Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Šios trys ir dar 97 lietuviškos knygos pateko į Lietuvos šimtmečiui skirtą sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2015 m. vaikų literatūros specialistui doc. dr. Kęstučiui Urbai kilo idėja sudaryti reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą. Ne viena kultūringa tauta, šalis turi reikšmingiausių vaikų ir paauglių knygų sąrašus, vadinamuosius šimtukus. Jie svarbūs ir atitinkamos šalies kultūriniam, pedagoginiam jaunosios kartos ugdymui, ir savos šalies bei užsienio vaikų literatūros specialistams, literatūros tyrėjams, vertėjams. Lietuvoje, ypač per pastaruosius 25 metus, dėmesys vaikų literatūrai labai padidėjo. Perleista didžiuma literatūrinio palikimo. Labai intensyvėjo naujų tekstų kūrybos procesai. Tačiau kol kas neturime naujos, modernios lietuvių vaikų literatūros istorijos, todėl neturime ir visuminio jos vaizdo: nėra apmąstyta, aptarta, kas iš tos literatūros yra svarbiausia, reikšmingiausia, į ką svarbu remtis formuojant augančių kartų moralines, etines, patriotines ir, žinoma, menines, estetines vertybes. Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejus išprovokavo mintį sudaryti geriausių, arba reikšmingiausių, lietuvių rašytojų ir dailininkų šimto knygų sąrašą.

Šiame leidinyje pristatomos knygos, kurios įvairių kartų skaitytojų ir vaikų literatūros žinovų, specialistų valia buvo pripažintos reikšmingiausiais lietuvių vaikų literatūros kūriniais, pateko į šimto svarbiausiųjų sąrašą (tradiciškai sąvoka „vaikų literatūra“ aprėpia ir jaunesniesiems bei vyresniesiems paaugliams, arba jaunimui, skirtas knygas). Sumanyti ir rengti tokį sąrašą paskatino artėjantis Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis. Reta, puiki proga peržiūrėti, prisiminti, iš naujo įvertinti svarbią kultūros ir meno sritį - literatūrą, knygas, kurios ugdė ir ugdo, formavo ir formuoja jaunas asmenybes, tapusias ir tapsiančias mūsų valstybės kūrėjais ir jos vertybių puoselėtojais.

Projekto įgyvendinimas ir dalyviai

2016 metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc. Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų.

Ekspertų komisija:

• Mokytoja Ona Bacvinkienė
• Doc. dr. Ona Baliulė
• Literatūros kritikė Eglė Baliutavičiūtė
• Doc. dr. Asta Gustaitienė
• Mokytoja Aldona Kruševičiūtė
• Prof. Dr. Džiulieta Maskuliūnienė
• Literatūros kritikė Neringa Mikalauskienė
• Literatūros kritikė Inga Mitunevičiūtė
• Bibliotekininkė Marta Rudytė
• Prof. dr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė
• Doktorantė Aleksandra Strelcova-Kelpšė
• Literatūros kritikė Danguolė Šakavičiūtė
• Doc. dr. Kęstutis Urba
• Mokytoja Irma Videikaitė
• Doc. dr. Loreta Žvironaitė-Udrienė

Susumavus abiejų grupių vertinimus išrinktas lietuviškų vaikų ir paauglių knygų šimtukas. Specialistams parengus pradinį knygų sąrašą, už reikšmingiausias, labiausiai įsiminusias buvo pakviesta balsuoti plačioji visuomenė - visi, kurie vaikystėje tas knygas skaitė patys, vėliau skaitė savo vaikams, mokiniams, ugdytiniams. O kartais tebeskaito ir dabar. Balsavimas vyko elektroniniu būdu. Skaitytojų balsavimo rezultatai vėliau buvo derinami su specialistų (mokslininkų, bibliotekininkų, pedagogų) balsais, ir taip sudarytas šimto knygų sąrašas. Be abejo, dar daug puikių knygų liko už sąrašo ribos.

Sąrašo tendencijos ir statistika

Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos.

