Krakmolas vaikų mityboje: nauda, žala ir vartojimo ypatumai
Krakmolas vaikų mityboje: nauda, žala ir vartojimo ypatumai
Bulvės - viena populiariausių daržovių, turinti nemažą kiekį krakmolų, todėl yra puikus energijos šaltinis, ypač tinkantis vaikams, kurie gali būti nevalgūs. Tačiau, kaip ir su bet kuriuo maisto produktu, svarbu žinoti jo vartojimo ypatumus, kad būtų išnaudojama visa nauda ir išvengta galimos žalos.
Krakmolas yra pagrindinis angliavandenių šaltinis žmogaus mityboje. Jis gaminasi augaluose fotosintezės būdu. Natūraliai jo yra duonoje, bulvėse, kviečiuose, kukurūzuose ir ryžiuose. Lietuvoje populiariausias bulvių krakmolas, gaunamas susmulkinus bulves ir perpumpavus į talpyklas, kuriose jis nusistovi. Vėliau krakmolas perplaunamas vandeniu, dar kartą nusistovi ir džiovinamas šilto oro srove.
Krakmolas - balti, grūdėti milteliai, netirpūs šaltame vandenyje. Jis naudojamas kaip maisto priedas pieno produktuose (jogurtuose, varškės desertuose, sūreliuose), konditerijos ir kulinarijos gaminiuose, dešrose, padažuose, kisieliuose, saldumynuose, leduose, kremuose, greito paruošimo sriubose ir net vaikams skirtose tyrelėse bei vaistų kapsulėse. Mitybos specialistai teigia, kad krakmolas tirština ir stabilizuoja maistą, padeda išlaikyti norimą konsistenciją.
Krakmolas vaikų mityboje
Krakmolas yra vienas iš pagrindinių energijos šaltinių, todėl jis naudingas ir reikalingas vaikams. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip produktai su krakmolu yra ruošiami. Pavyzdžiui, bulvės, virtos su lupena, yra naudingesnės nei tarkuotos ir keptos. Taip pat reikėtų vengti apdoroto, modifikuoto krakmolo, kuris dažnai naudojamas padažams, greitai paruošiamoms sriuboms ir vaikiškoms tyrelėms gaminti.
Svarbu, kad vaikai neprisivalgytų krakmolingų produktų vakare, nes tai gali sukelti antsvorį ir kitas sveikatos problemas. Specialistai pataria neprisivalgyti krakmolingų produktų vakare. Pasak jų, krakmolas yra angliavandenis, kuris, veikiamas įvairių fermentų, virsta gliukoze. O gliukozės perteklių organizmas verčia riebalų atsargomis. Todėl valgant krakmolingus produktus reikėtų būti atsargiems, ypač šiais laikais, kai daugėja nutukusių žmonių, „jaunėja“ diabetas, - dėl jau minėtų rafinuotų angliavandenių pertekliaus nė nepastebėsite, kaip priaugsite svorio, atsiras įvairių širdies ir kraujagyslių problemų.
Viena įdomesnių medžiagų, kurią vaikai gali drąsiai liesti, tyrinėti, yra krakmolas. Visų pirma vaikai tyrinėjo krakmolo savybes ir išsiaiškino, kad krakmolas yra balta, biri, bekvapė medžiaga, kuri girgžda tarp pirštų. O iš kur krakmolas atsiranda, kaip jis gaminamas vaikai aiškinosi, atlikdami eksperimentą su bulve, bananu, obuoliu, duona ir jodo tirpalu. Palaukę kelias minutes pamatė, kad bulvė ir duona spalvą pakeitė labiausiai, nusidažė tamsiai mėlyna, beveik juoda spalva, bananas - truputį pamėlynavo, o obuolio spalva nesikeitė. Šio paprasto eksperimento metu vaikai susipažino su cheminės reakcijos procesu, kurio metu rudas jodas virsta mėlynu.
Kad naujagimiui neatsirastų iššutimų, reikia kasdien apiplauti odą vandeniu arba silpnu jodo tirpalu (1-2 lašai jodo į stiklinę vandens), po to gerai nusausinti, bet netrinti, ir apibarstyti bulvių krakmolu. Pažeistas odos vietas reikia barstyti bulvių krakmolu, o prie pėdų geriausia pridėti krakmolo tirpalo kompresus. Krakmolo vonios vaikams sumažina odos erzinimą ir niežulį. Į kibirą vandens dedama 100 g krakmolo. Krakmolą pirmiausia reikia išmaišyti atskirame inde nedideliame kiekyje kambario temperatūros vandens, po to supilti į vonią. Vandens temperatūra turi būti 37-39 °C, vonios trukmė - 10-15 min. Iškart po vonios vaiko negalima šluostyti. Jis turi pabūti šlapias 2-3 min., po to jį apvynioti rankšluosčiu ir papleknoti kūną, tada krakmolas lieka odos paviršiuje.
Nudegimų žaizdas naudinga kasdien patepti vėsiu virintu aliejumi, o iš išorės pabarstyti bulvių krakmolu. Po kelių dienų pastebėsime pagerėjimą.
