Konstitucinė vaiko teisė gyventi ir augti savo šeimoje
Konstitucinė vaiko teisė gyventi ir augti savo šeimoje
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija (LR Konstitucija) vaikystę išskiria kaip vieną pagrindinių visuomenės konstitucinių vertybių. Vaikai yra lengvai pažeidžiama socialinė grupė, kurios apsaugai yra skiriamas didelis dėmesys, siekiant užtikrinti tinkamas vaikų vystymosi sąlygas. Vaikų teisių apsaugos reglamentavimu pasižymi ne tik dabartinė LR Konstitucija.
Reglamentavimo užuomazgos pradėjo formuotis nuo pirmųjų lietuviškų kodifikuotų aukščiausios teisinės galios aktų, t. y. Minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio aktai pasižymi progresyvia vaiko teisių ir laisvių apsauga, prilygstančia dabartinei susiformavusiai teisei. Iš teisėtos santuokos atsiradę vaikai buvo ginami dar jiems negimus, jų teisiniai interesai buvo užtikrinami per nėščiosios perspektyvą. Nėščiai moteriai buvo draudžiama įgyvendinti mirties bausmę, našlėms buvo leidžiama sudaryti naują santuoką, o tėvams tyčia nužudžius savo vaiką buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nepilnamečių apsauga buvo išplėtota globos institutu, apsaugančiu vaiką ir jo turtą tėvų mirties atveju. Statutuose ekonominių teisių reglamentavimas pasižymėjo tuo, kad vaikų teisės ir jų apsauga priklausė nuo jų lyties ir amžiaus. Pilnametystės sulaukę vaikai pasižymėjo plačiausiu vaikų teisių užtikrinimu. Berniukai tapdavo pilnamečiais sulaukę 18 metų, o mergaitės - 15 metų, o pagal Trečiojo Statuto reglamentavimą - 13 metų. Mergaitės įgaudavo pilną teisę sudaryti santuoką be jokių tėvų draudimų, tačiau esant tėvų ar globėjų nepritarimui galėdavo prarasti savo kraitį. Tiek sūnūs, tiek dukros turėjo teisę paveldėti tėvo bei motinos turto dalį. Tėvų atskirtas turtas sūnums buvo jų savarankiško gyvenimo pagrindas, o dukros teisę valdyti priskirtą turtą įgaudavo tik po santuokos sudarymo. Statutuose atsiskleidžia ir vienas iš pagrindinių teisės principų - asmens atsakomybės tik už savo veiką principas, kuris pasireikšdavo tėvų nusikaltimo padarymo atveju, kai vaikai neatsakydavo nei savo turtu, nei laisve už tėvų neteisėtas veikas. Analogiška teisinė apsauga buvo įtvirtinta brolių ir sesių nusikaltimo atveju. Vis dėl to analizuojant istorines Lietuvos konstitucijas galima pastebėti, kad vaikų teisės nebuvo nuolatinis visuomenės prioritetas. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje vaikų teisėms skiriamas dėmesys daugiau apėmė visuotines konstitucines žmogaus teises, kaip asmens laisves, saugumo užtikrinimo ir paveldėjimo teises, kurios buvo taikomos bajorams ir tam tikrais atvejais miestiečiams. Vienintelis Konstitucijos straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis vaikų teises, buvo susijęs su karaliaus sūnų teise į išsilavinimą, siekiant juos paruošti paveldėti būsimą sostą. Lietuvos Tarpukario Konstitucijose pradėtas plačiau vystyti vaikų teisių instituto reglamentavimas. Vaikams buvo užtikrinta teisė į sveikatos apsaugą, socialinę gerovę, nemokamą pradinį mokslą. Didžiausia pažanga, susijusi su vaiko teisių instituto išplėtojimu, buvo padaryta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir išleidus 1990 m. kovo 11 d. Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Akte buvo numatyta vaiko teisių apsauga, garantuojanti vaiko teisę į vaikystę, rūpybą, sveikatą, socialinę paramą ir nemokamą mokslą. Toks reglamentavimas buvo perkeltas į 1992 m. Apibendrinant vaiko konstitucinių teisių raidą nuo LDK laikotarpio iki šių dienų galima daryti išvadą, kad kiekvienas atitinkamo laikotarpio aukščiausios galios teisės aktas atspindėjo tuometines visuomenės vertybes ir realijas.
