Živilė Kropaitė-Basiulė: Žurnalistės kelias ir gyvenimo pamokos
Živilė Kropaitė-Basiulė: Žurnalistės kelias ir gyvenimo pamokos
Živilė Kropaitė-Basiulė - tai žinoma Lietuvos žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, kurios balsas ir veidas yra puikiai pažįstami šalies auditorijai. Jos karjeros kelias ir asmeninis gyvenimas įkvepia daugelį, o darbai palieka ryškų pėdsaką šalies žiniasklaidoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Živilė yra filologė, germanistė. Ji augo Ignalinos rajone, Dūkšte. Daug laiko dirbo vertėja, vertė tiek grožinę literatūrą, tiek techninius tekstus, nemažai teko vertėjauti ir žodžiu. Šiuo metu ji dirba vokiečių kalbos dėstytoja. Dar vaikystėje ji pradėjo svajoti, kad norėtų gyventi dideliame mieste, nes ten kada nori gali nusipirkti ledų.
Kaip sako pati televizijos ir radijo laidų vedėja Živilė Kropaitė (32), žurnalistikos profesiją ji nusižiūrėjo nuo draugės. Ir nors pirmieji žingsniai į žiniasklaidos olimpą nebuvo itin sėkmingi - neįstojusi į žurnalistiką ji ėmė studijuoti anglų filologiją Vilniaus universitete, galiausiai jos svajonės išsipildė. Maža to, anot Živilės, išsipildė daugiau, nei kada nors ji buvo pasvajojusi. Šiandien Živilę pažįsta tiek Lietuvos radijo klausytojai, tiek LRT televizijos žiūrovai.
DOSJĖ: Gimimo data ir vieta - 1985 m. vasario 7 d. Kai mokiausi mokykloje, man nelabai patiko matematika, chemija, todėl planavau savo ateitį sieti su humanitariniais mokslais. Vieną dieną bendraklasė pasakė, kad norėtų studijuoti žurnalistiką, aš nutariau irgi pabandyti. Bet po 12 klasės neįstojau, pradėjau studijuoti anglų filologiją. Ketvirtame kurse nuėjau į Žurnalistikos instituto organizuojamus žurnalistikos kursus. Turėjau atlikti praktiką, taip patekau į LRT radiją ir ten likau dirbti. Paskui įstojau Berlyne į Humbolto universitetą, žiniasklaidos ir kultūros vadybos magistrą. Kai grįžau iš Berlyno, sulaukiau kvietimo iš LRT radijo redakcijos.
Karjeros pradžia ir žurnalistinė veikla
Živilė pasirinko žurnalistės duoną. Tai buvo jos svajonių kelias, nes matė, kad jai tai labai įdomu ir svarbu. Jei žmogus dirba mėgiamą darbą, jo rezultatai geresni ir jis pats laimingesnis.
Viename interviu minėjai, kad, pradėjusi dirbti televizijoje, įveikei savo kompleksus ir baimes. Kai patenki į televiziją, iš pradžių negali objektyviai į save žiūrėti. Matai daug visokių savo elgesio, kalbos ir išvaizdos trūkumų. Bet, kad ir kaip būtų keista, ilgainiui save labiau pamilsti. Gal dėl to, kad gražiai nugrimuoja, gal dėl to, kad sulauki gražių komentarų. Nors, žinoma, jų būna visokių. Natūraliai tai pakelia pasitikėjimą savimi. Man televizija davė dar daugiau drąsos būti savimi ir radijuje. Tik dabar visiškai įsidrąsinau improvizuoti, sakyti ką nors visiškai spontaniškai. Gal tai tiesiog yra natūrali profesinė branda.
