Adomo Mickevičiaus Moterys ir Šeima
Adomo Mickevičiaus Moterys ir Šeima
Didžioji Adomo Mickevičiaus mūza Marilė yra pasakiusi, kad kiekvienas, atsidūręs šalia jo, taps nemirtingas.
Galima sakyti, kad visoms moterims, lydėjusioms A. Mickevičių jo gyvenimo kelyje, ši pranašystė išsipildė. Jų mintys, žodžiai, žvilgsniai, šypsenos ir siluetai visiems laikams pasiliko jo kūriniuose, amžininkų atsiminimuose, poeto biografų knygose, muziejų ekspozicijose.
Adomas Mickevičius: Asmenybė ir Pradžia
Adomas Bernardas Mickevičius (lenk. Adam Bernard Mickiewicz, 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko - 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje) - vienas žymiausių lenkų ir lietuvių poetų, romantizmo epochos atstovas, kurio gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva.
Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pagal vienus šaltinius Zaosėje, pagal kitus - Naugarduke, advokato, 1794 m. sukilimo dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos, dvaro ekonomės duktės Barboros Majevskos šeimoje kaip antras vaikas iš penkių.
Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų-Mickevičių giminės, kurios atstovai gyveno Rodūnės apylinkėse iki XVII a. pabaigos, kai išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors laikė save lietuvių kilmės bajorais. Poeto tėvai save vadino lietuviais, Lietuvą - tėvyne.
1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, Adomas Mickevičius, palaidojęs tėvą, tų pačių metų rugsėjo 10 arba 12 d. atvyko į Vilnių. Apsigyveno Bukšos namuose, po kelių dienų persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus, kuris globojo neturtingus studentus, butą, buvusį Rektorių name tarp Pilies ir Skapo gatvių.
1815 m. rugsėjo 18 d. Adomas Mickevičius priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją tam, kad gautų stipendiją ir turėtų pinigų pragyvenimui.
Pirmaisiais metais Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Daug bendravo ne tik su kaimynais Tomu Zanu bei Pranciškum Jeronimu Malevskiu, bet ir su kitais studentais: būsimuoju Filomatų prezidentu Juozapu Ježovskiu bei Anupru Petraškevičiumi, Teodoru Lozinskiu.
Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją, klasikinę literatūrą dėstė profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, literatūros teoriją - literatūros profesorius Leonas Borovskis, matematiką ir astronomiją - Jonas Sniadeckis, chemiją - Andrius Sniadeckis.
1817 m. draugai įkūrė nelegalią studentų filomatų draugiją. Šūkis - „Mokslas, dorybė, tėvynė“. Draugija buvo padalinta į du skyrius. Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui.
1818 m. lenkų kalba žurnale „Tygodnik Wileński“ Nr. 125, Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“.
1819 m. vasario mėnesį minėto žurnalo Nr. 33, buvo paskelbtas Adomo Mickevičiaus kūrinys „Živilė". 1819 m. balandžio mėn. filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus sukurtas eilėraštis „Šaškės", skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui.
1819 m. gegužės - birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką.
1819 m. baigęs universitetą būsimasis poetas rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje paskirtas dirbti į Kauno apskrities mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų dydžio Kauną jis atvyko 1819 m.
Mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir net politinę ekonomiką.
Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Jis pasirūpino, kad mokykla visą laiką gautų Vilniaus leidinius „Kurjer Litewski“ ir „Dziennik Wilenski".
Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos, paruošė leidinio projektą.
1820 m. rudenį mirė motina.
1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „Odę jaunystei“, sukūrė daug baladžių, romansų: „Marilės kalnelį“, „Lelijas“, „Myliu“ „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt.
Šie kūriniai, draugui J. Čečiotui padedant, 1822 m. Kaune buvo išleisti kaip pirmojo rinkinio „Poezija“ I tomas.
Kaune mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.” iškalė ir metus - „1823”.
1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau caro valdžiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jų narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius.
Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje 1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. Literatų gatvėje, bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte, kur atvykęs iš Kauno apsistodavo.
Poetas buvo patalpintas į Bazilijonų vienuolyno patalpą. Mickevičius buvo vedamas tardyti Aušros Vartų gatve į buvusius Vyskupų rūmus. Poetas iškalėjo 6 mėnesius ir buvo paleistas iš kalėjimo 1824 m. gegužę, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą.
Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824 m. vasarą apsistojęs Kruonio dvare.
Profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus į kišenę 100 rublių, Adomas Mickevičius į tremtį išvyko 1824 m. spalio mėn. iš Vilniaus vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu.
1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į Sankt Peterburgą, kur susipažino su būsimais dekabristais - Kondratijumi Rylejevu, Aleksandru Bestuževu.
Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į Odesą. Kol pasiekė Odesą, valdžia sprendimą pakeitė ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve.
1826 m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai", sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu.
Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Gavęs tarnybą Maskvoje bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas.
1829 m. pavasarį artimi bičiuliai padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš Rusijos imperijos į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu, išplaukusiu iš Kronštato staiga, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą.
Adomas Mickevičius atkeliavęs į Vakarų Europą, pabuvo Berlyne, kuriame lankė Hegelio paskaitas, Drezdene, Prahoje. Pastaroje susipažino su čekų poetu Vaclovu Hanka.
1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su Antoniu Edvardu Odinecu pradėjo kelionę po Italiją, aplankė Florenciją, Romą, išvyko į Šveicariją ir sugrįžo į Romą.
Alpių kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer.
Apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, tačiau dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti.
Kai 1831 m. atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos į Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas.
Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno Paryžiuje.
1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams.
1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski".
1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos - literatūros sekcijos pirmininku.
Nuo 1840 m. Mickevičius Paryžiuje dėstė slavų literatūros kursą.
1848 m. Europoje kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei veiklai. Jis vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija, kuri buvo prisijungusi pietinės Lenkijos žemes.
1849 m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna".
Kilusi Krymo karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai.
Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. Adomas Mickevičius mirė.
Buvo palaidotas Monmoransi kapinėse netoli Paryžiaus. 1890 m. jo palaikai perlaidoti Krokuvos Vavelyje.
Adomo Mickevičiaus muziejus Vilniuje, Bernardinų g. 11, saugo poeto atminimą.
Adomo Mickevičiaus Mylimiosios
Vilniuje prie Bernardinų bažnyčios stovi granitinis Adomo Mickevičiaus paminklas. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio iškaltas veidas žvelgia į namų, kuriuose poetas 1821-1822 metais buvo apsigyvenęs, pusę. Vilniuje iškilusis romantikas yra gyvenęs keliuose namuose, tačiau būtent šiuose namuose praleistas laikotarpis jo gyvenime buvo reikšmingas ir kitaip - tai buvo audringi metai, kai budo, augo, šėlo jausmai, kai jo protą ir širdį užvaldė „dangiškoji mylimoji“ Marilė.
Dabar šiuose namuose veikia Adomo Mickevičiaus muziejus.
Pirmą kartą Adomas Mickevičius pamatė Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, 1820 metų rugpjūčio 15 dieną. Bičiulio Tomo Zano įkalbėtas tada jis nuvyko paviešėti pas draugą Michailą Vereščaką, Marilės brolį, į Tuhanovičių (dabar Karčovos, Baltarusija) dvarelį.
Adomui Mickevičiui tuo metu buvo dvidešimt dveji. Baigęs dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, jis mokytojavo apskrities mokykloje Kaune, gyveno labai skurdžiai ir jautėsi vienišas, vis svajojo sugrįžti į Vilnių, nes čia buvo likę jo draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti jo pirmieji eilėraščiai.
Gražiai sutvarkyta Vereščakų dvaro sodyba jį sužavėjo - tvarkingas namas skendėjo išpuoselėtame sode, o atokiau stovėjo atskiras namelis svečiams, kurių šiuose vaišinguose namuose niekada netrūkdavo.
Poilsis draugo dvarelyje Adomui žadėjo nemažai džiaugsmų: pasijodinėjimus žirgais, skanius pietus, kriaušes, obuolius, vyną, arbatą... Bet likimas jam buvo parengęs didesnę dovaną.
Užėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas pamatė ant kėdės baltą suknelę, pamėgino įsivaizduoti, kaip gi galėtų atrodyti mergina, kuri ta suknele vilkėjo, ir išvydo tikrą angelą. O kai tą „angelą“, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių.
Mėlynakė šviesiaplaukė Marilė buvo jaunesnė, gimusi 1799 metais, tačiau tą pačią, kaip ir A. Mickevičius, dieną - gruodžio 24-ąją, ir paskui šis sutapimas jiedviem pasirodė reikšmingas ir lemtingas.
Mergina buvo išsilavinusi, žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti, sakoma, rūkė pypkę.
Kai susipažino su jaunu mokytoju iš Kauno, jau turėjo išrinktąjį - kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose.
Esama nuomonių, kad Adomo Mickevičiaus meilė Marilei Verešakaitei-Putkamerienei yra pervertinama. Su kita moterimi, sakoma, nepaprasta gražuole, jo meilės ryšys truko ilgiau.