Bulvių krakmolas įeina į miltelių ir tepalų sudėtį gydant odos ligas, nudegimus. Krakmolo kleisteris naudojamas orališkai ar klizmose kaip aptraukiamoji ir uždegimus stabdanti priemonė virškinamojo trakto negalavimų atvejais.
Vakarienei tinka pieniškos sriubos, pvz., įvairių kruopų ar jų dribsnių. Jei vaikas nenori valgyti kietesnio maisto, jam duokite trintų sriubų.
Bulvių krakmolas yra vertingas ir buityje. Sidabro valymui: 2 šaukštelius krakmolo įpilti į vandenį ir užmerkti įrankius, o paskui nuplauti indų plovikliu. Langų valymui: Į vandenį įberti krakmolo, kuris veikia kaip šveitiklis. Kilimų valymui: Pabarstyti dėmę krakmolu, kuris sugeria riebalus, ir po 10 min. išsiurbti. Nudegimų gydymui: Sumaišyti krakmolą su vandeniu iki košelės konsistencijos ir patepti nudegusias vietas. Lengvam lyginimui: Stiklinei vandens įberti 1 šaukštą krakmolo. Nemalonaus kvapo pašalinimui batuose: Nakčiai įberti krakmolo į batus. Odinių drabužių ir baldų valymui: Pabarstyti bulvių krakmolu, palaukti, kol jis sugers riebalus, ir nuvalyti sausa kempinėle. Drėgmės pašalinimui iš knygų ir kortų: Įdėti į polietileninį maišelį, įberti krakmolo ir pakratyti. Raminamoji priemonė: Sumaišyti krakmolą su eteriniu aliejumi. Sausas šampūnas gyvūnams: Pabarstyti kailį krakmolu, kuris sugeria riebalus. Baldų poliravimui: Sumaišyti krakmolą ir vandenį santykiu 1:1 ir patrinti šia mase paviršių. Žaislų valymui: Įdėti pliušinius žaislus į polietileninį maišelį, pabarstyti krakmolu ir gerai pakratyti. Odos sudirgimų gydymui: Įberti 1-2 šaukštus krakmolo į vonelę maudymosi metu. Dezodorantas: Paplauti pažastis ąžuolo žievės nuoviru ir pabarstyti krakmolu. Padažo tirštiklis: Naudoti bulvių krakmolą padažo tirštumui reguliuoti. Puriam omletui: Įberti šiek tiek krakmolo prieš plakant kiaušinius. Girgždančių grindų taisymui: Įberti krakmolo į plyšelius. Dažai piešimui: Sumaišyti 1 - 2 šaukštus vandens su dvigubai daugiau krakmolo ir maistiniais dažais.
Krakmolas - sudėtingų molekulių angliavandenis (polisacharidas) - sudaro pagrindinę maistinę ir kalorinę bulvės vertę. Tai vienas iš fotosintezės produktų ir gumbuose formuojasi kiaušinio formos grūdeliais. Bulvės krakmolingumas priklauso nuo veislės, dirvos, taip pat ir nuo orų: kai sausa ir šilta - grūdeliai stambūs, kai drėgna ir vėsu - smulkūs; stambiose bulvėse krakmolo daugiau negu smulkiose. Verdant bulves krakmolo grūdeliai išbrinksta, gumbo minkštimo ląstelės lengvai atsidalija, gumbas tampa birus - „miltingas“: tokios bulvės labai vertinamos. Ilgai laikant bulves krakmolo kiekis ir jo grūdeliai mažėja, nes polisacharidai virsta paprastomis cukraus atmainomis, o šios jungiasi su aminorūgštimis ir sudaro melanoidus. Minkštimas tamsėja, praranda skonį, birumą, traškumą ir maistinę vertę.
Bulvių gumbų baltymai - tuberinas - biologiniu vertingumu lenkia visus augalinius baltymus. Pagal sandarą jie artimi žmogaus baltymams, todėl organizmo visiškai pasisavinami. Aminorūgščių sudėtimi jie artimiausi moters pienui, o pagal skeleto vystymuisi ir augimui reikalingą histidino ir lizino kiekį bulvės net lenkia motinos pieną. Beje, aminorūgšties lizino beveik nėra kitų augalų baltymuose. Jeigu kiaušinio baltymo vertingumą žymėsime 100 %, tai bulvės baltymų rodiklis bus 85 %. Reikia atminti, kad bulvės baltymai susikaupę daugiausia po gumbo žievele. Įprastu būdu ruošiant valgius, bulvių gumbai prieš tai nuskutami, taigi didžioji dalis baltymų išmetama, bulvių maistinė vertė sumažėja. Baltymai išsaugomi, jeigu bulvės apkepamos ar verdamos „su mundurais“. Šitaip su lupena apkeptos bulvės naudingos sergantiesiems hipertonija.
