Heraklis: pusdievis, didvyris ir dievų gelbėtojas
Heraklis: pusdievis, didvyris ir dievų gelbėtojas
Antikos mitai dažnai įkvėpdavo vėlesnių laikų menininkus. Įvairių amžių rašytojai, dailininkai, kompozitoriai vaizdavo ir įkūnijo senovės graikų pasakojimų įvykius ir veikėjus. Šiandien būtų nelengva suprasti kai kuriuos literatūros kūrinius, jeigu nieko nežinotume apie Antikos kultūrą.
Senovės graikai dievų pasaulį įsivaizdavo tarsi prašmatnų didelį namų ūkį, kuriame šeimininkavo viena dievų šeima. Šioje šeimoje keičiasi kartos, ir tarp dievų tai vyksta, kylant dar didesniems konfliktams negu tarp žmonių. Dievai sūnūs nuverčia dievus tėvus, bet patys gyvena nuolatos bijodami, kad juos nuvers dievai vaikaičiai.
Dievai tėvai graikų buvo vadinami titanais, dievai vaikai - olimpiečiais, o dievai vaikaičiai - gigantais.
Dievų kartų kaita ir olimpiečių valdžia
Vyriausiasis titanas buvo vardu Kronas. Jis bijojo, kad jį su broliais nuvers būsimieji vaikai. Todėl visus vaikus, kurie jam gimdavo, jis tuoj pat prarydavo gyvus. Išsigelbėti pavyko tik vienam Dzeusui. Jis užaugo, paslėptas Kretos saloje ir maitinamas ožkos pienu. Užaugęs jis sukilo prieš Kroną, jį nuvertė ir privertė atryti brolius ir seseris. Jaunesnieji dievai nugalėjo vyresniuosius, apsigyveno ant Olimpo kalno (todėl jie ir vadinami olimpiečiais) ir ėmė valdyti pasaulį. Dzeusas tapo dangaus valdovu, jo brolis Poseidonas - jūrų valdovu, trečias brolis Hadas - požemių karalystės valdovu.
Olimpiečiai žinojo, kad dabar - jų eilė bijoti, jog užaugs nauja dievų karta ir juos nuvers, kaip jie nuvertė titanus. Ši naujoji karta jau augo Žemės gelmėse - tai gigantai, nuožmūs gyvatkojai milžinai. Tačiau Dzeusui pavyko sužinoti išganingą paslaptį: olimpiečiai numalšins gigantų maištą, jeigu tik jiems padės mažieji žmonės, bent jau vienas žmogus. Vadinasi, žmonėmis reikia rūpintis, reikia juos užauginti stipriais ir galingais kariais. Dėl to dievai ėmė rinktis sau mirtingas moteris, ir šios gimdydavo jiems vaikus - mirtingus, bet stiprius pusdievius. Ir juos imta vadinti herojais. Herojai savo jėgas išbandydavo švarindami žemę, naikindami piktadarius ir pabaisas.
Heraklis - didžiausias graikų herojus
Pagrindinis herojus, tikrasis dievų gelbėtojas, buvo Heraklis, Dzeuso sūnus. Jis dalyvavo didžiajame olimpiečių kare su gigantais. Šie svaidė į dievus kalnus, dievai puolė gigantus žaibais, vėzdais, trišakiais, gigantai krisdavo, bet ne užmušti, o tik partrenkti. Tada Heraklis šaudavo į juos savo strėlėmis iš lanko, ir daugiau jie nebesikeldavo.
Heraklis išgelbėjo olimpiečius ir nuo paskutinio pavojaus. Klajodamas po žemės pakraščius, jis pamatė prie Kaukazo uolos prikaltą ir Dzeuso erelio draskomą Prometėją, pagailėjo jo ir strėle nušovė erelį. Atsidėkodamas už tai Prometėjas atskleidė lemtingąją paslaptį: tegul Dzeusas nesiekia jūrų deivės Tetidės meilės, nes sūnus, kurį ji pagimdys, bus stipresnis už tėvą ir nuvers Dzeusą. Dzeusas pakluso: Tetidę ištekino ne už dievo, o už mirtingojo herojaus, ir jiems gimė sūnus Achilas.
