Vaisiaus vandenys nėštumo metu: spalva, sudėtis ir galimos problemos
Vaisiaus vandenys nėštumo metu: spalva, sudėtis ir galimos problemos
Nėštumas - tai ypatingas moters gyvenimo tarpsnis, kai ji nešioja ir augina naują gyvybę. Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka vaisiaus vandenys, kurie supa ir saugo kūdikį gimdoje. Vis daugiau kyla diskusijų ir kalbų apie žalius vandenis, mekonijų. Mamytės baiminasi, jog vaisiaus pernešiojimas gali paskatinti jų atsiradimą, o tuo pačiu sukelti ir nepageidaujamą bei neigiamą poveikį. Šiame straipsnyje aptarsime vaisiaus vandenų svarbą, galimas problemas, susijusias su jų kiekiu ir spalva, bei ką daryti, jei kyla nerimas.
Vaisiaus vandenų susidarymas ir sudėtis
Žmogui atseikėta net 9 mėnesius būti vandens gyventoju. Pakalbėkime apie pirmuosius jo namus - vaisiaus vandenų pilną pūslę. Kaip pagaminami vaisiaus vandenys? Juos gamina vidinis vandeninio dangalo paviršius. Vandeninis dangalas - tai plona, permatoma, blizganti plėvė. Nėštumo pradžioje vandenis gamina šio vandeninio dangalo ląstelės (epitelis). Vėliau vandenyse dar atsiranda vaisiaus šlapimo, vaisiaus odos plaukelių, epidermio ląstelių, vaisiaus išmatų - mekonijaus. Visą nėštumą vyksta vaisiaus vandenų apykaita. Dalis jų rezorbuojasi (susigeria) į motinos kraują, dalį suvirškina pats vaisius. Nėštumo pabaigoje vaisius praryja net 300 ml vaisiaus vandenų per parą (daugiau nei didelę stiklinę).
Vaisiaus vandenys būtų paprastas vanduo, jei juose nebūtų angliavandenių, baltymų, riebalų, vaisiaus odos ląstelių, svarbių genetiniam tyrimui. Pagal jį gydytojai sprendžia apie vaisiaus raidą, jo chromosomas. Vaisiaus vandenys pradeda gamintis ketvirtą nėštumo savaitę. Nuo penktos savaitės gydytojas ginekologas echoskopo ekrane jau mato gemalinę pūslelę, kurią ir sudaro vaisiaus vandenys. Pirmosiomis nėštumo savaitėmis jų nėra daug, nėštumas patvirtinamas tada, kai gemalinės pūslelės dydis, apžiūrint gimdą echoskopu, siekia vieną centimetrą.
Vaisiaus vandenų svarba nėštumo metu
Vaisiaus vandenys vaidina svarbų vaidmenį kūdikio augimo ir vystymosi procese. Jie saugo ir aprūpina vaikutį skysčiais. Mažylis kvėpuoja skysčiais ir nuryja juos. Vaisiaus vandenų pūslė, kuriame ir auga kūdikis, pradeda formuotis maždaug 12 dieną po pastojimo.
Plūduriuodamas vaisiaus vandenyse mažylis jaučiasi saugus ir patiria malonius pojūčius kaip geriausiame SPA kurorte. Vaisiaus vandenys labai svarbūs mažyliui tuo, kad saugo jį nuo nemalonių išorės poveikių, leidžia laisvai judėti mamytės pilvelyje, apsaugo virkštelę nuo prispaudimo, užtikrina normalų plaučiukų vystymąsi ir simetrišką kūno augimą bei palaiko pastovią kūno temperatūrą. Vaisiaus vandenys - tai filtruota motinos kraujo plazma. Juos sudaro: 98 proc. vandens, 1 proc. neorganinių medžiagų, 1 proc. organinių medžiagų (riebalų, fermentų, hormonų, pigmento), nusilupusios gemalo ar vaisiaus ląstelės. Kūdikis ne tik ryja šiuos vandenis, bet ir pats aktyviai dalyvauja juos gaminant. Vaisiaus vandenų apykaitoje dalyvauja kūdikio inkstai, kvėpavimo takai, virškinimo sistema, oda ir vaisiaus dangalai.
