Vaiko elgesys darželyje - tai kompleksinis reiškinys, kurį lemia daugybė veiksnių, pradedant vaiko asmenybės bruožais ir baigiant ugdomąja aplinka. Stebint vaiko elgesį ikimokyklinėje įstaigoje, galima ne tik pažinti jo elgesio raišką, bet ir atpažinti įgūdžius, kurie padeda ar trukdo sėkmingai adaptuotis aplinkoje. Vaikų elgesio stebėjimas yra priemonė, leidžianti nustatyti vaiko asmenybės ugdymosi kryptį ir, esant reikalui, ją koreguoti.

Tėvų pageidavimu buvo stebimi 9 ikimokyklinio amžiaus vaikai, įvairaus amžiaus - nuo 3 iki 6 metų, kasdieniškose situacijose. Stebėjimo metodas leido pažinti vaikų elgesio raišką, taip pat atpažinti elgesio įgūdžius, kurie padeda arba trukdo vaikams sėkmingai prisitaikyti aplinkoje. Vaikų elgesio stebėjimas - priemonė, kurią taikant, galima nustatyti vaiko asmenybės ugdymosi kryptį ir esant reikalui galima ją koreguoti. Vaiką supančios aplinkos stebėjimas tėvams padėjo geriau suprasti vienokio ar kitokio vaiko elgesio konkrečiose situacijose priežastis. Taip pat stebėjimo metodo pagalba buvo atskleistas vaikų vienpusis elgesys, turintis įtakos jų charakterio ugdymuisi.

Į vaiko elgesio ir jo supančios aplinkos stebėjimą integravome „Šeimos piešimo“ metodiką. Ši metodika atskleidė ne tik vaiko emocinę savijautą šeimoje, emocinius ryšius su šeimos nariais, bet ir emocinius vaikų išgyvenimus, tėvų reikšmingumą vaiko požiūriu. Neretai, vaikai bijo atskleisti savo emocijas, nes gali būti netinkamai suprasti, todėl jas saugo savyje. Piešimas padeda vaikams atsipalaiduoti, piešdami nebijo suklysti, nes supranta, kad kiekvienas piešinukas yra unikalus. Tėvų teigimu, „šeimos piešimo“ metodas atskleidė didžiąją dalį tiesos apie jų vaikų emocinius išgyvenimus ir būsenas.

Socializacija ir savarankiškumo ugdymas darželyje

Socializacija - gebėjimas bendrauti, dalintis, susirasti draugų, visapusis sportinis, meninis, kultūrinis vaiko ugdymas atsiduria tarp dažniausiai girdimų tėvų norų. Be abejonės, tai labai svarbios savybės ir įgūdžiai, kurie paprastai pradeda formuotis pirmojoje vaiko bendruomenėje, t. y. darželyje. Tuo tarpu išmokti laisvai ir kūrybiškai žaisti, sugalvoti savo žaidimus - greičiausiai labai retai sutiksime tėvus, keliančius būtent tokius lūkesčius, kuomet į darželį išleidžia savo 2-3 metų atžalą, tačiau jie taip pat ne mažiau svarbūs.

Pirmiausia išmokstama savarankiškumo - tai pastebėsite po kelių savaičių. Kiek laiko užtrunka tam tikrų įgūdžių ir savybių susiformavimas? Vienas greičiausiai pastebimų pasikeitimų vaiko elgesyje jam pradėjus lankyti darželį yra atsiradęs savarankiškumas. Per pusmetį įvyksta didžiulis šuolis, o pirmieji požymiai išryškėja jau po kelių savaičių ar mėnesio - vaikai išmoksta patys apsirengti, apsiauti batus ir pan. Taip įvaldydamas savo kūną vaikas įgauna vis daugiau pasitikėjimo. Kalbant apie kitus, socialinius įgūdžius, paprastai reikia daugiau laiko. Pavyzdžiui, jeigu vaikas šeimoje yra vienturtis, namie nėra pratęs dalintis žaislais, nereikėtų tikėtis, kad iškart tą darys ir darželyje. Pradėti formuotis bendriesiems bendradarbiavimo, dalinimosi ar dėmesio sutelkimo įgūdžiams reikia bent mėnesio.

