Baimės - tai normalus vaikų raidos reiškinys, sako edukologijos mokslų daktarė docentė Sigita Burvytė. Baimė yra emocinė bei kūniška reakcija į galimą arba įsivaizduojamą pavojų. Šis jausmas yra labai svarbus ir reikalingas žmogui, nes jo funkcija yra apsaugoti vaiką nuo pavojų ir taip padėti išlikti. Tai yra labai senas ir, galima sakyti, primityvus jausmas, padėjęs mūsų protėviams apsisaugoti, net jei krūmuose slėpėsi ne plėšrūnas, o sušnarėjo vėjas - žmogus jau spėjo apsisaugoti. Tačiau kartais šios sistemos veikla sutrinka - tuomet baimė tampa žalinga, vystosi nerimo sutrikimai.

Pasak pranešėjos, vaikai realiai ko nors bijoti pradeda tuomet, kai ima kalbėti. Nes tada sugeba pasakyti, kad bijo. Tačiau baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir sunkumais užmigti/nemiga, apetito pokyčiais, neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais (pvz. pilvo, galvos, kojų), sunkumu kvėpuoti, nuolatiniu nerimastingumu, nagų kramtymu, grįžimu į ankstesnę raidos stadiją (pvz. vaikas, puikiai laikantis šlapimą, pradeda šlapintis į lovą).

Vaikų baimių priežastys

Yra daugybė veiksnių, galinčių lemti vaikų baimių atsiradimą. Vienas esminių psichologinių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Prieraišumas skirstomas į saugų ir nesaugų. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.

Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, pvz. gerti arbatą iš žaislinio puodelio, kuriame nieko nėra. Tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.

Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.

Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.

Aplinkos poveikis

Didelę įtaką gali daryti ir vaiko aplinka. Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo, tai parodo - „man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino“. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t.

Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus - ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.

Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė. Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.

Aplinkos informacija - tai, ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) - moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.

Vaiko baimės pagal amžių

Baimės intensyvumas ir pobūdis keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus:

• 1 m.: Atsiskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės.
• 2 m.: Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai.
• 3-4 m.: Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų.
• 5 m.: Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai.
• 6 m.: Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų.
• 7-8 m.: Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai.
• 9-12 m.: Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis.
• Paauglystė: Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis.

Pasak mokslininkų, žmonės nuo mažens yra pasirengę tam tikrų baimių... išmokti. Tai susiję su išgyvenimu ir siekia net akmens amžių. Kitos žodžiais tariant, įvairios baimės padeda apsisaugoti nuo grėsmių. Psichologų teigimu, visiškai normalu, jei vaikas ko nors bijo. Teigiama, kad mažamečiui paprastai ramybės neduoda dvi keturios baimės. Vaikų psichologiją tyrinėjantys specialistai nustatė, kad daugiausia baimių turi 2,5-4 m. vaikai. Tačiau dėl to tikrai nereikėtų nerimauti, nes atšventus 5-ąjį gimtadienį jų ima sparčiai mažėti.

Vaiko baimė miegoti

Viena iš priežasčių, kodėl vaikas bijo miegoti vienas, yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus. Negalime pamiršti ir to, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja. Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.

Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.

Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Kartais pasitaiko, kad mama norėtų miegoti su vaiku, o tėtis ne, tuomet vaikas atsiduria šio konflikto epicentre, nerimas gali kilti kaip pasipriešinimas šiai naujai dinamikai. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs. Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną, pvz. mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, “nes jau didelis”. Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.

Svarbu suprasti, kad tai, kas vienam vaikui tinka, kitam visiškai netinka. Taigi, vieno būdo nėra - visada svarbiausia atsižvelgti į konkretų vaiką ir jo poreikius. Vaikai, kurie turi raidos sutrikimų, taip pat dažnai yra linkę į daugiau baimių ir neretai didesnį pasipriešinimą pokyčiams.

Simptomai ir požymiai

• Išsakoma žodžiais baimė;
• Negalėjimas užmigti;
• Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas (pvz. “dar vieną pasaką”);
• Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
• Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
• Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojytę, glostytų nugarą, miegotų šalia ir t.t);
• Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
• Nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.

Kaip padėti vaikui įveikti baimę?

