirdo Juliaus Greimo knygos „Apie dievus ir žmones: lietuvių mitologijos studijos“ pasirodymas. Autorius įrodė, kad lietuvių mitologija ne tik egzistuoja, bet ir yra nepaprastai turtinga, turinti didelę reikšmę viso pasaulio mitologijos ir etnologijos tyrinėjimams. Taip pat didelę įtaką tyrimams padarė Marijos Gimbutienės „Baltų mitologija“. Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir apskritai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant keitėsi, įtraukdama naujų elementų, tačiau, nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių siužetų detalių, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai ir veiklos funkcijos mažai pasikeitė.
Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą. Jos dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją. Deivės ir su jomis susiję papročiai išliko, jie buvo perduodami per amžius iš kartos į kartą ir jų vaidmens nieks nenustelbė. Jos dažniausiai sėdi aukso krėsle kaip valdovės - kalnelyje, upelyje, medyje ir pan. Deivės yra kūrėjos, susijusios su paslaptinga žemės ir vandens stichija, iš kurios kyla gyvybė.
Prūsų Panteonas ir Dievybės
Prūsų mitologija (plačiąja prasme) nežinoma, jų mitų neišliko. Ankstyvieji šaltiniai nėra informatyvūs. Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijimus. Bažnyčios dokumentai minėjo senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus. Pirmaisiais dievais įvardyti Okopirmas (aukščiausiasis dievas, neturėjęs kultinės reikšmės) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minėtas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų II sluoksnį (sietą su gyvastingu-mu, derlingumu, vaisingumu), kur vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Tik po jų dievų sąraše minėtas Perkūnas. Po jo - žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai). Sąrašą užbaigė žemutinės mitologijos atstovai: Puškaitis (žemės dievas), barzdukai (maži vyrukai) ir markopoliai (požemio žmonės).
XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Senovėje turėję būti mažiau dievų. S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų - Patulo, Perkūno ir Patrimpo - atvaizdai, prūsai į karo lauką nešęsi 2 vėliavas. Vienoje jų vaizduoti 2 balti žirgai, antrojoje ant baltos medžiagos buvę nupiešti 3 aukščiausieji prūsų dievai. Šaltiniai, vardijantys prūsų dievus, neminėjo moteriškų dievybių, sietų su žeme.
Dievų Motina ir Gimimo Deivės Paieškos
Tacitas mini Dievų Motiną, tradiciškai priskiriamą vakarų baltams, prūsų protėviams, ir galėtų būti gimininga vėlyvaisiais laikais žinomai Žemynai, Žemes mate. Deja, jau specifiškuose prūsiškuose šaltiniuose nėra ne tik Deivės Motinos, bet ir jokios moteriškos dievybės apskritai. Tai liudytų tam tikrus pokyčius prūsų religijoje: Tacito minėta deivė prieš prasidedant istoriniams laikams buvo išstumta iš panteono. Vis dėlto, nors prūsiška medžiaga to tiesiogiai neparodo, galima manyti, kad kažkokia deivė, skirtingais laikais ir skirtingose gentyse pasirodanti kaip Žemyna, Žemes mate, Mater deorum, baltų bendrumo laikotarpiu turėjo būti žinoma.
Deja, jau specifiškuose prūsiškuose šaltiniuose nėra ne tik Deivės Motinos, bet ir jokios moteriškos dievybės apskritai. Tačiau, remiantis kitų baltų genčių mitologija ir religija, galima daryti prielaidą, kad prūsai taip pat turėjo gimimo deivę, kuri buvo atsakinga už moterų vaisingumą, gimdymą ir naujagimių likimą.
Laima - Likimo Deivė
Laima, Laimė - lietuvių mitinė būtybė, lemianti žmonių likimą jiems gimstant, globojanti gimdyves, moterų globėja, sergėdavusi jas visą gyvenimą, prižiūrėjo gimdyves, globojo naujagimius, jų sveikatą ir likimą. Globoja Žemės vaisius. Laimės, geros lemties, palaimos deivė. Laima - Dalia - gėrybių gausintoja arba mažintoja. Gyviai - antelė, gulbė, avinukas. Visažinanti gimimo, likimo Deivė. Jos medis - liepa, paukščiai - gegutė, vanagas. Ji verpėja, audėja ir siuvėja, taip pat gadintoja ir nukirpėja. Žmogaus gyvenimas verpiamas kaip siūlas. Vienas iš Laimos simbolių - varpstelis, prieverpstė.
