Istorija ir tipai traktorių
Istorija ir tipai traktorių
Jei reikėtų įvardinti radikaliausiai žmonių pasaulį pakeitusius išradimus, greta tokių dalykų kaip ratas, kompasas, elektros lemputė ar internetas, neišvengiamai reikėtų įrašyti „traktorius“. Traktorius - savaeigė mašina (motorinė transporto priemonė), kurios pagrindinė paskirtis - traukti žemės ūkio padargus. Plačiau paplitę yra ratiniai traktoriai, bet esama ir vikšrinių.
Traktorius yra savaeigė žemės ūkio mašina, galinti dirbti įprastus laukų darbus. Kitaip tariant, pervelkami garo varikliai, kurie naudoti dar prieš traktorių atsiradimą, negali būti laikomi traktoriais. Anksčiau visi didieji žemės ūkio darbai buvo nudirbami pasitelkiant arklių traukiamas mašinas ir žmonių jėgą. Šienas dažnai buvo ruošiamas paprastais rankiniais įrankiais, žemė buvo ariama arklių traukiamais plūgais, o bulviakasį su arklių pagalba tikriausiai prisimenate ir jūs.
19 amžiuje didžiuosiuose ūkiuose jau buvo naudojami ir dideli garo varikliai. Jie dažnai buvo visai stacionarūs, nors kai kurie buvo montuojami ir ant platformų su ratais. Jie galėjo sukti įvairią techniką, tarp kurios buvo ir įvairios kuliamosios, lentpjūvių įranga ir taip toliau. Į laukus šie sunkūs varikliai nevažiavo - į kitą vietą jie buvo tempiami arkliais.
Žemės ūkio technikos kronikose nurodoma, kad pirmąjį pusiau mobilų garo variklį 1812 m. sukūrė britų inžinierius Richardas Trevithickas. Šis variklis šiaip ne taip galėjo savo jėgomis pajudėti iš vietos, tačiau kai dirbo kaip kukurūzų kuliamoji, jis vis tiek turėjo stovėti vietoje.
Žingsniu arčiau šiuolaikinio traktoriaus pasistūmėjo kitas britų inžinierius Williamas Tuxfordas 1839 metais. Jo sukonstruotas mechanizmas galėjo judėti kur kas lengviau, bet vėlgi - garo variklis dirbo tik stovėdamas vietoje.
Galima sakyti, kad tikruoju traktoriumi žinovai laiko 1859 m. pasaulį išvydusį garo varikliu varomą Thomo Avelingo kūrinį, kuris, kad ir labai nerangiai, vis dėlto galėjo ne tik judėti be arklių, bet ir sėkmingai arti. Technikos istorijai dedikuotoje interneto svetainėje nodum.lt pateikiamose istorijose spėjama, kad toks vaizdas neabejotinai padrąsino daugybę nagingų konstruktorių, nes ilgai netrukus įvairūs eksperimentai su ratuotais garo varikliais ūkininkų laukuose ir miškuose pasipylė kaip iš gausybės rago.
Traktoriai su garo varikliais turėjo didelį sukimo momentą, todėl buvo ilgai naudojami ir po vidaus degimo variklio išradimo.
Amerikietis išradėjas Johnas Froelichas 1892 m. sukūrė pirmą benzinu varomą traktorių - ant seno garo traktoriaus bazės sumontavo vieno cilindro Van Duzen variklį. Tačiau jo užmojai tokias mašinas užpatentuoti, gaminti ir pardavinėti nesulaukė ūkininkų dėmesio.
Pirmuoju komerciškai sėkmingu traktoriumi laikomas britų inžinieriaus Dano Albone‘o sukurtas ir 1902 m. užpatentuotas Ivel Agricultural Motor. Šis traktorius turėjo tik tris ratus. Priekinis turėjo kietą gumos masės padangą ir buvo vairuojamas, o galiniai varantys ratai - metaliniai. Tokia koncepcija lėmė itin gerą manevringumą, nes naudojant atskirus skirtingų pusių stabdžius traktoriai galėjo apsisukti apskritime, kurio spindulys buvo lygus traktoriaus ilgiui. Bandant apsisukti eilėse, kurios buvo susodintos arklių traukiama technika, tai buvo labai naudinga savybė.
