Istorija ir prabanga: viešbučio „Stikliai“ atgimimas
Istorija ir prabanga: viešbučio „Stikliai“ atgimimas
Viešbutis „Stikliai“, priklausantis senoviniuose dvaruose ir pilyse įsikūrusių prestižinių viešbučių tinklui „Relais et Châteaux“ ir įtrauktas į „Luxury Group“ sudarytą prabangiausių pasaulio viešbučių auksinį sąrašą „Gold List“, atsiveria ir kaip gausybės istorijų, kurias svečiams pasakoja specialūs darbuotojai, enciklopedija.
Pastatų istorijos neleidžia nurimti.
Ne taip seniai renovuotas „Stiklių“ viešbutis įsikūręs senuose, barokiniais ir gotikiniais elementais puoštuose pastatuose, kadaise turėjusiuose skirtingus savininkus ir skirtingas paskirtis.
Antai šio komplekso užimamoje teritorijoje XV-XVI a. buvo stiklo pūtėjų ir kitų amatininkų centras, pasufleravęs ir patį pavadinimą „Stikliai“.
Šiandien tapusio prabangiausiu ir bene prestižiškiausiu Lietuvos viešbučio įkūrėjai Romualdas Zakarevičius, Anna ir Aleksandras Ciupijai didžiuojasi - ši seniausia privati šalies bendrovė netrukus švęs trisdešimties metų jubiliejų.
Per tą laiką „Stikliai“ gerokai pakeitė Vilniaus senamiestį: preciziškai restauruoti, išpuošti septynių tūkstančių kvadratinių metrų plotą užimantys komplekso pastatai apleistą ir aptriušusį kvartalą pavertė išskirtine, prestižine vieta.
1987 m. buvo atidaryta mažytė, vos šešiolika vietų turėjusi „Stiklių“ kavinė.
To meto spauda patvirtina, kad tai buvo pirmoji privati kavinė ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje.
Ši kavinė išaugo į bendrovę, turinčią 45 kambarių ir 11 apartamentų liukso klasės viešbutį su restoranu, „Alude“, naktiniu klubu, cigarų baru, cukraine ir net butiku.
„Stiklių“ pastatų istorijos ypač spalvingos, - patikina R. Zakarevičius, iki šiol gerai prisimenantis, kaip jau nuo pirmųjų kooperatinės kavinukės įrengimo žingsnių susidūrė su archeologais ir iškart papuolė į paminklosaugos akiratį.
Violetinė senamiesčio zona reikalavo ypatingo dėmesio autentikai išlaikyti.
Net fasadų spalvas reikėjo derinti su paminklosaugininkais.
Supratusi, kad šioje vietoje bus nelengva įsukti verslą, trijulė vis tiek neatsisakė tikslo sukurti nestandartinę kavinę.
„Anuomet gyvendamas čia pat senamiestyje mačiau, kokia tai įdomi vieta, o pastatas savo architektūriškumu be galo iškalbingas“, - pasakoja pašnekovas.
Po skliautais - neįkainojamas lobynas
Vieta, šiandien tapusi elegantiškuoju „Stiklių“ viešbučiu, yra labai glaudžiai susijusi su žydais ir jų istorija: čia įspaudą paliko siaubingieji getai, nors prieš tai sostinės gyvenimui spalvingos gyvasties dovanojo žydų turgus, galerijoje veikę „kromeliai“ ir sandėliai - į kiemą pro dabar įstiklintas arkas įvažiuodavo arklių traukiami vežimai.
Iš viso dabartinėje teritorijoje buvo trylika žydų parduotuvėlių: į jas pirkėjai ir prekės patekdavo pro galerijas.
„Mes bandėme tas parduotuvėles kiek įmanoma atstatyti, todėl iš gatvės pusės yra tiek durų.
Taip pat paaiškėjo, kad originalios langų vietos yra visai kitur, langai turėjo langines.
Atradome ir kitų nepakartojamų dalykų - viską maksimaliai atkūrėme etapais.
Šalia žydų turgaus rymojo sinagoga, čia, kaip ir dabar, į anuomet vadintą Mažąją aikštę susibėgdavo penkios gatvės.
Kino archyvuose radome dokumentines juostas apie šią Gaono gatvės vietą.
Paaiškėjo, kad ant kampo, kur šiltuoju sezonu įsikuria mūsų lauko kavinė, prieš karą stovėjo labai įspūdinga kolona su rutuliu, deja, ji neišliko“, - prisimena R. Zakarevičius.
Paskui buvo surasti žemėmis užpilti senoviniai rūsiai, naudoti kaip sandėliai.
Sovietmečiu jie buvo paversti vandens perpumpavimo stotimi - dabar čia įsikūrusi „Aludė“.
