Valerijus Ostapenko: Chirurgas, mokslininkas ir žmogus, kuriam svarbiausia – pacientas
Valerijus Ostapenko: Chirurgas, mokslininkas ir žmogus, kuriam svarbiausia – pacientas
Valerijus Ostapenko, žinomas Lietuvos chirurgas, profesorius ir Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriaus vedėjas, yra asmenybė, kurios gyvenimo kelias neatsiejamai susijęs su medicina. Jo, kaip ir jo tėvo Michailo Ostapenko, meilė šiai profesijai bei atsidavimas pacientams formavo ne tik jo paties karjerą, bet ir įkvėpė vėlesnes kartas.
Šeimos įtaka ir profesijos pasirinkimas
Michailas Ostapenko, garsus Lietuvos chirurgas, savo meilę medicinai sėkmingai perdavė dviem savo sūnums - Valerijui ir Anatolijui. Valerijus Ostapenko prisimena, kad nors tėtis jo ypatingai nespaudė rinktis medicinos kelio, pats jautė, kad nesugebėtų dirbti nieko kito. „Atrodė, geras moksleivis ir studentas buvau, tačiau traukė tik šis darbas“, - pasakoja jis.
Valerijus Ostapenko savo profesinę karjerą pradėjo Antakalnio ligoninės Inkstų persodinimo centre, o vėliau jo veikla glaudžiai susijusi su onkologija. Šiandien jis vadovauja Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriui.
Požiūris į mediciną ir pacientus
Iš tėvo Valerijus Ostapenko paveldėjo ypatingą požiūrį į pacientus: „Pacientą reikia gerbti, jį lankyti, domėtis jo būkle, o ne tik chirurgiškai pagydyti. Onkologinė liga - labai didelis smūgis žmogui, tad jam reikia daugiau dėmesio ir nuoširdaus rūpesčio.“ Gydytojas įsitikinęs, kad pacientai jaučia, jei specialistas dirba atmestinai. „Jei padaręs operaciją matai, kad žmogaus akys žiba, ir pats jautiesi laimingas, žinai, kažką gero padaręs. Tu ne tik duodi, bet ir gauni. Ko tau, gydytojau, gyvenime daugiau reikia?“, - retoriškai klausia jis.
Profesorius pabrėžia, kad gydytojo darbas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir nuolatinio tobulėjimo, mokymosi, ligų prevencijos klausimų gilinimo. Gydytojas turi būti ir psichologu, ir patarėju.
Iššūkiai ir tendencijos šiuolaikinėje medicinoje
Valerijus Ostapenko apgailestauja, kad šiuolaikinio gydytojo įvaizdis yra kiek smukęs, nors dauguma medikų puikiai dirba savo darbą. „Išlenda vienas kitas deguto šaukštas ir sutepa visą statinę. Noriu tikėti, kad žmonės mato gerą medikų darbą, nesivaiko gandų ir skandalų. Turi būti abipusė pagarba“, - kalba profesorius.
Viena iš naujausių tendencijų, kurią gydytojas mini, yra didėjantis moterų, kurios nesilaiko medikų rekomendacijų, skaičius. Jos, sirgdamos, kreipiasi ne į gydytojus, o į chiromantus ar akupunktūros specialistus. „Gydant onkologines ligas labai svarbus laikas, ankstyva diagnostika. Negalima jo švaistyti moksliškai neįrodytiems bandymams su savimi ir taip žaisti su savo sveikata“, - pabrėžia chirurgas.
V. Ostapenko siūlo dialogą: pagrindinį gydymą privalo užtikrinti gydytojas, o pacientas, norėdamas papildomų procedūrų, turi tai suderinti su mediku. Jis pabrėžia, kad nėra prieš alternatyvią mediciną, bet ji turi būti taikoma tinkamu laiku ir vieta.