Vos pradėjęs dirbti Kauno apskrities mokykloje Mickevičius susipažino su gydytojo Juozapo Kovalskio šeima. Karolina Kovalska (1793-1855) buvo keleriais metais vyresnė ir jau augino ketvertą vaikų, tačiau sužavėjo Adomą pūsdama žarijas po kavinuku - įkaitęs, išraudęs veidas poetui pasirodė lyg angelo, lyg deivės Veneros.
Ir pati Karolina iš karto ėmė globoti jauną mokytoją. Tik poeto draugai J.Čečiotas, T.Zanas ir K.Piaseckis, kuo skubiau atvykę į Kauną, įstengė numalšinti aistras ir nuramdę bičiulį visi drauge praleido jaukų vakarą Kovalskių namuose.
Karolinos reikšmę ne tik poeto gyvenime, bet ir kūryboje pabrėžia ir lenkų literatūros istorikas Juliuszas Kleineris. Pasak jo, tuo metu poeto rašytos poemos „Gražina“ pagrindinės herojės vardas buvęs Karina arba Karusė, kurį galima sieti su Karolina.
Išsekintas depresijos dėl mylimosios santuokos su grafu Putkameriu, dažnų ligų dėl skurdžios buities, daktaro J.Kovalskio patartas jis išsirūpino metų atostogas ir grįžęs į Vilnių tų metų vasarą vėl nuvyko į Tuhanovičius.
Įvažiuodamas į dvarą, prasilenkė su karieta ir akies kraštu išvydo joje lyg ką subaltuojant. Vaizduotė nupiešė Marilės paveikslą ir įaudrino jausmus.
Draugui Jonui Čečiotui beužgimstantis poetas guodėsi nebesuprantąs, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos.
Šiek tiek jį palaikė kalbos, kad grafai Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Tačiau kai Marilė atvyko aplankyti Adomo, šis įsitikino, kad ir ji puoselėja jam tyriausius jausmus.
Galimai, neišsipildžiusi meilė tapo jam įkvėpimo šaltiniu. 1822 metų žiemą J.Zavadskio spaustuvėje Vilniuje jis išleido savo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomą.
Rinkinį palankiai įvertino Vilniaus universiteto kuratorius kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, Mickevičius tapo pripažintu poetu.
Poetas užsidegęs ėmė rengti naują knygą, atrodė, kad primiršo Marilę. Tačiau tų metų rudenį netikėtai gavęs dvi laisvas dienas iš karto išvažiavo į Vilnių jos aplankyti.
Tik ši sutiko jį su kartėliu ir priekaištais, kad nemyli, neatjautė dėl ligos ir Kaune turi romaną su kita - su Karolina Kovalska!
Adomas pasijuto neteisingai kaltinamas, ir tąkart abu išsiskyrė smarkiai įskaudinę vienas kitą.
Pasimatė tik per 1823 metų Velykas. Adomas įteikė Marilei antrąjį savo „Poezijos“ tomą įrašęs: „...mylimojo atsiminimus priimk iš brolio rankų...“
Marilė taip pat turėjo dovaną - jojamąją kumelę Gražuolę - su užuomina, kad Adomas galėtų dažniau ją lankyti.
Bet Kauno gimnazijos mokytojas neturėjo kur kumelės laikyti, teko ją atiduoti prižiūrėti Karolinai Kovalskai.
Ši, sužinojusi apie Adomo ir Marilės meilę, jautėsi įskaudinta, tačiau jų bendravimas nenutrūko ir peraugo į bičiulystę.
Karolina Kovalska - labai paslaptinga moteris, kurios teturime bene vieną poeto romantiko filareto Antonio Odyneco žodinį portretą - „gražesnę už ją moterį sunku būtų įsivaizduoti“.
Imta ieškoti slaptų anticarinių organizacijų. Susekus Filomatų draugiją, prasidėjo areštai.
Spalio mėnesį viešintis bičiulio K.Piaseckio namuose Vilniuje (dabar Literatų g. Jam priklausė ir Marilė Putkamerienė, ir Karolina Kovalska.
Abi Adomą Mickevičių lankė kalėjime, abi juo rūpinosi.
Trumpam išleistas iš kalėjimo jis nuskubėjo į Karolinos Kovalskos sesers Joanos Macevič namus, kur laukė Karolina.
Tikrai žinoma, kad tų metų liepą skyrė jai paskutinį eilėraštį, kuriame nusistebi, kaip jie, tokie skirtingi, tarsi dvi žvaigždės skirtingą kelią per visatą be sustojimo amžinai keliavę, galėjo susitikti.
Atsisveikinti su tremtin išvykstančiais filaretais ir filomatais į Vilnių atvyko ir Putkameriai.
Tad tų metų spalį Adomas Marilę matė paskutinį kartą ir visam laikui išvyko iš Vilniaus.