Nenuvertinkite vaiko baimės - tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime. Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.

Paklauskite vaiko jo baimės objekto dydžio, spalvos, formos, vardo - tai leis apibrėžti objektą. Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.

Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori? Megzkite ryšį su objektu ir padėkite jam gauti, ko jis nori. Pvz. dažnai vaikai įvardija, kad „monstras“ jaučiasi vienišas, todėl juos gąsdina, tuomet monstrui suteikiama dovana” draugas”, kad jam nereikėtų jo gąsdinti.

Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę. Dėl simbolinio mąstymo veiksminga yra ir saugumo kūrimas turint priemonių kaip apsiginti - paprasčiausias purškiklis su vandeniu, ant kurio užrašyta „stop monstrai“ ar kitas personalizuotas užrašas, gali labai veiksmingai padėti įgalinti vaiką ir padėti jaustis ne tokiu bejėgiu nakties metu.

Tyrimai rodo, kad nerimas ir baimės gali paūmėti trūkstant vitamino D, Omega 3 bei sutrikus kitiems kraujo rodikliams. Svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti kraujo tyrimus.

Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai, laiku sureagavus, pakankamai greitai gydomi, suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.

Žaidimo terapija

Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir moksliškai įrodytas būdas švelniai ir maloniai, vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tai duoda kontrolės pojūtį, moko išbūti su jausmais esant aiškioms kabineto riboms bei terapeutui, kuris talpina viską, kas ten vyksta. Tokia terapija paprastai trunka ilgiau nei kitos, tačiau gali duoti labai prasmingus pokyčius. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai. Svarbu suvokti, kad vaikas nėra atskiras vienetas, o auga sistemoje - šeimoje, todėl tėvai turi stiprią galią padėti ir paskatinti teigiamą pokytį.

Kognityvinė elgesio terapija

KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams, turintiems konkrečią baimę (pvz. gyvačių, šunų ir t.t.). Po truputi, mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė. Taip baimė, suskaidyta į daug mažų dalių, tampa įveikiama.

Emocinis intelektas

Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas. Didėjant emociniam intelektui vaikas vis geriau reguliuojasi pats, o tai skatina ir pasitikėjimo savimi augimą, bei didesnį atsparumą susiduriant su iššūkiais tolimesniame gyvenime.

Poilsiaujant svarbiausia saugumas

Vaikai labai mėgsta vasaros linksmybes ir iškylas, tačiau šie malonumai jiems gali kelti pavojų, todėl pirmiausia turėtų būti užtikrinamas saugumas. Vaikams reikia nuolat kartoti, kad visą laiką jie saugotų save ir draugus. Jokiu būdu vaikai be suaugusiųjų priežiūros negali eiti maudytis ar giliai į mišką.

Jei vaikai būna namo kieme, įspėkite, kad niekur neitų su nepažįstamais žmonėmis arba imtų kažką iš jų, bėgtų į gatvę ar eitų per ją tam neskirtoje vietoje, saugiai važinėtų dviračiu ar paspirtuku. Pabuvus gamtoje, reikėtų savo atžalas apžiūrėti, ar nėra įsisiurbę erkių.

Mokant vaikus saugiai poilsiauti, atkreiptinas dėmesys, jog patys didžiausi pavojai tyko vandenyje. „Nesinori gadinti vasaros atostogų nuotaikos, bet būtina priminti, kad kone kas vasarą Lietuvoje nuskęsta vaikai. Dažniau nuskęsta berniukai, nes jie labiau linkę rizikuoti. Būtinai sutarkite su vaikais, kad be suaugusiųjų negalima maudytis atvirame telkinyje ar baseine. Net ir mokantys plaukti vaikai turi paisyti griežtų saugaus elgesio vandens telkiniuose taisyklių. Maudantis negalima kitų vaikų stumdyti, gąsdinti, atiminėti žaislų, bristi ten, kur nesiekia dugno ar nardyti nepažįstamose vietose“, - kalbėjo I. Kryžiūtė.

Vaikams, kurie dalyvauja neformaliuose grupiniuose užsiėmimuose, reikėtų priminti ir jų pareigas - gerbti kitus, klausyti tėvų, senelių, mokytojų, stovyklų vadovų ar kitų suaugusiųjų, kurie prižiūri vaikus. Ištikus bet kokiai bėdai ar pasijutus blogai tuoj pat prašyti suaugusių pagalbos.