Pradėjus juos atkasti, iš pradžių pasimatė glūdinčios XVII a. plytinės sienos, o dar giliau pasikasus - ir XVI a. klotos sienų plytos.
Pasirodo, dar anksčiau čia būta ir miesto šiukšlyno, tad archeologai iš šios vietos išvežė maišus odos dirbinių, keramikos ir daugybę kitokio palikimo, pradedant nuo pagoniškų koklių ir baigiant caro ir lenkų laikų kokliais su dvigalviais ereliais.
Taip pat čia rasta ir akmeninio grindinio fragmentų, kuriuos „Stiklių“ savininkai taip ir paliko po restorano naujaisiais grindų klojiniais - atstatyta tik originali laiptinė iš gatvės į rūsius.
„Aludės“ švieslangių plytų daugiasluoksniškumas akivaizdžiai įamžino istoriją, kiek pakilo miestas.
Po atnaujinimo darbų antikvariniai lietuvišką kaimą menantys daiktai ir dekoracijos išliko, tačiau jie pateikti stilingai, šiuolaikiškai.
Įėjimą į „Aludę“ rėminančias kolonas ir medines sijas atrado archeologai, o virš jų keramikės Jolantos Kvašytės darbas įamžino stiklo pūtėjus.
„Mūsų „Aludė“ tapo savotišku Vilniaus portretu, kurį pateikia užsienio turistams“, - šypsosi R. Zakarevičius.
Skliautiniai rūsiai buvo atkasti ir dabartinės „Stiklių“ SPA zonos baseinų vietoje.
Dėl jų bendraturčiams teko išgyventi tikrą iššūkį - rūsiais buvo leista naudotis tik visiškai atidengus ir atstačius jų skliautus.
„Buvo verta pakentėti - tokie rūsiai kiekvienam pastatui prestižiniai ir istoriškai labai įdomūs svečiams“, - sako vienas „Stiklių“ savininkų, ne kartą pastebėjęs, kad svečius ypač žavi didžiuliai Zavišų rūmų rūsių skliautai ir plytiniai tuneliai į... niekur: matyt, ištrynęs tikslą laikas taip ir paliks paslaptį, kam jie buvo reikalingi, dabar čia įrengti baseinai.
Savo istoriją turi ir krūva atkasinėjimo metu rastų didžiulių riedulių.
Kaip dizaino sprendimas jie įkomponuoti į pirties zonos sienas ir grindis.
Dabar Dominikonų gatvėje, tryliktu numeriu pažymėtame name įsikūręs apartamentų viešbutis „Stiklių dvaras“.
Tai nuostabus XVI-XVII a. statinys, priklausęs vietiniam didikui Zavišai ir tapęs istorijos ir architektūros paminklu.
Jį sudaro keturi vienas su kitu sujungti sparnai.
Pirmojo aukšto visos erdvės skliautuotos, o rūsys pastatytas renesanso stiliumi.
Už vieną du prašė
Kitų „Stiklių“ komplekso pastatų dalis buvo gyvenamoji (Gaono gatvės septintas ir penktas numeriai, Pirklio namas) arba priklausė dominikonų vienuolynui.
Vietoj restorano vidinio lauko kiemelio buvo atviras kiemas, per karą išbombarduotas, vėliau ir autentiški balkonai nugriauti.
Archeologai vidinio kiemo balkonus padėjo atstatyti pagal senąsias nuotraukas, tačiau kartu buvo nuspręsta sukurti uždarą kiemą su galerijomis balkonuose.
Remiantis išlikusiais archyvais, pastatai buvo atstatyti pagal autentiškus brėžinius.
„Iš gyventojų mes pamažu po vieną butuką išpirkome.
N ঘনত্বiu, pasiteisino posakis „už vieną du visada prašo“.
Ir mokėjome, - juokiasi pašnekovas.
- Kodėl taip darėme?
Nes mano kompanionų Aleksandro ir Annos Ciupijų iniciatyva apsisprendėme čia unikalų viešbutuką įkurti, kuris trauktų ne tik lietuvių, bet ir žmonių iš viso pasaulio dėmesį.“
Autentiškos freskos - nebūdingos Lietuvai
Iš pradžių viešbutyje „Stikliai“ buvo vos 20 kambarių.
„Didžiavomės viešbutyje išklotais baltais kilimais, kurie po savaitės tapo... juodi“, - juokiasi savininkas.
Per tuos metus keitėsi patalpų paskirtys - tą diktavo didėjantys poreikiai arba architektūriniai sprendiniai, pavyzdžiui, naujai atrasti lubų skliautai ar freskos.
Štai Pirklio name rastos didžiulės, savo stiliumi nurodančios į XVIII a. sieninės freskos viešbučiui suteikė dar kitokią prasmę.
Freskų autoriai - iki šiol nenustatyti italų dailininkai, tačiau jos buvo įtrauktos į Lietuvos istorinio paveldo sąrašą.