Toliau sąraše netrūksta realistinės prozos, liaudies pasakų ir smulkiosios tautosakos rinkinių, yra po vieną paveikslėlių ir pažintinę knygą. Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų. 14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. dešimtmečio knygos. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905).

Katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“

Taip pat yra išleistas katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ - jame kiekviena sąrašo knyga pristatyta trumpa apžvalga, parengta K. Urbos bei G. Skabeikytės-Kazlauskienės.

Tik ką pasirodė unikalus reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“, sumanytas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Jame atsidūrė profesionalų bei skaitytojų nuomone reikšmingiausias vaikų ir paauglių knygų šimtukas.

Kataloge rasite pratarmę, įvadinį straipsnį „Lietuvių vaikų literatūros kelias“, išdėstytus šimtuko sudarymo principus bei kiekvienos į sąrašą patekusios knygos pristatymą, profesionaliai parengtą vaikų literatūros tyrinėtojų - sąrašo ir katalogo idėjos autoriaus doc. dr. Kęstučio Urbos bei prof. dr. Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės.

Kiekvienai knygai skiriamas vienas katalogo puslapis. Leidiniai pateikiami pagal autorius, abėcėlės tvarka. Po autoriaus pavardės ir knygos pavadinimo nurodomi pirmojo leidimo metai. Kai kurie kūriniai buvo parašyti anksčiau ir skirti iš esmės suaugusiesiems, tik vėliau perėjo į vaikų skaitinius. Tokiu atveju nurodomi tie metai, kuriais tekstas pirmą kartą išleistas kaip knyga vaikams. Apie tikrąją sukūrimo datą rašoma anotacijoje. Ten pat nurodomi ir pakartotiniai knygų leidimai, jeigu tokių būta.

Vaikų knygų pasaulyje gana dažni atvejai, kai perleidžiami, kartojami kūriniai iliustruojami iš naujo. Katalogo rengėjų sumanymu, kiekvienos knygos pristatymas pradedamas kokia nors būdinga citata. Tai gali būti vienas ar keli eilėraščio posmai, aforistinė mintis, dialogo ar aprašymo fragmentas. Po citata (jeigu kam bus įdomu ir aktualu) galima įžvelgti skaičių, nurodantį, kokią vietą knyga užėmė balsavimo sąraše. Visas sąrašas (reitingas) pateikiamas viename iš įvadinių straipsnių.

Knygų aprašuose glaustai referuojamas turinys, įvardijamos temos, problemos, idėjos. Aptariami poetikos, stiliaus bruožai, kartais ir knygos vieta, reikšmė literatūros raidai, procesui. Taigi iš dalies šis katalogas tampa ir fragmentine lietuvių vaikų literatūros istorija.

Tautosakos įtaka šimtuko knygoms

Susumavus šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams rinkimo rezultatus ir paskelbus sąrašą, buvau priblokšta: pirmoji vieta - Salomėjos Nėries Eglė žalčių karalienė, antroji - Sigito Gedos Baltoji varnelė, trečioji - Maironio Jūratė ir Kastytis. Sąrašo viršūnėje knygos, įsišaknijusios į mūsų tautos žodinės kultūros palikimą! Tad kilo noras, aprėpus visą sąrašą, pasigilinti, koks į jį patekusių knygų santykis su tautosaka.

Pirmiausia - vaikams parengti lietuvių tautosakos rinkiniai. Jų į šimtuką pateko net septyni. Tai keturios knygos, kurių pavadinimų paantraštėse randame žodį „pasakos“: Užburta karalystė (1957), Gulbė karaliaus pati (1963, parengė Aldona Liobytė), Lietuviškos pasakos (1969, parengė Jonas Stukas) ir Gyvasis vanduo (1989, parengė Bronislava Kerbelytė). Tačiau iš tiesų trijuose iš šių rinkinių greta įvairių žanrų pasakų įdėta ir kelios sakmės.