Šis kiekis kinta netolygiai. Nėštumo pradžioje - apie 10-tą nėštumo savaitę jų yra apie 30 ml, 13-14-tą savaitę - apie 100 ml, o 18-tą savaitę - jau 400 ml ir t. t. Didžiausias vaisiaus vandenų kiekis, jau visas "vandenynas", stebimas 37-38-tą nėštumo savaitę - 1000-1500 ml. Jei gimdos aukštis ir pilvo apimtis per dideli ar per maži, galima įtarti, kad vandenų yra ne tiek, kiek reikia. Tiksliau diagnozuojama atlikus ultragarso tyrimą. Tuomet davikliu ieškoma didžiausios ir mažiausios vandens ,,kišenės” ir išvedamas vaisiaus vandenų indeksas. Yra nustatytos vaisiaus vandenų normų lentelės, tad nesunku sužinoti, ar vandenų per daug, ar per mažai. Įtarus vaisiaus vandenų patologiją ginekologas turi moterį siųsti į Perinatologijos centrą kruopštesniam tyrimui ultragarsu.
Per mažas vaisiaus vandenų kiekis (oligohidramnionas)
Per mažai vandenų būna apie 0,5 proc. nėščiųjų, o trečiajame trimestre jų sumažėja iki 500 ml ir dar mažiau. Sutrinka vandenų gamyba ir pasisavinimas. Šis sutrikimas būdingas tiek pirmą kartą, tiek ir pakartotinai gimdančioms moterims.
Priežastys
Vandenų sumažėjimą gali sukelti motinos ligos: preeklampsija, hipertoninė liga, taip pat infekcinės ligos, pvz., toksoplazmozė, citomegalija, mikoplazminė infekcija ir kitos lytiškai plintančios infekcijos, pernešiojimas. Per mažai vandenų pasigamina dėl vaisiaus inkstų ir šlapimo takų raidos ydų, funkcinių sutrikimų, nes tuomet sumažėja pirminio šlapimo kiekis. Lėtinis deguonies nepakankamumas dėl placentos funkcijos nepakankamumo taip pat sukelia vaisiaus vandenų sumažėjimą. Tai atsitinka todėl, kad trūkstant deguonies, pirmiausia juo aprūpinami gyvybiškai svarbūs mažylio organai - širdis, smegenys, o mažiau svarbūs inkstai ar plaučiai kenčia nuo deguonies stygiaus, taigi negali pagaminti reikiamo kiekio vandenų. Būtent šie organai yra pagrindiniai vaisiaus vandenų gamintojai nėštumo pabaigoje.
Dažniau pastebimi kūdikio apsigimimai, kai vaisiaus vandenų per mažai. Kadangi didžiąją vandenų dalį sudaro vaisiaus šlapimas, mažas jų kiekis gali rodyti, kad kūdikis labai mažai šlapinasi, pavyzdžiui, dėl inkstų bėdų. Kita per mažo vandenų kiekio priežastis - placentos sutrikimai.
Diagnostika
Per mažą vandenų kiekį gali įtarti gydytojas, jeigu nėščiosios gimdos dydis atsilieka nuo normalaus, sumažėja mažylio aktyvumas. Tiksliau sutrikimas nustatomas ultragarsu, skaičiuojamas vaisiaus vandenų tūris ir indeksas. Nustatoma, kad vandenų kiekis mažesnis, kai jų tūris yra mažesnis kaip 2 cm, o indeksas mažesnis kaip 8 cm. Kai vaisiaus vandenų gerokai sumažėja, vandenų indeksas yra mažesnis nei 5 cm.
Pasekmės
Dėl mažo vandenų kiekio gali sulėtėti vaikelio vystymasis. Šį sutrikimą taip pat galima nustatyti ultragarsu, išmatavus vaisiaus matmenis (atlikus fetometriją). Dėl vandenų trūkumo neretai per anksti subręsta placenta, t. y. ji anksčiau laiko pradeda "ruoštis" gimdymui. Tada jos veikla sutrinka ir vaisiaus būklė gali pablogėti.