Krakmolas - sudėtinga medžiaga. Jį sudaro įvairūs organiniai junginiai, nuo kurių santykio priklauso ir poveikis organizmui. Svarbus komponentas - pektinas. Jis lipnus, todėl krakmolas naudojamas kaip klijai. Pektinai veikia antisklerotiškai, antitoksiškai, skatina tulžies sekreciją, slopina uždegimus, radiacijos poveikį. Žarnyne jie nesuvirškinami, o paviršiuje absorbuoja sunkiuosius metalus (stroncį, kobaltą, šviną ir kt.), toksines medžiagų apykaitos atliekas, cholesterolį, vaistinių medžiagų (antibiotikų) irimo produktus ir pašalina juos iš organizmo, padeda gydyti disbakteriozę, mažina cukraus kiekį kraujyje. Veikiant seilių ir kasos liaukos fermentams, virškinimo proceso metu žarnyne nuo krakmolo atsiskiria gliukozės molekulės, bet jų koncentracija kraujyje staiga nepadidėja, o tai svarbu sergantiems diabetu. Vartodami tik krakmolą diabetikai gali visiškai atsisakyti maiste cukraus, tuo būdu išvengti ligos paaštrėjimo ir geriau jaustis.
Kada krakmolas gali būti pavojingas?
Bulvių poveikio žmogaus organizmui ypatumus nulemia ir jose esantis solaninas - salsvai kartus steroidinis gliukoalkaloidas. Tai labai aktyvus augalinis nuodas. Žaliuose gumbuose jo yra mažiau nei 2 mg%. Toks solanino kiekis nekenksmingas žmonių ir gyvulių sveikatai. Laikant per žiemą brandžius sveikus gumbus, pavasariop solanino gerokai padaugėja. Ant bulvių krentanti šviesa skatina jose nuodingo alkaloido susidarymą, o apšviestos žievelės ir minkštimo vietos pažaliuoja. Ypač daug solanino pažaliavusiuose, sudygusiuose ir įpuvusiuose gumbuose. Terminis apdorojimas ir silosavimas suardo solaniną, ir augalas tampa nebenuodingas.
Solanino poveikis žmogaus ir gyvūno organizmui sudėtingas. Didelės jo dozės sukelia apsinuodijimą, mažos - net naudingos. Žinoma atvejų, kai apsinuodijo gyvuliai, jiems sušėrus virkščių ir pažaliavusių, sudygusių gumbų nuovalų, kai apsinuodijo žmonės, maitinęsi nekokybiškomis bulvėmis. Dažniau apsinuodija vaikai, pavalgę bulvių „uogų“. Apsinuodijimo požymiai išryškėja greitai: prasideda gerklės peršulys, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, rankų drebulys, dusulys, ima daužytis širdis, krenta arterinis spaudimas, sunkiais atvejais - ištinka mėšlungis, netenkama sąmonės. Pirmoji pagalba apsinuodijus: išplauti skrandį vandenine aktyvintosios anglies suspensija arba 0,1 % kalio permanganato tirpalu. Kol atvyks gydytojas, duoti pieno arba rūgpienio ar kiaušinio baltymo. Esant reikalui, daryti dirbtinį kvėpavimą.
Šeimininkės pavasarį turėtų virti tik nuskustas bulves, kruopščiai išpjauti akutes. Kai vanduo užverda, geriau jį nupilti ir užpilti naujo. Taip verdant didelė dalis alkaloido išeina į vandenį.
Daug krakmolo turintys produktai net pavojingesni už kristalinį cukrų. Pastarasis organizme skaidomas ne tik į gliukozę, bet ir į fruktozę, kuri nepatenka tiesiai į kraują. Krakmolas KETO mityboje: Ne visi krakmolai yra vienodi. Atsparus krakmolas yra naudingas sveikatai, net jei laikomasi KETO mitybos principų. Jis atsparus virškinimui, todėl nepadidina gliukozės kiekio. Atsparūs krakmolai veikia kaip prebiotikai, maitinantys gerąsias bakterijas žarnyne, padeda sveikai numesti svorio, ilgiau išlaikyti sotumo jausmą ir sumažinti cholesterolio kiekį. Modifikuotas atsparus tapijokos krakmolas gali būti puikus pasirinkimas KETO mitybai.
Krakmolas, veikiamas fermentų, virsta gliukoze. Gliukozės perteklius organizme verčiamas riebalinėmis atsargomis. Dėl rafinuotų angliavandenių pertekliaus gali atsirasti antsvorio, diabeto, širdies ir kraujagyslių problemų. Todėl krakmolą reikia vartoti saikingai. Be to, modifikuoto krakmolo sudėtyje gali būti glitimo, todėl netoleruojantiems šio baltymo reikėtų atidžiau skaityti produktų etiketes.
Krakmolą geriau įsisaviname, kai maisto produktai apdorojami termiškai (verda bulvės, kepama duona). Tačiau ilgai kaitinant produktus su krakmolu aukštoje temperatūroje, gali susidaryti kancerogeninės medžiagos, tokios kaip akrilamidas. Be to, kuo ilgiau apdorojami tokie produktai, tuo daugiau suyra angliavandenių jungčių, ir sudėtiniai angliavandeniai virsta mažai naudingais paprastaisiais angliavandeniais, kurie nesuteikia sotumo jausmo ir greičiau virsta riebalais. Todėl specialistai pataria nepervirti kruopų ir vengti aliejuje ilgai keptų bulvių ar traškučių.