Be to, traktorių epochos pradžioje įvairūs kultivatoriai ir kiti agregatai dažnai buvo montuojami po traktoriaus rėmu. Kitaip tariant, po varikliu, tarp priekinių ir galinių ratų. Senųjų traktorių ratų bazė buvo gana trumpa, todėl vietos ten buvo nedaug. Siaura priekinė ašis tos vietos suteikė bent šiek tiek daugiau. Kiek vėliau traktoriai įgavo ir prie variklio montuojamus skriemulius, kurie buvo skirti išoriniams prietaisams (įvairiems pjūklams ir kultuvams) sukti.
Ivel Agricultural Motor turėjo 8 AG variklį, aušinamą vandeniu atviroje sistemoje - vanduo tiesiog išgaruodavo, todėl jį nuolat reikėjo papildyti. Vairo mechanizmas buvo tiesiog juokingai paprastas - prie vairo ir vertikalios priekinio rato sukimosi ašies buvo pritaisyti krumpliaračiai, kuriuos jungė tvirta grandinė. Traktoriaus šone buvo ir didelis skriemulys, leidęs sukti stacionarią įrangą.
Traktorių evoliucija ir tipai
Vidaus degimo variklio patobulinimai atvėrė galimybes kurti vis galingesnius, didesnius ir patikimesnius traktorius. Jie greitai paplito ne tik Didžiojoje Britanijoje ir JAV, bet ir visame pasaulyje.
Pagal paskirtį traktoriai skirstomi į pramonės ir žemės ūkio. Žemės ūkio traktoriai būna bendrieji, universalieji ir specialieji. Bendrieji traktoriai naudojami dirvai įdirbti, sėjos ir derliaus nuėmimo darbams. Universalieji traktoriai (tarp jų savaeigės važiuoklės) naudojami kaupiamųjų augalų tarpueiliams įdirbti ir šių augalų sėjai, priežiūrai, derliui nuimti. Turi mažesnės galios (15-80 kW) variklį, didesnę prošvaisą (650 mm), siaurus ratus, reguliuojamą tarpuvėžį. Specialieji traktoriai pritaikyti dirbti ypatingomis sąlygomis (kalnų traktoriai gali dirbti didelio nuolydžio šlaituose, sodo traktoriai būna žemi, vynuogynų - siauri, daržų ir vilnamedžių - aukšti, pelkių traktoriai turi didelį vikšrų atraminį paviršių).
Gaminami ir labai maži traktoriai (rankinis traktorius turi 2 ratus, valdo paskui einantis žmogus). Prie jų kabinamos nedidelės žemės ūkio mašinos.
Pagal konstrukciją traktoriai būna rėminiai, pusiau rėminiai, berėmiai, pagal važiuoklės tipą - ratiniai ir vikšriniai. Gaminami traktoriai su guminiais vikšrais.
Įprastinis traktorius turi du labai didelius užpakalinius (varančiuosius) ratus bei du mažus vairuojamus priekinius ratus. Šis dizainas nesikeitė daugybę metu, nors dabar saugumo sumetimais paprastai montuojama kabina (anksčiau vairuotojo vieta dažniau būdavo atvira). Kai kurie naujesni traktoriai turi keturis panašaus dydžio ratus kurie visi yra varantieji. Gali būti ir tik du ratai be vairuotojo vietos (traktoristas tiesiog seka iš paskos).