Pradėjai nuo tiesioginio eterio. Jaudiniesi vienodai tiek prieš tiesioginį eterį, tiek prieš netiesioginį. Ir vienu, ir kitu atveju savo darbą turi padaryti lygiai taip pat gerai. Nori maksimaliai gerai pasirodyti, tinkamai pakalbinti pašnekovus, ir tai, kad tave iškirps, jei ką nors nusišnekėsi, visai neguodžia, nes taip tik pridarysi kitiems papildomo darbo. Be to, kai laida vyksta tiesiogiai, žmonės atlaidžiau žiūri ir į kokius nors nesusipratimus.
Tiems, kuriems yra svarbi kitų nuomonė. Nes baisių komentarų būna labai daug. Pirmas dalykas, kurį tau pasako prodiuseriai, - neskaityk komentarų, nes iškart susižlugdysi. Jei moki sulaukti konstruktyvios kritikos, gerai, bet daugelis nemoka. Vis tiek norisi įlįsti į portalus ir paskaityti, ką žmonės apie tave kalba. Galiu perspėti, kad jei neturi aukštos savivertės jausmo, išsigąsi. Yra žmonių, kurie nori visiems įtikti, bet taip nebus - visiems geras nebūsi. Man atrodo, televizijoje išlieka nebūtinai tie, kurie geriausiai tinka ekranui, o tie, kurie išvysto sveikiausią santykį su kritikais. Visiems TV laidų vedėjams reikia susitaikyti su tuo, kad visi turės apie tave nuomonę, kad laidos sėkmė ir nesėkmė bus siejama tik su tavimi. Ir tikrai nebus taip, kad visada būsi garbinamas.
Teksto gyvybės sąlyga yra skaitytojai, vienintelis populiarinimo kelias - degančios jį parašiusiojo akys. Kai pasirodė jos knyga #fainiausiapasaulymočiutė, labai išgyveno, kaip reikės ją populiarinti. Apie tai svarstant viena draugė, kurios vyras yra rašytojas, pasakė, kad reikės keletą pristatymų surengti. Kiek? Penkis kokius - patvirtino. Oho, galvojau. Dabar jau praėjo dveji metai, vasario pradžioje vyko į Kazlų Rūdą šios knygos pristatyti… 63-iąjį kartą. Dar vyksiu į Jurbarką, vėliau - į Šilutę, Skuodą… Su Aiste Plaipaite, padedančia gyvinti tuos pristatymus muzika ir pokalbiais, esame pakviestos į Airiją. Nesakau, kad visur (ar kur nors) miesteliuose dėl norinčiųjų atvykti su mumis susitikti susidaro spūstys ir nebelieka kėdžių, tačiau į bibliotekas įsiprašome ne pačios. Vadinasi, poreikis išgirsti apie Lietuvos istoriją yra.
Per visą šį laiką supratau daugybę skirtingų dalykų. Pavyzdžiui, yra Bibliotekos ir yra bibliotekos. Vienose dirba entuziastingi žmonės, negalintys nurimti, kol skaitytojams neatvežė VISŲ autorių, kitose tvyro požiūris „na va, kažkaip judam judam, krutam krutam, gyvenam gyvenam“, gal ir gerai, kad atvykot. Kai kuriose dirba bibliotekininkės, ne tik pateikiančios gilią tavo knygos analizę, kai pristato kaip viešnią, bet ir kažkokiu būdu mobilizuojančios visą miestelį prikept kepinių, visus apskambinti ir pakviesti į renginį. Didelė laimė buvo susitikti visokių visokiausių žmonių. Nuo tų, kurie verkė, nes sakė turėję labai panašaus optimizmo tremtinę mamą ar močiutę, iki tų, kurie ateidavo po renginio pamoralizuoti, kad ne visiems tremtis buvo liūdna patirtis ir kad „gniuždau jų orumą“. Nuo tų, kurie į renginį atėjo netyčia, o jo pabaigoje vedė už knygas per „Revolut“, iki tokio vieno durno trolio Panevėžy, kuriam turėjome grasinti policija - tik tada jis apleido salę.