Sėkmingą ar nesėkmingą žmogaus gyvenimą lėmė deivė Laima, tarp kitų deivių paminėta 1666 Danieliaus Kleino giesmyne. Kaip visokio gėrio deivę ją minėjo Jokūbas Brodovskis (XVIII a.), Gotfrydas Ostermejeris, Martynas Liudvikas Rėza. Intensyvios žemdirbystės laikotarpiu gerbta Žemyna bei jos analogai Žemėpatis ir Lauksargis. Martyno Mažvydo „Katekizmo“ įžangoje (parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Friedrichas Staphilas) minėta, kad dar yra tokių, kurie Perkūnui daro įžadus; tie, kurie susirūpinę pasėliais garbina Lauksargą, o kurie gyvuliais - Žemėpatį.
Kitos Deivės ir Mitologinės Būtybės
Deivės Laima, Ragana, Laumė, Žemyna ir joms giminingos kitos mitinės būtybės baltų žemėse vietinių gyventojų išsaugotos iš ankstesnių nei 3-2,5 tūkst. pr. m. e. laikų. Namų židinio ugnimi rūpinosi dievybė Gabjauja (mažlietuvių dar vadinta Panike). Prie senųjų deivių priskiriama mirties deivė, Žemynos sesuo Giltinė. Garbinti vandenų, namų ir sodybų dievai, deivės, dvasios (Bangpūtis, Kurka, Birbulis, Ragutis, Aušautas, Kelukis, Divytis ir kiti).
Bardaitis (prūsų kalba Bardoayts) - senovės prūsų jūreivystės dievas, jūreivių, žvejų, laivų globėjas. Jam būdavo aukojamos žuvys. Bangpūtys - vakarų lietuvių ir senųjų prūsų jūros dievas. Laikytas piktąja vandenų dvasia. Vėlesniais laikai užrašoma ir maldelės, skirtos Perkūnui. Labai svarbus prūsųsams buvęs ir vanduo. Tai liudija istoriniuose šaltiniuose itin dažnai minimi Sembų vandenų Dievai. Šių dievų galios vėliau atgyja Mažosios Lietuvos vandenų dvasios. Jau minėjome, jog lietuvininkų krašte visada gyveno Bangpūtys (dar vadintas ir Vėjopačiu). Šiam, jau senovės Prūsijoje gyvavusiam audrų dievui, skiriama ypatinga pagarba. Jūros vėjo ir bangų dievo privengė ne tik žvejai, jo bijojo visi, gyvenantys ant vandenų kranto. Bangpūčio draugė buvusi Jumpira - pusiau žuvis, pusiau moteris, šyškrantiškis tautosakos užrašytojas Augustinas Dėvilaitis pasakojo, jog išvydę Jumpirą žvejai žinodavo, kad tuoj pasirodys ir Bangpūtys.
Ties Ragaine visuomet gyvenusios vandens deivės, žmonės sako, kad ir dabar jų ten esančių, jos mėgstančios į vandenis žmones įvilioti ir juos paskandinti arba prašančios aukų, todėl ten niekas ir neinąs žvejoti. Kuršių Nerijoje vandenų dvasios būnančios didelėmis, nukarusiomis krūtimis, jų plaukai šviesūs ir geltoni, o visos jos turinčios žuvies uodegas, kurias stengiasi laikyti vandenyje paslėptas.
Nadruvių žvaigždžių deivė buvusi Žvaigždunka. Buvę ir žmonės, žvaigždžiūronys, gebėję pranašauti pagal žvaigždes. Sako, jie stebėdami žvaigždes galėdavo nusakyti nežinomus dabarties, praeities ir ateities įvykius. Įsivyravus žemdirbystei atsiranda Žemėpatis, Lauksargis ir Laukpatis, kiek vėliau minima deivė Žemynėlė. Mažojoje Lietuvoje manyta, jog Žemynėlė ir Žemėpatis yra patys svarbiausi dievai. Žemenėlė palaiko žmonių ir gyvulių gyvybes, todėl ir šventėse ji pirmiausia pagerbiama. M.Pretorijus mini Žemenėlės pagarbinimą, vadinamą žemyneliavimu.
Lietuvininkai garbino Ladą, arba moteriškąjį variantą Ledą (Ladą). Martyno Kromerio kronikoje minima deivė prilyginama romėnų Marsui. Pasakojama, jog jos pagerbimui per Jonines ir renkamos vaistinės žolės, deginamos aukos, giedamos giesmės ir šokama. Būta ir Kaupolės, tai Joninių kartis papuošta žolėmis ir turinti maginių galių. Garbinta Gabija, prūsų vadinta šv.Panike. Pajūrio laukus valdęs Deuvaitis, miškus, žvėris ir medžioklę prižiūrėjo Medeinė. Mirtį kontroliavo Giltinė, epidemijas Maro deivė. Žalčiai buvę dievų pasiuntiniai. O senovės prūsų nameliuose svarbiausi įvykiai neapsieidavo be Kauko. Po sodybas vaikščiodavo trys seserys Laimos, nulemiančios žmogaus ateitį.