Romoje jis susipažino su grafo Stanislovo Ankvičiaus šeima, ilgainiui pamilo grafaitę Henrietą, tačiau tėvai ištekino merginą už jų luomui labiau tinkamo jaunikio, ir ryšys nutrūko.
Henrietos atminimas liko įamžintas „Vėlinių“ trečiojoje dalyje ir poemoje „Ponas Tadas“.
Marilės neužmiršo. 1829 metais keliaudamas per Alpes parašė didžiajai gyvenimo meilei skirtą eilėraštį.
1830 metais iš Romos nusiuntė jai dovanų rožinį, o ji atsakė jam ilgu padėkos laišku.
Prasidėjus 1831 metų sukilimui, Adomas Mickevičius ketino grįžęs į tėvynę prisidėti prie sukilėlių.
Atvykęs į Poznanės kraštą apsistojo Kopaševe, ketino su padirbtu pasu pereiti Lenkijos sieną.
Sienos kirsti jam nepavyko, tačiau pavyko užmegzti romaną su grafiene Konstancija Lubenska, lenkų literate ir publiciste, garsėjusia ir grožiu.
Adomas tapo vieno iš penkių jos vaikų krikšto tėvu.
Šeimoje vienas po kito gimė dvi dukros ir keturi sūnūs.
Jį įsuko buities rūpesčiai, lenkų emigrantų politinė veikla ir tarpusavio nesutarimai, viską dar labiau apsunkino skurdas, be to, jis įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio sektos „Dievo reikalas“ veiklą, tapo niūrus ir irzlus.
Adomo Mickevičiaus Šeima
Adomas Mickevičius, būdamas 36 metų, vedė Celiną Šimanovską, kurią pažinojo nuo jaunystės.
Vestuvių data buvo 1834 m. liepos 22 diena. Celinai tą dieną sukako 22 metai.
Jos motina, žymi kompozitorė ir pianistė Marija Šimanovska, buvo ištekėjusi už prancūzų kilmės poeto ir literato. Po motinos mirties Celina liko su tėvu, kuris vėliau mirė.
Celina ir Adomas susilaukė šešių vaikų: Marijos (g. 1835), Vladislovo (g. 1838), Helenos (g. 1840), Aleksandro (g. 1842), Jano (g. 1845) ir jauniausiojo sūnaus Juzefo (g. 1850).
Celina, jautri, trapi aristokratiškos prigimties, nesulaukusi užuojautos ir paramos, nepakėlė įtampos ir susirgo psichikos liga.
Ją gydyti ėmėsi A.Tovianskis, ir, regis, jos sveikata trumpam pagerėjo, tačiau visa šeima pakliuvo į mistiko rankas.
Greičiausiai jo siūlymu Mickevičiai vaikams prižiūrėti pasamdė iš Vilniaus į Paryžių atvykusią jauną gražuolę Ksaverą Deybel, ir ši netrukno tapo Adomo Mickevičiaus nesantuokinio vaiko motina.
Ilgą laiką abi moterys gyveno vienuose namuose.
Celina kovojo už vaikus, už savo vyrą, kuris nebepajėgė kurti ir netrukus dėl veiklos sektoje neteko dėstytojo darbo Collège de France.
Tarp moterų nuolat kildavo nesutarimų.
Ksavera tik 1850 metais paliko Mickevičių namus.
Celina mirė nuo krūties vėžio vos keturiasdešimt trejų.
Adomo Mickevičiaus pėdomis | VII epizodas. Paskutinieji gyvenimo metai
Po žmonos mirties Adomas Mickevičius išvyko į Turkiją rūpintis Abiejų Tautų Respublikos atkūrimu.
Konstantinopolyje (dabar Stambulas) viešėjo Liudvikos Sniadeckaitės-Čaikovskos namuose, prisiminė jaunystę, Vilniaus laikų pažįstamus.
Stambule per epidemiją užsikrėtęs cholera Adomas Mickevičius ir mirė 1855 metų lapkričio 26 dieną, praėjus daugiau nei pusmečiui po žmonos mirties.
Marilės Likimas
Marilė su Laurynu Putkameriu susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke, augino žąsis ir mėgo virti uogienes.
1850 metais grafas mirė, ir tik tada ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio ir labiausiai jos meilės verto žmogaus.
Senatvėje nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda, tapo išties negraži.
Ją pamatęs vyriausiasis Adomo Mickevičiaus sūnus ir biografas Vladislavas nusivylė.
Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu „Laiškai iš Lietuvos“.
Jame - Marilės rašyti laiškeliai, portretinė miniatiūra ir atsisveikinimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas.
tags: #adomo #mickeviciaus #vaikai