Šeima - visuomenės pagrindas
Valstybė, teisės pagalba reguliuodama visuomeninius santykius, siekia juos kryptingai formuoti bei transformuoti, kad būtų įgyvendinta šiandienos poreikius atitinkanti tiek materialinė, tiek moralinė gerovė. Šiai sričiai ypatingas dėmesys skiriamas siekiant visaverčio įsiliejimo į pažangiausių pasaulio valstybių propaguojamas vertybes. Žmogaus teisių apsauga tampa ne vien deklaratyvia valstybės veikla, privalomai ji traktuojama kaip visokeriopos gerovės pamatas bei siektinas tikslas, kurio svarbą pabrėžia visos Europos teisinė sistema. Žmogaus teisių ir teisėtų interesų kontekste ne paskutinės reikšmės mūsų dėmesys skiriamas šeimai, kaip visuomenės tęstinumo ir naujos kartos auklėjimo bei ugdymo garantui. Šeimos gyvenime susipina biologiniai ir socialiniai, materialiniai ir dvasiniai, doroviniai ir psichologiniai procesai. Todėl šeimos santykiai yra specifinis teisinio reguliavimo dalykas, kur nukreipta ne tik teisės, bet ir moralės, ideologijos, religijos įtaka.
Kartu su šeimos svarba visuomeniniame gyvenime išryškėja ir vaiko - socialiai labiausiai pažeidžiamo šeimos teisinio santykio subjekto - teisių ir jų apsaugos teisinio reguliavimo svarba. Iš šios vaiko teisių ir interesų apsaugos kyla teisinė priemonė, kuri turi būti nukreipta apsaugoti vaiko teisę būti savo tėvų išlaikomu bei teisę gyventi ir augti savo šeimoje kartu su tėvais. Dėl šios priežasties išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo teisinio reguliavimo ypatumai nėra sulaukę didelio tyrėjų dėmesio. Tai kai kuriuos aspektus aptaria nagrinėdami kitas, su šeimos nariais, tarp jų ir vaikų teisėmis, susijusius klausimus. Išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika. Šias problemas palyginti su kitos kategorijos bylomis yra ženklus. Dėl šios priežasties išlaikymo vaikams priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo reglamentavimo bei taikymo problemos reikalauja nuodugnios jų analizės. Aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šeimos teisės normų taikymas ir aiškinimas.
Šeima valstybės teisinio reguliavimo srityje užima ypatingą padėtį, kadangi ji, kaip itin sudėtingas visuomeninio gyvenimo reiškinys, yra kertinė socialinio egzistavimo forma. Ši smulkiausia sociumo ląstelė dėl neordinarios savo funkcijos užtikrinti visuomenės tęstinumą sulaukia ne tik moralinės, ideologinės, bet ir teisinės įtakos. Atsižvelgdamos į šeimos prasmę ir reikšmę, siekia turimais instrumentais ją saugoti bei kartu reguliuoti. Dėl šios priežasties visuomeniniai šeimos santykiai tampa specifiniu teisinio reguliavimo dalyku, kur daug dėmesio skiriama tėvų ir vaikų santykiams, tėvų valdžios turiniui, vaikų teisės apsaugai.