Istorijos vaikui padeda atpažinti savo elgseną

Viena iš suaugusiųjų užduočių - padėti vaikui suprasti, kodėl tam tikras jo elgesys yra nepageidaujamas. Vaikams sunku suprasti savo netinkamą elgesį, kai dar nėra išsivystę jų savirefleksijos gebėjimai, t. y. gebėjimas pažvelgti į save ir savo elgesį iš šalies, todėl svarbi darželio ugdymo programos dalis - savęs pažinimo gebėjimo ugdymas. Įvairios istorijos su įsivaizduojamais herojais padeda lavinti šį įgūdį. Pavyzdžiui, darželyje su vaikais žaidžiame, kad „Kimochi“ šalyje herojai susipyksta, šaukia vienas ant kito. Tuomet vaikų klausiame, ar jiems malonus toks herojų elgesys? Žinoma, vaikai purto galvas ir taip pamažu supranta, kaip patys gali atrodyti tokiose situacijose, atpažįsta tokį elgesį ir kituose, perkelia į žaidimų pasaulį.

Padėkime vaikams lavinti vaizduotę

Vis dėlto vienas svarbiausių įgūdžių, kuris turėtų būti lavinamas darželyje - gebėjimas laisvai fantazuoti, tad svarbu skirti daug dėmesio kūrybiniams vaizduotės žaidimams. Kuo labiau vaikai ugdo savo gebėjimą kūrybiškai žaisti, tuo labiau tobulėja, tačiau šioje vietoje svarbi ir suaugusiųjų pagalba - kuo daugiau žaidimų inicijuosime, istorijų kursime, tuo greičiau ir dažniau vaikai tai perims ir gebės vis daugiau žaidimų susigalvoti patys, taip lavindami savo fantaziją ir kitus gebėjimus. Tam labai padeda, jei ugdymo procesas paremtas naratyvinio žaidimo metodu. Toks žaidimas visų pirma yra istorija, kuri kyla stebint kasdienę aplinką ar skaitant knygas. Šiose istorijose vaikų fantazijai nėra ribų, o būtent 3-4 metų vaikai yra ypatingai linkę fantazuoti, todėl labai svarbu leisti šiam gebėjimui skleistis kuo anksčiau. Vėliau vaikai įgyja daugiau patirties, tad atsiranda poreikis parodyti realistines situacijas ir noras laisvai fantazuoti mažėja.

Auklėtojų užduotis - atrasti vaikui įdomias temas

Tačiau net ir mažiesiems ne visuomet lengva perprasti tokio žaidimo subtilumus. Pavyzdžiui, vienas berniukas mūsų darželyje iš pradžių visai neįsitraukdavo į naratyvinius žaidimus, viską stebėdavo iš šono, o pradėjus žaisti ir kurti įsivaizduojamas istorijas sakydavo: „Aš negaliu gerti iš šio puodelio, juk jis tuščias!“ Arba visiems susistūmus kėdes ir pradėjus „važiuoti“ mašina piktindavosi, kodėl mes neva važiuojame, jei tai tik kėdės, o ne mašinos. Tačiau po kelių mėnesių tiek mes, tiek vaiko tėvai stebime teigiamus pokyčius. Žaidimų metu bandėme įvairiausius siužetus - ligoninės, gaisrinės, galiausiai plaukėme laivu ir sutikome delfiną, kuris buvo susipykęs su rykliu, nes šis jam įkando. Ši istorija vaikui pasirodė kažkuo artima, tad pats noriai įsitraukė į žaidimą ir dabar panašių, su vaiko įsitraukimu susijusių problemų nebekyla. Kitaip tariant, atradome vaiko vidinę motyvaciją žaisti. Kuo greičiau pavyks atrasti vaikui aktualias temas ir žaidimus, tuo greičiau pastebėsime ir tam tikrų įgūdžių pokyčius.