„Aptiko jas visiškai atsitiktinai statybininkai, nuskaldydami seną sienų tinką.
Staiga po vieno stuktelėjimo iš po jo pasimatė žmogaus veidelis!“ - prisimena R. Zakarevičius.
Paaiškėjo, kad tokiais sieninės tapybos darbais išdabintos bene visos Pirklio namo sienos.
Matyt, taip prabangą įsivaizdavo to meto turčiai.
Ši tapyba pripažinta Lietuvoje esanti labai reta: ji vaizduoja antikinių laikų žirgus ir paukščius, vergus, deives, kolonas ir kiemelius.
„Jų nerestauravome, palikome tokias, kokias aptikome“, - sako pašnekovas.
Įspūdingiausiomis freskomis galima pasigrožėti viešbučio antrajame aukšte, kuriame visi liukso kambariai ir apartamentai pavadinti Lietuvos kunigaikščių vardais.
„Didžioji freska puikuojasi Gedimino apartamentuose, ten netgi specialiai palikome freską pažeidusio, vėliau įrengto ir vėl nugriauto kamino užtinkuotą vietą“, - vedžiodamas viešbučio labirintais pasakoja R. Zakarevičius.
„Stiklius“ puošia ir garsių dabartinių menininkų freskos.
Antai freska su užrašu, skelbiančiu čia esant viešbutį, atlikta įkomponuojant į sieną gipsą, iš pradžių buvo užkliuvusi paminklosaugininkams dėl dydžio.
O menininko Gitenio Umbraso freską virš įėjimo iškapojo kruša, todėl dabar ji apgaulingai atrodo daug senesnė...
Virš butiko ir kitose „Stiklių“ vietose galima grožėtis ir kitų lietuvių menininkų teminėmis freskomis.
Prancūzų dizaineriams diriguoja lietuvis
Nuo pat pradžių „Stiklių“ interjerą kūrė prancūzų dizainerės Anne Toulouse (a. a.) ir Daniéle Brosselin, tačiau visi architektūriniai projektai derinami su architektu Audriumi Ambrasu.
R. Zakarevičius patikina, kad visiems trims viešbučio savininkams labai artima Prancūzijos kultūra ir prancūziški viešbučiai: „Kaip viešbučio kūrėjai per tuos tris dešimtmečius išaugome ir patobulėjome.
Daugybė kelionių po užsienį praplečia akiratį, formuoja požiūrį į prabangą ir skonį, leidžia pajusti, kas patinka pasiturintiems klientams, kas madinga, patrauklu ir kartu pelninga.
Kiekvienas Prancūzijoje esantis mažasis viešbutis yra unikalus.
Visada yra ko pasimokyti iš neblėstančių pavyzdžių, tarkim, esančių viešbutyje „George V“.
Ponas Romualdas neslepia, kad interjero reikalais daugiausia rūpinasi Aleksandras ir Anna Ciupijai.
Jiems bet kokį savo sumanymą, siekiant išvengti kičo, tenka derinti su interjero autorėmis prancūzėmis.
Pašnekovas su didžiule pagarba prisimena pirmąją viešbučio dizainerę prancūzę, jau iškeliavusią anapilin Anne Toulouse.
Ji, pavyzdžiui, itin originaliai paslėpė banketinės salės kondicionierius - įmontavo juos į kūgio formos grotuotas spinteles, kurios puotų metu atstoja gėlių vazų stovus.
„Mūsų „Stikliai“ - tarsi gyvas organizmas.
Jeigu niekas nesikeistų, jie paprasčiausiai numirtų, pasentų morališkai, o mes juk esame dar jauni, tiesa?“ - šmaikštauja R. Zakarevičius.
Ne tik senoviniai dalykai turi vertę
Pagal galimybes „Stiklių“ savininkai stengiasi įsigyti unikalius meno kūrinius.
Visi tapybos darbai, puošiantys įvairias viešbučio erdves, yra kolekciniai ir sukurti pagal autentiškus senuosius tapybos darbus - tai viešbučiui irgi suteikia unikalumo.
Interjerą puošia ir skulptoriaus Vytauto Nalivaikos darbai: kieme stovi fontanai, „Katė, įkritusi į lėkštę“, registratūroje puikuojasi „Kaminkrėtys“, „Egoizmas“ ir kiti kūriniai.
Akis traukia grafiko Antano Rimanto Šakalio darbai, vaizduojantys Lietuvos kunigaikščius ir pilis, garsiosios viešbučio stiklo durų varinės rankenos „Stiklo pūtėjai“ ir kiti vienetiniai darbai.
Visoje antrojo aukšto koridoriaus galerijoje esančios skulptūrėlių kompozicijos, vaizduojančios žmonių tarpusavio aistras, - tai žinomos keramikės Jolantos Kvašytės darbai.