Pergalingo susitaikymo puotoje, kai buvo švenčiamos Tetidės vestuvės, Žemė pasiguodė Dzeusui: „Sunku man: labai jau daug atsirado žmonių, labai skaudžiai jie mane trypia ir plėšo mano krūtinę arklais; padaryk, kad man būtų lengviau!“ Dzeusas pagalvojo: gigantai nugalėti, olimpiečių valdžia įtvirtinta amžiams, herojai daugiau jam nebereikalingi; tegul dabar žmonės patys vieni kitus išžudo, kad Žemei būtų lengviau.
Heraklio žygdarbiai
Heraklis (gr. Ἡρακλῆς, hêraklês; pagal lotynišką tradiciją taip pat vadinamas Herkuliu) buvo mitinis graikų didvyris ir pusdievis. Heraklis buvo Dzeuso (romėnų Jupiterio) ir mirtingosios Alkmenės (Persėjo anūkės), Tėbų karaliaus Amfitriono žmonos, sūnus. Heraklis buvo garsiausias iš mitinių graikų didvyrių, pasižymėjęs antžmogiška galia, jam buvo skirta nemažai senovės graikų legendų ir pasakojimų. Heraklis išgarsėjo savo 12 žygdarbių, kuriuos atliko vykdydamas Tiro (Mikėnų) karaliaus Euristėjo duotus darbus.
Tarnyba Euristėjui:
- Užmušė Nemėjos liūtą.
- Užmušė Lernos hidrą.
- Sugavo Kerinėjos auksaragę stirną.
- Sugavo Erimanto šerną.
- Per vieną dieną iššlavė Augėjo arkles.
- Iššaudė Stimfalo paukščius.
- Sutramdė ir Euristėjui nugabeno Kretos jautį.
- Parvarė Trakijos valdovo Diomedo žmonėmis mintančias kumeles.
- Parvežė amazonių karalienės Hipolitės stebuklingą juostą.
- Parvarė trigalvio milžino Geriono karves.
- Iš nimfų Hesperidžių sodo parnešė 3 auksinius obuolius.
- Atvedė Hado karalystės sargą trigalvį šunį Kerberą.
Heraklis taip pat dalyvavo dievų ir gigantų mūšyje (gigantomachija). Buvo garbinamas visoje Graikijoje; Sikione, Tėbuose, Kose ir kitur jo garbei buvo švenčiamos Heraklėjų šventės. Buvo vaizduojamas plačiapečiu raumeningu jaunuoliu su lanku ir liūto kailiu. Senovės Romoje buvo žinomas Herkulio vardu.
12 Heraklio žygdarbių (užbaigta) - graikų mitologija
Dzeuso vaidmuo graikų mitologijoje
Dzeusas (sen. gr. Ζευς, n. graikų Δίας) graikų mitologijoje - aukščiausias ir galingiausias iš Olimpo dievų, šeštasis Krono ir Rėjos sūnus. Dzeusas taip pat yra daugybės graikų mitologijos dievų ir didvyrių tėvas. Galingesnės už jį buvo tik likimo personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dievo vardas kildinamas iš indų mitologijos dangaus dievo Djauso. Dzeusas sukeldavo griaustinį, žaibus, lietų ir vėjus. Pagal Homerą jis gyveno aukščiausiame Graikijos Olimpo kalne, kur jam pakluso kiti dievai. Iš Olimpo kalno Dzeusas prižiūrėjo žmones, matydamas ir valdydamas viską, apdovanodamas už gėrį ir bausdamas už blogį. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo - dievas Jupiteris, etruskų - Tinia, o hinduizmo - Djausas.
Krono sūnus valdo dievus ir yra pats galingiausias dievas. Tačiau kiti dievai bando varžytis su jo galybe. Jis valdo visus gamtos reiškinius. Iš pradžių buvo dangaus dievas, kuris iš aukštojo Olimpo siųsdavo į žemę lietų, sniegą, vėją, audras, dieną ir naktį, rankose kaip ženklus laikė griausmą ir žaibus. Jis surenka ir išblaško debesis, kratydamas aigidą sukelia audras bei vėjus. Taip pat nuo Dzeuso valios priklauso, kad išaušusi diena būtų šviesi, jis pasiunčia palankų vėją, tvarko metų laikus. Vėliau jis tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, kuris žino ne tik dabartį, bet ir ateitį. Žmonių likimus ir savo valią Dzeusas praneša įvairiais ženklais, per sapnus, griaustinius ir žaibus, paukščių skrydžius bei per orakulus. Galiausiai jis tapo ir teisinguoju dievu, saugančiu žmonijos tvarką, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančių globėju, baudžiančiu sutarčių ir priesaikos laužytojus, taigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Žemėje Dzeusas sukūrė karalių valdžią, jis prižiūri įstatymų vykdymą, priesaikos šventumą, saugo tautos susirinkimus. Valdovas Dzeusas sėdi aukštame aukso soste. Iš Olimpo Dzeusas dalija žmonėms dovanas ir įveda žemėje tvarką bei įstatymus. Svarbiausia kulto vieta - Olimpija; ten Dzeuso garbei vykdavo olimpinės žaidynės. Dzeuso šventieji gyvūnai - erelis ir jautis (Dzeusas jais kai kada pasiversdavo), šventasis medis - ąžuolas (ąžuolo lapų šlamėjimu Dzeusas atskleisdavo savo valią).