Sveikam žmogui nebūtina rūpintis krakmolo derinimu su kitais produktais, tačiau turintiems virškinimo bėdų (opos, gastrito ar padidėjusio rūgštingumo) reikėtų atkreipti dėmesį, su kuo valgomas krakmolingas maistas. Jis prasčiausiai virškinamas su raudona mėsa, nes toks derinys skrandyje gali išbūti iki 10 valandų ir sukelti sunkumo jausmą. Krakmolas sunkiai virškinamas kartu su baltymais ar rūgščiais produktais, nes mėsos baltymai pradedami skaidyti rūgščioje aplinkoje, o krakmolas - šarminėje. Todėl bulvės su kefyru ar kotletu nėra pats geriausias pasirinkimas, ypač prieš miegą. Maistas, turintis krakmolo, puikiai tinka su daržovėmis.
Yra teiginių, kad cukrus yra svarbiausias vėžio ląstelių maistas. Nemažai kasdienių maisto produktų, tokių kaip duona, makaronai, ryžiai ir bulvės, turi daug krakmolo, kuris virškinamas žarnyne ir išskiria gliukozę, lemiančią greitą cukraus lygio padidėjimą kraujyje. Anot vėžio tyrinėtojų, daug krakmolo turintys produktai net pavojingesni už kristalinį cukrų.
Bulvės - vaistinė ar nuodas?
Liaudies medicina įvertino gydomąsias bulvių savybes. Bulvės tapo pripažinta priemone odos uždegimams, nudegimams, pūliniams gydyti, jas sutrintas pridėdavo prie skaudamos vietos uždegimams, karščiui apmalšinti. Naudodavo ir avižinį kisielių, sumaišytą su bulvių krakmolu. Žalių bulvių sunką gerdavo plaukams ir dantims stiprinti. Trintų bulvių pridėdavo prie galvos, kad praeitų skausmas. Džiovinti ir į miltelius sutrinti žiedai buvo vartojami nuo rėmens. Su aliejumi maišytų trintų žiedų tyrelę pridėdavo prie pūliuojančių žaizdų, o nuoviru skalaudavo burną supūliavus dantenoms.
Bulvėse yra daug įvairių biologiškai aktyvių medžiagų: baltymų, angliavandenių, fermentų, vitaminų, mineralinių medžiagų ir t. t. Svarbiausios iš jų, veikiančios organizmą - krakmolas (iki 16 g%), baltymai (2 g%), solaninas (40 mg%), vitaminai C (iki 25 mg%), В1 (0,12 mg%), P1 (7 mg%), PP (0,9 mg%), taip pat bulvėse yra kalio (568 mg%), fosforo (58 mg%), geležies (0,9 mg%).
Solaninas nedidelėmis koncentracijomis turi priešuždegiminį, antialerginį, spazmolitinį poveikį, malšina skausmą. Jei jo patenka ant uždegimo apimtos odos ar gleivinės, greitai sumažėja skausmas, niežulys, sutinimas ir audinių opumas. Solaninas, kai jo nedaug, sumažina nervų sistemos jaudrumą, širdies susitraukimų dažnumą, arterinį kraujospūdį, slopina druskos rūgšties gaminimąsi skrandyje, gerina motorinę žarnyno funkciją, kraujyje didina kalio ir mažina natrio koncentraciją. Gerų rezultatų pasiekta solaninu gydant širdies ir inkstų ligas, kai kartu yra pabrinkimų, tinimų, taip pat skrandžio opaligę, dvylikapirštės žarnos opą, gastritus su padidėjusiu skrandžio rūgštingumu, vidurių užkietėjimą ir nemigą.
Viena populiariausių mūsų daržovių - bulvė. Pastarosios daug kas bijo ir be reikalo. Kaip matote lentelėje bulvės turi nemažą kiekį krakmolų, taigi ji reikia daug energijos, labai geras valgis vaikučiams nevalgiukams. Tačiau jų reikia vengti valgyti vakarais, jei vaikai ar suaugę turi viršsvorio. Taip pat turi nedidelį kiekį maistinių skaidulų (ląstelienos) būtinų gerai virškinimo trakto veiklai. Atkreipkite dėmesį ir į bulvės spalvą. Mes įpratę bulves nuskusti, palaikyti jas šaltame vandenyje ir tuomet užkaisti puode. Tokiu būdu sumažiname bulvės teikiamą naudą. Pavyzdžiui, lyginant kalio kiekį šviežioje bulvėje su lupena joje yra 12 proc. rekomenduojamos paros normos (RPN), virtoje su lupena 11 proc. , o štai virtoje be lupenos jau tik 4 proc. RPN. Po bulvės lupena ir iš karto po ja yra susikaupę daugiausia naudingų medžiagų, kurių netenkame skusdami. Taigi tik nušveitę bulvę šepetėliu ir nuplovę išsaugosime jos naudą. Vertingiausios bulvės ką tik iškastos, šviežios. Jas didesniems vaikams ir suaugusiems galima valgyti termiškai neapdorotas, sutarkavus šiaudeliais ir sumaišius su agurkais, morkomis ar kitomis šakninėmis daržovėmis. Mažiems vaikams geriau jas virti garuose, virti su lupena, galima iškepti orkaitėje ant grotelių. Jei jau bulves verdate skustas - jokiu būdu nelaikykite jų ilgai šaltame vandenyje, nes jame tirpsta vitaminai ir taip netenkate didelės dalies daržovės naudos. Be to, bulves dėkite į verdantį pasūdytą vandenį. Vandens turėtų būti kuo mažiau, taip išsaugosite dalį vitaminų. Geriausia visuomet ruošti šviežią maistą, nes vitaminai ir kiti antioksidantai nyksta ne tik verdant, bet ir vėsinant maistą, o dar mažiau lieka antrą kartą šildant maistą. Atminkite, kad pervirti bulvių nereikia, nes kuo ilgiau verdate, tuo labiau mažėja naudingų medžiagų kiekis. Pavyzdžiui vitamino C 100 gramų šviežios bulvės su odele yra net 33 proc. suaugusio žmogaus paros normos, bet verdant jo kiekis stipriai mažėja. Verdant bulves su odele lieka tik 22 proc. verdant be odelės tik 12 proc. Net ir vyresniems vaikams nerekomenduojami tarkuotų bulvių patiekalai, jų iš viso nereikėtų duoti vaikams iki 3 metų. Tai ypatingai sunkiai virškinamas maistas.