„Prieš dvidešimt metų cigarų baro sienų tapybą atliko jau seniai JAV gyvenantys tuomečiai studentai dailininkai, - vardija R. Zakarevičius.
- Kartais griebiamės kūrybos ir mes patys.
Pavyzdžiui, viešbučio baras gimė iš antikvariate pirko autentiško bufeto.
Iš išimtų durelių padaryta baro stalo fasadinė dalis.“
Židiniai - irgi neatskiriama viešbučio dalis, pabrėžianti jaukų buvimą.
Pagrindiniame pastate su žiemos sodu yra trys židiniai, kitame pastate - du.
Unikalios konstrukcijos iki šiol mena senus laikus
Unikalu tai, kad nors daug kas „Stikliuose“ atnaujinta, viskas atrodo senoviškai, dvelkia autentika ir alsuoja nestandartinio viešbučio atmosfera.
Tačiau konstrukcijos, kurias „Stiklių“ savininkai „paveldėjo“, liko nekeistos.
Plytelės kieme taip pat išsaugotos nuo lenkų laikų.
R. Zakarevičius nesuka galvos, kokį istorinį pėdsaką paliks jie patys - juk pats viešbutis jau yra istorija: čia vyko Sąjūdžio susiėjimai, lankėsi pirmieji užsienio karaliai, atvykę į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo, įvyko pirmieji garbingiausi priėmimai, pirmieji svarbiausi nepriklausomos Lietuvos žurnalistų susibūrimai.
„Tam tikru metu „Stikliai“ buvo parodomieji visam užsieniui, nes tai, pirma, lietuviškas kapitalas, antra, viešbutis, kuris pastatytas pačioje Lietuvos širdyje“, - su pasididžiavimu sako ponas Romualdas.
Savininkas pats kuria žiemos sodą
Kalbantis žiemos sode, kurio metaliniai su tapybos elementais baldai taip pat specialiai buvo užsakyti Prancūzijoje, akis traukia kieme tarsi natūraliai auganti gausi žaluma - sieniniai vijokliai ir kiti augalai.
Net žiemą pasijunti tarsi lauke.
Čia šiltojo sezono augalus netrukus pakeis eglių „miškelis“.
„Toks pasikeitimas kaskart net mane patį nustebina, nors tai mano idėja.
„Stikliuose“ yra vienintelis dalykas, kuriuo aš egoistiškai rūpinuosi pats: tai žiemos sodo augalai“, - prisipažįsta R. Zakarevičius.
Jis turi vienintelę didžiulę svajonę, kad viešbutis nepasentų.
O tam reikia sekti madą, susidėvėjimo cikliškumą.
„Net patalynės paklojimo mada keičiasi, dabar būtinos aštuonios pagalvės, nereikia užklotų, t. y. klojamos juostos.
Dabar pageidaujama atskirai vonia ir dušo kabina su lietaus kritimu, kad veiktų aromatizatoriai ir pan.
Visur įrengtas galingas šiuolaikinis vėdinimas“, - vardija viešbučio kūrėjas ir vienas savininkų.
Artimiausiose pašnekovo svajonėse dabar sukasi visiškai automatizuotas apšvietimas.
„Kartu būtina keistis ir patiems!“ - geriausią sėkmės kodą atskleidžia R. Zakarevičius, pripažįstantis, kad jų trijulės svajonė jiems kainavo labai brangiai, todėl prireikė ne tik pinigų, bet ir laiko jiems uždirbti: „Ką uždirbdavome, tą iškart investuodavome.
Štai tokia buvo mūsų kooperatyvo veiklos pradžia, atnešusi sėkmę.“
Ponas Romas - kaunietis.
Paklaustas, kokie keliai iš Vilijampolės, iš kurios jis kilęs, galiausiai jį atvedė į visa tai, kas yra dabar, jis nusijuokia: „O ką Vilijampolė?
Po skyrybų su žmona išvažiavau į Vilnių, norėjau viską nupjauti.
Vilniuje jis įsidarbino padavėju.
„Nuo tokios smulkmenos viskas ir prasidėjo.
Paskiau įstojau į Vilniaus prekybos technikumą ir, pasirodo, suradau save.
Va, kaip kartais būna - atsitiktinumas parodo kelią į priekį“, - beria p.
Kai 1987 m. kovo 16 d. buvo išleistas tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo įsakas prie kiekvieno restoranų ir kavinių susivienijimo (tuomet jie vadinti trestais) kurti visuomeninio maitinimo kooperatyvus, su „draugais nuo senų laikų“ Ana ir Aleksandru Cupijais p.
Pirmasis kooperatyvas Vilniuje buvo paviljonas-aludė „Bizonų slėnis“ prie Žirmūnų tilto, antrasis - „Stiklių“ kavinė.