Traktoriaus svarbiausios dalys yra variklis, transmisija, važiuoklė, valdymo mechanizmai, darbiniai ir papildomieji įrenginiai. Dažniausiai naudojamas 4 taktų dyzelinis variklis. Sukamąjį judesį iš variklio ratams ar vikšrams ir darbiniam velenui perduoda transmisija, kurią sudaro sankaba, pavarų dėžė, užpakalinis ir priekinis varantieji tiltai ir tarpiniai jungikliai. Dažniausiai nauojama sausoji frikcinė sankaba. Pavarų dėžės ir užpakalinio tilto mechanizmai didina variklio sukimo momentą ir perduoda jį ratams ar žvaigždutėms. Važiuoklė sujungia visus traktoriaus agregatus ir ratų sukamąjį judesį paverčia traktoriaus slenkamuoju judesiu. Važiuoklę sudaro liemuo, ratai ir pakaba. Darbiniai įrenginiai yra prikabinimo įtaisas (prikabintuvas), pakabas su hidrauline sistema, darbinis velenas (kartais ir pavaros skriemulys). Papildomieji įrenginiai yra kabina, sėdynės, variklio ir kitų dalių aptvarai, apmušalai, oro kondicionierius, apšvietimo, signalizacijos ir kiti įrenginiai.
Traktorius gali turėti iki penkių pedalų: kairiosios bei dešiniosios pusės stabdžių pedalai neretai atskiriami posūkiams palengvinti, yra specialus pedalas diferencialui blokuoti (pravažumui pagerinti). Atbulinės eigos rankena dažnai atskira: toks traktorius gali važiuoti tiek pirmyn, tiek ir atgal bet kuria pavara. Didžiausias galimas greitis nedidelis: ilgą laiką neviršijo maždaug 40 km/h, todėl numatyti traktorių eismą draudžiantys kelio ženklai (jei labai trukdo kitokiam transportui). Akseleratorius kai kuriuose traktoriuose veikia atvirkščiai: didžiausias greitis pasiekiamas jį visiškai atleidus. Sankaba, akseleratorius neretai turi papildomas rankines valdymo svirtis.
Moderniems traktoriams yra daugybė prietaisų, jie gali būti naudojami, pvz., sniegui stumti, šiaudams krauti, priekaboms vilkti, rąstams traukti ir t. Pavadinimas kilęs iš anglų kalbos tractor, kur pavadinimas dirbtinai sukurtas lotynų kalbos pavyzdžiu iš lot. traho - traukiu.
10 skirtingų tipų traktorių – pritaikymas, panaudojimas ir privalumai
Traktoriai Lietuvoje
Mūsų šalyje traktoriai pradėti naudoti pačioje XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje. 1924 m. jie buvo perkami Latvijoje, Danijoje, vėliau - Vokietijoje. Nuo 1934-ųjų pradėta daugiau pirkti iš Didžiosios Britanijos ir JAV.
1940 Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) buvo 1200 traktorių. SSRS okupavus Lietuvą pradėtos kurti mašinų ir traktorių stotys, kurios, kaip ir pirmieji tarybiniai ūkiai, traktorių gaudavo iš SSRS. Karo metais didelė traktorių dalis iš Lietuvos buvo išvežta. Po karo jų sparčiai daugėjo. 1950 buvo 4200 traktorių. 1982 kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose buvo 47 500 traktorių, iš jų - 38 000 ratinių ir 9500 vikšrinių, melioracijoje - 4600 SSRS gamybos traktorių. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę traktoriai pradėti importuoti iš Vakarų valstybių.
Kaip ši technika evoliucionavo Lietuvoje, galima pamatyti netoli Biržų esančiame Sodeliškių dvaro sodybos Senovinės technikos muziejuje, kuriame sukaupta beveik 100 įspūdingų žemdirbystės istoriją liudijančių eksponatų.