Tremtinių namuose viena moteris nuogąstavo, kad turi keturis vaikus, tačiau niekas apie ją neparašė knygos. Ir su nuoskauda, ir su mintim, kad „va tu tai gera anūkėlė“. Ne iškart aš ta gera anūkė tapau. Vaikystėj apie partizanų bunkerius klausyt buvo pabodę, Aukštaitijos istorikai kurį laiką buvo mane nurašę kaip prastą žurnalistę, kuri „dirba radijuje, bet į paminklų atidengimus su močiute neatvyksta“. Man dieviškai pasisekė, kad Močiutė tokia ilgaamžė. Visą šį laiką šita knyga, drįsiu manyti, irgi jai palaikė gyvybę. Kas nors užveždavo pyragų, Richardas, mano kolega iš televizijos, maldamasis Aukštaitijoje kaskart darydavo lankus, kad tik pažiūrėtų, kaip laikos močiutė, ir drauge pakikentų. Yra skambinę Seimo narių, prašančių Močiutės kontakto, nes jų prašė rinkėjai. Močiutė ir toliau mane moko, kad nereikia perspaust, kad jau gana kankintis, kad nebereik tiek lakstyt su knyga. Nereik pervargt, reik būt su vaikais ir nekišt visiems to savo „juodo darbo“. „Apsramynk, niekas gi neliepia išparduot viso tiražo“, - sakė praėjus kokiems trims mėnesiams po knygos išleidimo.
Apsimoka, jei nors vienas iš šimto mokinių pasako: „Nežinojau, kuo lageris skirias nuo tremties, bet dabar žinau.“ Jei graži močiutytė rausvais skruostais pasidžiaugia pirmąsyk perskaičiusi tremtinių prisiminimus, kuriuose tiek daug akcento tam, kaip jie jautėsi. Kad prisiminimai apie lagerius ir tremtį - kad ir kaip makabriškai tai skambėtų - dėl Močiutės humoro ir gyvybingumo turi ir „linksmąjį kampą“. Apsimoka, jei kas nors ateina papasakot, kaip gimė tame kaime, kur močiutė kalėjo. Arba kad neš knygą anūkams, kad jie nenustotų mylėt Lietuvos. Iš istoriko Norberto Černiausko išmokau, kad tam, kad pats nepavargtum nuo savo knygos, turi vis iš naujo ją paskaitinėti ir rasti pasakojams naujų detalių. O pati iš savęs išmokau dar daugiau: apie Lietuvą, dialektus, maršrutus, viešąjį transportą. Išmokau viešai kalbėt priešais tikrus žmones, o ne vien įsivaizduojamiems, ir kalbėti, o ne vien kažką vesti ar moderuoti. Man viskas dar ir kaip apsimokėjo.
Kartą važiavau į konferenciją ir joje susipažinau su „BBC Europe“ redaktoriumi. Po kiek laiko jis man paskambino ir paklausė, ar negalėčiau parašyti kelių sakinių jų interneto portalui apie emigrantų dalią. Bet tuo metu buvau išvykusi savaitgaliui į Barseloną. Atsimenu tokį keistą momentą - pasakiau jam, kad esu Barselonoje, o jis tyli. Tik po to supratau, kad šiais laikais nedaryti kažko vien dėl to, kad esi kitoje šalyje, yra kvaila. Porą metų dėl to labai graužiausi. Po kiek laiko jis vėl man paskambino. Tada Lietuvoje buvo įvedamas euras. Mečiau visus savo darbus ir tekstą parašiau strimgalviais. Tai tokių bendradarbiavimų būta, bet jie nepastovūs.
Mėgstu keliauti. Jei niekur neišvažiuoju, nesugebu sutvarkyti savo gyvenimo taip, kad atsiribočiau nuo darbo. Net ir per atostogas vis tiek kažką darau: tai vedu kokį renginį, tai suredaguoju kokio draugo vertimą, tai įgarsinu ką nors, tai padarau kokią laidą už kolegą. Kad to išvengčiau, susiplanuoju kelionę, išvykstu kelioms savaitėms į Aziją, kad tikrai nieko papildomo nedaryčiau. Bet išvykusi neturiu jokių ypatingų pomėgių, man tiesiog patinka bendrauti su žmonėmis, maudytis, skaityti knygas paplūdimyje, eiti į meno galerijas, ilgai vaikščioti.