Siekiant apginti ir kad reikia nuolat gerinti vaikų padėtį visame pasaulyje ir jų vystymąsi bei auklėjimą taikos ir saugumo sąlygomis, priimta keletas tarptautinės reikšmės teisės aktų. Svarbiausias iš jų - 1989 m. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (toliau - Vaiko teisių konvencija), kurią Lietuva ratifikavo 1995 m. liepos 3 d. Šio dokumento priėmimas dar kartą patvirtina jį pasirašiusias šalis įsipareigojimus vaikų padėtimi daugelyje pasaulio vietovių, kur ji dažnai tebėra kritinė dėl nevienodos socialinės sąlygos, o tai tik dar kartą parodo, kad būtina imtis neatidėliotinos ir veiksmingos priemonės tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu. Vaikų augimo ir gerovės aplinkai, turi būti suteikta reikiama apsauga ir pagalba, kad šeima galėtų prisiimti visas pareigas visuomenei. Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinta nemažai principinių nuostatų, svarbių nagrinėjamos temos aspektu.
Tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus pagrindai išplaukia iš 27 straipsnio antros ir ketvirtos dalių: tėvams arba kitiems vaikus auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes; tuo tarpu valstybė imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už juos atsakingų asmenų tiek valstybės viduje, tiek užsienio. Be to, valstybė deda visas pastangas, kad būtų pripažintas bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas. Todėl pagrindinis tėvų ar teisėtų globėjų rūpestis turi būti vaiko interesai. Vaiko teisė gyventi su savo tėvais numatyta minėtos konvencijos 9 straipsnyje. Jame valstybės įpareigojamos užtikrinti, kad vaikas nebūtų skiriamas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ar taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesais. Šiuo atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Šiais klausimais. Tai reiškia, kad vaiko paieškoms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio. Šio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą ar atitinkamą organą nacionaliniai įstatymai numatyta tvarka.
Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nėra vienintelis tarptautinis teisės aktas, kuriame tarptautinė bendruomenė pasisako apie vaiko teises ir laisves. Ypatingos vaiko apsaugos būtinumas taip pat numatytas 1959 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje Vaiko teisių deklaracijoje ir pripažintas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Įsipareigojimas ypatinga vaiko teisių apsauga išreiškiamas ir Tarptautiniame pilietiniame ir politiniame teisių pakte (23 ir 24 straipsniuose), Tarptautiniame ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame teisių pakte (10 straipsnyje), taip pat specializuotų įstaigų ir tarptautinių organizacijų, kurios rūpinasi vaikų gerove, įstatuose ir atitinkamuose dokumentuose. Čia vardintinos ir 1973 m. spalio 2 d. įsigaliojusi Konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo. Šioms šeimos santykiams, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės pagal santuoką, įskaitant išlaikymo pareigas nesantuokiniams vaikams. Čia paminėti tarptautiniai teisės aktai vaiko teisių apsaugai neskiria tiek daug ir tokio detalaus dėmesio, kaip Vaiko teisių konvencija. Čia vardinti tarptautiniai teisės aktai ir juose paminėtos tarptautinės teisės normos yra itin svarbios analizuojamos temos požiūriu.
Lietuvos Respublikos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, kad įsigaliojusios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti. Apibendrinant galima teigti, kad tėvų pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir tėvų pareigos užtikrinti, kad vaikas gyvens kartu su savo tėvais, reglamentavimas tarptautiniuose teisės aktuose parodo tarptautinių organizacijų, o kartu ir tarptautinės bendruomenės siekį ginti vaiko teises šioje srityje. Tarptautinės teisės normose suformuluoti standartai turi tiesioginę, imperatyviąją poveikį nacionalinei teisei, todėl čia vardintos teisės normos taikytinos ir Lietuvos teisėms, kas užtikrina vaikų teisių ir interesų apsaugą.