„Ten, - mosteli p. Romas pirmosios „Stiklių“ kavinės pusėn, - buvo... nesakysiu „myžalynė“, bet apšnerkšta, nuostolinga kavinukė.
Patalpas, pasakoja p.
„Tie kooperatyvai juk ir buvo sukurti dėl papildomo gyventojų maitinimo, todėl privalėjome visus produktus pirkti iš ūkininkų, iš turgaus, ne iš valstybinių krautuvių.
Važinėjome pas ūkininkus, o kino žurnalui „Tarybų Lietuva“ tais laikais mus filmuodavo kaip kooperatyvų pradininkus“, - pasakoja p.
Tie, kurie prisimena pirmąją „Stiklių“ kavinę, prisimena, kad ten buvo puikiausia mieste kava, ypatingi patiekalai.
Visa tai buvo visiškai kitaip, negu iki tol, ir kitaip, negu visa kita aplinkui.
Kodėl, klausiu pašnekovo, - juk galėjo daryti taip, kaip visi.
„Supranti, norėjosi užsidirbti pinigų.
Tokiu atveju reikia daryti ką nors nestandartinio arba labai geros kokybės, kad pritrauktum žmonių.
Taip tuomet ir buvo - arba gyvensi, arba negyvensi, arba turėsi tą verslą, arba neturėsi, toks buvo laikas“, - užuominomis kalba p. Romas.
„Buvo sunkūs laikai, - sako p. Romas.
- Pirmiausia - tos kooperatyvų bangos: tai leisti juos, tai uždrausti, tai leisti, tai uždrausti...
„Taigi buvo transportiniai lėktuvai tais laikais, pats Gariūnų žydėjimas: užsakai lėktuve vietą tonai ar dviem, sumoki ir skrendi, paskiau kovoji už tą vietą, kad šaldytuvų neprikištų“, - kvatoja p.
Prekių reikėjo egzotiškų ir įvairių.
„Net uogienes patys virdavome“, - vėl juokiasi p. Romas.
„Kiek tada turėjome dėl jos nemalonumų, kiek „Respublika“ mus puolė, siaubas“, - linguoja galvą p. Romas, bet vis tiek šypsosi.
„Stikliai“ ir „Ponių laimė“ buvo Audriaus Ambraso projektas.
Dabar jis - žvaigždė, o tada buvo jaunas architektas.
Su Ana ir Aleksandru Cupijais p. Romas kartu dirba 30 metų - kažin kas kelinta sutuoktinių pora kartu tiek išgyvena Lietuvoje.
„Gal mums pasisekė todėl, kad kiekvienas atliekame savo funkcijas ir vienas kitam netrukdome.
Aleksandras užsiima reklama, statybomis, dizainu.
Ana - buhalterija, aš - restorano ir viešbučio reikalais.
Aišku, būna visko, ir susikirtimų, ir pykčių, ir minčių skirtingų, bet vis tiek paskiau viskas stoja į savo vietas.
O finansinė pusė?
Kažkaip visada nėra tų pinigų, nes vis investuoji, investuoji.
Aišku, kaip sakoma, valgai duoną jau su sviestu“, - juokiasi p.
Pasitikslinu: bendraturčiams priklauso UAB „Stikliai“ valdos - viešbutis „Stikliai“ ir apartamentų viešbutis „Stiklių dvaras“, restoranas, taverna ir naktinis baras viešbutyje, šalia jo - kavinė „Ponių laimė“ ir „Glory Bar by Stikliai“ prie Filharmonijos.
Deklaruojama metinė apyvarta 2012-2016 m. nekinta: 1-2 mln.
„Taip, - kvatoja p. Romas, - tai viskas.
Greta p. Romo yra daugiau žmonių, dirbančių kartu „nuo neatmenamų laikų“.
Vienas jų - virtuvės šefas Linas Bražinskas, „Stikliuose“ jis - 26-erius metus.
Pašnekovas neslepia, kad į šefo puodus nosį kiša tikrąja žodžio prasme.
Jis pasakoja, kad ką nors įdomaus pamatęs užsieniuose vėliau analizuoja, ieško, ką galima pritaikyti namuose.
„Tada Linas gamina, mes degustuojame, ir Ana turi labai gerą skonį.
Žiūrime, kaip patiekalas atrodo lėkštėje, kokių skonių jam trūksta“, - dėsto p. Romas.
„Stikliai“ 20 m. bendrauja su Paryžiaus „Park Hyatt“ viešbučio restorano, įvertinto „Michelin“ žvaigždute, šefu Jeanu Francois Rouquette’u, p. Romas ir p. Linas susipažino su juo kulinarijos kursuose Paryžiuje.
„Mano galva, visada reikia bendrauti, tartis, nes vienas gali tiek prisifantazuoti...