Kultas ir Apeigos
Šaltiniuose minėtas prūsų religinis centras - Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, minėta šventoji ir negęstančioji ugnis, šventieji ažuolai. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į 3 (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas 1 belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote. Tai buvo specifinė karo auka, dėkojant dievams už pergalę. Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavęs viršaitis (žynys). Pvz., Sūduvių knygelėje aprašytose pavasarinėse Pergrubijui skirtose apeigose viršaitis pirmiau šaukėsi jo, po to kreipėsi į Perkūną (kad laiku suteiktų lietaus ir nublokštų piktąsias jėgas), trečiuoju šauktasi Svaistiko ir kitų dievų. Aprašant rudens šventę, kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms.
Žemėpatį garbina “pirm Saulės ir Mėnulio” (Jonas Bretkūnas, XVI a.), t.y. apeigos visada prasideda nuo vietovės dievybės pagerbimo. Žemėpatis pagerbiamas pradedant ir baigiant įvairius darbus, atliekant šeimynines namų apeigas, pagerbiant vietovę. M.Pretorijus rašo, kaip meldžiamasi Žemėpačiui. Uždega 3-4 ugneles (žvakes), prie jų padeda po mažą duonos kepalėlį ir kaušelius gėrimui. Dėkojama, kad apsaugojo šeimą, turtą nuo pikto, prašo toliau sergėti. „Kiekvienas, pastvėręs savo kepaliuką duonos, spaudžia jį prie žemės ir kalba:„Žemėpati, tu duodi mums tokios geros duonos, už tai tau dėkojame, padėk, kad tavo malone gerai apeitume savo laukus ir gautume daugiau tavo dovanų“. Po to jis kelia duoną aukštyn ir žiūrėdamas į dangų kalba: „Dieve, pasotink mus“ (BRMŠ, III. Spalio mėn. pabaigoje, sudoroję derlių, lietuviai taip švenčia. Stalą apkreikia šienu, ant jo padeda duonos, o iš abiejų duonos pusių stato du indus alaus. Paskui prieš pradėdami valgyti atpjauna po gabaliuką kiekvieno valgio ir meta ant žemės į kiekvieną namo kertę sakydami: ”Priimk palankiai, Žemininke, šias mūsų aukas ir džiugiai suvalgyk”.
Medžių kirtimas. Kad kas kokį didelį medį savo namuose nukert, „seną ąžuolą ar kitą kokį medį“, tai reik už senučius už prosenučius atminimą padaryti - už tuos, kas sodino tą medį. O kad nepadarysi atminimą, tai numirs kas nors iš tų namų (Jonas Basanavičius. 12t.).
Kas yra baltų pagonybė? | Neaiškios mitologijos
Pomirtinio Gyvenimo Samprata
Apie 890 Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, aisčių sugebėjimą užšaldyti numirėlį, po to vykusias šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis sudegintas su ginklais ir drabužiais. 1249 Christburgo taikos sutartyje minėti prūsų žyniai tulisonys ir lygašonys. Jie per laidotuves pažiūrėję į dangų tvirtindavo matą velionį, skriejantį ant žirgo per dangų, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį. Pasak P. Dusburgiečio, prūsai tikėjo, kad kitame gyvenime žmonės gyvens tokį pat gyvenimą kaip ir šiame pasaulyje: kilmingieji ar vargšai liks tokie patys. Jis rašė, kad krivis galėdavęs matyti mirusiojo iškeliavimą. Įkapių dėjimas aiškintas kaip mirusiojo daiktų atidavimas jam pačiam.
Bartolomaeus Anglicus (apie 1190-po 1250) teigė, kad mirusieji Prūsoje deginti su gausiomis įkapėmis, žirgais, net palydovais. Tai liudijo ir P. Dusburgietis, Janas Długoszas. Dievams dažniausiai aukotas ožys, gaidys ar kiaulė, rūkyti kvapnūs smilkalai, mirusiųjų dvasioms per petį numesta maisto, nulietas šlakas gėrimo. Tam tikrais atvejais (svarbi taikos sutartis, vado priesaika) aukotas žalas jautis, kai kada - žirgas. Neaišku, ar dievų garbei baltai degindavo karo belaisvius.