Mėgstu pabėgioti, nueiti į baseiną. Mėgstu neprisivalgyti nesąmonių, bet aklai neseku jokiu mitybos planu. Buvo gyvenime visokių etapų - saldumynų nevalgymo, mėsos atsisakymo, dietų.
Esu girdėjusi iš kolegų ir dabar tai pastebiu pati, kad mažesniuose miesteliuose tave labiau atpažįsta. Neseniai buvome nuvažiavę į Skuodą. Filmavimas užtruko, teko ilgai lūkuriuoti lauke, nebuvau pasiėmusi šiltų drabužių, todėl pasukau į dėvėtų drabužių parduotuvę. Ten buvo daug žmonių. Kai kurie iš jų ne tik žiūrėjo, bet ir priėjo, klausė, ar aš iš Skuodo, ką veikiu devėtų drabužių parduotuvėje, gal darysiu reportažą. Gal tada pirmąsyk ir supratau, kad darbas televizijoje skiriasi nuo kitų darbų, nes žmonės įsivaizduoja, kad turi būti kažkiek įdomesnis už kitus. Tačiau taip nėra, gal tas įpareigojimas ir yra jiems tai įrodyti.
Knyga „Fainiausia pasauly močiutė“
Živilė savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos. Birželio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kvietė į žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „Fainiausia pasauly močiutė“ pristatymą.
Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą.
„#fainiausiapasaulymočiutė“ žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai - siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Živilė Kropaitė-Basiulė ir Liudas Basiulis susilaukė vaikelio. Porai gimė mergaitė, kurią jie pavadino Dorotėja. Živilei ir Liudui Basiuliams vaikas - antras šeimoje. 2018-ųjų balandį jiems gimė sūnus Vėjas.
„Su kauki gimdei? - bene pirmas klausimas iš ką tik paskambinusios močiutės. Bet niekada nepamirštame ir nepamiršime, kad jie - Vilniaus gimdymo namų mums dovanos. „Esame labai apdovanoti, ir kitaip čia nepasakysi. Kodėl gi nepavadinus Tavęs, miela dukra, dovanos vardu. „Jaučiuosi gerai. Kaip ir per pirmą nėštumą, taip ir per šį - viskas puikiai, lengvai, ko negalėčiau pasakyti apie gimdymą. Žinoma, nerimą dėl viruso jaučiu ir kar...
Živilė Kropaitė-Basiulė savo feisbuke papasakojo apie ne itin linksmą 38-ąjį gimtadienį. Įrašu žurnalistė sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt. „Nėr, sakykime, labai linksmas mano gimtadienis. Pirmoje iš nuotraukų - dukrutė, su kuria šeštadienį nugulėm į ligoninę, antroje - nežmoniško dydžio rožės, kurias „European Startup Village Alliance“ moderavimo dienos pabaigoje gimtadienio proga įteikė organizatoriai. Dar niekad gyvenime nesu gavus tokios puokštės ir niekad gyvenime su vaiku nebuvau gulėjusi ligoninėje.