Kas šiuos rinkinius vienija? Pirmiausia, juose pasikartojančios pasakos. Esama tokių, kurias aptinkame visose keturiose knygose. Pavyzdžiui, visuose rinkiniuose randame pasaką apie meškos trobelėje atsidūrusią ir ten išbandomą podukrą, paskui tikrąją pamotės dukrą („Meškos trobelė“), ir tai yra labiausiai Lietuvoje paplitusi stebuklinė pasaka. Prie populiariųjų priskirtina ir visuose rinkiniuose skelbiama pasaka apie podukrą, kuriai suverpti, išausti, pasiūti marškinius padeda karvutė („Karvutė verpėja“). O štai pasaka apie juodvarniais ar vilkais paverstų brolių ieškančią seserį, kuri taip pat skelbiama visuose keturiuose rinkiniuose, ir pasaka apie Eglę, žalčio žmoną, kuri irgi įdėta į visus rinkinius.

Visose knygose pasikartojančiomis pasakomis rinkinių sudarytojai formavo jaunųjų skaitytojų supratimą apie tipiškus, lietuvių pasakinį palikimą reprezentuojančius kūrinius, tačiau, kaip matome, paplitimas nebuvo esminis kriterijus tokius kūrinius atsirenkant. Dalis sakytinėje tradicijoje itin populiarių buvusių pasakų yra ganėtinai šiurpios, todėl vaikams skirtuose rinkiniuose tokių kūrinių vengiama. Be to, tradicinei sakytinei kultūrai priklausančių liaudies pasakotojų ir literatūrinį išsilavinimą turinčių rinkinių sudarytojų estetinis skonis skiriasi.

Penktasis į šimtuką patekęs tautosakos rinkinys yra folkloristo ir mitologo Norberto Vėliaus parengta lietuvių mitologinių sakmių knyga Sužeistas vėjas (1987). Dar du šimtukui priklausantys tautosakos rinkiniai yra parengti folkloristo Kazio Grigo - tai mįslių knyga Menu mįslę keturgyslę (1970) ir įvairiažanris smulkiosios tautosakos rinkinys Čir vir vir pavasaris (1971).

Toliau pereinu prie autorinių šimtuko knygų. Pačios tautosakiškiausios iš jų yra tos, kuriose randame kūrinius, pavadintinus suliteratūrintais liaudies kūriniais. Tarp šių daugiausia yra pasakų, bet pasitaiko ir kitokiems pasakojamiesiems tautosakos žanrams priklausančių kūrinių. Rašytojas šiuo atveju atlieka vaidmenį, panašų į liaudies pasakotojo, tik pasakoja ne žodžiu, o raštu. Atsirenkant knygas, svarbiausias kriterijus buvo siužeto pobūdis: siužetas privalo būti tautosakinės kilmės, turintis atitikmenį liaudies kūryboje.

Proziniams priklauso keturios suliteratūrintų liaudies pasakų knygos: Vinco Pietario Lapės gyvenimas ir mirtis (1930), Kazio Borutos Dangus griūva (1955), Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakos (1948) ir Aldonos Liobytės Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970). Pietario Lapės gyvenimą ir mirtį Kęstutis Urba laiko pirmąja lietuvių apysaka-pasaka. Jos dalys yra kryptingai į vieną istoriją suverti liaudies pasakų apie lapę siužetai. Tačiau toks siužetų vėrimas nėra originalus Pietario sumanymas: ir tautosakinėje tradicijoje buvo įprasta pasakų apie lapę siužetus jungti vieną prie kito ir taip sudaryti ištisus siužetų ciklus.

Borutos Dangus griūva yra rašytojo balsu perpasakota tautosaka, kurioje veikia gamtiški personažai - gyvūnai, augalai, gamtos jėgos. Žanro požiūriu tai be galo marga knyga, o vyrauja joje pasakos apie gyvūnus. Knygos savitumą lemia stilius: pasakojama rimuotais ritmingais sakiniais, kalba žodinga, praturtinta priežodžiais ir ištiktukais - taip išryškinama sakytinės kalbos ekspresija. Didžiausią įspūdį knyga daro skaitoma garsiai - Boruta prisipažįsta to siekęs sąmoningai.