„Sovietmečiu dėl tokių dalykų paprastai niekas nesukdavo galvos - gavę naujos technikos, senąją be skrupulų atiduodavo į metalo laužą. Radome ir gana neblogai išsilaikiusių mašinų, ir tokių, kurių liks tik pavadinimas, tačiau prieškario laikais naudotų traktorių ieškojome ir Latvijoje, ir Estijoje, o kai kuriuos eksponatus atsigabenome netgi iš Amerikos. Beje, kolūkių kūrimo laikais didžioji dalis „tėvyninės“ gamybos traktorių buvo nukopijuoti nuo to paties „Fordsono“ ar „McCormick- Deering“. Tarkime, pastaroji kompanija 1926 m. JAV pastatė naują fabriką tobulesniam traktoriui Farmall gaminti, kuris, pavadintas Universal, be didesnių konstrukcinių korekcijų pradėtas tiražuoti Rusijos gamyklose Leningrade, Vladimirove, Stalingrade ar Charkove. Sovietinė versija turėjo žibalinį-karbiuratorinį variklį, kurio galingumas 22 AG, pats traktorius svėrė 2,1 t ir judėjo 7,2 km/h greičiu. Dering modifikacija Universal 2 buvo naudojamas ne tik žemės ūkyje, bet ir kelių statybos darbuose - su prikabinamu greideriu galėjo profiliuoti kelius, tankinti sankasas su prikabinamais volais, pervežti krovinius su priekaba ir t. t.“, - pasakoja V. Nors moderniuose šių dienų ūkiuose tik per atsitiktinumą galima pamatyti kokį nors vikšrinį monstrą DT-74, Sodeliškių dvaro muziejuje yra dalykų, kurie besidominčius technikos istorija tiesiog užhipnotizuoja.
„Tai kad čia viskas paprasta - užkuri malkas, iki virimo įkaitini vandenį, sukeli spaudimą. Tada nukreipi garą į vieną horizontaliai sumontuotą cilindrą, kuriame juda stūmoklis. Pasiekęs tolimiausią tašką, jis nuleidžia garą ir grįžta į pradinę padėtį, kur vėl gauna garo ir, sukdamas veleną, viską pradeda iš naujo. Gerai pakūrenus turime maždaug 25 amerikietiškas arklio galias. Beje, pastarosios yra du su puse karto macnesnės negu europinės, tai skaičiuojant šiandien įprastu standartu šitas senukas turi apie 25 AG. Yra viena pavara pirmyn ir viena atgal. Rugpjūtį Biržuose įvykusio senovinių automobilių suvažiavimo „Nesenstanti klasika“ metu užkūręs šį 9,5 t sveriantį agregatą ponas Stasys laukuose greta muziejaus suko ratus vėžindamas iki ausų išsišiepusius keleivius ir drebino orą skardžiabalsio garinio švilpuko ūkavimais. Beje, S. Kubilius su kitais ūkio vyrais sugebėjo abu garinius traktorius „prikelti“ neturėdami nei brėžinių, nei kokių kitų dokumentų.
„Pradėjęs krapštytis su istorine technika, nejučia taip įsitrauki į procesą, kad tiek informacijos apie konkrečias mašinas, tiek reikiamų detalių paieška tampa ne darbu, o galvas išvėdinti padedančiu pomėgiu“, - tikina muziejaus šeimininkas D.
John Deere ir McCormick istorijos
McCormick vardas yra neatsiejamai susijęs su žemės ūkio technikos pažanga ir inovacijomis, kurios suformavo šiuolaikinį žemės ūkį. Prekės ženklas, garsėjantis traktoriais ir žemės ūkio įranga, per ilgą savo istoriją tapo sinonimu kokybei ir patikimumui. McCormick istorijos ištakos siekia 1831 metus, kai amerikiečių išradėjas Cyrus McCormick suprojektavo pirmąją mechanizuotą pjaunamąją - techninę naujovę, kuri pakeitė žemės ūkio produkcijos derliaus nuėmimo procesą. Prieš šį išradimą ūkininkai pasikliovė rankiniu derliaus nuėmimu, kuris buvo neefektyvus ir reikalavo didelių pastangų. McCormick pjaunamoji leido ūkininkams padidinti darbo našumą ir sumažinti darbo jėgos poreikį, kas ilgainiui prisidėjo prie žemės ūkio industrializacijos.