Kai vaikas lieka namuose vienas

Vaiko teisių apsaugos specialistų darbo patirtis rodo, kad ne kiekvienas šešiametis ar net keleriais metais vyresnis vaikas gali būti paliktas vienas namuose - tai priklauso nuo paties vaiko, jo įgūdžių, būdo bruožų. Primename, kad tėvai, palikdami vaiką ar vaikus namuose, pirmiausia, turi pasirūpinti, jog būtų išvengta vaiko teisių pažeidimų - nepriežiūros atvejų, vaiko palikimo vieno namuose naktį ar aplinkoje, kurioje galimai gresia pavojus jo sveikatai ar net gyvybei. Esant poreikiui, visų pirma, raginame pasitelkti senelių, giminaičių ar draugų pagalbą.

Jei tėvai nusprendžia vaiką palikti vieną namuose, prieš palikdami turėtų atsakyti į keletą klausimų: ar vaikas yra pakankamai suaugęs ir brandus, kad klausytų tėvų nurodymų net jiems nebūnant šalia; ar vaikas sugeba atrakinti ir užrakinti duris, atidaryti ir uždaryti langus; ar netikėtoje situacijoje, pavyzdžiui, pridegus maistui ir įsijungus dūmų detektoriui, vaikas nesutriks; ar vaikas sugebės susisiekti su tėvais ar kitais suaugusiais, jeigu jam reikės pagalbos ir pan. Vaikams, vieniems esantiems namuose, priminkite, kad negalima atidaryti durų svetimam žmogui, persisverti pro langą ar balkoną, įjungti ir palikti veikti elektrinius prietaisus, lįsti į vaistų dėžutę.

Primename, kad nakties metu, nuo 22 iki 6 val. ryto, negalima vienų namie palikti arba vienų į lauką išleisti vaikų iki 14 metų amžiaus.

Kai kurie vaikai, ypač turintys raidos sutrikimų, gali patirti stipresnį sensorinį jautrumą, kuris gali pasireikšti ir būnant lauke. Tai reiškia, kad jie gali būti jautrūs šviesai, garsui, įvairių tekstūrų lytėjimui, jausti baimę išsipurvinti ar pan. Tokie dirgikliai gali gąsdinti ir lemti vaiko nenorą eiti į lauką. Jeigu vaikas bijo eiti į kiemą, reikia labai aiškiai žinoti, ko jis bijo ir pradėti nuo tų dalykų, kurių nebijo arba bijo mažiau: „Iš pradžių einame ten, kur jam saugu, kur mažiau dirgiklių, mažiau dalykų, kurie jį gąsdina. Visada rekomenduoju tėvams turėti vaizdinę struktūrą: paveikslėlius, nuotraukas ar simbolius, kad vaikas, prieš išeidamas iš namų, žinotų, kur eina, kiek laiko, kur bus ir kada bus pabaiga. Pavyzdžiui, nupiešiame parką, pavaizduojame, kur prie kokių suoliukų, sūpynių bus sustojimai, o kada išėjimas iš kiemo ir kas vyks toliau. Visada svarbu pagirti vaiką už tai, kad jis įveikė maršrutą, nors ir buvo sunkumų.“

Jei tėvai susiduria su situacijomis, kad vaikas nenori išeiti iš kiemo, galima pasiūlyti kitą motyvuojantį užsiėmimą, kurį veiksite po buvimo kieme, įtraukti tai į dienotvarkę. Reikia nuosekliai laikytis reguliarių tam tikros veiklos pabaigos veiksmų, kuriuos vaikas aiškiai supranta ir sklandžiai pereina į kitą veiklą. Tam gali padėti ne tik vizualinė informacija, bet ir laikmačiai, garsiniai signalai, pavyzdžiui, skaičiavimai 1-2-3 ir atliekamas veiksmas - išeinama iš teritorijos, padedamas į vietą mėgstamas žaisliukas.