Cvirkos Nemuno šalies pasakos ir Liobytės Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį yra rinkiniai, kuriuose greta folkloriniais siužetais grįstų pasakų esama ir turinčių originalų, rašytojų sumanytą siužetą. Folklorinių siužetų Cvirkos rinkinio pasakos stovi ant ribos tarp suredaguotų ir suliteratūrintų liaudies pasakų, mat rašytojas, pasak Stasės Litvinaitės, ne tik tvarkė pasakų kalbą, bet ir darė didesnių pakeitimų. Iš dviejų pasakų jis sukomponuodavo vieną, savaip perinterpretuodavo nepatikusius epizodus, o svarbiausia - aktualino liaudies pasakų veiksmą, stiprindamas socialinį konfliktą, pavyzdžiui, vietoj pamotės ir podukros pasakoje atsirado šeimininkė ir samdinė našlaitė, tėvo ir sūnaus ginčas pakeistas pono ir berno ginču.

Liobytės perpasakotos liaudies pasakos pasižymi tuo, kad, išsaugodama folklorinius siužetus, rašytoja pasakoms suteikė individualumo, ir kiekvienai - mažumėlę kitokio: vienose pagilino psichologizmą, kitose pasinaudojo bufonadinio komizmo priemonėmis, trečias praturtino etnografinėmis detalėmis. Pažymėtina, kad Liobytei labai rūpėjo skaitytojas vaikas, jo lūkesčiai ir suvokimo galimybės, ir tai ypač atspindi stilius: jis yra pabrėžtinai liaudiškas, nes iš senojo kalbinio palikimo rašytoja tikslingai atsirinko ekspresyvumu patraukiančius žodžius ir posakius, tačiau tokius, kurie turėtų būti suprantami vaikui.

Iš tautosakinių siužetų, suliteratūrinus įgijusių eiliuoto kūrinio formą, į šimtuką pateko penkios knygos: Salomėjos Nėries poema Eglė žalčių karalienė (1940), Maironio baladė Jūratė ir Kastytis (1957), Balio Sruogos poema Giesmė apie Gediminą (1938) ir du Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų rinkiniai - Stovi pasakų namelis (1974) ir Varlė karalienė (1962). Tarp tautosakos sklaidai svarbių knygų ši krūvelė - ypatinga, nes trys iš jų, Eglė žalčių karalienė, Jūratė ir Kastytis ir Giesmė apie Gediminą, skaitytojų sąmonėje įtvirtina pamatinius lietuvių nacionalinės kultūros naratyvus.

Tūlas lietuvis, paklaustas, kokią lietuvių pasaką laiko pačia svarbiausia, paminės „Eglę žalčių karalienę“, o, to paties paklaustas apie padavimus, greičiausiai išskirs padavimą apie Gedimino sapną ir Vilniaus įkūrimą bei, tikėtina, dar prisimins padavimą apie nelaimingą Jūratės ir Kastyčio meilę ir sudaužytą gintaro pilį. Tiesa, padavimo apie Jūratę ir Kastytį kilmė greičiausiai literatūrinė, bet kultūrinėje atmintyje jis yra pritapęs prie folkloro.

Šie Nėries, Maironio ir Sruogos kūriniai priklauso visuotinei lietuvių literatūrai (Nėries ir Maironio buvo rašyti suaugusiesiems, o Sruogos - jaunimui), o tai, kad jie pateko į vaikų knygų šimtuką ir du iš jų atsidūrė itin aukštoje vietoje, rodo išskirtinį jų vaidmenį formuojant lietuviškąją tapatybę. Kas lėmė, kad šie kūriniai prigijo vaikų literatūroje? Atsakymų gali būti keli, vienas iš jų - įtraukimas į mokyklines programas. Dėmesio vertas pavyzdys: Sruogos Giesmė apie Gediminą Lietuvoje atskira knyga leista prieškariu (1938), sovietmečiu Lietuvoje šis kūrinys buvo pasmerktas užmarščiai, pakartotinai pasirodė tik išeivijoje. O ypač jis išpopuliarėjo atgavus nepriklausomybę, kai buvo įtrauktas į literatūros vadovėlį Knygų valandos (pirmas leidimas 1996).