Darželyje sustiprėja vaiko vidinė motyvacija išmokti kalbėti

Atradęs motyvaciją, t. y. supratęs, kodėl jam tai gali būti naudinga, vaikas atranda ir norą kalbėti. Labai dažnai, kai vaikui kažkas nepatinka ar nutinka kažkas nemalonaus, jis pradeda šaukti ar verkti, taip bandydamas atkreipti dėmesį į save ir savo problemą. Natūralu, jog tuomet tėvai imasi visų priemonių, kad šaukimas liautųsi, tačiau šiek tiek paaugusį vaiką, kurio kalbiniai gebėjimai jau vystosi, raginame išsakyti savo problemą, o tėvams nepulti reaguoti į šaukimą. Turėjome ne vieną pavyzdį, kuomet vaikai tokį elgesio modelį naudoja kaip priemonę pasiekti savo, tačiau nuosekliai dirbant rezultatai yra akivaizdūs. Kaip moko „Kimochis“ filosofija, mes nerimstančiam vaikui aiškiname, kad neišsakius problemos mes negalėsime jos suprasti ir padėti. Tuomet vaikai pamažu atranda, kad šaukimu nepasieks savo tikslo, o kalbėdami, priešingai, sulaukia reakcijos ir pagalbos. Taip vaikas suvokia kalbos reikalingumą, naudą ir, vėlgi, atranda vidinę motyvaciją kalbėti.

Teigiamų žodžių naudojimas = teigiamas elgesys

Tuo pačiu tai, kaip su vaiku kalbame mes, suaugusieji, daro didelę įtaką vaiko elgsenai, todėl pasirinkta komunikavimo forma darželyje vėliau taps ir vaiko elgesio atspindžiu namuose. Nuolat girdėdamas neiginius - nelipk, neimk, tas negerai, anas negerai, vaikas pats išmoksta daug neigiamų žodžių, o tuo pačiu - neigiamo, netinkamo elgesio. Žinoma, sudrausminti ir paaiškinti, kodėl tam tikrų veiksmų leisti negalima - būtina, tačiau skatinant teigiamą vaiko elgesį galime paieškoti žodžių, kurie padėtų konstruktyviai, aiškiai pasakyti, kad toks netinkamas elgesys turi liautis. Pavyzdžiui, vietoj pasakymo „labai negražu sėdėti susikėlus kojas prie stalo, tad nuleisk kojas žemyn“, galime sakyti „mandagu ir gražu prie stalo sėdėti nuleidus kojas, tad prie stalo sėdime nuleidę kojas“. Tai nėra lengva, bet visuomet patariu tėvams ieškoti kuo daugiau teigiamų paaiškinimų ir atkreipti dėmesį, kokia kalbos forma naudojama vaiko ugdymo įstaigoje.

Į pokyčių (ne)buvimą nereikėtų numoti ranka

Nuo pasirinktų metodų ir gebėjimo rasti tinkamą priėjimą į vaiko pasaulį priklauso ir tai, kaip greitai ar stipriai keičiasi vaiko gebėjimai, socialiniai įgūdžiai. Paprastai vaikui pradėjus lankyti darželį tėvai gana greitai pastebi pokyčius - vaikas tampa savarankiškesnis, geba pats sugalvoti sau įdomių žaidimų, pradeda bendrauti ir bendradarbiauti su kitais vaikais. Žinoma, kiekvienas vaikas skirtingas, tad ir vystosi nevienodu tempu, bet jeigu praėjus ilgesniam laiko tarpui nepastebite jokių pokyčių ar pokyčiai jūsų nedžiugina, visuomet patariu pasikalbėti su darželio bendruomene, giliau pasidomėti ugdymo metodikomis, pasidalinti, kas neramina ir kartu ieškoti sprendimų.

Blogo elgesio priežastys ir sprendimai

Tėvai dažnai stebisi nepriimtinu savo vaikų elgesiu, nežinodami jo priežasčių. Nors pripažįsta, kad vaikai yra jų atžalos, dažnai neigia, kad blogas elgesys yra išugdytas jų pačių. Pedagogai turi pasitelkti išradingumą, kad tai įrodytų. Daugelis tėvų nepageidaujamą vaikų elgesį aiškina prigimtimi, liga ar televizijos įtaka, o kiti kaltina sutuoktinį. Tačiau tiesa ta, kad vaiko charakterio savybės priklauso nuo laiko, praleisto su tėvais, ir jų elgesio.