Bet va - dabar madingos mažos porcijos, o aš negaliu duoti mažų, negaliu, - iš visos širdies juokiasi p. Romas.
Paklaustas, kodėl, jo manymu, Lietuvoje nėra „Michelin“ restoranų, p.
„Turime, sutinku.
Bet jeigu gydytojas tampa virtuvės šefu, o inžinierius - vadovu, tai atsiprašau.
Taip yra ir apie kokį „Michelin“ mes galime kalbėti?“ - beria p. Romas.
Neketinu klausti, bet jis pats užsimena apie 30-ies geriausių Lietuvos restoranų rinkimus.
„Mes nedalyvaujame tame konkurse.
Pareikalavome, kad išbrauktų mus iš kandidatų, nes nė vienas komisijos narys per metus pas mus nevalgė.
Tai kaip jie gali balsuoti? - stebisi pašnekovas.
- Aš manau, kad mes turime savo kryptį, laikomės jos, ir tie svečiai, kuriems ji patinka, čia ateis.
„Dėl ko einu?
Nes noriu pažiūrėti, kokia ten virtuvė, gal mes galime iš jų pasimokyti.
Bet matau, kad, nesigiriant, mes darome nė kiek ne blogiau.
O ką ten nuėjęs valgai?
Gražūs akmenys, gražios lėkštės, ant akmens - trys čipsai - iš porų, burokėlių, dar iš kažko, ir tai vadinasi šaltas užkandis.
Anot p.
Bandome suskaičiuoti išlikusius nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų: „Stikliai“ ir Arūno Oželio restoranas.
Iš dabartinių, sako p. Romas, jam labiausiai patinka Liutauras Čeprackas: „Manau, jis yra vienas geriausių iš naujosios kartos.
Jis eksperimentuoja savo „Gastronomikoje“ ne todėl, kad pasireklamuotų, o iš tikrųjų, ir aš jį už tai gerbiu.
Kai grįžtame prie „michelinų“, p. Romas gūžteli: „Baltijos valstybėse jų nėra.
Kita vertus, man tai nieko nesako.
Nė karto niekur jie nenustebino manęs kuo nors ypatingu.
Negali sakyti, virtuvė gera, bet kad kas nors tokio ypatingo, och!
„Kaip mes galėjome sudaryti?
Juk ne su šortais žmonės pas mus ateina, o normaliai apsirengę, mes niekuo neišsiskiriame iš kitų.
Gal indai brangesni, gal sidabras, skalbiniai, bet kainos tokios pačios, kaip tokio lygio restoranuose visame mieste.
Mes negalime išsišokti, nes niekas čia neis“, - kalba p.
Prieš 16 m. į tarptautinį individualių prabangių viešbučių bei restoranų tinklą „Relais & Chateaux“ pakviesti „Stikliai“ daugeliui, ypač vyresniems žmonėms, asocijuojasi su tikra prabanga.
Paklaustas, ar specialiai ją kūrė, pašnekovas linkteli: „Taip, nes tikrai norėjome, kad kiti mus sektų.
Žinoma, ne iš pradžių.
Iš pradžių norėjome išsiskirti, kad pas mus ateitų kuo daugiau klientų.
Augindamiesi sekėjus „Stikliai“ buvo įsteigę savo kulinarijos mokyklą, veikusią gal 7 m., į ją priimdavo jaunimą iš rajonų.
„Nežinau, - sako p. Romas, - pakėlėme ar ne mes tą lygį, bet tikrai stengėmės.“
Anot jo, mokykla prieš 6 m. baigė veiklą, nes „prasidėjo labai nešvarūs dalykai“.
„Vis tiek kažkiek žinių atiduodame, kad ir po truputį.
O jų turime labai daug“, - kalba p. Romas.
Tų žinių prisikaupė važinėjant po pasaulį ir ruošiant pietus aukščiausio rango asmenims: Vatikane, Filadelfijoje, Barselonoje, Madride - čia „Stikliai“ rengė priėmimą Ispanijos karaliui.
Ne vienus metus „Stikliai“ yra prezidentūros, Vyriausybės svečių maitintojai ir nakvindintojai - viešbučio fojė auksu žvilga pasaulio garsiųjų pavardės - nuo karalių iki menininkų.
Anot p.
„Anksčiau ji buvo didelė, nes ir savo verslą statėme remdamiesi politikais ir verslininkais, jiems kūrėme aukšto lygio viešbutį“, - paaiškina p.
„Stipriai susidraugavome.
Ir paskui, įsivaizduok, privataus viešbučio ir restorano savininkas gauna Prancūzijos Šumano fondo stipendiją ir mes su Linu važiuojame į Strasbūrą mokytis prancūziškos virtuvės.
Ta laimė mums iš dangaus nukrito“, - džiūgauja p.
