Kalba yra būtina norint suprasti kitus ir būti suprastam. Kalboje gimsta sąmoninga mąstysena. Sutrikus kalbai, vaikas netenka galimybės visavertiškai bendrauti. Kalbos neišsivystymas - tai visos kalbos sistemos neišlavėjimas, apimantis fonetiką, leksiką ir kalbos gramatinę sandarą. Nepilnavertė kalbinė veikla sąlygoja pažinimo veiklą, emocijas ir valią. Kalbos sutrikimų, kaip ir priežasčių jiems atsirasti, yra daug, bet išeitis viena - mes turime girdėti, ką ir kaip mažylis kalba, bei nuolat jį pamokyti.

Lietuvių kalbos įsisavinimo kokybė - šiuo metu ypač aktualus klausimas, į kurį stengiasi atsakyti lingvistai, psicholingvistai, pedagogai, psichologai, todėl netipinės kalbinės raidos tyrimai turi neabejotiną teorinę ir praktinę vertę. Tiek mokslinėje literatūroje, tiek žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie tai, kad vaikų kalba per pastarąjį dešimtmetį pastebimai skurdėja, lėtėja jos įsisavinimas, sunkiau įgyjama ne tik kalbinių, bet ir komunikacinių įgūdžių. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl skurdėja vaikų kalba, dažniausiai nurodomos tokios priežastys: socialiniai ir ekonominiai visuomenės pokyčiai, stiprėjanti užsienio (dažniausiai - anglų) kalbos bei technologijų, ypač interneto, įtaka, nepakankamas bendravimo su vaiku laikas ir nepakankama namų raštingumo aplinka. Vis dėlto reikia paminėti, kad vaikų kalbos raidą lemia ir prigimtiniai veiksniai, kurie gali būti susiję su vaiko galvos smegenų žievės, kalbos zonų pakenkimu gimdymo arba ankstyvuoju pogimdyviniu laikotarpiu.

Užsienio tyrėjai nurodo, kad apie 15 % ikimokyklinio ir apie 7 % priešmokyklinio amžiaus vaikų turi kalbos sutrikimų, lemiančių tolesnę vaiko raidą, elgesį ir psichinę sveikatą. Remiantis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, nuosekliai didėja ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų, kuriems nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai, skaičius. Kalbos, kalbėjimo, komunikacijos sutrikimai gali būti nulemti įgimtų ligų, sindromų, įgytų traumų, tačiau neretai pasitaiko ir kalbos raidos sutrikimų, būdingų vaikams, kurių bendroji raida nesutrikusi.

Kalbos neišsivystymo samprata ir požymiai

Lietuvos kalbėjimo, kalbos sutrikimų klasifikacijoje vartojamas terminas kalbos neišsivystymas (angl. Developmental Language Disorder, Specific Language Impairment), kuris apibūdina nepakankamą visos kalbos sistemos susiformavimą, apimantį garsų tarimą, panašių garsų skyrimą, žodyną, gramatinį kalbos taisyklingumą ir rišliosios kalbos plėtrą. Šis kalbos raidos sutrikimas būdingas vaikams, kurių bendroji raida nesutrikusi, neaptinkama klausos problemų, galvos smegenų pažeidimų. Pastaruoju metu vaikų kalbos sutrikimams apibūdinti dažnai vartojama sąvoka neišplėtotoji kalba. Sąvoka neišplėtotoji kalba pradėta vartoti medicininį požiūrį į kalbėjimo ir kalbos sutrikimus keičiant į pedagoginį ir sutelkiant dėmesį ne į sutrikimo priežastis, bet į jo struktūrą. Pagal tai, kaip stipriai pažeista kalbos raida, kalbos neišsivystymas gali būti nežymus, vidutinis ir žymus.

Nežymaus laipsnio kalbos neišsivystymą turintys vaikai patiria panašių garsų skyrimo sunkumų, nėra išlavėjęs fonologinis supratimas, todėl vaikams sunku ištarti sudėtingos garsinės ir skiemeninės struktūros žodžius. Vaikų kalboje pasitaiko prielinksnių vartojimo, žodžių kaitymo, valdymo ir derinimo klaidų, neretai klystama taikant derivacijos taisykles ir sudarant žodžius su priešdėliais, priesagomis.

Vidutinio laipsnio kalbos neišsivystymą turintys vaikai geba įvardyti objektus ir veiksmus paveikslėliuose, sudaryti sakinį iš veiksnio ir tarinio, bendrauti sakiniais, tačiau daro daug žodžių kaitymo, derinimo, valdymo klaidų, praleidžia ar keičia prielinksnius, jiems kyla sunkumų suprantant gramatines formas. Šiems vaikams sunku kurti pasakojimą, bet jie geba bent vienu žodžiu atsakyti į klausimus. Žodynas nepakankamai išplėtotas, nežinoma apibendrinančių sąvokų, negebama pavadinti savybių ir pan. Spontaninė kalba sunkiai suprantama.