Viena iš dažniausiai pasitaikančių autistiškų vaikų baimių yra lytėjimo baimė - taktilinės sistemos hiperjautrumas. Ją rodo nenoras išsitepti, įvairių veiklų, susijusių su dažais, plastilinu, kinetiniu smėliu, vengimas, higieninių procedūrų baimė, išrankumas drabužiams ir kt. Tokie vaikai būdami lauke dažnai nieko netyrinėja, neliečia, nori greičiau eiti namo, lauke yra sudirgę, piktesni.

Savo darbo praktikoje turėjau mergaitę, tuo metu jai buvo 5 metai, kuri nenorėjo autis batų, todėl išeiti į kiemą buvo didelis iššūkis. Kieme ji būdavo tik tuo atveju, jeigu artimieji ją nešiodavo ant rankų, o ilgainiui tai daryti tapo vis sunkiau. Jei tėvams reikėdavo išvažiuoti su mergaite iš namų - būdavo labai sudėtinga, nes ji visą laiką klykdavo. Viešumoje tėvai jausdavosi nepatogiai - pritraukdavo kitų žmonių dėmesį, kurie nevengdavo pareplikuoti ar paauklėti. Vis tik po ergoterapijos, tam tikrų praktikų, mergaitė iš mūsų skyriaus išvyko avėdama batus ir pati nuėjo iki mašinos savo kojomis. Šiai dienai mergaitė avi batus ir tokių problemų nebeturi.

Tokiais atvejais dirbama su vaikais naudojant įvairias tekstūras, medžiagėles, pradedama po truputį nuo to, ką vaikas toleruoja, įvedant papildomas tekstūras, per patinkančias veiklas, taip vyksta taktilinės sistemos desensibilizacija. Svarbu, kad nereikia versti liesti nepatinkančio daikto per prievartą, mes galvodami, kad vaikas palies ir pamatys, jog nieko neatsitiko ir galės po to tai priimti, tačiau vaiko nervų sistema siunčia signalus, kad šis dirgiklis yra pavojingas ir negali jo liesti.

Dienos centre pas mus lankosi autistiški vaikai, pasižymintys skirtingu jautrumu. Pavyzdžiui, kai kurie vaikšto su pirštinėmis, kitas vaikas užsiklijuodavo ant kiekvieno piršto po pleistriuką, nes jam nemalonu liesti paviršius, o vienas vaikas nieko kieme neliečia, jeigu paviršiai šlapi po lietaus ar lengvos šalnos. Šiais metais Santaros klinikų Vaiko raidos centro erdvėje ligoninės kiemelyje ir asociacijos „Vilniaus lietaus vaikai“ dienos centro kiemelyje bus įrengti sensoriniai sodai, kurie praplės galimybes dirbti su autistiškais vaikais kieme, padėti jiems įveikti įvairias baimes. Tokios erdvės apskritai pradės keisti požiūrį, kad galima dirbti su vaikais ir terapijas taikyti jiems ne kabinetuose, o gryname lauke.

Svarbu, kad vaikai kieme būtų kiekvieną dieną. Kai kuriuos pratimus, kuriuos atliekame ergoterapijos metu, tėvai gali atkartoti ir dirbti su vaikais patys. Tačiau, jeigu šeima gyvena nuosavame name ir turi lauko erdvę, ją galima pritaikyti. Pavyzdžiui, turėti sūpynes (elastines, hamako tipo, tinklines ir kt.), kurios suspaudžia vaiko kūną ir veikia ne tik vestibulinę sistemą, bet ir proprioceptinę sistemą, įrengti taktilinius takelius iš gamtinių priemonių, pakabinti vėjo varpelius klausos stimuliacijai, pastatyti vandens fontanėlius ar tiesiog turėti indą su vandeniu, sukonstruoti lysvę, kurioje vaikas galės eksperimentuoti su savo augalais, juos sodinti, laistyti, prižiūrėti, o gal ir nusiskinti subrandintą derlių. Neturintys savo kiemo, darželį gali susikurti ant palangės, pasodinti greitai augančius augalus ir stebėti procesus, sudaryti sodinimo, laistymo, persodinimo grafiką.

