Vaikų lopšeliai-darželiai: nuo istorijos iki šiuolaikinių iššūkių
Vaikų lopšeliai-darželiai: nuo istorijos iki šiuolaikinių iššūkių
Vaikų lopšeliai-darželiai, dar vadinami motinų, mažylių, vaikų žaidimų centrais ir kitaip, yra pirmoji švietimo sistemos pakopa. Vaikų lopšelio-darželio tikslas - padėti vaikui tenkinti prigimtinius, kultūros, taip pat ir ugdymosi poreikius. Lopšeliai-darželiai skirstomi į grupes pagal amžių ir gali būti valstybiniai arba privatūs.
20-ojo amžiaus pradžioje Lietuvoje buvo steigiami lopšeliai, kurie tuomet vadinti kūdikių ėdėlėmis. Vaikų lopšelius-darželius steigė įvairios labdaros draugijos. 1921 m. vaikų lopšelis-darželis buvo atidarytas Kaune. 20-ojo amžiaus 3-4 dešimtmetyje daugiausia vaikų lopšelių-darželių įvairiose vietose išlaikė Lietuvos vaiko ikimokyklinio ugdymo draugija ir Šv. Vincento Pauliečio draugija. Vaikelio Jėzaus draugija 1921 m. įsteigė pirmuosius kursus vaikų lopšelių-darželių ir vaikų prieglaudų vedėjoms rengti. Vėliau vyko ir kitų kursų, skirtų auklėtojams ir vedėjams.
SSRS okupavus Lietuvą, vaikų lopšeliai-darželiai buvo suvalstybinti. Švietimo liaudies komisariate veikė ikimokyklinio auklėjimo įstaigų ir vaikų namų skyrius. 1941 m. pradžioje veikė 254 vaikų lopšeliai-darželiai, kuriuose ugdyti 12 500 vaikų. Po Antrojo pasaulinio karo imta steigti daugiau vaikų lopšelių-darželių. 1959 m. vaikų darželius pradėta jungti su vaikų lopšeliais, o dar vėliau vaikų lopšeliai-darželiai tapo pagrindine ikimykline įstaiga. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. pradėti steigti vaikų darželiai‑mokyklos. 1998 m. priimti Ikimokyklinio ugdymo įstaigos nuostatai.
Šiuolaikiniai vaikai yra kitokie, ir specialistus per pastaruosius metus įvykę pokyčiai neramina. Ypač ryškiai pasikeitę vaikai, kurie į ankstyvojo ugdymo įstaigas atėjo po pasaulinės pandemijos. Šių vaikų akademiniai gebėjimai gali būti labai aukšti, tačiau socialiniai įgūdžiai - dažnai kur kas prastesni. Tokiems vaikams sunkiau pritapti klasėse, dirbti komandose, prisitaikyti prie kitų, bendrauti ir bendradarbiauti.
„Jeigu pažvelgtume atgal - per dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų, - pokyčiai yra akivaizdūs. O dabar, kai pokyčiai vyksta taip greitai, vaikų elgesys ir gebėjimai gali reikšmingai pasikeisti ir per penkerius metus. Vaikai nebežaidžia kiemuose, neturi galimybės laisvai bendrauti su kitais vaikais - jų bendravimo erdvė dažnai apsiriboja tik namais ir ugdymo įstaigomis, tad jų reikšmė yra didelė“, - pastebi Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos mokslininkė M. Brėdikytė.
Pašnekovės teigimu, anksčiau vaikai iš lauko grįždavo tik pavalgyti ar pamiegoti, o dabar tėvai vienus vaikus išleisti į kiemą bijo - ir dėl saugumo, ir laiko stokos, o dažnai ir dėl to, kad pačių gyvų kiemų jau beveik nelikę. Vaikų kultūrinė aplinka yra pasikeitusi. Daugelis vaikų gimsta ir auga šeimose, kuriose yra tik vienas vaikas. Du ar trys vaikai šeimoje jau nėra tokia dažna situacija. Vaikai dažnai užauga tik su tėvais - mama ir tėtis, o platesnė šeima - seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės - dažnai būna toli.
Kitas labai svarbus aspektas, pašnekovės teigimu, yra technologijų poveikis vaikams. „Tai reiškia, kad vaiko dėmesys krypsta ne į žmogų, ne į gyvą bendravimą, o į išmaniuosius įrenginius. Tai objektyvi realybė - neišvengiama, tačiau jei suaugusieji į tai nekreipia dėmesio, nepadeda vaikui atrasti gyvo santykio ir neformuoja bendravimo įgūdžių, tuomet tokiems vaikams sunkiai sekasi susišnekėti su mokytojais, su bendraamžiais, ir net su tėvais. Galbūt šiuo metu kai kurie tėvai to dar nemato, tačiau tai greitai taps ir jų problema.“
M. Brėdikytė sako, kad darželiai šiandien labai smarkiai prisideda prie visų šių problemų sprendimo. Lietuvoje šiuo metu atnaujinamos ugdymo programos - ikimokyklinis ugdymas taip pat patiria svarbių pokyčių. Gerosiomis pasaulinėmis praktikomis paremtos „Ikimokyklinio ugdymo programos gairės“ kiekvienai švietimo įstaigai padeda kurti savo individualias ugdymo programas.
