Kartais vienas skaitymo potyris gali sukelti visą laviną minčių ir refleksijų, ypač kai susiduriama su iššūkiais, kylančiais dėl vertimo kokybės. Taip nutiko ir su Brigitos Speičytės pastebėjimais apie Lauren Groff romaną „Moiros ir Furijos“.

Teksto kokybė ir vertimo niuansai gali lemti visą skaitymo patirtį. Kaip teigia pati autorė, „Jei vertėjui-kritikui svarbiausias klau­simas, kiek vertimas adekvatus originalui, kiek pastarasis buvo deramai suprastas ir perteiktas, tai skaitytojui originalas rūpi kaip pernykštis sniegas - tol, kol vertimas atrodo pakankamai geras. Kai tik jis sušlubuoja, dažniausiausiai pasiremdamas skaitytojui nežinomu originalu kaip kokiu ramentu, skaitytojas pajunta susidvejinusį tekstą ir galiausiai nebežino, ką jis skaito ir ką turėtų skaityti.“

Taip atsitiko, kad, persikrausčiusi į naują būstą, kurį laiką neturiu kur susidėti asmeninės bibliotekos ir archyvo. Kaip tyčia universitete turiu skaityti naują kursą, tad tenka intensyviai dirbti viešosiose bibliotekose.

Tačiau ne tik skaitymas bibliotekose, bet ir pati knygų paieška gali tapti iššūkiu. Pasakojama, kaip vieną kartą, ieškant knygos apie šokio diskursą, teko susidurti su bibliotekos darbuotojos negebėjimu greitai rasti reikalingą leidinį, o vėliau - su pustuštėmis lentynomis, kurios priminė Oksfordo universiteto „Bodleian Library“ skaityklą, kur knygos nešdavo krūvomis iš atviro fondo lentynų, susiradę patys pagal tikslias šifro nuorodas, pasilipdami kopėčiomis, ir niekas - neįtikėtina - nė karto nenusiskundė knygų gausa.

Kartais knygų paieška gali tapti tikru nuotykiu, ypač kai tenka susidurti su bibliotekų kraustymosi ar knygų nepasiekiamumo problemomis. Tai atsitiko ir Briitai Speičytei, kai ieškant knygų vaizduotei, teko laukti bibliotekininkės ar netgi susidurti su užrakintomis skaityklos durimis.

Net ir radus reikiamą knygą, ne visada viskas būna paprasta. Kartais tenka susidurti su nepatogumais, kaip antai skaitykloje būti užrakintam su knygomis, nors ir trumpam, tačiau tai gali sukelti pasąmoningą nesaugumo jausmą.

Teko susidurti ir su sudėtingomis situacijomis, kai bibliotekininkė neranda knygos, net ir po pakartotinės paieškos, o už nugaros - nekantri eilė. Tokiais atvejais tenka ieškoti kitų išeičių, pavyzdžiui, kreiptis į kitas bibliotekas.

Nemaža dalis naujam kursui reikalingų knygų yra Tarptautinių santykių institute Vokiečių gatvėje. Nieko baisaus, pagalvoju, biblioteka skatina miesto klajonių, t. y. flanerizmo, įgūdžius, taigi paklajosiu po gražų Vilniaus senamiestį, ir oras neblogas, bobų vasara. Vaikštant galima ir pagalvoti, kokį vieną kitą paskaitų punktą apmąstyti.

Tačiau visa tai neprilygsta iššūkiams, susijusiems su pačiu vertimu. Speičytė pastebi, kad L. Groff romanas „Fates and Furies“ (2015) yra ne „beach read“, o literatūros įvykis, netgi vadinamas šedevru, a masterpiece; jo ypatingas kalbinis stilius apibūdintas kaip „sodrus, įžūlus, nepadorus, nuogas“, kaip „žodžių viesulas“, siautėjantis kiekviename puslapyje. Tačiau perskaičius lietuvišką vertimą, galima pagalvoti, kad recenzentai labai suklydo.

„Kokia bėda sutvėrimui regėt - neragauti“, - pamaniau XIX a. Pasak originalo recenzijų, L. Groff (g. 1978) romanas „Fates and Furies“ (2015) yra ne beach read, o literatūros įvykis, netgi vadinamas šedevru, a masterpiece; jo ypatingas kalbinis stilius apibūdintas kaip „sodrus, įžūlus, nepadorus, nuogas“, kaip „žodžių viesulas“, siautėjantis kiekviename puslapyje. Perskaičius lietuvišką vertimą galima būtų pagalvoti, kad recenzentai labai suklydo.