Ne mažiau svarbu mūsų literatūros klasikų talentas ir jų pasirinkta eiliuota forma: vaikams eiliuoti kūriniai labiau įstringa į atmintį ir yra emociškai paveikesni. Be to, atskiros šių kūrinių savybės atitinka jaunųjų skaitytojų estetinius poreikius. Antai Nėries Eglėje žalčių karalienėje, palyginti su liaudies pasaka, labiau išplėtoti veikėjų paveikslai, ypač - vaikų; Maironio baladė vyresniuosius paauglius traukia meilės, nepaklūstančios dievų primestai tvarkai, išaukštinimu; Sruogos poema jaunuolius žavi patriotiniu patosu ir herojišku Gedimino paveikslu.

K. Kubilinsko eiliuotų pasakų knygose Stovi pasakų namelis ir Varlė karalienė randame ir suliteratūrintų liaudies, ir originalių pasakų, tik pirmųjų daugiau. Vyrauja paimtos iš stebuklinių ir pasakų apie gyvūnus žanrinių grupių. Kaip ir Maironis, Nėris ir Sruoga, Kubilinskas suliteratūrino klasikiniam tautosakos palikimui priklausančius siužetus. O išsiskiria Kubilinskas pastangomis pasakas maksimaliai pritaikyti vaikams. Kaip įprasta vaikams skirtose knygose, jis švelnino žiauriasias scenas, be to, įterpė naujų, mažamečiams patrauklių epizodų (pavyzdžiui, pasakos „Katinėlis ir gaidelis“ pabaigoje iš olos išviliota lapė su lapiukais ne užmušami, o įkišami į maišą ir atiduodami į zoologijos sodą). Poetas linko eiliuoti tas stebuklines pasakas, kurių veikėjai yra vaikai, tai ypač būdinga rinkiniui Varlė karalienė, o jei pagrindiniai stebuklinių pasakų veikėjai buvo suaugusieji, poetas dalį jų paveikslų modifikavo suteikdamas vaikiškų bruožų.

Prie suliteratūrintos tautosakos, išlaikančios pirminių šaltinių siužetus, priskirtinos ir dvi draminių kūrinių knygos - Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesė Dvylika brolių juodvarniais lakstančių (1932) ir Aldonos Liobytės pjesių rinktinė Kupriukas muzikantas (1984). Abi dramaturgės nesitenkino vien tik tų liaudies kūrinių, kurie įvardyti pjesių pavadinimais, inscenizavimu - šie kūriniai lemia pagrindinę siužeto liniją. Pjesės yra daugiau mažiau praturtintos folklorine medžiaga, paimta iš kitų liaudies pasakų, sakmių, dainuojamosios, smulkiosios, žaidimų tautosakos.

Prie pristatytų knygų reiktų pridėti dvi kitų tautų folkloriniais siužetais grįstas knygas - Kubilinsko eiliuotą pasaką Ledinukas (1971) ir Antano Vienuolio legendą Užkeiktieji vienuoliai (1950). Pirmoji yra rusų poeto Sergejaus Michalkovo suliteratūrintos folklorinės pasakos laisvas vertimas į lietuvių kalbą, antroji - inspiruota gruzinų padavimų.

Trečioji tautosakinį palikimą atverianti knygų krūva - kūriniai, turintys originalų rašytojo sumanytą siužetą, kuris plėtojamas panaudojant tautosakos siužetus ar motyvus. Knygos prozinės ir eiliuotos. Iš prozinių visų pirma išskiriu septynias - tai kai kurie Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelės (1868) apsakymai, Petro Tarasenkos apysaka Užburti lobiai (1956), Borutos knyga Jurgio Paketurio klajonės (1963), visuotinės literatūros istorijoje įvardijama apysaka, bet vaikų literatūros kontekste jai geriau tiktų apysakos-pasakos terminas, Vytauto Petkevičiaus apysakos-pasakos Sieksnis, Sprindžio vaikas (1966), Didysis medžiotojas Mikas Pupkus (1969) ir Gintaro Beresnevičiaus Kaukučiai ir Varinis Šernas (2007).