Dienos centre jau pastatyti lauko vazonai, kuriuose vaikai augina savo augalus ir tai jiems teikia didelį džiaugsmą. Ypač patinka, kai išauga kokia nors daržovė ar uogos, kurias paskui jie ir panaudoja gamindami užkandžius. Gerėjant orams, siekiame, kad vaikai praleistų kieme kuo daugiau laiko. Vieni susiduria su iššūkiais, kitiems kiemas pats didžiausias malonumas. Kartu mokomės, stengiamės, kad vaikų patirtys būtų kuo geresnės. Veiklos kieme autistiškiems vaikams padeda geriau adaptuotis aplinkoje, susibendrauti su kitais vaikais ir visapusiškai jaustis geriau.

Baimė tai yra emocinė bei kūniška reakcija į galimą arba įsivaizduojamą pavojų. Šis jausmas yra labai svarbus ir reikalingas žmogui. Baimės funkcija yra apsaugoti vaiką nuo pavojų ir taip padėti išlikti. Tai yra labai senas ir, galima sakyti, primityvus jausmas, padėjęs mūsų protėviams apsisaugoti, net jei krūmuose slėpėsi ne plėšrūnas, o sušnarėjo vėjas - žmogus jau spėjo apsisaugoti. Tai svarbu ir dabar, tačiau kartais šios sistemos veikla sutrinka - tuomet baimė tampa žalinga, vystosi nerimo sutrikimai.

Visi siekiame, kad vaikai po vasaros atostogų grįžtų laimingi, pailsėję, patyrę teigiamų išgyvenimų, nes tai būtinos sąlygos vaikų sveikatai ir gerai emocinei savijautai.

Svetimų žmonių (nepažįstamų asmenų) baimės tarpsnį, paprastai tarp 6 mėn. ir 1,5 m., išgyvena dauguma kūdikių, ir jis yra visiškai normalus. Nesikrimskite ir negalvokite, kad kažkas negerai, jeigu seniau visiems šypsenas dalinęs kūdikis staiga ėmė verkti mažiau pažįstamam žmogui vos į jį pažiūrėjus. Atvirkščiai, tokiu mažylio elgesiu galite tik pasidžiaugti: svetimųjų baimė rodo, kad jis jau supranta, ką pažįsta ir su kuo nori būti. Nepažįstamo asmens baimė yra visiškai įprastas kūdikio vystymosi etapas, kuris paprastai prasideda maždaug nuo 6 iki 8 mėnesių. Nepažįstamo asmens baimės vystymasis sutampa su pradedančiu vystytis kūdikio organizuotumo ir tvarkos jausmu pasaulyje. Nepažįstamo asmens baimė - tai kūdikio nerimas jam pamačius arba jį palikus nepažįstamų žmonių priežiūroje. Kai kurie kūdikiai išreiškia savo nerimą tiesiog „sustingdami“ ant rankų.

Pripažinkite, kad kiekvienas vaikas yra skirtingas. Kiekvienas kūdikis svetimus žmones prisileis savu tempu. Imkitės praktinių veiksmų, kad padėtumėte savo kūdikiui jaustis jaukiai tarp nepažįstamų žmonių. Kūdikį prie naujo žmogaus pratinkite ir pažindinkite pamažu, ne staiga. Pavyzdžiui, jei tikitės palikti savo vaiką naujai auklei, pirmiausia pasistenkite, kad ji pradžioje praleistų laiko kartu su visa šeima, prieš palikdami vaiką vieną su ja. Pasikvieskite šį naują žmogų į namus ir užsiimkite linksmomis veiklomis, žaiskite, kurdami draugišką atmosferą. Taikykite laipsnišką „apšilimo“ strategiją net su artimaisiais. Staiga žmonės, kuriuos matė jūsų kūdikis ir kuriais džiaugėsi, pavyzdžiui, seneliai, tetos ir dėdės ar šeimos draugai, gali sukelti jūsų mažyliui stresą. Tai ypač sudėtinga, kai jūsų kūdikis elgiasi taip, lyg mylimas senelis būtų nepažįstamas žmogus, tačiau šios baimės - normalu. Palaikykite savo kūdikį, kai jis išgyvena šias reikšmingas, nepatogias emocijas. Neignoruokite vaiko nerimo, nespauskite jo tinkamai reaguoti į nepažįstamus žmones. Šio proceso nepaskubinsite. Būkite ramus ir nusiteikite pozityviai. Kai jūsų kūdikis nerimauja dėl to, ar liko su nauju žmogumi, kurio dar gerai nepažįsta, ar yra supažindinamas su kuo nors, pabandykite išlaikyti teigiamą ir ramų, šiltą toną bei elgesį, kai guodžiate tiek žodžiu, tiek fiziškai. Padėkite artimiesiems apsiprasti. Nors jūsų kūdikio nenoras būti priglaustam apsilankiusio senelio yra normalus, tai gali įskaudinti, nes, ko gero, seneliai to nesitiki. Jūs tiesiog galite artimiesiems padėti suvaldyti jų lūkesčius ir sukurti sėkmingą pradžią, pasikalbėdami. Patarkite nekantriems draugams (kuriuos kūdikis laiko svetimais). Rekomenduokite jiems kalbėti ramiu, švelniu tonu arba pasiūlykite, priėjus arčiau ir norint pašnekinti, pasiimti ir vaikui pažįstamą žaislą: tai gali palengvinti „pažintį“ ir padėti atsipalaiduoti kūdikiui. Nuo mažens pažindinkite kūdikį su naujais žmonėmis. Nešiokitės kūdikį nešioklėje, kad jis žiūrėtų į išorę (kai taip nešti yra saugu) ir įprastų matyti naujus ir nepažįstamus veidus. Pratinkite jį matyti, kaip jaukiai ir šiltai bendraujate su jam svetimais žmonėmis.