Jie atrodytų teisūs, jei autorės stilius lietuviškai sutviskėtų kaip Lauros Sintijos Černiauskaitės ir Rolando Rastausko melanžas - puiki intriga vertėjams! Žinoma, tokiam stiliui išgauti reikėtų nemažų kūrybinių pajėgų ir laiko, kurio - neabejoju - vertėja neturėjo, skubėdama ar skubinama rinkai patiekti šviežienos. Bet jei greito maisto ar pusfabrikačio tipo vertimas gal ir tinka einamajam fikcijų srautui, leidžiant ambicingesnę knygą vertimo riktai kliūva kaip tasai angliško frazeologizmo skaudantis pirštas, sore thumb.

Tuomet skaitymas iš malonios ir naudingos pramogos virsta keista kankyne: romano intriga susukta įdomiai, realijos iš šiek tiek atpažįstamos literatūrinės industrijos sferos, atmieštos „amžinąja“ šeimos gyvenimo tematika, pasitaiko taiklių minties šūvių, tačiau dažnai brauniesi kaip per brūzgyną. Tad į priekį veda ir smalsumas, „o kaip bus toliau“, ir melancholiška viltis-motina - „o gal bus geriau“. Galiausiai įsijungia profesiniai įpročiai, per atostogas kaip tik turėję išsijungti.

Viskas baigėsi tuo, kad įsigijau romaną originalo kalba ir parašiau šias pastabas iš skaitytojos perspektyvos, nes romanas profesionaliu vertimo kritikos požiūriu jau yra aptartas. Tačiau natūralu, kad žvilgsniai iš vertimo dirbtuvės ir laisvalaikio skaitinių erdvės gerokai skiriasi. Kolega vertėjas įsipareigoja žinoti, kaip geriau padaryti. Skaitytojas to neprivalo, tik gali paliudyti, kas nesiskaito.

Jei vertėjui-kritikui svarbiausias klau­simas, kiek vertimas adekvatus originalui, kiek pastarasis buvo deramai suprastas ir perteiktas, tai skaitytojui originalas rūpi kaip pernykštis sniegas - tol, kol vertimas atrodo pakankamai geras. Kai tik jis sušlubuoja, dažniausiai pasiremdamas skaitytojui nežinomu originalu kaip kokiu ramentu, skaitytojas pajunta susidvejinusį tekstą ir galiausiai nebežino, ką jis skaito ir ką turėtų skaityti. Jei skaitytojas pasigenda originalo - vertimas kapituliuoja.

L. Groff romanas - kadangi atostogų skaitiniams esu atlaidi - man ėmė dvejintis ne iškart. Fikcijos regimybė apkarto pirmiausia nuo kelių šaukštelių deguto - dalykinių netikslumų. Jie man pasirodė gan akivaizdūs ir nesunkiai patikrinami.

Pirmiausiai sustabdė tableau vivant, komentare išverstas kaip „vaizdingas paveikslas“, nors turėtų būti terminas „gyvasis paveikslas“, nurodantis tarpinį dailės ir teatro žanrą. Šis nevykęs, gal net apskritai nereikalingas komentaras metė šešėlį teksto patikimumui: jei toks paprastas dalykėlis nesužiūrėtas, tai kaip sudėtingesni?

Perskaičiusi „Simusas Hinis“ (vardas įkyriai asocijavosi su cimusu), ne iškart susivokiau, kad turimas minty airių rašytojas Séamusas Hea­ney, kurio poezija versta į lietuvių kalbą ir kuriam viešint Vilniuje jo vardas skambėjo kitaip - Šeimusas. „Telaimina Dievas informacijos tik­rintojus bei redaktorius visame pasaulyje“, - šiuos aukso žodžius įrašė autorė knygos pabaigoje, skyriuje „Padėka“. Redaktorę Aušrą Kaziukonienę galima šiuo sakiniu pagerbti dėl to, kad tokių apsirikimų leidinyje nėra tiek ir daug, akis nekliūva už įkyrių korektūros klaidų.