Cyrus McCormick sėkmė su pjaunamosiomis buvo tik pradžia. Jo kompanija nuolat augo ir plėtė savo gaminių asortimentą, todėl 1902 metais „McCormick Harvesting Machine Company“ susijungė su keletu kitų kompanijų ir suformavo „International Harvester“ - didžiulę žemės ūkio įrangos gamintoją. 1917 m. „International Harvester“ pristatė savo pirmąjį komercinį traktorių - „International Harvester 8-16“. Nors tai nebuvo pirmasis traktorius pasaulyje, jis buvo itin populiarus dėl savo paprastumo ir patikimumo. Per XX a. „International Harvester“ tęsė traktorių gamybą po „McCormick“ prekės ženklu ir plėtė savo veiklą visame pasaulyje. McCormick traktoriai buvo žinomi dėl savo patikimumo, inovatyvių sprendimų ir tvirtumo. 1960-aisiais ir 1970-aisiais McCormick traktoriai toliau evoliucionavo, pasiūlydami didesnę galią, geresnes hidraulines sistemas ir pažangiausias transmisijas. Šiuolaikiniai McCormick traktoriai išlieka ištikimi savo istoriniam paveldui, tuo pačiu metu integruodami naujausias technologijas ir užtikrindami aukščiausią komfortą bei našumą. Šių traktorių modeliai aprūpinti pažangiais GPS valdymo ir automatizuotomis vairavimo sistemomis, taip pat varikliais, kurie atitinka griežčiausius emisijos standartus. McCormick traktorių istorija - tai inovacijų, nuolatinio tobulėjimo ir žemės ūkio technikos pažangos istorija. Nuo pirmosios pjaunamosios iki šiuolaikinių, itin pažangių traktorių McCormick visada buvo vienas iš žemės ūkio revoliucijos lyderių.
Kai 1830-aisiais sprogo Amerikos ekonominis burbulas, John Deere išvyko į Vakarus, prie jo greitai prisijungė žmona ir penki vaikai. J. Deere buvo žinomas kalvis Vermonte, bet jis turėjo pradėti viską iš pradžių savo naujuose namuose Ilinojuje. Ilgai neužtruko, kol J. Deere atidarė savo kalvę Grand Detour, Ilinojuje. Jis greitai suprato, kad jo bendruomenės ūkininkams nesisekė dirbti laukuose, remiantis vien sunkiu jų darbu. Šioje vietovėje įsikuriančios šeimos susidūrė su sunkumais dėl klampios prerijų dirvos - tai buvo netikėtas iššūkis, palyginti smėlinga dirva jų tėvynėje. Įsitikinęs, kad problemą išspręstų kitokia medžiaga ir forma, J. Deere rado lūžusią plieninę pjūklo geležtę ir pradėjo gamybos istoriją. Vienos žmogaus šiukšlės tapo proveržį sukėlusia J. Deere naujove. Jis suteikė geležtei naują formą, didelį dėmesį skirdamas tiksliems įrankio išlinkiams. Žemėje tai buvo pirmas tokio pobūdžio pasisekimas. John Deere pasinaudojo momentu, kad iš šios vienos naujovės sukurtų verslą ir patobulintų patį gaminį. Pasitelkus tyrinėjimus, klientų atsiliepimus ir laiko išbandytą sunkų darbą, John Deere verslas sparčiai augo 1849 m. ir gamino 2000 plūgų per metus. Niekada nesitenkinęs “pakankamai gerais” rezultatais, J. Deere toliau plėtė savo veiklą. Mūsų šuoliuojančio elnio prekės ženklas atpažįstamas visame pasaulyje. Buvimas lyderiuMūsų vadovų stiprybė atsispindi mūsų įmonės stiprybėje. Sužinokite istorijas, kurios slypi už legendinių John Deere žmonių, vietų ir gaminių, apsilankę daugelyje mūsų John Deere lankytinų vietų.
Traktorių saugumas
Traktorius yra pavojingiausia žemės ūkio mašina. Amerikiečių duomenimis, ji atsakinga už 32 % mirčių bei 6 % kitokių žemės ūkyje pasitaikančių sužeidimų. Apie pusė nelaimingų įvykių yra traktoriaus apsivertimai. Jie gali įvykti važiuojant į statų kalną, bandant traukti per sunkų krovinį ar ratams įšalus į dirvą.