Mažas vandenų kiekis gali sukelti vaisiaus plaučių, sąnarių pakitimų, atsiranda skeleto ir veido deformacijų. Jeigu vaisiaus vandenų nepakanka, kūdikis negali įprastai judėti gimdoje ir dėl ribotų judesių sutrinka jo raida. Sumažėjęs vandenų kiekis labai pavojingas antrajame nėštumo trimestre, t. y. 18-26-tą nėštumo savaitę. Jis gali baigtis nėštumo nutrūkimu, vaisiaus arba jau gimusio naujagimio žūtimi. Kadangi mažas vandenų kiekis byloja apie sutrikusią nėštumo eigą, būtina kūdikį ištirti ir dėl galimų vystymosi sutrikimų.
Jeigu vaisiaus vandenų kiekis sumažėjęs nedaug, tuomet kūdikis gimsta su įvairaus laipsnio hipotrofija, t. y. jo vystymasis neatitinka amžiaus. Dėl mažo vandenų kiekio iškyla pavojus užspausti virkštelę, todėl mažylio gyvybė pakimba ant plauko. Mažesnis vandenų kiekis padeda į vaikelio organizmą prasiskverbti infekcijai.
Gydymas
Kiek tęsti nėštumą ir kada gimdyti, priklauso nuo to, kada ir kiek sumažėjo vaisiaus vandenų. Jeigu tai atsitiko iki 28-tos nėštumo savaitės, tuomet moterį reikia visapusiškai ištirti (atlikti hormoninius, biocheminius ir ultragarsinį tyrimus), kad būtų nustatyta kūdikio būklė. Jei vandenų sumažėjimas pastebimas trečiojo trimestro pabaigoje, gali būti rekomenduojamas ankstesnis gimdymo sužadinimas. Nėščiosioms gali būti skiriamas ir gydymas. Taip siekiama pagerinti kraujotaką tarp gimdos ir placentos bei medžiagų apykaitos procesus placentoje. Jei įmanoma, gydoma ir sutrikimą sukėlusi pagrindinė liga. Gydymo metu maždaug kartą per savaitę atliekamas ultragarsinis tyrimas, kas tris dienas tiriama kraujotaka "motinos-placentos-vaisiaus" sistemoje, kiekvieną dieną tiriamas vaisiaus širdies darbas.
Per didelis vaisiaus vandenų kiekis (polihidramnionas)
Kai kuriais atvejais vandenų susikaupia daugiau nei 1,5 l, o kartais gali siekti net 5 l. Vandenų kiekio padidėjimas būna ūmus ir lėtinis. Pastarasis išsivysto pamažu, todėl nėščioji spėja priprasti prie naujos būsenos ir padidėjus gimdai diskomforto nejaučia. Tuo tarpu vaisiaus vandenų kiekiui padidėjus staiga, nėščiąją kankina dusulys, silpnumas, tinimai, padažnėja pulsas. Šis sutrikimas dažnesnis 16-20-tą nėštumo savaitę. Taip pasitaiko 2 nėščioms moterims iš 100. Tai gali būti susiję su kokiu nors defektu, kuris daro įtaką kūdikio šlapimo išsiskyrimui. Paprastai, kai mažylis praryja vandens, jo kiekis šiek tiek sumažėja. Moterys diabetikės taip pat yra padidintos rizikos grupėje. Moterims, kurių vaisiaus vandenų kiekis gerokai viršija normą, gali jausti diskomfortą pilve ir turėti kvėpavimo sunkumų.
Kad vaisiaus vandenų per daug, galima įtarti ir iš nėščiosios savijautos - jai tampa sunkiau kvėpuoti, sutrinka virškinimo trakto veikla, tinsta kojos, prasčiau juntami vaisiaus judesiai. Įtarimų kelia ir per didelis pilvas. Pirmiausia ieškoma priežasties, kodėl vaisiaus vandenys neatitinka normų.