Menkos kliautys būtų greit pasimiršusios, bet jas išdidino vertimo stilius, kalbinė teksto kokybė. Atrodo, vertėja ir redaktorė dėl joms pačioms žinomų, nors gal nesunkiai numanomų, priežasčių gerokai sutrumpino tą vertimo darbo dalį, kuri susijusi su jai būdingu saldžiai aitriu malonumu - kalbos ieškojimu, taisymu, gludinimu. Įsigijusi originalą įsitikinau, kad vertėja atliko didžiulį darbą ir dorojosi su tik­rai kebliu kūriniu bei stiliumi. Lenkdama galvą vis dėlto turiu pasakyti, kad skaitytojams atiduotas tekstas dar apyžalis, jame pernelyg garsiai skamba jei ne originalo, tai tikrai anglų kalbos balsas.

Vertimo pažodiškumai, vertalai iš vertėjo-kritiko perspektyvos gal ir nėra didžiausia bėda (blogiau - nesuprastas originalus tekstas), tas vietas gal net turint originalą prieš akis sunku pastebėti, bet skaitytoją jos pjauna tarsi dobilą. Tekstas ne tik dvejinasi, bet, prisimenant Mikalojaus Daukšos gyrių gimtajai kalbai, tampa chimera: vienu metu gieda kaip lankštingala ir krankia kaip varnas.

Tokios, pavyzdžiui, tarp kalbų pasiklydusios frazės: „Tikriausiai sau labiau nebepakenksiu, paragavusi vieną ar du“; „Ji privalėjo nenuilsdama bėgioti, kad primintų sau, jog tvirtas kūnas yra privilegija“, „didysis amerikietiškas artistas“; „Baigęs suprato, kad padarė klaidą“; „Tikriausiai atsakymas yra ne“; „stiuardesė, paslapčia nukniaukusi Lancelotui porą buteliukų burbono po to, kai šis praleido keletą minučių mėgindamas pakerėti ją savo aktoriniu žavesiu“ ir t. t.

Kai kurios vietos paaiškėjo tik tada, kai joms suprasti užtrukau kelias minutes: „Lancelotas [be „Antigonės“] perskaitė kitas dvi triumvirato dalis: „Karalių Oidipą“ ir „Oidipą Kolone“.“ Iš pradžių pamaniau, kad kalbama apie garsųjį antikos dramaturgų triumviratą (Sofoklis, Aischilas, Euripidas), bet juk visi minimi kūriniai yra Sofoklio. Vadinasi, turimas mintyje trijų kūrinių ciklas, kuris lietuviškai visada vadinosi trilogija, o „triumviratas“ vartojamas tik kalbant apie asmenis, dargi vyrus, nors angliškai triumvirate gali nusakyti „bet kokią trijų grupę“ ir yra trilogijos sinonimas. Reikia nemažos akrobatikos, norint šį sakinį kaip prasmingą perskaityti lietuviškai: gal tai ironiška užuomina apie antraštinių Sofoklio dramų veikėjų tapatybes - kas galėtų galvą guldyti, kad Antigonė nėra vyras ar kad Oidipas Kolone yra tas pats karalius?

Klupinėjau ir prie jaustuko ar pertaro vaidmenį atliekančio Christ: „Kristau, kokie jie jauni“; „Kristau, štai tau ženklas, kad nereikėjo čia kojos kelti“ (neblogai skamba, išėmus iš konteksto, ar ne?); „Jokios savigarbos, tačiau, Kristau, kiek grožio“ ir t. t. Lietuviškai Kristau skamba beveik pamaldžiai, pernelyg dialogiškai; paprasto pertaro vaidmeniui įprastesnis būtų Dieve, Viešpatie, o jei jau reikia vardo, tada Jėzau, bent jau Jėzau Kristau.

Perskaičius frazę „man atėmė kvapą“, ausyse sudejavo grupės „Berlin“ vokalistės balsas - take my breath away. Nors paaiškėjo, kad tokia angliška konstrukcija taikyta verčiant visai kitokį pasakymą - I can barely breathe. Taigi originalas nesiūlė gatavo atsakymo, kas tokiais atvejais su lietuvišku kvapu atsitinka, bet, matyt, chimeriškas variantas ir be originalo pagalbos pasisiūlė pats.

Žinoma, visa tai po atostogų galima nurašyti į smulkmenas. Tačiau kartais dėl abejotino vertimo beveik nesupratau teksto ir be originalo negalėjau apsieiti. Perskaičiusi šiek tiek pirmos dalies penktojo skyriaus suvokiau, kad sunkiai orientuojuosi pasakojimo situacijoje ir turiu grįžti į skyriaus pradžią, kur pagrindinis veikėjas susižaloja nugriuvęs nuo lėktuvo trapo.