Ne taip jau seniai bulvės dar buvo retenybė, jų gumbus dovanodavo garbiems žmonėms švenčių proga. Dabar neįmanoma įsivaizduoti mitybos be bulvių. Įsigalėjus bulvėms virtuvėje, kartu išsisprendė daugelis įvairių ligų profilaktikos klausimų. Europoje ėmė nykti skorbutas. Nenuostabu: ši kultūra - svarbus vitaminų ir karotinoidų šaltinis (jų ypač turtingos rūšys, kurių gumbų minkštimas gelsvo atspalvio). Bulvės turi daug įvairių organinių medžiagų, kurios atstoja brangiai vaistinėse perkamus medikamentus ir maisto papildus.
Jei kūdikis - vyresnis nei 6 mėn. ir jau pradėjote jį primaitinti, per šv. Velykas galite pabandyti pasiūlyti jam kiek įdomesnių patiekalų. Jeigu visai šeimai orkaitėje ruošiate, pavyzdžiui, kepsnį su daržovėmis, jau anksčiau primaitinti pradėtam kūdikiui galite sutrinti daržovių košę iš kepamų bulvių, morkų ir brokolių, galite ją pagardinti kokiu nors neįprastu ingredientu (pavyzdžiui, apelsinų sultimis).
Kaip vaikas jaučiasi pradėjus papildomai maitinti, stebima iki 5 dienų. Jei vaikas maistą toleruoja gerai, nėra jokių pašalinių požymių, pradedama duoti kitą produktą. Jei Pasireiškus naujo produkto netoleravimui (atpylinėja, pykina, vemia, vduriuoja, parausta veidas ar kūnas, išberia ir kt.), reikia nedelsiant nustoti maitinti šiuo produktu ir daugiau jo nebeduoti. Papildomai maitinti pradedama 5-ą arba 6-ą mėnesį daržovių tyre. Rekomenduojama pradėti nuo vienos rūšies daržovių, o ne nuo kelių daržovių mišinio (dėl produkto toleravimo). Geriausiai tinka tos daržovės, kurios auga mūsų klimatinėje juostoje. Po kelių savaičių galima pradėti duoti šviežių vaisių ir uogų. 7-ą mėnesį galima duoti raudonos mėsos, - tai geležies šaltinis. 8-ą mėnesį pradedamos virti kruopų košės. 10-12-ą mėnesį pradedam duoti rūgščių pieno produktų: jogurto, kefyro, varškės, varškės sūrio. 10-12 mėnesį galima pradėti duoti žuvį. Tinkamiausia yra virta, šutinta, troškinta neriebi žuvis.
Žirnių ir pupelių sriubos. Sriubas dėl jų specifinio skonio valgo ne visi vaikai. Tačiau, jei vaikas mėgsta daržoves, jam galima siūlyti sriubą, virtą su žirniais. Žirnius ar pupeles gerai nuplaukite ir iš vakaro pamerkite. Vandens turi būti maždaug 3-4 cm. Žirnius, pupeles sudėkite į verdantį vandenį. Virti su prieskoninėmis daržovėmis: morkomis, svogūno. Sriubą atskieskite 1-2 valgomaisiais šaukštais pieno. Pabaigoje įberkite šaukštelį nesūdyto sviesto, druskos ir įdėkite šaukštą virtų kruopų. Patiekite su smulkintais džiovintais grybais.Makaronų sriubose yra labai daug angliavandenių (cukrų).
Lęšių sriubos. Į žirnius yra panašūs lęšiai. Juos, kaip ir žirnius, prieš verdant reikia pamirkyti. Virkite lęšius, kaip ir žirniai, tik jų skonis nėra toks specifinis. Jei vaikas nemėgstančiam žirnių, pabandykite duoti pupelių arba lęšių sriubos. Lęšiai yra vertingas augalinių baltymų šaltinis. Lęšiai neturi luobelės, tuo jie patogesni.