Valančius vaikų apsakymams medžiagos sėmėsi iš didaktinio ir humoristinio pobūdžio tautosakos. Antai „Gerojoje Onelėje“ panaudotas sutautosakėjęs biblinės kilmės motyvas apie elgetos kojų numazgojimą, „Mikė melagėlyje“ atpažįstamas parabolės apie piemenį, pamelavusį, kad vilkas užpuolė avis, siužetas, „Guvusis Vencė“ konstruojamas iš buitinių pasakų ir anekdotų situacijų.

Tarasenkos apysakoje Užburti lobiai veiksmo vystymui svarbūs senelio Ylos sekami Antakalnio apylinkių padavimai - jų paveikti, berniukai nusprendžia ieškoti lobių.

Išvardytos Borutos ir Petkevičiaus apysakos-pasakos išsiskiria komiškosios tautosakos sklaida. Borutos knygos herojus Jurgis Paketuris, dvare užkapotų baudžiauninkų vaikas, vaizduojamas kaip tipiškas tautosakos naratyvų šelmis, besijuokiantis iš žmonių kvailumo ir ne kartą pats juos apmulkinantis. Šiuo kūriniu Boruta lietuvių literatūroje įteisino komiškojo absurdo estetiką. Iškraipydamas daiktų dydžius ir funkcijas (septyni vyrai dalgiais šienauja paskersto šerno šerius, kol netikėtai atskridusi zylė pasičiumpa šerną ir nusineša), žaisdamas atvirkštumo logika (vaitui Padraikai Jurgis Paketuris parduoda vilką, sakydamas, kad tai avių ganytojas), rašytojas sukūrė alogišką pasaulį. Pažymėtina, kad beveik visos nonsensiškos situacijos yra folklorinės kilmės, paimtos iš melų ir buitinių pasakų, anekdotų, oracijų ir kitų humoristinių tautosakos žanrų.

Į vienumą jungiant įvairią iš humoristinio folkloro atsirinktą medžiagą, kuriama Petkevičiaus apysaka-pasaka Sieksnis, Sprindžio vaikas. Pasaulis, apribotas kolūkinio kaimo erdve, vaizduojamas daugmaž tikroviškai, alogizmo poetika šiame kūrinyje grindžiami tik pagrindinių veikėjų - tėvo Sprindžio ir jo sūnaus Sieksnio - paveikslai. Kaip ir Jurgis Paketuris, Sprindis ir Sieksnis yra perėmę komiškųjų tautosakinių personažų bruožus, tik atstovauja kitam - ne šelmių, o kvailių - tipažui. Apysakoje-pasakoje Didysis medžiotojas Mikas Pupkus Petkevičius taip pat remiasi komiškąja tautosaka, daugiausia melų pasakomis, bet tik pirmuosiuose, senąjį Lietuvos kaimą vaizduojančiuose, skyriuose galima atpažinti nonsensiškuosius tradic...