Dzeusas garsėjo ne tik savo galia, bet ir meilės nuotykiais. Jis turėjo daugybę palikuonių su deivėmis ir mirtingomis moterimis. Tarp jo vaikų yra žinomi dievai, herojai ir mitinės būtybės. Su deivėmis ir mirtingomis moterimis susilaukė Atėnės, Arėjo, Hebės ir Hefaisto, Apolono, Artemidės, Hermio, Persefonės, Afroditės, horų, moirų, charičių, mūzų, Dioniso, Heraklio, Helenės, Dioskūrų, Persėjo, Minojo, Sarpedono ir Radamanto.
Nors Dzeusas ir buvo šeimos globėju, bet pats santuokinės ištikimybės nesilaikė, vaikų turėjo ne tik su deivėmis, bet taip pat ir mirtingosios moterys jam pagimdė daugybę herojų. Dzeusas dažnai tapatinamas su likimu, tačiau nuo jo nepriklausomai veikia moiros - savarankiškos tamsiosios jėgos, kurių sprendimų niekas negali pakeisti, netgi Dzeusas. Jis tvarko ne tik visuomenės, bet ir šeimos gyvenimą, saugo svečio ir pagalbos ieškančiųjų teises. Kartu su mūzomis, Apolonu ir Artemide, charitėmis bei horomis Dzeusas globojo meną, harmoniją, mokslus, moralės normas.
Dzeuso darbai prasidėjo iš karto jam užaugus - jis pradėjo kovą dėl valdžios pasaulyje su tėvu Kronu ir titanais. Dzeusas privertė atryti Kroną brolius ir seseris. Krono vaikai įsitvirtino aukštajame Olimpe. Baisi ir įnirtinga buvo ta kova Olimpo dievams. Bet Dzeusui į pagalbą atėjo kiklopai. Jie nukalė jam griaustinius ir žaibus, kuriuos Dzeusas svaidė į titanus. Kova truko dešimt metų, bet nei vieni, nei kiti nesugebėjo pasiekti pergalės. Ir tada ryžosi Dzeusas išleisti iš žemės gelmių šimtarankius milžinus - hekatoncheirus. Galų gale titanai neišlaikė. Jie buvo palaužti ir nugalėti. Titanų viešpatavimas pasaulyje baigėsi.
Nors Dzeusas ir turėjo daug vaikų, bet kai šie šaukėsi jo pagalbos, Dzeusas ištiesdavo pagalbos ranką. Pagelbėjo tėvas Ajakui, ir ne kartą. Graikijoje ilgai siautėjus sausrai, pas Ajaką atvyko iš visų sričių pasiuntiniai, maldaudami, kad jis paprašytų Dzeuso lietaus. Ajakas ir vėl kreipėsi į griausmavaldį prašydamas pagalbos, ir šį kartą Dzeusas išklausė sūnaus prašymą ir pasiuntė lietų. Kartą Heraklis paprašė Dzeuso padovanoti Telamonui gerą sūnų. Krono sūnus padėdavo savo vaikams ir neprašomas, gelbėdavo juos nuo mirties. Užvirė įnirtinga kova tarp Dzeuso sūnų - nemirtingojo dievo Apolono ir mirtingojo - garsiausio iš didvyrių Heraklio. Dzeusas netroško, kad Heraklis žūtų. Jis sviedė nuo Olimpo savo žvilgantį žaibą tarp sūnų ir, perskyręs juos, nutraukė kovą. Griausmavaldis Dzeusas padėdavo ne vien tik savo vaikams, bet ir kitiems žmonėms, kuriems reikėdavo dievo pagalbos.