Kruopų sriubos. Jų paruošimas labai panašus, bet kruopas geriau mirkyti. Užpilkite stikline šalto virinto vandens. Nupilkite. Mirkytos kruopos greičiau išverda. Virkite ant lengvos ugnies. Prieš patiekdami į sriubą galite įberti smulkiai supjaustytą kietai virto kiaušinio trynį. Priedai padidina sriubos maistinę vertę. Galima dėti ir šviežių obuolių, slyvų tyrės (įdedamas vienas kitas arbatinis šaukštelis). Saldžios sriubos, pvz., vaisinės, yra mažiau kaloringos.
Daržovių sriubos. Pagrindinė daržovių sriubos dalis - daržovės. Daržoves vaikų sriuboms plaukite prieš pat virimą. Verdant vandenį, sudėkite daržoves. Kiekviena šeimininkė turi savo skanios sriubos gamybos paslaptis. Kad greičiau išvirtų, daržoves reikėtų pjaustyti kubeliais.
Nuo 10 mėnesio kūdikiui galima duoti žuvies. Tinkamiausia yra virta, šutinta, troškinta neriebi žuvis. Vyresnis kaip vienerių metų vaikas maitinamas 5 kartus per dieną. Antraisiais gyvenimo metais vaikas gali valgyti beveik visus produktus.
Žuvies piršteliai - tai sumaltų žuvų (dažniausiai menkių) produktas su įvairiais prieskoniais, krakmolu, vandeniu, išvoliotas džiūvėsėliuose. Perkant žuvies pirštelius reikia atidžiai skaityti etiketes, nes kai kuriuose gaminiuose pasitaiko maisto priedo - skonio stipriklio natrio glutamato, pažymėto žodžiais arba šifru E 621. Žuvies piršteliai - tai namuose ar maitinimo įstaigose greitai paruošiamas patiekalas. Kiek jame yra žuvies ir kokios kokybės ji buvo panaudota, priklauso nuo gamintojo. Lietuvoje pardavinėjamuose žuvies piršteliuose jos būna nuo 45 iki 57 proc., o visa kita - jau minėti priedai. Kokiuose vandenyse plaukiojo žuvys, gamintojams pagal dabartinės teisines normas parašyti neprivalu.
Krabų lazdelėse krabų mėsos nėra. Krabų skonio lazdelės gaminamos iš surimio. Iš žuvies pašalinami kaulai, riebalai, o pati mėsa itin smulkiai sutrinama ir paverčiama pasta. Krabų lazdelių sudėtyje yra daug krakmolo, druskos, cukraus, vandens, maisto priedų (pažymėtų E raide su atitinkamu skaičiumi) - konservantų, skonio stipriklių. Šio produkto maistinė vertė yra labai menka, nes jose žuvies yra tik 25-27 proc., o visa kita sudaro jau minėtos kitos medžiagos, dėl to jo nederėtų duoti bet kokio amžiaus vaikams.
Kalmarai yra Atlanto vandenyno moliuskai, užaugantys iki 50 cm ilgio. Kalmarų mėsos vaikui galima duoti vietoje žuvies. Jų mėsa yra švelni, balta, saldoka, kvepianti riešutais. Kalmarų mėsa yra liesa, joje yra apie 18 proc. baltymų, naudingų organizmui mikroelementų jodo, cinko, fosforo, vario, seleno, vitamino B12. Kalmarams, kaip ir žuviai, vaikas gali būti alergiškas. Geriau pirkti šaldytus kalmarus. Kokybiškai užšaldyto kalmaro gabalai turi lengvai atsiskirti vienas nuo kito, oda būti nuo šviesiai violetinės iki rausvos spalvos, o pati mėsa balta. Svarbu kalmarus tinkamai paruošti. Užšaldytą kalmarą apipylus verdančiu vandeniu jo oda susitraukia ir lengvai nusilupa. Nuluptus kalmarus reikia nuplauti tekančiu vandeniu, virti labai trumpai. Užtenka juos sudėti į pasūdytą su prieskoniais verdantį vandenį ir išjungus viryklę palaikyti 10-12 min. Į troškinius kalmarai įdedami likus 3-5 min. Kalmarai orkaitėje folijoje gali būti kepami apie 1 min. kadangi tai padaryti sunku, geriau juos virti ir troškinti. Ilgai virti, troškinti, kepti kalmarai tampa beskoniai, kieti, praranda maistinę vertę. Kalmarai tinka sumuštiniams, su makaronais, troškiniais ir salotomis.
Žuvies piršteliai - tai sumaltų žuvų (dažniausiai menkių) produktas su įvairiais prieskoniais, krakmolu, vandeniu, išvoliotas džiūvėsėliuose. Perkant žuvies pirštelius reikia atidžiai skaityti etiketes, nes kai kuriuose gaminiuose pasitaiko maisto priedo - skonio stipriklio natrio glutamato, pažymėto žodžiais arba šifru E 621. Žuvies piršteliai - tai namuose ar maitinimo įstaigose greitai paruošiamas patiekalas. Kiek jame yra žuvies ir kokios kokybės ji buvo panaudota, priklauso nuo gamintojo. Lietuvoje pardavinėjamuose žuvies piršteliuose jos būna nuo 45 iki 57 proc., o visa kita - jau minėti priedai. Kokiuose vandenyse plaukiojo žuvys, gamintojams pagal dabartinės teisines normas parašyti neprivalu.