Vaiko teisės ir pareigos šeimoje
Aukščiausiu teisiniu lygmeniu Konstitucijos 38 straipsnyje teigiama: šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Šios nuostatos deklaravimas suponuoja būtinybę sukurti atskirą teisinio reguliavimo sritį - šeimos teisę, kurios institutai skirti reglamentuoti įvairias šeimos gyvenimo sritis. Vaikų bei tėvų tarpusavio teisės ir pareigos - itin svarbi įstatymų leidėjo reguliuojama sfera, kuri apima vieną iš šeimos teisės institutų. Be to, biologinė bei moralinė vaikų ir tėvų santykių prigimtis sąlygoja tėvų valdžios, kaip šeimos teisės instituto, egzistavimą, kurio tiesioginis uždavinys yra teisės normomis reglamentuoti asmens teises, pareigas bei teisėtus interesus, sudaryti jų įgyvendinimo bei teisinės gynybos galimybes. Detaliau nagrinėjant šio instituto normas išryškėja būtinybė aptarti tėvų valdžios sąvoką bei turinį.
Santuokos ir šeimos kodeksas reglamentavo nemažai dalių šeimos santykių, tokių kaip tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus, alimentinės tėvų pareigos, kurios savo prasme atitinka šiuo metu vartojamos tėvų valdžios sąvokos prasmę, nors taip ir nebuvo įvardintos. Kadangi šeima yra traktuojama kaip visos visuomenės tęstinumo garantas, o vaikai - kaip viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, todėl valstybė, pasitelkdama teisinius instrumentus, stengiasi apibrėžti skirtingus tėvų valdžios aspektus. Tai ne tik tėvų, bet ir valstybės reikalas. Užtikrinti iki pilnametystės juos išlaikyti. Toks lakoniškas tėvų valdžios įtvirtinimas suponuoja minėtos nuostatos išsamesnį bei nuoseklesnį reglamentavimą kituose nacionaliniuose teisės aktuose. Vienas iš jų - Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), kurio 3.155 straipsnio 1 dalis numato detalesnį tėvų valdžios turinį: tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizines ir protines kliūtis, sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Pasitelkiant analizę, kaip mokslinio tyrimo metodą, nesudėtinga detalizuoti minėtos teisės normos turinį: tėvų valdžia pateikiama tokia forma, kad kiekviena teisė tuo pat metu turi būti traktuojama ir kaip pareiga. Kadangi šios nuostatos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios ir sudaro vieningą derinį, tai nesilaikant vienos iš tėvų valdžios dalių, nevisavertiškai bus laikomasi ir kitos. Analizuojamos temos požiūriu tinkamas pavyzdys: nevykdant pareigos išlaikyti vaikų, kartu nėra tinkamai vykdoma ir pareiga rūpintis vaiko sveikata arba pareiga sudaryti palankias sąlygas visapusiškam ir darniam jų raidai. Tėvų valdžios įgyvendinimo teises ir pareigas turi abu tėvai: tiek motina, tiek tėvas. Iš to seka, kad abu tėvai yra vienodai atsakingi už savo pareigų įgyvendinimą. Tai sąlygoja tėvų valdžios lygybę, įtvirtintą CK 3.156 straipsnyje. Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) 2004 m. balandžio 19 d. nutartyje. Vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Tėvų gyvenant skyrium. Kartu tai atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą visų asmenų lygybės principą, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį bei Europos Tarybos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte nustatyta analogiška tėvų pareiga - vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti jo atstovai. Įtraukiami ir teisėti vaiko atstovai, kurie taip pat turi pareigą sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti šeimoje, rūpintis juo (6 straipsnio 1 punktas). Šiose normose, todėl tėvai turi užtikrinti savo vaikų teisių įgyvendinimą ir šiuo požiūriu. Šios pareigos yra labai glaudžiai susijusios su vaikų teisėmis. Pagrindinės visuotinai pripažintos vaiko teisės yra išvardintos Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, Europos Tarybos konvencijoje dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso, Hagos konvencijoje dėl vaiko apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje, Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje valstybės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaikų teises. Lietuva, būdama šios konvencijos dalyve, savo įsipareigojimus vaikų atžvilgiu įtvirtino nacionaliniuose įstatymuose. Šis įstatymas vaiko teises gina. CK savo ruožtu išvardina pagrindines vaiko teises ir pareigas šeimoje, kas atitinka minėtos konvencijos nuostatas. Tėvai, jei tai nekenkia vaiko interesams. Šios prigimtinės vaiko teisės atitinka tarptautinius teisės aktus vaiko teisių požiūriu. Be to, visi vaiko teisių elementai yra labai glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl pažeidus vieną iš šių vaiko teisių, pažeidžiamas visas vaiko teisių darinys. Nagrinėjamo tyrimo prasme išskirtina vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ir teisė būti aprūpinamam savo tėvų šeimoje. Tai tėvų valdžios turinys.