Anot M. Brėdikytės, ikimokyklinio amžiaus vaikams šiuo metu yra išskiriama 18 pasiekimų sričių. „Tai tikrai nėra dalykinės sritys (akademiniai) pasiekimai, kaip skaitymas ar rašymas, kurie dažniausiai rūpi tėvams. Svarbūs yra ir kasdieniai gyvenimo įgūdžiai, fizinis aktyvumas, emocijų suvokimas, savireguliacija ir savikontrolė, savivoka, santykiai su suaugusiaisiais ir bendraamžiais, aplinkos pažinimas, matematinis mąstymas, skaitmeninis sumanumas ir kitos sritys. Pasak jos, visos šios sritys turi didelę įtaką vaiko kompetencijų formavimuisi, bet dar svarbiau, kad jos yra pagrindas vaiko asmenybės augimui ir sėkmei ne tik vėlesniam formaliam mokymuisi, bet ir visam gyvenimui. Tai ilgalaikis procesas, kuriuo pedagogai turi nuosekliai ir atidžiai vesti vaikus, kad jie nuolat tobulėtų ir augtų.“
„Šiandien labai aiškiai keliamas klausimas - kokio vaiko mes norime? Kokį vaiką norime užauginti ugdymo įstaigoje? Tikimės, kad vaikas bus pasitikintis savimi, gebantis rūpintis savimi ir kitais, jautrus kultūrinei ir socialinei įvairovei, bendraujantis, kūrybingas, lanksčiai mąstantis ir sėkmingai besimokantis. Ir nors pokyčiai neateina per vieną dieną, tikimės, kad palaipsniui jie persikels ir į kasdienę praktiką.“
Pašnekovė teigia, kad kiekviena diena nuo gimimo vaikams yra labai svarbi - tiek motorikai, tiek suvokimui, kaip veikia kūnas erdvėje: kaip vertinti aukštį, atstumą, pajusti savo galimybes. Kuo anksčiau vaikas pradeda lankyti darželį, tuo didesnė tikimybė, kad jam lengviau susiformuos šie įgūdžiai. „Tad kuo anksčiau vaikas pradeda lankyti darželį, tuo mažesnis stresas jam kyla, ypač jei aplinka yra tinkama ir palaikanti. Anksčiau maniau, kad nuo trijų metų pradėti lankyti darželį yra tinkamiausia. Dabar galvoju, kad kai kuriems vaikams dar ir anksčiau gali būti naudinga. Nes kuo vaikas mažesnis, tuo jo psichika lankstesnė, jis greičiau prisitaiko, net atsiskyrimas nuo tėvų jam yra lengvesnis - jei tik tėvai tam yra pasiruošę.“
M. Pašnekovė teigia, kad labai svarbu ugdyti ne paskirus vaikų gebėjimus ir rūpintis jo intelektu ir kognityviniais gebėjimais, bet apimti visas sritis - fizinę, emocinę, socialinę, vertybinę, grožio, estetinį pajautimą. Svarbu leisti vaikams patiems patirti pasaulį neskubant, savu ritmu, klysti ir taisyti klaidas, bendrauti, žaisti su kitais, perprasti žmonių tarpusavio bendravimo taisykles.
Ji teigia nenorinti vartoti termino akademinis mokymas, kai kalbama apie ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus, nes tai yra visiškai netinkamas būdas mažiems vaikams. „Kalbant apie akademinių sričių pasiekimus, kuriuos tėveliai paprastai supranta kaip skaitymo, rašymo, skaičiavimo įgūdžius, taip pat formalias suaugusiųjų sukurtas užduotėles, jų naudą paneigia kai kurių mokslininkų tyrimai.“ Anot jos, po kurio laiko tokie vaikai pradeda pasivyti savo bendraamžius, kuriuos ugdant prioritetas buvo skiriamas akademiniams gebėjimams. „Tai ypač matoma antrosios ir trečiosios klasės pabaigoje, kai vaikų pasiekimai susilygina ir iš žaidimu bei kūrybinėmis veiklomis grįstų programų (darželių) atėję vaikai ima stabiliai lenkti savo „akademiškesnius“ bendraklasius.“ Ji priduria, kad ankstyvajame amžiuje labai svarbūs vaiko raidos procesai, kurie apima visas svarbiausias asmenybės sritis ir tik jų sėkmingas ir harmoningas vystymasis vėliau lemia tuos taip daugelio suaugusiųjų geidžiamus akademinius pasiekimus. Susitelkimas į atskirų sričių pasiekimus dažnu atveju net gali sutrikdyti vaiko asmenybės augimą ir natūralią raidą.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. pabaigoje veikė 731 ikimokyklinio ugdymo įstaiga (miestuose - 632, kaimo vietovėse - 99) ir 517-oje bendrojo ugdymo mokyklų įsteigtos ikimokyklinio ugdymo grupės. Buvo ugdoma apie 120 900 vaikų.
| Tipas | Skaičius |
|---|---|
| Ikimokyklinio ugdymo įstaigos | 731 |
| Ikimokyklinio ugdymo grupės bendrojo ugdymo mokyklose | 517 |