Stipriai sūdytos žuvys, pvz., silkės ar kitos sūrymo neapsemtos. Žuvų kepenys, nes jose gali būti susikaupę daug nuodingų medžiagų. Ikrai - natūralūs ir dirbtiniai - nes jų maistinė vertė yra pervertinta.
Silpnai sūdytos silkės gerina apetitą. Silkėse yra daug organizmui būtinų ir naudingų medžiagų: omega-3 rūgščių, fosforo, kalcio, magnio, jodo, seleno, cinko. Joje esančios naudingosios medžiagos padeda organizmui kovoti su stresu, stiprina nervų sistemą, imunitetą, gerina fizinę bei psichinę būklę. Silkę, priklausomai nuo to, kiek ji sūdyta, reikėtų pamirkyti 4-24 val., o vandenį keisti kas 2-3 val. Kad silkė būtų skanesnė ir minkštesnė, išmirkytą ir nuvalytą ją galima dar apie porą valandų pamirkyti piene.
Vaikams iki 3 m. geriausiai tinka virta arba troškinta žuvis, žuvies maltinukai, kurie ypač gerai virškinami ir lengvai pasisavinami. Žuvis, ypač šaldyta, gali būti pagardinta 2-3 prieskoniais - bazilikais, čiobreliais, kalenda, petražolėmis, saldžiąja paprika, citrinos sultimis. Nreikėtų žuvies ruošti riebaluose ar kepti aliejuje apvoliojus miltuose su išplaktu kiaušiniu. Jeigu norite žuvį kepti, geriausia tai daryti orkaitėje, suvyniojus į foliją, pridėjus įvairių daržovių. Jei žuvis šaldyta, kepkite ją orkaitėje neatšildytą (nes atitirpdant išbėga sultys). Vaikui paaugus, žuvies rekomenduojama valgyti 2 kartus per savaitę.
Jei vaikui žuvis nepatinka, per prievartą nebrukite. Jos pakartotinai pasiūlykite, kai kūdikiui bus 11-12 mėn.
Jeigu vaikučiui suvalgius žuvies atsirado niežtintis odos bėrimas, staiga prasidėjo vandeninga sloga arba tai, ko nebuvo anksčiau - ryklės dilgčiojimas, pykinimas, atpylinėjimas ar vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmai ar jo pūtimas, pakito išmatų konsistencija, jose atsirado priemaišų, pvz., gleivių, kraujo - tai gali būti alergija žuviai. Tuomet prieš jos duodami, būtinai pasitarkite su vaiko gydytoju. Alergija žuviai pasitaiko retai. Žuvies užtenka duoti kartą per savaitę vietoje mėsos.
Jei tokios neįmanoma nupirkti, tiks šviežia negyva, atvėsinta arba tinkamai atšaldyta. Nusipirktą šviežią, išdorotą, per kartą nesuvartotą, supjaustytą vartojimui tinkamais gabaliukais žuvį galima šaldyti šaldiklyje minus 18-20°C temperatūroje. Šaldytuvo šalčio kameroje šaldymas yra lėtas ir negarantuoja kokybiško užšaldymo, todėl tikėtis, kad atšaldytos žuvies kokybė bus tokia pati kaip staigiai užšaldytos šaldiklyje, neverta. Atšaldytos žuvies pakartotinai nešaldykite, nes labai nukenčia kokybė. Kadangi žuvis turi daug vandens, geriausiai jos neatšildyti ir iš karto kepti orkaitėje. Natūraliomis sąlygomis užaugusios žuvys yra vertingesnės už užaugintas pramoniniu būdu. Jų kokybė priklauso nuo pašarų kokybės, kurių kokybę įmanoma kontroliuoti. Ekologiškai užaugintas karpis yra vertingesnis už iš tolimų vandenų atvežtas šaldytas žuvis. Nuo karpio gali sklisti dumblo kvapas - tai nėra jo kokybės požymis, nes karpiai natūraliomis sąlygomis gyvena dumble. Nedera žavėtis ryškiai rausvomis, oranžinėmis lašišomis, kurios auginamos pramoniniu būdu, gauna antibiotikų. Natūraliai užaugusių šių žuvų mėsa yra tik truputį rausva. Oranžinė spalva neatspindi žuvies kokybės. Yra duomenų, kad gražesnei spalvai gauti vartojama dažomoji medžiaga kantaksantinas. Be to, jose yra daugiau nuodingų medžiagų, dioksino ir polichlorintų bifenilų nei natūraliai užaugusiuose Šiaurės vandenyse. Kiek šių nuodingų medžiagų susikaupia, priklauso nuo žuvies dydžio. Pvz., Danijoje ribojama prekyba lašiša: jeigu žuvis sveria iki 2 kg - prekiaujama be apribojimų, jei 2-5 kg - pateikiama nuėmus odą ir kaulus, o jei daugiau kaip 5 kg - prekiauti draudžiama. Baltijos jūros silkėse irgi rasta minėtų toksinių medžiagų. Kol kas Lietuvoje neparengti duomenys dėl teršalų, aptinkamų žuvyse, leistinų normų. Europos maisto saugos tarnyba besilaukiančioms ir žindančioms moterims rekomenduoja per savaitę suvalgyti ne daugiau kaip 100 g didelių plėšriųjų žuvų (kardžuvių, marlinų, lydekų). Nerekomenduojama valgyti ir tuno dažniau nei 2 kartus per savaitę.