Antrojoje past­raipoje nekantraujantis herojus skuba išlipti iš lėktuvo ir mėgaujasi mintimi, kad oro uoste „laukianti žmona nugabens jį į jaukius namus ir pagamins ankstyvą vakarienę“. Taip jis mintija dar stovėdamas trapo viršuje. Bet kitas sakinys pereina į būtąjį laiką ir kūlvirsčiu peršoka į namus - atrodo, kad herojus kaip niekur nieko be traumų juos jau pasiekė: „Paskaudusius kaulus jis atgaivino šaltu putojančiu vynu...“ (Dėl kaulų gaivinimo vynu būtų atskira šneka, paprastai man vynas atpalaiduoja sustingusius sąnarius, bet tiek to.) Tolesnis sakinys - „Iš laimės širdis jo krūtinėje plazdėjo it paukštė“ - regis, logiškai nusako herojaus džiaugsmą grįžus namo.

Skaitom toliau: „Jis neužsiminė apie kito keleivio nekant­rumą“ - kam neužsiminė? Na, turbūt namuose prie vyno taurės jis pasakoja žmonai kelionės nuotykius. Paskui pateikiamas live rakursu sulėtintas pasakojimas apie ridenimąsi nuo trapo. Jei herojus, nutylėjęs bendrakeleivį, apie tą nelaimę kažkam jau užsimena, tai kodėl jis iš laimės plazdančia širdimi namie geria vyną ir kasdieniškai gaivina kaulus, kai sveikos vietos jo kūne neliko? Dar svarsčiau, ar čia nebus kokia pasakojimo anachronija, bet originalas padėjo suvokti, jog orientaciją praradau dėl dviejų vertimo sakinių. Antrosios pastraipos pabaigoje turėjo būti išlaikytas būsimasis laikas: „Paskaudusius kaulus jis atgaivins“, kadangi herojus apie šaltą vyną dar tik svajoja, ir, deja, tai svajonei Moiros nelems išsipildyti. Širdis iš laimės plazda vis dar ant trapo. O štai apie toliau „neužsimenamą“ keleivį rašoma: He hadn’t accounted for the other passenger’s impatience. Paslaugusis „Kindle“ sufleruoja, kad sakinio veiksmažodis reiškia to give a reason for.

Įveikus šią painiavą skaitytojo laukia išbandymas kalbinės tikrovės trikdžiais, kurių - gaila - romano vertime yra daugiau, nei būtų galima praleisti pro akis. Jie veikia tarsi transliacijos trūkčiojimai, kai ekrane vaizdas išdrinka kvadratėliais ir taip išduoda savo virtua­lią prigimtį. Štai sakinys apie herojų, nusiritusį nuo trapo: „Pagaliau sustojęs atsidūrė negilioje baloje, jo petys ir ausis paniro į saulės spindulių sušildytą vandenį.“ Originalo mintis iš esmės perteikta - herojus, nudardėjęs trapu, čiūžteli į balą ir sušlampa. Bet kaip sušlampa? Jei frazes „atsidūrė baloje“, „spindulių sušildytas vanduo“ skaitytojai pagal savo skonį gali susiredaguoti arba ne, tai situacija, kai petys ir ausis panyra į negilią balą, jau kelia klausimų. Kaip įmanoma pasinerti su visu petimi negilioje baloje? Ar tik čia nekalbama bent apie griovį? Bet iš kur grioviai oro uoste?

Panašiai kalbinė mimezė sušlubuoja, kai prabylama apie vieno menininko vešlią barzdą, „sugeriančią valgio nuobiras“. (Kaip nurodė recenzentas L. Jonušys, net ir pati barzda turėjusi būti ne šiaip vešli, o Walto Whitmano.) Gal barzdą siūloma įsivaizduoti kaip kempinę, bet toji gali sugerti tik skysčius, su trupiniais elgiasi kažkaip kitaip.