Knygų pavyzdžiai iš sąrašo

• Salomėja Nėris. EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ (1940)
• Sigitas Geda. BALTOJI VARNELĖ (1985)
• Maironis. JŪRATĖ IR KASTYTIS (1957)
• Vytė Nemunėlis. MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS (1939)
• Vytautas Petkevičius. GILĖS NUOTYKIAI YDŲ ŠALYJE (1964)
• Kazys Binkis. KIŠKIŲ SUKILIMAS (1937)
• Vytautė Žilinskaitė. KELIONĖ Į TANDADRIKĄ (1984)
• Kostas Kubilinskas. STOVI PASAKŲ NAMELIS: pasakų rinktinė (1974)
• Eduardas Mieželaitis. ZUIKIS PUIKIS (1949)
• Justinas Marcinkevičius. GRYBŲ KARAS (1958)
• Petras Cvirka. CUKRINIAI AVINĖLIAI (1935)
• GULBĖ KARALIAUS PATI: lietuvių liaudies pasakos (sud. Aldona Liobytė, 1963)
• Vytautė Žilinskaitė. ROBOTAS IR PETELIŠKĖ (1978)
• Martynas Vainilaitis. BRUKNELĖ (1991)
• Jonas Biliūnas. KLIUDŽIAU (1987)
• Kazys Binkis. ATŽALYNAS (1938)
• Vytautas V. Landsbergis. ARKLIO DOMINYKO MEILĖ (2004)
• GYVASIS VANDUO: lietuvių liaudies stebuklinės pasakos (sud. Bronislava Kerbelytė, 1989)
• Salomėja Nėris. SENELĖS PASAKA (1950)
• SUŽEISTAS VĖJAS: lietuvių liaudies mitologinės sakmės (sud. Norbertas Vėlius, 1987)
• Vytautas V. Landsbergis. OBUOLIŲ PASAKOS (1999)
• Vytautas Račickas. ZUIKA PADŪKĖLIS (1985)
• Šatrijos Ragana. IRKOS TRAGEDIJA (1977)
• Anzelmas Matutis. MARGASPALVĖ GENIO KALVĖ: eilėraščių rinktinė (1980)
• Kęstutis Kasparavičius. KVAILOS ISTORIJOS (2005)
• Vincas Pietaris. LAPĖS GYVENIMAS IR MIRTIS (1930)
• Lina Žutautė. KAKĖ MAKĖ IR NETVARKOS NYKŠTUKAS (2010)
• Kazys Boruta. DANGUS GRIŪVA (1955)
• Janina Degutytė. PELĖDŽIUKO SAPNAS (1969)
• Jonas Avyžius. AŠTUONETAS IŠ TREPSĖS NAMŲ (1967)
• Vytautas Petkevičius. KODĖLČIUS (1974)
• Janina Degutytė. BALTAS GULBIŲ SOSTAS (1984)
• Jonas Biliūnas. JONIUKAS (1948)
• Justinas Marcinkevičius. LAUKINĖ KRIAUŠĖ: rinktinė (1973)
• Kazys Saja. EI, SLĖPKITĖS! (1971)
• Vytautas Misevičius. DANUKO DUNDULIUKO NUOTYKIAI (1979)
• MENU MĮSLĘ KETURGYSLĘ: lietuvių liaudies mįslės (1970)
• LIETUVIŠKOS PASAKOS (iš Jono Basanavičiaus rinkinių vaikams paruošė Jonas Stukas, 1969)
• Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. DVYLIKA BROLIŲ JUODVARNIAIS LAKSČIUSIŲ (1932)
• Violeta Palčinskaitė. NAMAI NAMUČIAI (1977)
• Vytautas Tamulaitis. SKRUZDĖLYTĖS GREITUTĖS NUOTYKIAI (1935)
• Gendrutis Morkūnas. IŠ NUOMŠIKO GYVENIMO (2010)
• Petras Cvirka. NEMUNO ŠALIES PASAKOS (1948)
• Bitė Vilimaitė. ROJAUS OBUOLIUKAI (1981)
• Motiejus Valančius. VAIKŲ KNYGELĖ (1868)
• Gendrutis Morkūnas. BLUSYNO PASAKOJIMAI (2008)
• Juozas Erlickas. BILIETAS IŠ DANGAUS, ARBA JONO GRIGO KELIONĖ (1990)
• ČIR VIR VIR PAVASARIS: smulkioji lietuvių tautosaka (1971)
• Martynas Vainilaitis. EŽIO NAMAS (1967)
• Justinas Marcinkevičius. VORO VESTUVĖS (1973)