Tamsos baimę patiria dauguma vaikų (prie jos priskiriamos ir „pabaisų“ baimės, baimė eiti miegoti). Bijoti tamsos - visiškai normalu: vaikas nemato, kas dedasi aplinkui, ir dėl to jaučiasi nesaugus. Tėvams šios baimės gali atrodyti nerimtos, gal net juokingos, ypač jei vaikas rimtu veidu pradeda pasakoti apie pabaisas spintoje ar po lova. Tačiau turite suprasti, kad jis nežino pasaulio taip gerai, kaip suaugę, ir jam būti tamsiame kambaryje gali būti taip pat baugu, kaip ir suaugusiam tamsiame skersgatvyje sekamam augalotų nepažįstamųjų. Šias baimes anksčiau ar vėliau vaikas išaugs, tačiau, kol jis dar mažas, greičiausiai norėsite jam padėti. Pirmiausia, išsiaiškinkite, ko vaikas bijo. Kai kuriems vaikams tiesiog nejauku likti vieniems, kitų fantazija tokia laki, kad jie ima įsivaizduoti įvairiausias pabaisas. Jei vaikas bijo likti vienas, suraskite jam „miego partnerį“ - lėlę, meškutį, o gal jaukų užklotėlį (jei vaikas iki šiol neturėjo Mylimuko). Jei vaikas bijo miegoti, greičiausiai taip yra dėl naktinių košmarų. Jei vaikas bijo pabaisų, padekite jam jas „įveikti“. Kelerių metų vaikas sunkiai atskiria fantazijas ir sapnus nuo realybės. Todėl sakyti, kad pabaisų nėra, yra bergždžias reikalas. Jokiu būdu nesišaipykite iš vaiko ir nebandykite nuleisti jo baimių juokais. Vaiko akimis, tai labai rimta! Verčiau įgalinkite vaiką kontroliuoti situaciją. Daugeliui tėvų padėjo tokios mažos gudrybės kaip „purškiklis nuo pabaisų“, pabaisų išsiurbimas iš palovio dulkių siurbliu, įtikinamas pasakojimas apie tai, kaip jūsų šuo susidoroja su visais blogiešiais (juk būna ir gerų, kurie tik patriukšmauja - jų bijoti nereikia). Kitas būdas - palikti įjungtą naktinę lempą. Jei vaikas mato pabaisas ir įjungus šviesos šaltinį, greičiausiai jį gąsdina šešėliai. Tokiu atveju pažaiskite šešėlių teatrą - tai padės vaikui suprasti šešėlio esmę. Jei vaikas bijo garsų, matyt vaiko fantazija yra pakankamai laki ir įsivaizduojamas pabaisas jis gali „išgirsti“. Menkiausias krebždesys gali reikšti pabaisos žingsnius ar kapstymąsi spintoje. Tokiu atveju galite pamėginti įjungti tylią muziką arba taip vadinamą „baltąjį triukšmą“ (medžių, jūros ošimo, vandens čiurlenimo garsus). Ribokite gąsdinančią informaciją. Jei vaikas jautrus, pasistenkite neleisti jam žiūrėti filmų ir laidų, kuriose gali būti vaiką gąsdinančių vaizdų ar personažų. Nepamirškite, kad baisių vaizdų šiais laikais apstu ir vaikams skirtuose filmukuose! Kasdien pasikalbėkite su vaiku apie jo dienos įspūdžius - tai puiki proga išsiaiškinti, ar vaikas nepamatė ko nors tokio, kas jį labi išgąsdino sukrėtė. Be reikalo nebauginkite vaiko. Kai vaikas atsisako ką nors daryti, negąsdinkite jo pabaisomis, raganomis ar piktais dėdėmis.