Žymaus kalbos neišsivystymo atveju nėra rišliosios kalbos pradmenų, žodžiai nesiejami gramatiniais ryšiais. Vaiko žodyną sudaro garsai, garsažodžiai arba neatpažįstamai iškraipyti žodžiai. Vaikas neišlaiko žodžio garsinės ir skiemeninės struktūros, kai kuriais atvejais ištaria tik vieną žodžio skiemenį. Vaikui būdingas ribotas kalbos supratimas, nebandoma mėgdžioti suaugusiųjų kalbos. Kompensuojant apsunkintą kalbinę raišką, dažnai pasitelkiami gestai ir mimika.

Kalbos sutrikimų tipai

Kalbos, kalbėjimo sutrikimai stebimi įvairaus amžiaus vaikams. Kalbėjimo fonetiniai sutrikimai - tai įvairūs garsų tarimo sutrikimai. Netaisyklingai tariami kalbos garsai, praleidžiami, painiojami, keičiami lengvesniais. Tai garsų tarimo trūkumai, atsiradę dėl netinkamos artikuliacijos ar nepakankamai išlavėjusios foneminės klausos.

Mikčiojimas - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, dėl kurio sutrinka normalus kalbinis bendravimas. Sudėtinga mikčiojimo simptomatika, skirtingos priežastys. Pagrindinis mikčiojimo požymis yra kalbos organų traukuliai, atsirandantys išsakant mintis. Tai dažniausiai pasireiškia trečiaisiais - penktaisiais gyvenimo metais, gausėjant aktyviajam žodynui ir plėtojantis rišliajai kalbai.

Alalija - tai vaikų visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui. Alalijos priežastys - kalbos zonų pažeidimas galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje, o taip pat uždegiminiai procesai, medžiagų apykaitos sutrikimai. Pastaruoju metu daugėja vaikų, kuriems nustatoma alalija. Skiriamos dvi alalijų rūšys - motorinė ir sensorinė.

Elektyvusis mutizmas - tai vaiko socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad vaikas nuolat nekalba tam tikrose socialinėse situacijose, kuriose bendravimo paprastai tikimasi, pavyzdžiui, darželyje, mokykloje, parduotuvėje ar su mažiau, bet pažįstamais asmenimis.

Kada reikėtų sunerimti ir kreiptis pagalbos?

Tėvams reikėtų ramiai pamąstyti, kodėl pedagogo siūlymas kreiptis į specialistus sukėlė tiek nerimo. Gal jie ir patys atkreipė dėmesį į kai kurias vaiko problemas, tiktai save ramino: „Nieko, išaugs“. Gal jiems neramu dėl galimo sutrikimo? Kartais bijoma, kad vaikas bus „išmestas“ iš grupės, nerimaujama dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčių, agresyviai besielgiančių vaikų, vaikų autistų ir t.t.

Pasitaiko ir taip, kad tėvai abejoja, ar rodyti specialistų pateiktą vaiko įvertinimo išvadą bei rekomendacijas pedagogams. Jie bijo, kad pedagogas „nurašys“ vaiką, natūralias vaikiškas išdaigas interpretuos kaip negalios pasekmes. Šiuo atveju reikia pasikalbėti su pedagogu.

Anksčiau minėta logopedė L. Jarošienė teigia, kad tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas. „Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą“, - teigia L. Jarošienė.

Logopedė pastebi, kad dažnai vaikai susikuria vadinamąją savo kalbą, kada artimoje aplinkoje esantiems daiktams, veiksmams taikomi specifiniai pavadinimai. Nors artimieji perpranta tokią kalbą ir ilgainiui su ja susigyvena, logopedė perspėja, kad nereikėtų laukti, kol vaikas iš jos išaugs, nes tai gali ilgai užsitęsti. Todėl jei trimetinukas dar vis nekalba ar kalba tik namiškiams suprantama kalba, reikėtų kreiptis konsultacijos į logopedus, kurie dirba beveik visuose lopšeliuose-darželiuose. Jei vaikas nelanko ugdymo įstaigos, reikėtų prašyti šeimos gydytojo siuntimo pas logopedą, o atskirais atvejais - ir pas neurologą, klausos ar regos specialistus.

Jei pastebėjote bet kurį iš šių požymių, būtina kreiptis į specialistus: vaikas visiškai nekalba; vaikas supranta labai mažai to, kas jam sakoma; vaikas neatsiliepia į savo vardą; vaikas vengia akių kontakto; vaikas turi pasikartojantį elgesį; jums neramu dėl vaiko kalbos raidos.