• Vytautas Bubnys. ARBERONAS (1969)
• Juozas Erlickas. BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS, ARBA LAKŠTINGALA ZARASUOSE (1995)
• Kazys Jakubėnas. ABĖCĖLĖ (1958)
• Antanas Vienuolis. UŽKEIKTIEJI VIENUOLIAI (1950)
• Algimantas Zurba. ŠIMTADIENIS (1975)
• Vytautas V. Landsbergis. RUDNOSIUKO ISTORIJOS (1993)
• Martynas Vainilaitis. MANO VOLUNGĖLĖ: rinktinė (1975)
• Kostas Kubilinskas. VARLĖ KARALIENĖ (1962)
• Lazdynų Pelėda. MOTULĖ PAVILIOJO (1951)
• Vytautas Račickas. ŠLEPETĖ (1996)
• Kostas Kubilinskas. LEDINUKAS (1971)
• Petras Tarasenka. UŽBURTI LOBIAI (1956)
• Ramutė Skučaitė. ŽVANGUČIAI: rinktinė (1976)
• Jonas Avyžius. BARDO NUOTYKIAI IR ŽYGIAI (1987)
• Pranas Mašiotas. KAI KNYGAS DRAUDĖ: apysakos ir apsakymai (sud. Kęstutis Urba, 1993)
• Kazys Saja. BŪRIMAS OBUOLIO SĖKLOM (1985)
• Gendrutis Morkūnas. GRĮŽIMO ISTORIJA (2007)
• UŽBURTA KARALYSTĖ: lietuvių liaudies pasakos (1957)
• Kazys Saja. KLUMPĖS (1958)
• Vytautė Žilinskaitė. MELAGIŲ PILIS (1968)
• Gintaras Beresnevičius. KAUKUČIAI IR VARINIS ŠERNAS (2007)
• Aloyzas Každailis. LAIVAI IR JŪRININKAI (1981)
• Kristina Gudonytė. BLOGOS MERGAITĖS DIENORAŠTIS (2009)
• Kazys Boruta. JURGIO PAKETURIO KLAJONĖS (1963)
• Žemaitė. KAIP JONELIS RAIDES PAŽINO (1966)
• Aldona Liobytė. APIE NARSIĄ VILNIAUS MERGAITĘ IR GALVAŽUDĮ ŽALIABARZDĮ (1970)
• Bronė Buivydaitė. AUKSINIS BATELIS (1936)
• Violeta Palčinskaitė. AŠ VEJUOS VASARĄ: pjesių rinktinė (1982)
• Balys Sruoga. GIESMĖ APIE GEDIMINĄ (1938)
• Pranas Mašiotas. IR AŠ MAŽAS BUVAU: kūrybos rinktinė (sud. Vincas Auryla, 1956)
• Kęstutis Kasparavičius. DINGĘS PAVEIKSLAS (2007)
• Anzelmas Matutis. GIRIOS TELEVIZORIUS (1973)
• Žemaitė. RINKINĖLIS VAIKAMS (1904)
• Aldona Liobytė. KUPRIUKAS MUZIKANTAS: pjesių rinktinė (1984)
• Mykolas Sluckis. GERI NAMAI (1955)
• Antanas Vaičiulaitis. PASAKOS (1989)
• Vytautas Petkevičius. DIDYSIS MEDŽIOTOJAS MIKAS PUPKUS (1969)
• Renata Šerelytė. KRAKATUKŲ PIEVELĖ (2007)
• Petras Tarasenka. PABĖGIMAS (1957)
• Violeta Palčinskaitė. SENAMIESČIO LĖLĖS (1987)
• Alma Karosaitė. ASILĖLIS (1999)
• Ramutė Skučaitė. LAIŠKAS SEKMADIENIUI (1998)
• Jurga Ivanauskaitė. STEBUKLINGA SPANGUOLĖ (1991)
• Salomėja Nėris. BALTAIS TAKELIAIS BĖGA SAULYTĖ (1956)
• Akvilina Cicėnaitė. NIUJORKO RESPUBLIKA (2015)
• Vaižgantas. ALEKSIUKAS IR MOTUTĖ (1976)
• Ramutė Skučaitė. TAKELIS IŠ NAUJO: rinktinė (2001)
• Rebeka Una. ATJUNK (2015)
• Vytautas Petkevičius. SIEKSNIS SPRINDŽIO VAIKAS (1966)

tags: #simtas #knygu #vaikams #ir #lietuvai

• Kaip paruošti kalakuto kiaušinius
• Sniego žaidimai vaikams
• Strategijos socialinės rizikos šeimų vaikams
• Naudojimo tvarka globos namuose
• Gimoka: Italijos kavos tradicijos