Tėvų pareigos išlaikyti vaikus
Tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus priskiriama prie turtinių tėvų pareigų, taigi patenka į turtinių šeimos santykių ratą. Be to, tai yra turtinė asmeninė (intuitu personae) prievolė, todėl jos negalima perleisti kitiems asmenims, taip pat negalima atsisakyti jos vykdymo. Aukščiausiuoju teismu, tėvų ir vaikų turtiniai santykiai pagal jų atsiradimo pagrindus gali būti reguliuojami šeimos arba civilinės teisės normomis. Šeimos teisės normos reguliuoja alimentinius tėvų ir vaikų santykius, t. y. šios knygos dvylikto skyriaus antrajame skirsnyje - Vaikų ir tėvų tarpusavio išlaikymo pareigos. Išlaikyti savo vaikus. Tai atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nuostatą, o taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normas. Minėto įstatymo 21 straipsnis įpareigoja tėvus sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis ir tobulėti, tėvai privalo auklėti savo vaikus humaniškais, geraisiais žmonėmis. Šio straipsnio antroje dalyje, vadovaujantis tėvų valdžios lygybės principu, abu tėvai vienodai įpareigojami rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Nacionalinės teisės nuostatos...
Visų pirma, vaiko išlaikymas yra neišvengiamas tėvų pareigos, kurios kyla iš tėvų ir vaiko ryšio, todėl jos yra neišvengiamos ir neatskiriamos nuo tėvystės. Vaikų išlaikymo pareiga yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Vaiko teisių apsaugos pagrinduose ir kituose teisės aktuose. Taip pat svarbu paminėti, kad vaiko išlaikymo pareigos yra ne tik turtinio pobūdžio, bet ir auklėjamojo pobūdžio. Tėvai privalo ne tik materialiai aprūpinti vaiką, bet ir jį auklėti, rūpintis jo dvasiniu ir fiziniu vystymusi.
Šeimos kodekso 3.192 straipsnyje numatyta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Jei tėvai nesudaro sutarties dėl vaikų išlaikymo, išlaikymas priteisiamas teismo tvarka. Pagal Civilinio kodekso 6.64 straipsnį, išlaikymo dydis nustatomas atsižvelgiant į vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir kitas aplinkybes. Vaiko poreikiai apima išlaidas maistui, drabužiams, būstui, sveikatos priežiūrai, ugdymui ir kt. Tėvų turtinė padėtis apima jų pajamas, turtą ir kitas galimybes.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numato, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tai reiškia, kad išlaikymo pareiga tenka abiem tėvams lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo jų santuokinės padėties ar gyvenamosios vietos.
Aukščiausiojo Teismo praktikoje dažnai sprendžiami klausimai dėl išlaikymo dydžio nustatymo. Teismas, nagrinėdamas tokias bylas, atsižvelgia į visus vaiko poreikius ir tėvų galimybes, siekdamas užtikrinti vaiko interesus. Svarbu, kad vaiko išlaikymo klausimai būtų sprendžiami kuo greičiau ir efektyviau, siekiant užtikrinti vaiko gerovę.