Paklaustas, kas dabar yra svarbiau, kalbant apie pajamas, - viešbutis ar restoranas, jis sako, kad vienas be kiti negalėtų gyventi.
„Niekur nėra lengva.
Kas dirba, tam niekur nėra lengva.
Gal nebent tiems, kurie, atidirbę aštuonias valandas, sėdi prie televizoriaus ir sako: tie kurkuliai, tie vagys...
O tu ateini dešimtą ryte ir išeini dešimtą vakare, jeigu vyriausybinis priėmimas - dar vėliau, nes svečius turi ir pasitikti, ir išlydėti, tai yra tavo biznis.
Jeigu kažkas vadovaus vietoj tavęs, nieko iš to nebus, anksčiau ar vėliau visa tai baigsis.
Aš taip manau: jeigu kas nors nepatinka, pats kurk savo ateitį, savo verslą.
Žinoma, gal kas nors to nesugeba, gal nenori sugebėti, bet aš neįsivaizduoju, kaip gali žmogus norėti daugiau, negu jis duoda.
Taip nebūna.
Jeigu save atiduosi, tai turėsi, neatiduosi, neturėsi“, - vėl nusijuokia p.
Paskiau tarsteli, kad to, kas įdėta, kuriant „Stiklių“ vardą, pinigais neišmatuosi - gali ką nors sukurti tik tada, jei visa galva pasineri į verslą.
Aišku, malonu, kai tave stebi, tai pakutena savimeilę, būkime čia atviri ir nemeluokime.
Bet dabar jau norisi, kad būtų ramiau.
Nes jau eini savo keliu, žinai, ką sukūrei, žinai, kad dabar reikia išlaikyti savo vardą ir savo lygį.
Kūrimo etapas trunka kokius 15-20 metų, paskiau svarbiausia, kad tas lygis nesmuktų“, - kalba pašnekovas.
Jis mosteli: „Pasižiūrėkit, mūsų viešbutis nuolatos atrodo kaip naujas, todėl turime savo stalius, santechnikus, dažytojus.
Anksčiau, greitakalbe beria p.
„Mums pakėlė mokesčius, - sako staiga, - įsivaizduok, už tai, kad prie savo viešbučio pastatysiu savo automobilį, savivaldybei kas mėnesį turiu mokėti 520 Eur, bet mums reikia ne vienos, o bent trijų vietų.
Aš sakau, Dieve mano, tai yra tikras pinigų plėšimas.
Man uždirbti juos reikia, o kaip uždirbti, jei neturiu žmonių.
Ir aprengti visus reikia, ir uniformas naujomis keisti, ir virtuvėje vis ko nors naujo reikia, ir kondicionierius keisti reikia, ir santechniką...
“ - vardija p.
„Toks uždaras ratas išeina, - sako jis.
- Ir aš, ir kompanionai, visi dirbame.
Bet jūs optimistas, p.
„Aš visada buvau optimistas, tikrai, - visada, - sako.
- Nes kitaip nieko nebus.
Visada veiksme, visada geros nuotaikos, visada kupinas idėjų - legendinės įmonės „Stikliai“ bendraturtis Romas Zakarevičius net ir savo gimimo dienos neketino švęsti ramiai.
Nuo liepos 2 d. „Stiklių“ restorano istorijon įaudžiama dar viena nauja gija - bus galima mėgautis vėlyvais pusryčiais, pereinančiais į ankstyvus pietus.
Mėgautis tradicijos teikiamais malonumais bus galima šeštadieniais.
O štai sekmadienį Romas Zakarevičius su savo svečiais išbandė, kaip tai veikia, kartu šventė ir gimimo dieną.
Iš tiesų ji jau atšvęsta gegužės 28 d.
„Aš jau senukas - suėjo 72-eji, - kvatodamas atsakė Romas Zakarevičius.
Vis dėlto pats įsimintiniausias buvo 50 metų jubiliejaus šventimas.
„Šventę surengėme mūsų su draugais sodyboje Dubingiuose, tuomet tebe mane sveikino šviesaus atminimo filantropas Juozas Kazickas, Prezidentas Valdas Adamkus - susirinko labai gera kompanija, grojo kaimo kapela, buvo labai labai linksma“, - prisiminė Romas Zakarevičius.
Jis nesako, kad dovanos nesvarbu - juk jos džiugina!
Kvepalai ar reto kolekcinio raudonojo vyno butelis labai pamalonina.
„Vieną gimtadienį sutikau Amerikoje.
Tai buvo 1998-ieji.
Šiuo metu, kaip visada, jis paniręs į „Stiklių“ veiklą ir derliaus Dubingių sodyboje teikiamus malonumus.
Šiuo metu - braškių, špinatų, agurkų metas.