Vaikų, turinčių kalbos neišsivystymą, tyrimai yra svarbūs dėl kelių priežasčių. Išsamios žinios apie sutrikimą leidžia taikyti tikslesnius diagnostikos ir logopedinės pagalbos metodus, remiantis atliktų tyrimų duomenimis, sėkmingai taikyti prevencijos ir ankstyvosios intervencijos programas. Pastebima, kad kuo anksčiau nustatomi kalbos sutrikimo požymiai, tuo veiksmingesnė ankstyvoji pagalba.

Kiekvieno vaiko kalbos formavimosi tempas yra skirtingas, todėl pastebėjus, kad vaikas kalba mažiau nei jo bendraamžiai ir dėl to nerimaujant, V. Makauskienė pataria kreiptis į logopedą. „Specialistas turėtų kvalifikuotai įvertinti vaiko kalbą, atsakyti į jūsų klausimus ir patarti, kaip skatinti vaiko kalbą namuose. Tėvams dažnai sakoma: dar mažas, išaugs, palaukite iki 3 metų. Kai kuriais atvejais, taip ir nutinka, kad mažylis staiga pradeda daug kalbėti, bet geriau kreiptis anksčiau, nes raminantys patarimai kartais nebūna teisingi“, - pataria logopedė.

Kaip padėti vaikui?

Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta bendraudamas su suaugusiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas. Vadinasi, bendrauti su vaiku būtina nuo pat ankstyvosios vaikystės. Ir juo daugiau iš mažens bendrausime su vaiku, juo lengviau ir sėkmingiau vaikas mokysis kalbos.

Arčiausiai vaiko yra šeima. Po vaikelio gimimo praeina pora metų, ir tėveliai jau džiaugiasi galintys su augančiu žmogučiu pasikalbėti. Juokingai tariami mažylio žodeliai linksmina ir žavi gimdytojus. Tėvai bendrauja su vaikais žaisdami, kalbėdami, skaitydami pasakas. Jei šio bendravimo nėra arba jis nepakankamas, mažylio žodyno plėtotė lėtėja, jo kalbinis aktyvumas taip pat.

Amerikiečių mokslininkų tyrimas atskleidė, kad darželis daro daug mažesnę įtaką emociniam ir protiniam vaiko vystymuisi, nei jo šeima. Tačiau ikimokyklinio ugdymo įstaiga suteikia mažiesiems galimybę daugiau bendrauti su bendraamžiais, įgyti savarankiškumo. Atsidūręs kolektyve, vaikas nori, kad jį suprastų ir priimtų žaisti kiti vaikai. O tai skatina aktyviau reikšti savo norus, poreikius bei jausmus. Tuo pačiu gerėja jo kalbos ir bendravimo įgūdžiai, bet jei vaikas turi kalbos, kalbėjimo ar komunikacijos sutrikimų, be logopedo pagalbos kalba savaime nesusitvarkys.

Kaip skatinti vaiko kalbos raidą namuose?

• Kalbėkite su vaiku daug ir dažnai: Apibūdinkite, ką darote, ką matote ir ką jaučiate. Kalbėkite lėtai ir aiškiai, naudodami paprastus sakinius. Sukurkite kalbos "turtingą" aplinką.
• Skaitykite vaikui knygas: Skaitymas padeda vaikui išgirsti įvairius žodžius ir sakinių struktūras. Užduokite klausimus apie istoriją ir skatinkite vaiką atsakyti.
• Žaiskite su vaiku: Žaidimai, ypač vaizduotės žaidimai, skatina kalbos vystymąsi. Naudokite žaislus, kad sukurtumėte istorijas ir dialogus. Vaikai viską geriau įsimena žaisdami.
• Dainuokite daineles: Dainelės padeda vaikui išmokti žodžių ir ritmo. Kartokite daineles, kad vaikas galėtų jas įsiminti.
• Ribokite televizijos ir ekranų laiką: Per didelis ekranų laikas gali atitraukti vaiką nuo bendravimo ir kalbos mokymosi. Stenkitės apriboti ekranų laiką iki minimumo.
• Būkite kantrūs ir palaikantys: Svarbu būti kantriems ir palaikantiems, net jei vaikas sunkiai kalba. Pagirkite vaiką už kiekvieną bandymą kalbėti.
• Lavinkite motoriką: Lavinkite vaiko bendrąją ir smulkiąją motoriką. Tai teigiamai veikia ir kalbines galimybes.
• Lavinkite foneminį suvokimą: Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
• Darykite liežuvio mankštą: Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui.
• Plėskite žodyną: Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė).
• Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“: Padėkite žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“
• Veiksmo žodžiai: Norint pasakyti bet kokią prasmingą mintį, būtini veiksmažodžiai. Todėl pirmiausiai aiškinkite vaikui ne apie daikto savybes (dydžiai, spalvos ir kt.), o ką su jais galima daryti.
• Kalbos ritmika: Rišli kalba turi savo ritmą. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi.
• Akių kontaktas: Svarbu, kad vaikas fiksuotų akių kontaktą su kalbančiuoju.