Po pusiau nemiegotų parų šįryt palatos „prieangyje“ tyliai išsifenavau plaukus, kad nieko negirdėtų gretimose palatose gulintys vaikučiukai, ir išsėlinau Rotušėn, kur kalbinau komisarę, du ministrus ir dešimtis žmonių, kurie nenutuokė manų kontekstų. Nesakau, kad tai labai sunkus gyvenimas - niekad taip jau ir nebesakysiu, matydama vaizdus iš Rusijos užpultos Ukrainos, kur tėvų nebeturintys vaikai vienas kitą slepia griuvėsiuose. Ir turbūt jis tiesiog atspindi bei atitinka mane - su vaikais noriu būt kiek galiu: miegoti vienoje lovoje, žindyti juos iki „per ilgai“, myluot ir nešiot kiek nebepajėgia rankos. O tada, kai galiu, - dirbti, nes darbą aš myliu ir stengiuos į jį sudėt visas nuoširdžiausias savo pastangas, visą sukauptą patirtį ir visą savo profesinę širdį. Ačiū mano šeimai, kad suteikia galimybę būti savimi - žinau, kad sunku, bet suteikdami šansą dirbti net ir „tradiciškai moterims nepriimtinomis aplinkybėmis“ jūs darote mane laimingą ir ženkliai prisidedate prie moterų ir vyrų lygybės rodiklių gerinimo. Vyrui Liudui, močiutėms Valdai ir Birutei, seneliams Vytui ir Arvydui. Net ir (vaikų) promočiutei Onai, kurios pamokymai atrodo pertekliniai, bet be proto džiaugiuosi, kad juos tebegirdžiu.
Močiutės netektis ir atminimas
Gimtadienį mininti Živilė Kropaitė savo įrašu, skirtu anapilin iškeliavusiai močiutei, sutiko pasidalinti įrašu su portalu Žmonės.lt. „Mylima mano Močiute, Šiandien lygiai mėnuo, kai Tavęs nebėr su mumis. Vakare buvau Bernardinuose. Nieko kito iš gyvųjų nebuvo, tai aš raudojau ilgai ir garsiai, kol išgirdau pagarbų „atsiprašau, tuoj uždarysiu bažnyčią.“ Rasiu dar atidarytų, Močiut. Tu niekad labiau nenudžiugdavai, nei tais atvejais, kai paskambinus pasakydavau, kad buvau mišiose, ką jau kalbėt apie išpažintį. Sekmadienį sutartinai kalbėsime maldas už Tave. Man atrodo, kad mes gražiai Tave palaidojom. Aprengėm tautiniu kostiumu, kurį buvai paruošusi. Buvo gėlių ir žmonių, daug juodos spalvos ir ašarų, slaptam kambariuky buvo ir brėėėndžiā, kaip tu mus ir mokei, kad reikia. Stovėjom prie kūno - atgiedojusi šitiekoj laidotuvių, sakei, kad šitaip pritinka. Buvo gyva arfa ir „Mėnulis tikras tėvas jo“ su Mikalaucku. Ne gyvai, bet įrašas. Užtat gyvai atėjo daug nuostabių, mums svarbių žmonių; beje, netikėtai - ir Česlovas Juršėnas. Pasakojai, kaip ėjai „prieš jį agituot“, nes ne iš tors partijos. „Ko Lietuvų nAikinat“, viešam agitaciniam susitikime klausei. Sakei, kad jis išsigando, o tada tu juokies: ko sūnų tik vienų tūrit? Papasakojau per šermenis šitą. Nepasimetė. Sakė, kad nesvarbu, kad sūnus tik vienas - užtat anūkų yra, daug pasiekę ir Lietuvą kuria. Šypsojomės. Aukštos kultūros tas Juršėnas, aukšto lygio Tu, kad net per šermenis mus prajuokini.