Herojus, pasirodo, geba „išsunkti kompiuterio bateriją“, „netekti plaukų“, jo žmonai kūną „maudžia nuo vakarykštės saulės“, o pratrūkusią ant kulno pūslę ima diegti. Kiek esu patyrusi, plaukai kartais slenka, kūną po saulės vonių, pratrintą odą gali perštėti ar deginti, raumenis ar sąnarius maudžia, šonus diegia, o kompiuterio bateriją pasitaiko išeikvoti. O šis sakinys jau yra anapus mano patirties: „Jai prieš akis iškilo liūd­nas, storas berniukas skirtingais žandikauliais“ (primenu, kad romanas nėra fantastinis, gotikinis ar panašaus žanro). Ir šiuo atveju negalėjau išsiversti be originalo: child in the mismatched jowls nurodo veikiau netaisyklingą sąkandį arba kokią nors veido, skruostikaulių asimetriją.

Troškimą tikrinti originalą skatino ir tokia frazė: žmonai herojus „pasiūlydavo [pradėti kūdikį] atsargiau ir greit nutildavo, pajutęs stojišką Matildos ilgesį kaskart jam apie tai užsiminus“. Kas tai yra „stojiškas ilgesys“? Pažodžiui išverstas stoic longing skamba kurioziškai, tarsi ilgėjimasis valios pastangomis, o šiame kontekste dar ir neaišku, ko ilgimasi (kaip vėliau pasirodo, herojaus žmona vaikų nenori ir seniai tylomis apsisprendusi jų neturėti). Reikėtų manyti, kad herojus pajusdavo, jog žmonos troškimai, palyginti su jo reprodukciniu entuziazmu, gerokai santūresni. Ir jau visai praradau amą, apie kalbos tvermę perskaičiusi sakinį, paradoksaliai liudijantį jos nykimą: „Bretanišką akcentą ji prisiminė akimirksniu.

Esu tikra, kad tokie vertimo riktai - skubaus darbo pėdsakai, nors jų išvengti sunku ir neskubant. Vertėjai ir redaktorei tikriausiai būtų pakakę palikti vertimą kuriam laikui „ataušti“, kad prisimirštų originalas, o tuo tarpu paskaityti geros lietuvių originaliosios prozos ar gerų vertimų. Neabejoju, jog vertėja - puiki anglų kalbos žinovė, bet lietuvišką stilių dar reikėtų patobulinti. O gal tiesiog šįkart teko ne ta autorė - individuãliai kalbinei manierai netiko originalo kalbos puošnumas, manieringumas ar rafinuotumas. Vertimas atrodo išsimušęs iš pusiausvyros: nuolat ieškant atitikmenų įmantrioms metaforoms ir pasakymams, net paprastos, kasdieniškos frazės pradedamos versti pretenzingai (kaip ta išsunkta baterija), prasimuša anglicizmų klišės, tarsi pervargus paliekamos keistos pažodinės konstrukcijos.

Atsitiktinumas lėmė, kad skaičiau „Moiras ir Furijas“ po vieno gero vertimo ir Juozo Apučio (Christ, koks jo sakinys! Kokia architektonika!) - šios knygos romanui sudarė nedėkingą kaimynystę. Perskaičius apėmė šioks toks stojiškas liūdesys, kad tarptautinė literatūros naujiena prestižą skolina šlubuojančiam tekstui, kuris tarsi patvirtina - lietuviškai vis dar anything goes.

Jei, anot vertimo viršelio, ši knyga patiko Barackui Obamai, tai vertimas sueitų daugeliui Lietuvos politikų, o šie juk yra visuomenės reprezentantai, kaip savo pomėgius dažniausiai nurodantys žūklę, medžioklę, krepšinį, meistravimą ir darbus sode.

Kaip pirmoji moteris rašytoja Lietuvos dažnai įvardijama prancūzų kalba rašiusi Sofija Tyzenhauzaitė de Choiseul-Gouffier (1790-1878). Lietuvoje ji prisiminta neseniai, tačiau pastaraisiais metais sulaukė nemažai dėmesio. Visgi šios rašytojos titulavimas pirmąja klaidina: pačioje XIX a. pradžioje, kai Tyzenhauzaitei dar buvo jaunutė mergina, Vilniuje savo knygas lenkų kalba jau leido Ona Radvilaitė-Mostovska (Anna Barbara Olimpia z Radziwiłłów Mostowska, 1762?-1833?). 1805 m. Vilniaus universiteto spaustuvės vadovu tapus Juozapui Zavadzkiui (Józef Zawadzki, 1781-1838), moteris su juo sudarė sutartį publikuoti beletristikos skaitinių seriją. Pagal šį planą 1806 m. pasirodė trys tomeliai rašytojos gotikinės ir didaktinės prozos „Mano pramogos“, o 1807 m. - dviejų tomų istorinis romanas „Astolda, kunigaikštytė iš pirmojo Lietuvos kunigaikščio Palemono giminės, arba pragaištinga aistros baigtis“ („Astolda, księżniczka ze krwi Palemona, pierwszego Xiążęcia Litewskiego czyli nieszczęśliwe skutki namiętności“). 1809 m. išėjus knygelei „Pramogėlės poilsiui“ („Zabawki w spoczynku“), leidybos serija nutrūko. Kaip ir Tyzenhauzaitė, pastaroji rašytoja mūsų šalyje buvo užmiršta.