Priežastys
Per didelis vandenų kiekis dažniausiai būna tuomet, kai moteris serga cukriniu diabetu, infekcinėmis ligomis, esant rezus konfliktui (kai mama - "pliusas", o kūdikis - "minusas"), daugiavaisiam nėštumui, vaisiaus vystymosi sutrikimams. Vandens pūslės sienelės ląstelių veiklos sutrikimas. Tuomet jos pradeda daugiau gaminti vandenų. Manoma, kad tam įtakos turi nėščiosios infekcijos (chlamidiozė, mikloplazmozė, citomegalijos infekcija, sifilis, ūmios kvėpavimo takų infekcijos). Vaikelis atsisako ryti vaisiaus vandenis, o nereguliuojamas vandenų kiekis virsta vandenynu. Tai atsitinka tuomet, kai į vandenų ertmę patenka vaikelio smegenų skysčio (kai yra nervinio vamzdelio raidos ydų) ar sutrinka vandenų cirkuliacija vaisiaus virškinimo sistemoje.
Diagnostika
Apie vaisiaus vandenų pagausėjimą galima spręsti iš didesnio nei įprastai nėščiosios pilvo. Gimda būna įsitempusi, o vaisius sunkiai apčiuopiamas. Jis tarsi tikras plaukimo čempionas tokiame baseine gali plaukioti nevaržomas, t. y. tampa "hiperaktyvus", nors širdies tonai girdimi neaiškiai. Pagrindinis tyrimas - ultragarsu. Jo metu nustatomas vaisiaus vandenų padidėjimo lygis. Be to, reikia nustatyti, ar nėra vaikelio vystymosi sutrikimų. Tam atliekami biocheminiai, hormoniniai, imunologiniai ir genetiniai vaisiaus vandenų tyrimai. Taip pat gali būti tiriamas vaisiaus kraujas, paimant jo kraujo iš virkštelės. Jei gydytojui kas nors kelia įtarimų, kad vandenų per daug, tau turbūt reikės dažniau pas jį lankytis. Kitais atvejais problema lengvai išsprendžiama, jei aiški priežastis, pavyzdžiui, moteriai su padidėjusiu cukraus lygiu kraujyje gydymo metu paprastai vaisiaus vandenų kiekis sumažėja.
Pasekmės ir gydymas
Kai vaisiaus vandenų pagausėja pamažu ir jų nėra itin daug, tuomet nėštumo eiga būna normali ir moteris pagimdo laiku. Dažniausia šio sutrikimo komplikacija - priešlaikinis gimdymas ir neišnešiotas nėštumas. Nėščioji dažniausiai tiriama ligoninėje, norint nustatyti ligą sukėlusias priežastis. Vandenų "turtingos" nėščiosios dažnai gimdo gana sunkiai, joms būdingi per silpni gimdos susitraukimai, mat gausūs vandenys pertempia gimdos sienelę nėštumo metu. Gimdymas gali užsitęsti. Be to, bėgant gausiems vaisiaus vandenims iš gimdos gali iškristi virkštelė, per anksti atsisluoksniuoti placenta.
Jeigu gydytojai neaptinka vaisiaus apsigimimų ar kokių nors sveikatos bėdų, tiesiog stebi nėščiąją; jeigu vaisius užsikrėtė virusine liga, skiria gydymą (kai vaisius pasveiksta, vandenų ir vėl būna tiek, kiek reikia). Jeigu dėl per daug vandenų išsivysto hemorojus, labai tinsta kojos, būsimoji mamytė negali valgyti, nes didžiulė gimda pakelia žarnyną ir maistas negali kokybiškai juo slinkti į skrandį. Kad nėščioji jaustųsi geriau, gydytojai dalį gali nuleisti (būna, net apie litrą). Jei reikia sukelti gimdymą, gydytojui tenka vandenų pūslę pradurti specialiais instrumentais. Siekiant užkirsti kelią kraujavimui, po gimdymo mamytei skiriama gimdą sutraukiančių vaistų.