Vaikų tapsmo paaugliais ir suaugusiaisiais procese viskas vyksta pagal gamtos dėsnius: niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta, o bet kokia pasekmė turi savo priežastį - tėvus. Tėvo ar motinos charakterio bruožų vaiko charakteryje kiekis priklauso nuo laiko, praleisto kartu. Iki 5 metų vaikus daugiausia auklėja motinos arba darželio auklėtojos. Jei šeimoje yra tėvas, vaikas pradeda patirti jo įtaką, todėl pradėjus lankyti mokyklą vaiko elgesys didžiąja dalimi nulemtas tėvų elgesio.

Tėvų nenoras pripažinti savo įtakos

Žmogui sunku pripažinti savo klaidas, todėl jis ieško priežasčių kitur ir randa pasiteisinimą. Sunkiausiai save „perlaužti“ motinoms, nes tik jos gali suteikti gyvybę naujam žmogui. Šis pranašumas lemia ypatingą elgesį su vaiku: jam augant ir tampant savarankiškesniu, jos ir toliau nekeičia savo elgesio vaiko atžvilgiu, laikydamos jį bejėgiu kūdikiu. Toks vaikas auga be pareigų, laikomas nieko nesuprantančiu ir nieko nesugebančiu. O ši į gyvenimą besikabinanti būtybė godžiai įsisavina ne tik motinos pieną ar kitą maistą, bet ir tai, ką teikia aplinka, taip pat ir tėvų elgesį.

Tėvų tarpusavio santykiai

Ne visus tėvus tenkina jų tarpusavio santykiai, jų partnerių elgesys ir tokioje aplinkoje išsiugdytas jų atžalos elgesys. Tik po ilgo aiškinimosi su tėvais, mokytojais bei psichologais tėvai pripažįsta savo vaidmenį ir auklėjimo spragas.

Stručio politika ir bandymai išvengti atsakomybės

Tačiau yra dalis tėvų, kurie laikosi stručio politikos - kiša galvą į smėlį ir sako, kad nieko svarbaus nevyksta. Žinoma, auklėjimo specialistas (mokytojas, psichologas, socialinis pedagogas ar panašaus profilio konsultantas) gali užsiimti tik su tais tėvais, kurie jo paslaugų nori. Kaip sakoma, siūloma prekė - pigi, o veltui duodama - visai nevertinama. Dalis tėvų problemą bando spręsti mažiau pastangų reikalaujančiomis priemonėmis. Vieni mokytoją bando papirkti dovanomis, kiti šantažu, kad apskųs aukštesnėms instancijoms, treti bando manipuliuoti ir intriguoti bei nuteikinėti auklėtojus vienus prieš kitus aiškindami ar įtikindami, kad kaltas auklėtojas, kuris nesugeba prisitaikyti prie jų atžalos specifinių charakterio bei elgesio savybių. Tokių tėvų pastangų tikslas - mokytojų ir kitų vaikų sąskaita suteikti savo atžalai išskirtines komfortiškas sąlygas.

Kaip spręsti blogo elgesio problemą?

Pirmiausia tėvams reikėtų suteikti žinių apie žmogaus charakterio ugdymąsi. Tai gali būti literatūra, paskaitos arba diskusijos, o gal ir visos priemonės kartu. Toliau patys tėvai turi įvardyti, koks vaiko elgesys, charakterio savybės jiems yra nepriimtinos ir kokį vaiko elgesį ir charakterį jie norėtų išugdyti. Labai agresyvių vaikų tėvai turėtų ieškoti būdų, kaip įskiepyti savo atžaloms daugiau švelnumo ir išmokyti malonaus bendravimo.