Sveika gyvensena ir prevencija
Profesorui svarbu, kad daugiau dėmesio būtų skiriama sveikai gyvensenai, kuri gali užkirsti kelią daugeliui ligų. „Maistas turi būti subalansuotas, negalima rūkyti, daugiau laiko skirkite sportui. Kasdien darydami tokius mažus žingsnelius savo riziką susirgti onkologine sumažiname perpus ar net daugiau.“
Mediką džiugina dabartinė karta, kuri vis daugiau dėmesio skiria savo sveikatai. Tačiau jis pastebi, kad dar nemažai jaunų moterų rūko ir mano, kad tai gali būti dėl streso. „Medicinoje nėra lengva, reikalavimai dideli, tačiau matyti, kad dar reikia kelti sąmoningumą, meilę savo kūnui ir sveikatai.“
Šeimos tradicija ir gydytojo darbo prasmė
Valerijaus Ostapenko šeimoje medicinos profesija tapo tradicija. Du iš trijų jo sūnų pasirinko tėvų kelią: vienas yra medicinos studentas, o kitas - gydytojas chirurgas Nacionaliniame vėžio institute. V. Ostapenko tai laiko garbės reikalu. „Širdis džiaugiasi, jei teisingai parodei savo atžalai, koks yra mediko vaidmuo, koks jo darbas, kokia prasmė - ir jie paseka tavo pėdomis.“
Jis pabrėžia, kad gydytojo darbas - labai atsakingas. „Jei jau pasirinkai tokį darbą, dirbk jį gerai. Yra vaizdinga metafora - medikas tarsi žvakė. Atiduodi šilumą ir sudegi.“
4 darbo dienų savaitė – Lietuvos klaida? | Kalbėkim paprastai su Giedre Kaminskaite-Salters
Sūnaus pasirinkimas ir požiūris į profesiją
Sūnus Andrejus Ostapenko, gydytojas chirurgas Nacionalinio vėžio instituto Krūties ligų skyriuje, dalijasi panašiu požiūriu. Jis teigia niekada nejutęs tėvų spaudimo rinktis mediciną, tačiau pripažįsta, kad tėtis buvo puikus mokytojas. „Kai tavo tėtis yra ir tavo mokytojas, kuris tau perduoda savo patirtį, žinias, išduoda profesinių paslapčių, net negalėtum to nepriimti - tai yra dovana.“
Andrejus pabrėžia, kad geras gydytojas turi mokėti gydyti ne tik skalpeliu, bet ir žodžiu, atkreipti dėmesį į paciento psichologinę būklę. Jis taip pat atmeta mintį apie darbą užsienyje, teigdamas, kad svarbiausia - daryti tai, ką nori, ir būti Lietuvoje.
Sausio 13-osios naktis ir lemtingas sprendimas
Valerijus Ostapenko prisimena Lemtingą Sausio 13-osios naktį, kai, nepaisydamas pavojaus, skubėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų teikti mediko pagalbos. Ten jis susidūrė su Alvydu Matulka, kuriam pasidarė labai bloga. Gydytojas jį parsivedė į savo namus ir kartu su žmona bandė gaivinti. Nors kova buvo atkakli ir truko kelias valandas, nepavyko išgelbėti paciento gyvybės. Šis įvykis paliko gilų pėdsaką jo atmintyje.
Profesorius teigia, kad situacija nebuvo paprasta ir didvyriška, tačiau jis tiki, kad padarė viską, ką galėjo tokiomis sąlygomis. Vėliau, kai liudininkai prabilo apie šią istoriją, Valerijus Ostapenko sulaukė padėkos iš Rokiškio žmonių, kurių tarpe buvo ir Alvydas Matulka.
Trys kartos chirurgų
Valerijaus Ostapenko tėvo Michailo, garsaus chirurgo, pavyzdys įkvėpė ne tik Valerijų, bet ir jo brolį Anatolijų, kuris taip pat yra žinomas chirurgas. Chirurgo kelią pasirinko ir du iš trijų Valerijaus sūnų. Ši tradicija byloja apie gilų atsidavimą medicinai ir norą tarnauti šaliai.
Valerijus Ostapenko yra ne tik patyręs chirurgas, bet ir mokslininkas, turintis virš 150 mokslinių publikacijų ir vadovaujantis svarbiems projektams. Jo mokslinės veiklos pagrindinės kryptys - sergančiųjų krūties vėžiu sudėtinio gydymo veiksmingumo vertinimas, plastinės rekonstrukcinės operacijos ir pacientų gyvenimo kokybės gerinimas.
Valerijus Ostapenko, gimęs 1956 m. sausio 2 d. Vilniuje, yra habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius. Nuo 1978 m. jis dirba Nacionaliniame vėžio institute, o nuo 2014 m. vadovauja Krūties ligų chirurgijos ir onkologijos skyriui. Jis taip pat yra Lietuvos Senologijos Draugijos prezidentas.
Valerijus Ostapenko, savo darbu, mokslu ir požiūriu į pacientus, yra ryškus pavyzdys, kaip svarbu mylėti savo profesiją ir nuoširdžiai rūpintis žmonėmis.