Laidotuvių namai, supratę, kokią Močiutę laidoja, ėmė daryt nuolaidas ir mums labai daug padėti. Bet visai tai, aišku, yra paviršius. Tau tarsi reikėdavo, kad viskas padabnai būtų paviršiuje, bet - sakytum, labai ironiška - iš nieko kito, o tik iš Tavęs, išmokau paties tyriausio ir gilumiškiausio vidinio jausmo - besąlygiškos meilės. Iš Tavęs ją patyriau, dėl Tavęs tikiu, kad ją mokėsiu perduot vaikeliam. Kad ir kokia netobula, nuodėminga ir nevykus mama moku būt. Tu tik mylėk vaikelius, mylėk, nepyk ant jų, jie gi tik vaikiukai, sakydavai. Mano vaikai nespėjo užmegzt su Tavim ryšio. Važiuot pas sunkiai besijaučiančią Promočiutę jiems buvo tiesiog nuobodu, kad ir kiek aš stengiaus… Kaip esu dėkinga, kad jiems atleidai. „Ar aš galėč pykt, Živyle? Dabok, kas svarbu geriau.“ Kas kitas man dabar taip sakys, Močiutyte? Kas kitas pamokys visko svarbiausio - visada kliautis sąžine, nuryt bereikalingus vaidus, mylėt, tikėt ir nieko niekada neskriausti. „Jei kas tavi skriaus, vaikela, atvažiuok paskalbėt su manim Švedriškēn“, sakei ligoninėje, manydama, kad mirsi iškart ir lengvai. Bet Tavo kelias į mirtį nebuvo lengvas. Toks nelengvas, kad aš iki šiandien kankinuos nesupratusi, kaip taip įmanoma: tiek lagerių, tiek mirčių, tiek atimtų jėgų, tiek siaubo ir neteisybės, ir dar ta baisi pabaiga.
Kas taip kvailai sugalvojo gyvenimo dėsnius? Tu vis bijodavai, kad tik nemirtum žiemą. Kad mums visiems neprikeltum nepatogumų. Bet nebijok, Močiute. Mums buvo visai patogu. Kitaip nei kitur, Švedriškėj buvo pasnigę. Važiavom per gražiausią pasauly girią visa kolona, beprotiškai atsargiai ir elegantiškai snyguriavo. Tą pačią girią, kur vaikystėj tu man baksnojai pirštu, kad ir ten, ir štai ten partizanų bunkeris, o aš mirksėdavau nesuprasdama, kam čia tiek apie tuos bunkerius reikia. Gerai, kad bent vėliau supratau. Keturi kunigai ir pilna bažnyčia. Daug mylimų ir gerbiamų. Meras, kuris net nesiveržė sakyt kalbos ar dar kažkaip naudotis auditorija. Tu visada sakei, kad geras Ignalynās mėras Ragaišyyyyyys, kad ir „ne iš tos partijās“. Veterinorius, gyvūnus myli, mylės ir žmones. Aš ilgai graužiaus, kad nepakalbėjo mūsų mylimas Abarius, bet paskui parašė labai gražų „vietoj in memoriam“, tai graužiaus mažiau. Man nebereik tiek graužtis dėl išorinių nesklandumų, ar ne tiesa, Močiute? Mylėt savā šeimų, mylėt Lietuvų, vyskas. Manęs niekas dabar neskriaudžia, Močiute. Labai svarbu Tau tai pasakyt Bet net ir niekam neskriaudžiant, man noris kasdien su Tavim kalbėtis. Paklaust, ką manai apie Trumpą. Kaip vyrt sriūbų. Agurkus kaip raugt ar pyragiokas kaip yškepa. Man daug kas sakė, kad ir taip ilgai gyvenai, ir taip aš turiu džiaugtis. Apsistačiau sakytojais, kad viską, ką įmanoma, padariau dėl Tavo atminimo. Apsikroviau tolimom kelionėm, tikėtojais manimi ir „mano reikšme“ saugant šitos dieviškos šalies istoriją. Gimtadienių organizavimais, vaikų ligomis, įprastu kasdieniu gyvenimu. Jau viskuo ir visaip šitą skausmą bandžiau nuo savęs nustumti. Ir mintim, kad kitur ne šimtamečiai seneliai miršta, o miršta vaikai. Ir kad kitur vyksta karas. Ir kad nieko nėra amžino, ir negi aš norėjau, kad gyventum du šimtus metų. Gal ir nenorėjau, bet vis tiek raudu, kad ne taip dažnai aplankiau. Kad vieną sykį, kai jau tau buvo labai sunku, popikčiai pasakiau, kad jau viskas, vaikus turiu vežt į būrelius. „Vaikams manęs reikia“, paaiškinau. „Ir man raikia“, sakei. Bet aš vis tiek išvažiavau. Kaip kraupiai gaila. Kiek dar daug aš nežinau apie gedėjimą. Kiek daug nežinau apie viską gyvenime. Ir kaip stipriai tikiu, kad besąlygiškos meilės pamoka mane išgelbės nuo šito kraupaus skausmo. Neturiu kito pasirinkimo. Tikėk manim ir mano gebėjimu nuo jo išsivaduot. Tikėk, kad vieną dieną užteks jėgų įžengt į Tavo namus ir sukvėpuot viską, kas Tavęs liko šioj žemėj. Geros Tau Dangiškos karalystės, #fainiausiapasaulymočiute. Myliu Tave amžinai, o pavasarį - pažadu - pakrikštysiu vaikelius“, - rašė Živilė Kropaitė.
Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu. „Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę . 95 is the new 90 90 is the new 80 so one can only hope that 40 is the new 25 Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, - rašė Živilė. Primename, kad Živilės močiutė mirė sausio pradžioje. „Ona Butrimaitė-Laurinienė (slapyv. Daina), #fainiausiapasaulymočiutė 1929.03.23-2025.01.06 Atsisveikinimas Vilniuje, šarvojimo salėje Pacų g. 4 (šalia Petro ir Povilo bažnyčios) rytoj (antradienį) 16-21 val ir poryt (trečiadienį) 8.30-9.45. Šv. Mišios Švedriškės bažnyčioje trečiadienį (sausio 8d) 12.30 (Ignalinos raj). Laidosime iškart po Mišių Švedriškės kapinėse, šalia Močiutės tėvelių Jono ir Julijos, brolio Balio ir brolių partizanų Povilo (Vaidilos), Broniaus (Trimito) ir Stasiuko (Keršto). Ilsėkis ramybėje, Močiutyte“, - tąkart rašė Ž.Kropaitė-Basiulė.
Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
Svarbiausios pamokos ir vertybės
Viena iš svarbiausių pamokų, kurią Živilė prisimena ir perduoda savo dukroms: nelaukite princo ant balto žirgo, ant žemės stovėkite savomis kojomis. Ji skiepija tolerancijos, pozityvumo, pagarbos kitai tautai, kitai spalvai, kitokiam gyvenimo būdui vertybes. Šalia Živilės negalima neigiamai kalbėti apie jokį kitą žmogų. Ji visada stengiasi suprasti, pateisinti, net jei tas žmogus ir nėra jai gero linkintis. Būtų jos valia, patyčių kultūros liktų daug mažiau.
Iš močiutės ji išmoko labai didelės meilės Lietuvai. Anksčiau būdavo iš tų, kurie žino, kad visur kitur yra geriau, kad pas mus blogai tas ir anas, kad čia visi geria. O močiutė visada sakydavo: „Kaip čia taip tu, vaikela, varai ant savo šalies?“ Dabar supranta tuos, kurie mato, kas yra negerai, moka apie tai kalbėti, bet nejuodina Lietuvos. Turime suvokti, kad šitiek metų prabuvus už geležinės uždangos ir šitiek metų prabuvus priespaudoje yra neįtikėtina, kokiais tempais einame pirmyn. Prisimena, kartą važiavo į Jungtines Amerikos Valstijas ir kartu keliavo šveicaras. Jis buvo lankęsis mūsų šalyje, „Login“ festivalyje, ir pabrėžė, kad daugeliu atvejų Vilnius yra modernesnis net ir už Šveicariją.
Ji visada kartoja, kad svarbiausia yra sąžinė. Kad ir ką daro, žiūri, ar nenusižengia savo sąžinės dėsnimas. Tiki, kad iš močiutės perėmė humoro jausmą.