Vaikai mėgsta bijoti saugiai. Vaikai ir paaugę vienas kitam mėgsta pasakoti baisias istorijas. Vaikams patinka tas jausmas, kai bijai, bet bijai saugiai, žinodamas, kad iš tiesų tau nieko nenutiks. Pasakos ir gimė tam, kad nuteiktų raminančiai, suteiktų optimizmo, pamokytų, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Juk visais laikais visko buvo: ir džiaugsmų, ir negandų, o pasakos pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno“ suteikia mums vilties bei žinojimą, kad viskas galų gale bus gerai. Net ir didžiausi siaubūnai atsitraukia, kai įveiki tam tikras užduotis; net ir sudėtingiausiose aplinkybėse visuomet atsiranda netikėtų padėjėjų; net ir kebliausios situacijos jas oriai įveikusiems, išlaikiusiems pamatines vertybes, sugebantiems išlaukti baigiasi apdovanojančiu atpildu - visos šios bazinės pasakų struktūros atsikartoja ir realiame gyvenime. Pasakose įtampos yra visokių, bet jos visada baigiasi gerai. Ypač neapibrėžtoje dabartyje ir vaikams, ir suaugusiems labai reikia optimistinio patikinimo, kad viskas bus gerai. Tai padeda nusiraminti.

Suaugusiojo balso tembras, apkabinimas, ramus buvimas kartu skaitant istoriją, leidžia vaikui saugiai bijoti. Vaikas gauna svarbią žinutę - kad savo baimės jausmą galiu atlaikyti, kad yra šalia mama ar tėtis, kuris apsaugos, išgelbės, parodys, kad jau saugu, kad jau nebėra ko bijoti. Formuojasi supratimas, kad baimės įveikiamos - galiu veikti, net jei bijau! Mama ar tėtis skaito toliau, pereina per visas baisias vietas, ir iš jų išeina, jas įveikia. Ir aš kartu! Baimės įveikimo, susigyvenimo su baimės jausmu ankstyvajame mažiuje taip ir mokomasi - per pasakas, per siaubo istorijas. Žinoma, svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį, į tai, ką jis pajėgus suvokti.

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ kviečia visus Lietuvos tėvus ir vaikus drauge jungtis prie akcijos „Gelbėk su pasaka“ ir padėti sunkumų patiriantiems vaikams ir šeimoms, padėti užtikrinti joms reikalingą emocinę paramą ir materialinę pagalbą.

Baimė yra svarbi vaiko raidos dalis, nes padeda jam mokytis, augti, suvokti pasaulį ir formuoti emocinį atsparumą. Tačiau kartais baimės tampa per didelės, kad vaikas jas įveiktų savarankiškai. Suvokus, iš kur ji kilo, svarbu ne slopinti baimes, o padėti vaikui jas atpažinti, pažinti ir palaipsniui įveikti. O jei tampa per sunku - naudinga kreiptis pagalbos į psichologus bei psichiatrus.

tags: #ar #normalu #kad #vaikas #pasilikes #vienas

• Raudonoji vilkligė nėštumo metu
• Dainoto Varno muzikinė karjera
• Viskas apie pomidorų tręšimą
• Kaip ugdyti meilę knygoms
• Išsamus vadovas: Lietuvos vaikų skiepų kalendorius