Vaisiaus vandenų spalva ir mekonijus
Vaisiaus vandenys įprastai būna bespalviai arba gelsvo atspalvio, tačiau kartais dar būdamas įsčiose vaikelis pasituština mekonijumi (pirmosiomis išmatomis), tad vandenys atitinkamai nusidažo žalia spalva. Mekonijus yra pirmosios naujagimio išmatos. Naujagimiai mekonijumi įprastai pasituština per pirmąsias 48 val. Vaisiaus vandenys, į kuriuos plyšus vaisiaus vandenų maišeliui pateko mekonijaus, būna nuo šviesiai žalsvos iki žalsvai rudos ar net juodos spalvos.
Mekonijaus vaisiaus vandenyse būna 15-20 proc. gimdymo atvejų, kai naujagimis gimsta 37-42 nėštumo savaitę. Jei gimdymas yra priešlaikinis (anksčiau nei 37 nėštumo savaitę), mekonijus į vaisiaus vandenis patenka ypač retai. Mekonijus (pirmosios naujagimio išmatos) yra vandens (70-80 proc.) ir daugelio kitų įdomių ingredientų (vaisiaus vandenų, žarnyno epitelio ląstelių, vaisiaus gyvaplaukių) mišinys. Maždaug 15-20 proc. Dėl to, kad virškinimo sistema jau yra visiškai subrendusi ir žarnynas pradeda veikti. Tai dažniausia priežastis, ir 30-40 proc. Dėl galvos arba virkštelės spaudimo (gimdymo metu), pavyzdžiui, įvykus nervo klajoklio sužadintam žarnyno spazmui - tai tas pats refleksas, kuris sukelia nereguliarų širdies ritmą ir deceleraciją (širdies ritmo sulėtėjimą). Pavojinga kūdikiui situacija, sukelianti hipoksiją (deguonies badą).
Teoriškai dėl žarnyno išemijos (kraujotakos sumažėjimo) atsipalaiduoja išangės sfinkterio raumuo ir sustiprėja virškinamojo trakto peristaltika. To rezultatas - mekonijaus paleidimas. Kol kas nėra iki galo aišku, kaip mekonijumi užteršti vaisiaus vandenys susiję su pavojumi kūdikiui. Vien tik mekonijaus buvimas negali būti vertinamas kaip pavojaus kūdikiui ženklas: „… Vien kūdikio pasituštinimas, kai nėra kitų pavojaus kūdikiui ženklų, nerodo, kad kūdikiui gresia hipoksija.“ Nenormalus širdies ritmas yra geresnis pavojaus vaisiui pranašas. O nenormalus širdies ritmas kartu su mekonijumi gali būti dar tikslesnė indikacija, kad kūdikis patiria sunkumus. Nepaisant to, kūdikiai, apie kuriuos sužinoma, kad jie pasituštino (bet kokia forma) dar būdami įsčiose, net jei nėra jokių kitų grėsmę rodančių ženklų ar rizikos veiksnių, vis tiek bus laikomi esančiais neišvengiamame pavojuje.
Akušerė A. Škudienė pasakoja, jog jau devintą nėštumo savaitę vaisius pradeda gerti aplink esančius vaisiaus vandenis, taip vystydamas rijimo refleksą. III trimestro metu vaisius per 1 valandą išgeria 15-40 ml vandenų. Kadangi vaisius nuolat geria sterilius vandenis, nenustoja jų gerti ir tada, kai pasituština, pasakoja akušerė. Pasituštinimas pavojingas ne todėl, kad vaikas ryja vaisiaus vandenis, o todėl, kad dar būdamas įsčiose jis imituoja kvėpavimo judesius. Mekonijus žarnyne (nuryjamas) nesukelia pavojaus - pavojingas yra kartu su vandenimis įkvėptas mekonijus. Tokiu atveju stipriai padidėja rizika, kad mekonijumi suterštų vandenų gali patekti ne tik į skrandį, bet ir į plaučius. Įkvėpti mekonijaus, vaisius gali tiek prieš prasidedant gimdymui, tiek bet kuriuo gimdymo laikotarpiu. Tik iki 10 proc. atvejų, kai vaisiaus vandenys žali, pasireiškia aspiracijos mekonijaus sindromu. Beveik visiems naujagimiams, kuriems atsirado AMS, plaučių funkcija visiškai atsinaujina ir kūdikiai pasveiksta.