Elgesio koregavimas

Tai labiausiai paplitę netinkamo elgesio atvejai, tačiau gali būti ir šių elgesio tipų variantų. Todėl visada būtina gerai išanalizuoti elgesio patologijas ir paruošti tinkamas šio elgesio koregavimo priemones. Bet net su geriausiais konsultantais sudarytos vaiko netinkamo elgesio koregavimo priemonės nebus efektyvios, jeigu jos nebus ilgalaikės ir jeigu jų nebus šventai laikomasi.

Tėvų sutarimas ir pavyzdys

Be tvirtos motyvacijos, dar reikalingas abiejų tėvų sutarimas. Jeigu jie vienas kitam nepadės ir nepritars vienas kito auklėjimo nuostatoms ir stiliui, tai teigiamų poslinkių sunku tikėtis. Galų gale kartais geriau netrukdyti tai daryti partneriui, negu viską neigti keliant papildomus konfliktus. Vaiko auklėjimo pagrindą sudaro tėvų tarpusavio santykiai ir jų elgesys. Todėl geriausios tinkamo elgesio pamokos yra tėvų asmeninis elgesio pavyzdys, kurio negali atstoti jokios vaiko moralizavimo, bauginimo ar kitos auklėjimo priemonės. Privalomas minimumas - tėvų pagarba vienas kitam ir mokytojui, kuriam iš dalies patikėtas vaiko mokymas ir auklėjimas. Tėvams ir mokytojams neturint nei valdžios, nei autoriteto, pasiekti gerų rezultatų neįmanoma. Todėl norint pakeisti vaikų elgesį, pirmiausia reikia pakeisti savąjį. Nors tai nelengva, bet dėl geresnės savo ir vaikų ateities verta.

Darželinukų patyčios

Darželinukų patyios - rimtų problemų užuomazga ar nekalti juokai? Patyčios - tai dėsningas žodinis ar fizinis pažeminimas, menkinimas, nukreiptas į socialiai arba fiziškai silpnesnius asmenis. Svarbu atskirti patyčias nuo įprasto vaikų elgesio ir laiku į jas reaguoti.

Vaikų veiksmai, galintys tapti patyčiomis:

• Prasivardžiavimas
• Nepriėmimas žaisti, dalyvauti kartu
• Skaudi kritika
• Erzinimas
• Mušimas, spardymas, stumdymas
• Ignoravimas, dėmesio nekreipimas
• Daiktų, žaislų atėmimas, slėpimas, gadinimas
• Įžeidimas
• Gąsdinimas, grasinimas
• Melavimas
• Vadovavimas, nurodinėjimas, elgesys su kitu kaip su prastesniu už save
• Pajuoka iš kitų išvaizdos ar negalios

Kaip vaikai išmoksta tyčiotis?

Vaikai tyčiotis išmoksta įvairiais keliais: matydami patyčias tarp suaugusiųjų, bandydami pažemindami kitą, įgyti pasitikėjimo savimi, nemokėdami tinkamai išreikšti savo jausmų ir siekti tikslų. Natūralu ikimokykliniame amžiuje išbandyti įvairias reakcijas, veiksmus, taip pat ir tuos, kuriais žeidžiamas ar žeminamas kitas žmogus. Kai toks elgesys pasirodo veiksmingas - padeda vaikui pasiekti tikslą - panašūs poelgiai kartojasi.

Ką gali padaryti tėvai, kad patyčios liautųsi dar net neprasidėjusios?

• Spręskime problemas iškart, kai kyla konfliktai ar pasigirsta skaudūs komentarai.
• Netoleruokime jokio žeidžiančio elgesio, aiškiai parodydami, kad nepriimtinas šis elgesys, bet ne pats vaikas.
• Skirkime daug dėmesio maloniam ryšiui su vaikais kurti: pastebėkime tinkamus vaikų poelgius ir juos paskatinkime.
• Supraskime, jog netinkamas vaikų elgesys visada turi priežastis.
• Kartu su vaikais mokykimės jausmus išreikšti tinkamai.

Vaiko adaptacija darželyje

Vaiko adaptacija darželyje yra svarbus etapas, kupinas iššūkių tiek mažyliui, tiek jo tėvams. Dažnai pasitaiko įvairių problemų - nuo bendravimo sunkumų iki emocinių iššūkių.