Mūsų įstaigoje vaikui, turinčiam kalbėjimo ir kalbos sutrikimų, teikiama logopedo (specialioji pedagoginė) ir informacinė pagalba tėvams (globėjams). Atsižvelgiant į kalbos sutrikimo pobūdį ir laipsnį bei vaiko amžių, sudaromas pratybų tvarkaraštis bei individualus pagalbos planas. Skiriamų pratybų skaičius - 1- 3 pratybos per savaitę, trukmė - 20 - 30 min. priklausomai nuo konkretaus vaiko poreikių.

Socialinis pedagogas lopšelyje-darželyje teikia pagalbą vaikams, tėvams (globėjams) ir pedagogams, siekiant užtikrinti vaiko emocinę gerovę, sėkmingą socializaciją ir pozityvią ugdymo aplinką.

Atliktas vaikų, kuriems nustatytas kalbos neišsivystymas, ir tipinės raidos vaikų kalbinių gebėjimų tyrimas leido palyginti būdvardžio laipsniavimo klaidų dažnį ir tipus šių grupių vaikų kalboje. Kaip matyti, abiem vaikų grupėms sunkiau sekėsi vartoti aukščiausiojo laipsnio būdvardžius. Vaikai, kuriems būdinga tipinė kalbos raida, neteisingai pavartojo aukščiausiojo laipsnio formą 11 % atvejų, aukštesniojo laipsnio - 7 % atvejų. Statistinė analizė parodė, kad aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai statistiškai reikšmingai sunkesni nei aukštesniojo laipsnio būdvardžiai vaikams, turintiems kalbos sutrikimų, tačiau reikšmingo skirtumo tarp dviejų laipsnio formų tipinės raidos vaikų grupėje nenustatyta. Tikėtina, kad aukščiausiojo laipsnio vartojimo sunkumai kalbos neišsivystymo atveju gali būti susiję su tuo, kad ši laipsnio forma yra morfosemantiškai ir morfonologiškai žymėta (neretai patiria priebalsių kaitą, pavyzdžiui, aukštas - aukščiausias). Lyginant analizuotas vaikų grupes, tarp jų nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas: vaikai, kuriems būdinga neišplėtotoji kalba, statistiškai reikšmingai prasčiau atliko užduotį. Skirtumas vertinant aukštesniojo laipsnio vartoseną p < 0,05, aukščiausiojo laipsnio - p < 0,05. Remiantis šiais rezultatais, galima teigti, kad būdvardžio laipsniavimo sunkumai yra vienas iš kalbos neišsivystymo požymių.

Gauti rezultatai patvirtino tyrimo pradžioje iškeltą hipotezę, kad lingvistiniai būdvardžio požymiai (morfeminė žodžio sudėtis, skiemeninė sandara, morfonologiniai pokyčiai) lemia aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio įsisavinimo sunkumus. Net ir vaikai, kurių kalbos raida tipiška, patiria sunkumų laipsniuodami darinius, keliaskiemenius būdvardžius ir morfonologiškai neskaidrius būdvardžius. Taip pat patvirtinta ir antroji hipotezė, teigianti, kad sudėtingesnė morfeminė žodžio struktūra, žodžio ilgis (skiemeninė struktūra) ir morfonologiniai pokyčiai aukščiausiajame laipsnyje kelia statistiškai reikšmingai daugiau sunkumų vaikams, turintiems kalbos neišsivystymą. Taip pat nustatyta, kad vaikai, kuriems būdinga neišplėtotoji kalba, daro ypač daug klaidų, laipsniuodami paprastuosius būdvardžius, kuriems būdinga dviskiemenė struktūra ir morfonologinis skaidrumas. Skirtumas tarp vaikų, turinčių kalbos sutrikimą, ir tipinės raidos vaikų yra statistiškai reikšmingas. Vadinasi, galima teigti, kad būdvardžių laipsnio kategorijos įsisavinimo sunkumai yra vienas iš kalbos neišsivystymo požymių.

Kita vertus, daliai vaikų reikia ne tik tėvų, pedagogų, bet ir specialistų: logopedo, psichologo, specialiojo pedagogo ir kt., pagalbos. Kitais žodžiais tariant - švietimo pagalbos.

tags: #vaiko #kalbos #sistemos #neissivystymas

• Normalus kvėpavimo dažnis vaikams
• Žmogaus pažinimas per gimimo datą
• Informacija apie Šiaulių vaiko ligoninę
• Apie stilingus termo džinsus
• Iššūkiai vaikų globos namuose