Pirmą kartą kūdikio susilaukę tėvai visur ir visada jį nori fotografuoti. Jei neturite zuikučio ar ėriuko kostiumo, nieko tokio: visiškai užteks puošnesnių drabužėlių ir velykinių dekoracijų fone. Dekoracijos gali būti gana paprastos (iš to, ką turime / randame): pintinė su dailiai numargintais margučiais, nuostabių pavasariškų gėlių - tulpių ar narcizų - vaza arba ką tik dovanų gauti žaislai. Beje, nepamirškite šventiškai papuošti ir kūdikio kambario - tai kas, kad jis dar menkai ką nutuokia apie grožį ir estetiką.
Nors kūdikis negalės dalyvauti šokoladinių kiaušinių medžioklėje, tačiau jam galima surengti improvizuotą žaidimą. Daugelis šeimų turi tvirtas šv. Kalėdų šventimo tradicijas, o per Velykas jų puoselėja kur kas mažiau.
Jau pramokę vaikščioti vaikai yra smalsūs, jei mato, kad ruošiate maistą, natūralu, kad gali norėti paragauti. Tame nėra nieko blogo. Tik gerai nuplaukite ir tegul graužia į sveikatą. Galima jiems ir pagelbėti- supjaustykite bulvę smulkiais šiaudeliais ir sumaišykite su morkų ar kitų daržovių šiaudeliais.
Virtose bulvėse, lyginant su šviežiomis 100 gramų produkto padaugėja kalorijų, nuo 77 kcal iki 87 kcal. Be to, keičiasi jų glikeminis indeksas (GI), kuris rodo angliavandenių pasisavinimo greitį. Kuo indeksas didesnis, tuo greičiau reikia panaudoti gautas kalorijas ir tuo greičiau išalksite. Beje, gaji nuomonė, kad balti virti ryžiai yra mažiau kaloringesni nei bulvės. Tai netiesa, 100 gramų šio produkto yra 97 kcal, t.y.
Bulvės turi nemažą kiekį krakmolų, taigi ji reikia daug energijos, labai geras valgis vaikučiams nevalgiukams. Tačiau jų reikia vengti valgyti vakarais, jei vaikai ar suaugę turi viršsvorio. Taip pat turi nedidelį kiekį maistinių skaidulų (ląstelienos) būtinų gerai virškinimo trakto veiklai.
Krakmolas - tai polisacharidas, randamas augaluose ir naudojamas įvairiuose maisto produktuose. Šiame straipsnyje aptarsime krakmolo naudą ir žalą vaikams, jo naudojimo būdus ir svarbius aspektus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.
Modifikuotas krakmolas iš esmės yra tas pats, kas ir krakmolas su pakeistomis savybėmis. Jame pakeistos kelios molekulių jungtys, dėl to jis greičiau tirštėja, geriau sutirština maistą ir palaiko gaminio formą. Jis atsparesnis karščiui ir rūgštims, todėl maisto pramonėje naudojamas kaip stabilizatorius, emulsiklis ir tirštiklis, padedantis išlaikyti ilgesnį produkto galiojimo terminą. Modifikuotas gali būti bulvių, kukurūzų ir ryžių krakmolas. Dietistai atkreipia dėmesį, kad pakeistų savybių krakmolas neturėtų būti painiojamas su genetiškai modifikuotais organizmais (GMO).
Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis, o žmogus turėtų gauti 50-55 proc. energijos iš jų. Iš esmės jie nėra kenksmingi, tačiau suvartojamas kiekis turi atitikti organizmo poreikius, atsižvelgiant į fizinį krūvį, darbo pobūdį ir sveikatos duomenis.
Krakmolo turintys produktai nėra geriausias pasirinkimas vakare, nes krakmolas, veikiamas fermentų, virsta gliukoze. Gliukozės perteklius organizme verčiamas riebalinėmis atsargomis.
Kai kurių ugdymo įstaigų meniu vis dar yra batonai ir riebūs padažai, o tai rodo, kad dirbama pagal senas rekomenduojamas normas. Neretai kotletuose dalis mėsos pakeičiama batonu. Kai kalbama apie priešpiečius, pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, neretai tėveliai sako, kad vaikas priešpiečiams gauna tik vieną sausainį ar jogurtuką, todėl įdeda vaikui užkandžių, kad neliktų nepavalgęs. Mitybos specialistai rekomenduoja sudaryti sveikatai palankesnes užkandžių sąlygas pradinėse mokyklose, kad vaikai rinktųsi sveikatai palankesnius užkandžius ir valgytų reguliariai.
Tinkamiausia yra virta, šutinta, troškinta neriebi žuvis. Vyresnis kaip vienerių metų vaikas maitinamas 5 kartus per dieną. Antraisiais gyvenimo metais vaikas gali valgyti beveik visus produktus.