Gėrybės keliauja į restoraną, Romas iš jų kuria savuosius šedevrus uogienių, čatnių, trauktinių pavidalu.
„Svarbiausia turėti optimizmo.
Iš kur aš jo turiu?
Nežinau.
Gal galioja ta pati mintis apie stiklinę su vandeniu - vieniems ji atrodo pustuštė, kitiems - puspilnė.
Kas gardaus jį patį galėtų nudžiuginti?
Garsusis virtuvės meistras gal jau pusmetį net neparagvo mėsos - atsidavė žuvų ir jūros gėrybių aistrai.
Saulėtą birželio 21-osios vakarą į „Stiklių“ kiemelį rinkosi šventiškai nusiteikę svečiai - viešbučio bendraturtis Romas Zakarevičius pakvietė bičiulius drauge sutikti jo 80-mečio jubiliejaus.
Svečių laukė jauki šeimininkų užaugintais bijūnais išpuošta aplinka, kokteilių vakarėlis, šefo paruošti šalti ir karšti užkandžiai, gyva džiazo muzika ir laisva, draugiška vakaro atmosfera.
Bučiuodami sukaktuvininką ir teikdami jam dovanas svečiai kone vienbalsiai stebėjosi, kad susirinko į 80-ąjį gimtadienį: „Gal kvietime įsivėlė klaida, - dvejojo, - gal turėjo būti parašyta 60?“
„Mes visi netikime, kad Romui jau galėtų būti tiek metų, - kalbėdamas su Žmonės.lt šypsojosi Romo artimiausias bičiulis ir verslo partneris Aleksandas Ciupijus.
- Atrodo, kad gyvensime dar labai ilgai.
Visi esame gyvybingi, aktyvūs versle, o tai padeda nepasenti.
Romas šaunuolis - prižiūri save, užsiiminėja joga, palaiko formą, jam gerai sekasi.
Jis toks pat, koks buvo visada.
Gal jis ir nelabai norėjo, bet įkalbėjome, kad reikia surengti šventę draugams: pakvietėme visus bičiulius, labai gera juos šiandien čia matyti.
Kvietėme ir prezidentą Valdą Adamkų, bet jam sveikata nelabai leidžia triukšmingų vakarėlių - tad jis pakvietė mus visus po gimtadienio apsilankyti pas jį.“
Nomeda Kazlaus ir Romas Zakarevičius / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Jubiliejaus akimirka / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Romas savo tikrąjį gimtadienį prieš kelias savaites atšventė Italijos saloje Iskijoje, o vakarėlis „Stikliuose“ tiesiog buvo gera proga susitikti su draugais.
„Visada norisi būti jaunesniam, bet yra kaip yra - gyvenimas eina savo vaga, - kalbinamas Žmonės.lt juokėsi sukaktuvininkas.
- Dėkoju visiems, kurie yra su manimi: tiek daug žmonių susirinko manęs pagerbti, kad jaučiuosi kupinas adrenalino.
Visi klausia, ar jaučiu metų naštą: jaučiu, bet svarbiausia - aš jiems nepasiduodu.
Sportuoju, užsiimu darbais - nenoriu vien sėdėti prie televizoriaus.
Viešbučiui jau nebereikia aktyviai vadovauti: tą darbą atlieka jauni profesionalai, aš ten - kaip garbės svečias, bet virtuvė - mano zona: degustuoju, tikrinu, konditeriją prižiūriu, čia jau mano sritis.
Ką moku, tai moku.“
Jubiliejaus akimirka / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Jubiliejaus akimirka / Redos Mickevičiūtės nuotr.
Gimadienis, anot jubiliato, yra puiki proga visiems susieiti.
„Juk nedažnai matomės su draugais - porą trejetą kartų per metus, ir tiek.
Bet kai jau susiburiame - jaučiamės kaip šeima, - tikino jis.
- Kartais reikia surengti šventę ir sau, ir kitiems.
Šventė išėjo linksma: maniau, kad šokiams jau nebe tas amžius, bet klydau - buvo ir jų.
Dovanos man nėra svarbios, nemeluoju - svarbiausia, kad žmonės ateitų, pasimatytume, pabendrautume.
Mano širdis pamaloninta.“
Ar Romas taip pat linksmai švęs ir devyniasdešimtąjį, ir šimtąjį jubiliejų?
„Ką tu, - numojo ranka.
- Viskam yra riba.
Vežimėly sėdėti nenorėčiau...
Bet jei galėčiau kitą jubiliejų sutikti pasišokinėdamas - tuomet kodėl gi ne.
Sau pirmiausia palinkėčiau sveikatos, o antra - kad nesurūgčiau, kad nuotaika visada būtų gera.
Ir - kad mane mylėtų mano draugai: tai visų svarbiausia.“
tags: #romas #zakarevicius #gimimo #vieta