Kaip padėti vaikui lengviau adaptuotis?

• Palaipsnė adaptacija
• Pasitikėjimo stiprinimas
• Aiškus atsisveikinimo ritualas
• Emocijų pripažinimas

Netikėtumai ir kaip į juos reaguoti

• Staigus nenoras eiti į darželį
• Konfliktai su kitais vaikais
• Nenoras miegoti darželyje

Naudingi patarimai tėvams

• Būkite kantrūs.
• Bendraukite su auklėtojais.
• Skatinkite teigiamą požiūrį.
• Sukurkite pastovų dienos režimą.

Kaip sukurti vaikui saugią ir palaikančią aplinką?

Kiekvienas iš mūsų nori jaustis suprastas, mylimas ir palaikomas - lygiai to paties nori ir kiekvienas vaikas. Tai, kokias nuostatas formuojame apie vaiką, ko iš jo tikimės, kaip jį priima viena pirmųjų bendruomenių jo gyvenime - darželis, turi didžiulę įtaką vaiko savivertės formavimuisi.

Dialogas tarp tėvų ir darželio

Užtikrinti nuolatinį dialogą tarp tėvų ir darželio bendruomenės. Jei leidžiame šioms erdvėms persidengti, atvirai kalbame apie vaiką, jo gerąsias savybes, o taip pat apie kylančias problemas, galime padėti vaikui augti jį palaikančioje aplinkoje. Darželio personalui svarbu žinoti, kas vyksta vaiko gyvenime.

Kaip susikalbėti su vaiku?

Pakvieskime vaiką pažaisti jo mėgstamą žaidimą - pabūkime šalia, nulipdykime ką nors drauge, ieškokime lobio ar pažaiskime gaudynių.

Vaiko agresyvus elgesys

Vaiko agresyvus elgesys gali kelti nerimą tėvams ir aplinkiniams. Muštynės, stumdymasis ar kitoks fizinis smurtas dažnai pasireiškia ikimokykliniame ir pradinių klasių amžiuje, kai vaikai dar mokosi valdyti emocijas ir spręsti konfliktus. Svarbu suprasti šio elgesio priežastis ir išmokyti vaiką tinkamų būdų išreikšti pyktį.

Agresijos priežastys

• Nepakankami emocijų valdymo įgūdžiai
• Bendravimo problemos
• Dėmesio siekimas
• Aplinka ir pavyzdys
• Per didelis stresas ar nerimas
• Savęs gynimas
• Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka
• Draudimai ir nurodymai
• Nepriklausomybės noras

Kaip tinkamai reaguoti?

• Nedelsiant sustabdykite muštynes
• Padėkite vaikui suprasti pasekmes
• Nekritikuokite vaiko asmenybės, bet pasmerkite elgesį

Kaip išmokyti vaiką tinkamai spręsti konfliktus?

• Skatinkite emocijų atpažinimą
• Mokykite alternatyvių būdų išreikšti pyktį
• Paskatinkite taikius problemų sprendimo būdus
• Ugdydkite empatiją
• Apribokite smurtinį turinį
• Apdovanokite už gerą elgesį

Taisyklės ir ribos auklėjant vaikus

Auklėjant vaikus svarbu nustatyti taisykles ir nubrėžti elgesio ribas, kurių vaikas turi laikytis, nes vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas.

Kokio amžiaus vaikai jau gali gyventi pagal taisykles ir suprasti elgesio ribas?

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus.

Kaip nubrėžti ribas, kad tėvai neatrodytų despotais, o vaikas nebūtų itin suvaržytas?

Ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti, dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus.

Kaip elgtis su maištaujančiais paaugliais?

Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį.

Kaip tėvams būti nuosekliems?

Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Ką daryti, kai 4 metų sūnus visiškai neklauso - nei manęs, nei auklėtojų darželyje, nei būreliuose. Sūnus Benas mylimas, su juo daug užsiimama, visada apkabinamas, daug kalbama su juo, bet, rodos, pro viena ausį įeina, o pro kitą išeina. Tėtis irgi kalbasi, pasisodiname, bandėme „kėdutės metodą“, kurį naudoja darželiuose - pasėdėti ir apmąstyti. Jam nustatyta aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, bet autizmo diagnozė atmesta. Benas darželyje krenta ant žemės, jei jo nerengia, namie ir pats nebesirengia, bet kai sakau, kad negaus pažaisti telefonu ar kad išmesiu visus “žmogaus voro” rūbelius, nurimsta. Nesimuša, nėra agresyvus. Darželyje lanko piešimo būrelį, labai patinka, lanko šokius ir futbolą pagal nuotaiką. Bet jei nepatinka kas nors arba, pvz. negali atsistoti prie to vaiko, kurio nori, krenta, lenda po suoliuku ir guli.

Suprantu jūsų susirūpinimą ir apimantį bejėgiškumo jausmą auklėjant sūnelį. Pradėkime nuo to, jog jūsų vaikučiui, kaip teigiate, diagnozuotas aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, taip pat buvo kilę įtarimų dėl autizmo diagnozės, kuri atmesta. Neretai auklėdami aktyvumo ir dėmesio sutrikimą turinčius vaikus, tikrai sąmoningai to nenorėdami tėvai nueina trim skirtingai nepalankiais pozityviai bendrauti ir puoselėti gerą ryšį keliais. Vadinasi, svarbu stebint savo vaiką, įsigilinant į jo individualias savybes paieškoti būdų susitarti dėl būtiniausių dalykų ir nuosekliai laikytis susitarimų. Tokiems vaikučiams itin reikalinga rutina, aiškios taisyklės, pagalba sutelkiant dėmesį, pagalba mokant reguliuoti savo emocijas. Tai darykite kantriai, be didelių lūkesčių, kad greitai pastebėsite rezultatą, pasidžiaukite mažiausiais laimėjimais. Konkrečių metodų nenurodysiu, nes juos reikėtų individualiai parinkti būtent jūsų vaikučiui, pagal jo ypatumus ir galimybes, labai detaliai pasigilinant į tai, ką jau bandėte, kas galėtų suveikti geriau. Bet pats reikšmingiausias dalykas - žiūrėti į savo vaiką su besąlygiška meile kaip į unikalų žmogų, kuriam reikia padėti užaugti, įveikti sutrikimo keliamus iššūkius, kad jis nepaisant sunkumų augintų pasitikėjimą savimi ir mokytųsi pats sau padėti.