Lietuvių kultūroje Maironis įsitvirtino kaip „Pavasario balsų“ autorius. Retrospektyviai žvelgiant, poezijos rinkinio pirmosios publikacijos metai - 1895-ieji - iškyla kaip ryškus lietuvių literatūros ir kultūros riboženklis, pritemdantis Jono Mačiulio kūrybinio gyvenimo dešimtmetį, prabėgusį nuo debiuto „Aušroje“ eilėraščiu „Lietuvos vargas“ 1885 m. iki „Pavasario balsų“. Jau vien kokybinis stiliaus skirtumas (tiesiog kontrastas) tarp pirmosios spaudos publikacijos ir rinkinio tekstų rodytų, kad tas dešimtmetis pradedančiam poetui buvo labai turiningas. Straipsnyje grįžtama prie Maironio kūrybos pradžios, jo stiliaus formavimosi laiko.

Apie Maironio kūrybos pradžią yra žinoma nedaug, tačiau paliudyti keli esmingi dalykai. Viena aplinkybė atrodo ypač reikšminga: tai kalbinis apsisprendimas kūryboje, savo svarba prilygstantis turbūt ryškiausiai lietuvių tautinio atgimimo mitologemai - Vinco Kudirkos „atsivertimui“ į lietuvybę, veikiant Jonui Basanavičiui ir jo „Aušrai“. Maironis yra patvirtinęs, kad dar gimnazijoje pradėjęs eiliuoti lenkų kalba, dėl to iš pradžių norėjęs studijuoti filologiją (1). Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune (1884-1888), „pramokęs geriau taisykliškos lietuvių kalbos“, ėmėsi rašyti lietuviškai: „proza Lietuvos Istoriją ir trumpą Lietuvių literatūros vadovėlį“; tuo pat metu „pradėjo irgi mėginti lietuviškai eiles rašyti“ (2). Šį apsisprendimo tarpsnį yra labiau detalizavęs pirmasis Maironio biografas Juozas Tumas-Vaižgantas, neabejotinai gavęs asmeninių žinių ir iš paties poeto.

J. Neturėdamas darbo, iš pat pradžių kimba į lietuvių romantikus, istorininkus ir poezininkus pirmosios pusės XIX amžiaus. Gyvenimo pabaigoje, 1923 m. Aš patsai nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip, nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti.

Susiklosto toks Maironio kūrybos pradžios vaizdas: talentingas jaunuolis, iš tradicijos pirmuosius poetinius bandymus rašęs lenkų kalba, pasineria į „krašto literatūrą“ - Lietuvos romantizmo istorikų ir poetų veikalus, kurie sutvirtina ligtolines jo pasyvias patriotines nuostatas, paskatina domėtis lietuvių literatūra ir galiausiai - rašyti lietuvių kalba: pirmiausia Lietuvos istoriją (literatūros istorija yra savotiška jos tąsa), o paskui ir poeziją. Autoriaus liudijimu, „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“ jis baigė rašyti 1886 m., t. y. antrame trečiame kurse (6); o 1888 m., baigdamas seminariją ir ruošdamasis išvažiuoti tolesnių studijų į Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinę akademiją, Antanui Baranauskui įteikė šiam dedikuotą poemą „Lietuva“. Taigi kas V. Kudirkai buvo „Aušra“, Maironiui - „lietuvių romantikai, istorininkai ir poezininkai pirmosios pusės XIX amžiaus“. Tautiškumą kaip savo kūrybines galimybes V. Kudirkai leido įsisąmoninti lietuviškas laikraštis - modernybės ir viešosios erdvės ženklas, Maironiui - Lietuvos istorija bei poezija lenkų ir lietuvių kalba.