Nėra specifinių priemonių, ką nėščioji turėtų daryti, kad vaisius gimdoje nepasituštintų. Šiek tiek mekonijaus gali išsiskirti dėl fiziologinės vaisiaus žarnyno brandos nėštumo pabaigoje, tačiau tai nėra laikoma sutrikimu. Pirmiausia, pasistengti nepulti į paniką, nes kaip ir minėjau, tik iki 10 proc. atvejų, kai vaisiaus vandenys žali, gali sukelti komplikacijų. Įvertinkite vandenų spalvą (žalsvi, žali, žaliai rudi ar net žaliai juodi) ir konsistenciją (skysti, homogeniški, su neištirpusio mekonijaus gabalėliais, tiršti, „žirnių sriubos“ konsistencijos). Žalsvi vandenys be plaukionačių mekonijaus gabaliukų yra mažai pavojingi. Pavojų kelia žali vandenys su plaukiojančiais „tirščiais“. Būtent „tirščių“ patekimas į kvėpavimo takus yra pavojingas. Tai pamatę skubiai važiuokite į artimiausią gimdymo skyrių, kur bus įvertinama ir nuolat sekama vaisiaus būklė. Jei nutekėjus žaliems vaisiaus vandenims nėra, kas Jus nuvežtų į ligoninę, drąsiai skambinkite 112 ir kvieskite greitąją pagalbą, sako A. Kiekvienas kūdikis nusipelno kiek įmanoma mažiau įtempto gimimo. Ir dar svarbiau, kad galimybė gimti ramiai būtų suteikta kūdikiui, kuris pasituštino į vaisiaus vandenis. Tokiam kūdikiui ypatingai svarbu nepatirti deguonies stygiaus ir hipoksijos gimdymo metu, nes tai gali sukelti AMS. Todėl žemiau išvardyti pasiūlymai galioja visiems gimdymams.
Ką daryti, jei vaisiaus vandenys žali?
Mekonijaus aspiracijos sindromo gydymą lemia mekonijaus kiekis ir konsistencija bei naujagimio kvėpavimo sutrikimų mastas. Tačiau jei vaikelio būklė sunkesnė, pirmiausia vaisiaus vandenys iš kvėpavimo takų išsiurbiami: ligoninės personalas mekonijų iš naujagimio burnos, nosies ir gerklės pašalina specialiu siurbtuku. Gali prireikti įkišti vamzdelį į naujagimio gerklę: taip mekonijaus likučiai visiškai pašalinami iš kvėpavimo takų. Kartais naujagimius gali prireikti gydyti intensyviosios terapijos skyriuose. Mekonijaus aspiracijos sindromo išvengti neįmanoma, tačiau galima sumažinti jo riziką, kontroliuojant ją didinančius veiksnius.
Vaisiaus vandenų spalvos pasikeitimas gali signalizuoti apie vaisiaus deguonies badą. Jei vaisiui trūksta deguonies, vandenys nusidažo žalsva spalva. Kai vaisius serga kai kuriomis ligomis, vandenys gali būti geltoni. Taip atsitinka, kai vaisiui trūksta deguonies, pažaliuoja vaisiaus vandenys. Dėl deguonies bado, mažojo žmogelio kraujotaka persitvarko taip, kad nuo deguonies bado būtų apsaugoti svarbiausi organai - galvos smegenys ir širdis. Beveik visai netenka maitinimo oda, inkstai, žarnynas. Žarnyne tuo metu jau būna susiformavę pirmosios mažylio išmatos - mekonijus, kuris dėl nusilupusio žarnyno epitelio yra žalios spalvos. Kai žarnyne sumažėja kraujotaka, atsiranda spazminiai žarnyno susitraukimai ir dar motinos įsčiose mažylis pradeda tuštintis. Šios išmatos ir nudažo vaisiaus vandenis žalia spalva. Medikams tai ženklas, jog mažyliui jau trūksta deguonies ir jam geriausia būtų gimti kuo greičiau, kad deguonies badas nepaliestų širdelės ir galvos smegenų. Deja, visiškai nėra žinomos mažylio galimybės, kaip ilgai jis gali ištverti šį deguonies badą.