Vaikystėje vaikai mušasi. Šis faktas egzistuoja kaip fenomenas. Gyvename visuomenėje, kur smerkiamas ir baudžiamas ne tik fizinis, bet ir žodinis, psichologinis smurtas. Šiandieninis žmogus turi teisę būti neliečiamas. Vis tik gimstame su stipriai išreikšta instinktyviaja, nesukultūrinta mūsų dalimi. Vaikystė tokia, kokią ją matome ir suvokiame šiandien, egzistuoja visai neseniai. Mažiau nei prieš šimtą metų vaikystė buvo tikrai nesaugi, vaikui dažnai reikėjo tikraja žodžio prasme grumtis dėl savo išgyvenimo. Jei vaikas instinktyviai mušasi šiandien, tėvams, globėjams ar ugdytojams kyla reakcija panaši į šoką. Ypač jei jų vaikas kaukšteli kitam vaikui ar suaugusiam. Tai nepriimtina šiandieninėje kultūroje. Suaugę savo pavyzdžiu vaiką moko, kaip reikia reaguoti į savo ir kitų agresyvų elgesį. Kas vyksta, jei tėtis ar mama, norėdami parodyti natūralias pasekmes, kepštelėjusiam mažyliui kepšteli atgal? Vaikas tokiu būdu išreiškia savo valią, poreikį, nes dar nemoka komunikuoti verbaliai. Vaikai dažnai savo poreikių nesupranta, todėl negeba įvardinti. Po vaiko pykčiu dažnai slypi nuovargis, alkis, šaltis ir pan. Išmoktas elgesys. Tai reakcijų rodymo įprotis susiformavęs priklausomai nuo to kaip jo artima aplinka įprastai reaguoja į stipresnes emocijas (pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą ir pan.). Jei į stiprią vaiko emociją atsakoma dar stipresne suaugusio emocija, vaikas to natūraliai mokosi. Jei vaiko emocijos paneigiamos, ar net už jas yra gėdinamas, vaikas išmoksta impulsus užgniaužti, bet tik iki tam tikros ribos. Susikaupusios, neįvardintos, nesuvoktos emocijos prasiveržia visa jėga ir dažnai pačiu netinkamiausiu metu. Dažna agresijos priežastis yra baimė ir nesaugumas. Kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas. Svarbi ir kultūrinė aplinka, tai, kas toleruojama ir yra priimtina ankstyvojoje vaikystėje vaiko aplinkoje. Smurtinio elgesio stebėjimas, pavyzdžiui, ekranuose, taip pat skatina agresyvų vaikų elgesį. Per anksti vaikų pamatyti intensyvūs veiksmo filmai apie superherojus, fantastines būtybes gali sukelti nerimastingas būsenas. Nerimas yra būsena, po kuria slepiasi neišreikšti jausmai, baimė, kuri yra neįvardinta. Kai vaikai muša tėvus, jie taip bando ribas, tikrina, koks elgesys yra tinkamas. Dar nemokėdamas verbaliai komunikuoti, vaikas naudoja savo kūną išraiškai. Visgi pasak psichologų isterijos priepuoliai (staigūs neigiamų emocijų, pykčio protrūkiai) yra nors ir nemaloni, bet normali vaiko raidos dalis. Rudolfas Šteineris isteriją priskiria būdo poliariškumui. Isteriško poliariškumo vaiką jis apibūdina kaip „plonos odos”, turintį sunkumų save suvaldyti. „Jie per stipriai susiduria su žemės jėgomis ir patiria skausmą. Viskas yra labai svarbu, viskas yra skubus reikalas. Maži skauduliai jiems išties labai skaudūs. Jiems reikia padėti sugrįžti į save, susikaupti, susitelkti. Pagrindinis šių vaikų poreikis - supratimas. Jiems reikia drąsos susitikti su pasauliu. Svarbi suaugusiojo ramybė. Agresyvūs veiksmai stabdomi visada. Svarbu mokyti, padėti vaikui išsireikšti verbaliai - ko nori ar nenori, ką jaučia. Tai rodome ir savo pavyzdžiu. Svarbu pripažinti vaiko būklę ir emociją. Svarbu ir įvardinti ką galima daryti - patrepsėti, pašaukti ir pan. Ir galiausiai suaugusiam svarbu neturėti lūkesčių. Vaikas neatsakingas už savo elgesį net iki keturiolikos metų. Svarbu paguosti nuskriaustą vaiką. Svarbu negėdinti vaiko, nes tai ne tik nepadeda, bet ir kelia pyktį, pagiežą. Itin svarbus aspektas - „susitaikymas”. Mūsų kultūroje vaikai dažnai mokomi nesipykti, bet nemokomi nuoširdžiai susitaikyti. Čia itin svarbus tėvų elgesys pasibaigus konfliktui - ritualas, parodantis, kad viskas gerai. Svarbu pabrėžti atkurtą ryšį. Netinkamas būdas - materialus apdovanojimas. Dažnai kyla diskusijų apie atsiprašymo reikalingumą. Suaugusiam suklydus, netinkamai pasielgus ar sureagavus, visada svarbu atsiprašyti vaiko, bet nuoširdžiai įvardinant dėl ko gaila, koks elgesys buvo netinkamas. Vaikai nori priklausyti, būti matomi, pažinti šį pasaulį. Visgi 3-5 metų vaikai yra egocentriški, jie tik mokosi bendruomeniškumo.

tags: #vos #nemire #vaikas #darzelyje

• Kombinezonai vaikams iki 7 metų
• Regėjimo vystymasis kūdikiams
• Planuotos Tėvystės Organizacijos veikla
• Kaip vaikus priimti į darželius
• Vaikų vitaminai ir mineralai