Vis dėlto ryžtingas kalbinis apsisprendimas, liudijamas simbolinio gesto - sudegintos „griežtai visos“ lenkiškos eilės - negalėjo būti paremtas vien ankstesne, kalbiškai mišria literatūrine tradicija. Jį turėjo skatinti tuometinė nelegalios lietuviškos kultūros aplinka, kurioje jau buvo išryškėjusios viešo lietuvių kalbos vartojimo būtinybė bei galimybės. Tad ir Maironio tapatybės poslinkį, susijusį su kalbos pasirinkimu kūrybai, ne mažiau bus paveikusi „Aušra“, į kurią bene pirmaisiais studijų seminarijoje metais J. Mačiulis išsiuntė savo eiliavimo bandymą. Tas poveikis niekur taip raiškiai nebuvo išsakytas kaip V. Kudirkos ar Žemaitės, bet tikriausiai nėra atsitiktinis dalykas, kad rengdamas ketvirtąją savo istorijos laidą „Raštams“ Maironis pratarmėje įrašė tą patį lotynišką epigrafą, kuriuo savo garsiąją „Priekalbą“ 1883 m. pirmajame „Aušros“ numeryje pradėjo J. Basanavičius: Homines historiarum ignari semper sunt pueri (7). Būsimasis Maironis galėjo įsidėmėti „Priekalbos“ autoriaus pacituotą Jacobo Grimmo mintį - „Die Sprache ist unsere Geschichte“ („Kalba yra mūsų istorija“) (8). Visa „Priekalbos“ retorinė įtaiga yra paremta mintimi, kad žmogaus ir bendruomenės (tautos) buvimas laike - jų istoriškumas - yra visų pirma kalbinis, reiškiasi kalba.

Biografiniame Maironio pasakojime į akis krenta istorijos ir poezijos paralelė, netgi akivaizdus istorijos pirmumas - ir kalbant apie būsimojo Maironio skaitinius, ir apie kūrybą: „Apsakymai apie Lietuvos praeigą“, žinia, yra ir pirmoji, 1891-aisiais paskelbta būsimojo Maironio knyga. XIX a. kultūros kontekste tai dėsninga - kaip tik šiame šimtmetyje, veikiamame romantizmo idėjų, „sunku rasti tiek gryną poetą, tiek gryną istoriką“ (9). Istorinis ir literatūrinis diskursas buvo ypač suartėję, ne vienam autoriui jie tapo vienas kitą aiškinančiais ir papildančiais paraleliniais tekstais. Panašūs santykiai XIX a. mezgėsi tarp grožinės literatūros ir istoriografijos. Pirmieji didesnės apimties būsimojo Maironio tekstai - istorija ir poema - liudija, kad į kūrybos galimybę pradedantis poetas žiūrėjo iš esmės. Jam nepakako būti efemeriškų publikacijų nelegalioje spaudoje autoriumi (toks buvo ne vienas tautinio atgimimo epochos poetas) ar vietinės bičiulių bendrijos anoniminiu bardu. Tiesa, ir viena, ir kita J.

Tai, kad parašęs populiarią Lietuvos istoriją klierikas J. Maculevičius ėmėsi poemos „Lietuva“ ir dedikavo ją A. Baranauskui, rodo, kad jis savo kūrybą jau projektavo į tęstinę lietuvių literatūros tradiciją, ir dar plačiau - į ilgos trukmės istorinį laiką, ne tik į periodinės spaudos ar dainos „čia ir dabar“. „Apsakymai“ baigiasi lietuviškos raštijos apžvalga, kurioje A. Baranausko „Anykščių šilelis“ iškeltas kaip ženklas „naujos eros“ (12). Taigi už pradedančio poeto teksto, susieto su šia nauja pradžia, atsiveria ilgaamžė tautinės bendrijos patirtis. Pasirinkta poeto-istoriko tapatybė liudija, kad nors būsimasis Maironis ir sudegino savo „lenkiškas eliukubracijas“, iš XIX a. Lietuvos poetų nemaža pasimokė, perėmė patį „buvimo poetu“ modelį. Poetas-istorikas - tai dominuojanti artimiausios Maironiui epochos, XIX a. pradžios ir vidurio poeto tapatybė. „Apsakymų“ „Pratarmėje“ minėjo tuos, kurie Lietuvos istorijoje atrado „nesuskaitomus turtus poezijos“ ir sėmėsi poetinio įkvėpimo (p. 439). Tai, be abejonės, A. Mickevičius, poetinių apysakų „Gražina“, „Konradas Valenrodas“ ir slavų literatūros istorijos autorius, Juozapas Ignotas Kraševskis, dvitomės istorijos „Lietuva“ ir poetinės trilogijos „Anafielas“ autorius, Vladislovas Sirokomlė - istorinės poemos „Margiris“ (beje, palikusios žymų pėdsaką Maironio kūryboje) ir „Lenkų literatūros istorijos“ bei kraštotyrinės-istorinės publicistikos autorius. Galiausiai ir A. Baranauskas, kuris savo tekstuose „Dainu dainelę“, „Kelionė Petaburkan“, ar „Dievo rykštė ir malonė“ kūrė poetinės Lietuvos istorijos apybraižas, reaguodamas ir į Simono Daukanto Lietuvos istorijos darbus.