Kai kuriais atvejais, kai vaisiaus vandenys tirštai žali, galima tikėtis blogesnės perinatalinės baigties. Plėtojantis hipoksijai, vaisius aspiruoja mekonijumi užterštus vaisiaus vandenis, o tai yra labai pavojinga. Apie 12 proc. naujagimių gimsta iš žalių vaisiaus vandenų.
Jei nubėgę vandenys žali, gelsvi, su kraujo priemaišomis, geriausia kuo skubiau važiuoti į ligoninę, nes, tarkim, žali vandenys gali rodyti, kad vaisiui gali trūkti deguonies. Tai, kad vaisiaus vandenys sutirštėja ir pažaliuoja, yra ženklas, jog vaisiui gali trūkti deguonies. Taip atsitinka, kai vaisius ilgiau neužsibūna pilvelyje ir ima viską skubinti.
Neryje pakilęs vanduo jau pridarė žalos: namelis išplaukė kartu su ledonešiu
Vaisiaus vandenų spalvos pasikeitimas į žalią spalvą dažnai siejamas su vaisiaus pernešiojimu, t. y. kai nėštumas trunka ilgiau nei numatytas terminas. Užsitęsus nėštumui iki 42 savaičių, tai atsitinka 25-30 proc. atvejų (t. y. 2-3 kartus dažniau, negu esant 38-40 savaičių nėštumui). Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad vandenys taps žali. Mekonijaus atsiradimas gali būti ir vaisiaus n. vagus sistemos subrendimo išraiška.
Vaisiaus vandenų plyšimas ir vandenų nutekėjimas yra vienas iš gimdymo pradžios ženklų. Visgi medikai išskiria dažniausius gimdymo pradžios scenarijus: kai nubėga vaisiaus vandenys ir kai prasideda reguliarūs sąrėmiai. Visada reikia pažiūrėti, kokios jie spalvos. Jei šviesūs, galima neskubėti. Kai kurios moterys spėja išsimaudyti po dušu. Vis dėlto teiginys, kad jei vakare nutekėjo vandenys, galima gultis į lovą laukti sąrėmių ir tik ryte vykti į ligoninę, nėra teisingas. Rekomenduojama pagimdyti per 18 val., kai nubėga vandenys. O sąrėmiai nebūtinai prasideda savaime, dažnai juos reikia paskatinti. Jei jų nebūna, gydytojai juos paskatina praėjus 4-6 val., kai nubėgo vandenys.
| Vandenų spalva | Galimos priežastys |
|---|---|
| Skaidrūs, bespalviai | Normali būklė |
| Rausvi | Patekimas kraujo |
| Žalsvi, žali, žaliai rudi, žaliai juodi | Mekonijaus patekimas (vaisiaus stresas, deguonies badas, vaisiaus pernešiojimas) |
| Geltoni | Vaisiaus ligos |
Jei atsirado blyškių kraujingų išskyrų - tepimas, rudų, tamsių išskyrų su kraujo priemaišomis nereikėtų išsigąsti, tai gleivių kamštis. Bet jei atsirado ryškių kraujingų išskyrų kaip per menstruacijas, tai jau rodo pavojų. Galbūt pradėjo atsidalyti placenta. Taip gali įvykti dėl pačios placentos tam tikrų patologijų arba moters ligų per nėštumą, kai būna aukštas kraujospūdis, užkratas. Tokiu atveju reikia tuoj pat, nieko nelaukiant, vykti į ligoninę, nes gali kilti grėsmė ne tik vaisiaus, bet ir pačios gimdyvės gyvybei.