Baigęs rašyti „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“, kitąmet, 1887-aisiais, J. Mačiulis laikraštyje „Šviesa“ paskelbė rašinį „Gromata lietuvio“, kuriame matyti, kaip pats autorius vertina pirmosios savo knygos pratarmėje taip reikšmingai pabrėžtą (13) istorijos ir poezijos ryšį. Pradedančio poeto požiūriu, istorija - tai poezijos šaltinis: Lietuvos istorija yra „stebuklinga nekaipo ir pilna poezijos“ (14). „Stebuklingą“ turėtume suprasti kaip nuostabią, ypatingą. Čia J. Mačiulis ne tik pakartojo mintį iš ką tik pabaigtų, dar nespausdintų „Apsakymų“ pratarmės, bet ir persakė vieną iš XIX a. lakiųjų frazių, skirtingai varijuotą istorikų ir poetų. Ją amžiaus pradžioje pirmąkart ištarė vokiečių dramaturgas ir istorikas, „Senovės Prūsijos istorijos“ autorius Augustas von Kotzebue. Šią mintį pakartojo ir Lietuvos istorikė Konstancija Skirmuntaitė, vienu metu su klieriku J. Mačiuliu lenkiškai rašiusi populiarią Lietuvos istoriją, išėjusi Lenkijoje 1886 m.: „Dzieje Litwy, opowiedziane w zarysie“ („Lietuvos istorijos apybraiža“). Jos pratarmėje pažymėjo: „Nešališkas svetimtautis apie Lietuvos istoriją yra pasakęs, kad ji šimtąkart nusipelnė Homero lyros ir Tacito plunksnos“ (15). Jei istorija verta rašytojo (ir dar visuotinai autoritetingo) plunksnos, ji verta atminties - tą nuostatą išsakė abu jaunieji Lietuvos istorijos populiarintojai. Žinoma, ši nuostata turėjo pirmiausia žadinti skaitytojų tautinės savivertės emocijas. Bet ne tik: praeities laiko estetinis potencialas nurodo ir jame glūdintį prasmės perviršį, kuris laukia aiškinimo, dėmesio, kūrybos. Jei istorija yra „pilna poezijos“, vadinasi, praeities įvykių atmintis turi galimybę transformuotis į kažką kita. Pasyvus žinojimas gali pereiti į veiksmą - į literatūrinę kūrybą, kuri savu ruožtu istorinę atmintį kaip žiniją gali paversti reikšminiu gyvenimo orientyru. Taigi poezijos kupina istorija visų pirma kelia kūrybos imperatyvą. Turėti ne bet kokią, o poetišką, literatūros vertą istoriją XIX a. Taigi „stebuklinga istorija“ atsiduria šalia kito emocingai ir kartais desperatiškai įrodinėto bendruomeninės savivertės argumento, kuriuo savo kūrybinę dvasią stiprino lietuviai XIX amžiuje - lietuvių kalbos tinkamumo poezijai, taigi viešajai vartosenai (Pranciškaus Ksavero Bogušo, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto darbai). Neatsitiktinai Lietuvos istorijos poetiškumas pabrėžtas populiariuose XIX a. pabaigos istoriografijos darbuose, skirtus plačiajam skaitytojui. Populiariosios istorijos poreikis Lietuvoje išryškėjo dar XIX a. pradžioje, Žemaičių kultūrinio są...

tags: #brigita #speicyte #atostogu #skaitiniai #kaip #vertimas

• Kaip pasirinkti tinkamą čiulptuką
• Darbo teisės nėštumo metu
• nesivystančio nėštumo priežastys
• Gimnastikos mokytojai Vilniuje ir Kaune
• Kada prasideda gyvybė?