Ar būtina tėvams eiti išpažinties per vaiko Pirmosios Komunijos šventę?
Ar būtina tėvams eiti išpažinties per vaiko Pirmosios Komunijos šventę?
Krikšto sakramentas yra vienas iš svarbiausių sakramentų krikščioniškoje tradicijoje. Jis simbolizuoja naują pradžią, apsivalymą nuo gimtosios nuodėmės ir tapimą Dievo vaiku. Krikšto apeigos yra kupinos simbolių, kurie ugdo tikėjimą ir ryšį su Dievu.
Pagal bažnyčios patarimus, vaikelio Krikšto nereiktų atidėlioti. Kūdikiai paprastai turėtų būti krikštijami maži, kai tik yra galimybė. Turi bent vienas iš tėvų ar globėjų norėti, kad vaikas būtų pakrikštytas, to bažnyčiai užtenka. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali atidėlioti Krikšto sakramento suteikimą, pavyzdžiui, neranda tinkamų krikšto tėvų, laukia vasaros, laukia, kada vaikelis paaugs, nori, kad vaikelis bent šiek tiek prisimintų šią šventę. Jei vaikeliui, kurį norima pakrikštyti, yra septyneri metai ir daugiau, tokiu atveju Krikštui bus reikalingas vyskupo leidimas.
Pagal bendrą bažnytinę nuostatą, nekrikštytas vaikas, sulaukęs amžiaus, kai rengiamasi Pirmajai Komunijai, kartu su pasirengimu Krikštui rengiasi ir Pirmajai Komunijai. Ceremonija organizuojama paprastai kaip suaugusiojo krikšto apeigos. Iš vyresnių vaikų reikalaujama didesnio pasirengimo krikštui: jie turi mokėti pagrindines maldas, žinoti pagrindines tikėjimo tiesas bei suvokti krikščioniško gyvenimo principus. Pasiruošimas vyksta visus mokslo metus.
Krikšto apeigos pradedamos persižegnojant. Kunigas klausia tėvų: „Ką Jūs prašote šiam kūdikiui iš Dievo Bažnyčios?“. Po to kunigas pakviečia atsižadėti nuodėmių ir visokio blogio. Į kreipinius atsiliepiame: „Atsižadu!”. Kunigas pakviečia išpažinti mūsų krikščioniškąjį tikėjimą. Vandens užpylimas primena krikštijamojo palaidojimą Kristaus mirtyje, iš kurios prisikeliama su Kristumi atnaujintam gyvenimui. Pakrikštytojo kakta patepama Šventąja Krizma. Tada uždedamas baltas drabužis ir nuo Velykinės žvakės uždegama Krikšto žvakė. Dėkodami Dievui už Krikšto malonę, visi drauge meldžiasi Viešpaties malda (Tėve mūsų).
Krikšto žvakė - simbolizuoja Kristaus pergalę prieš mirtį. Žvakė uždegama nuo Velykinės žvakės. Jos šviesa išsklaido tamsą. Žvakė saugoma visą gyvenimą kaip priminimas, jog pakrikštytasis per žemės kelionę kviečiamas puoselėti tikėjimą, vengti nuodėmių tamsos. Ją tėvai įteiks vaikui Pirmosios Komunijos dieną.
Krikšto sakramentui suteikti užtenka vieno krikšto tėvo (arba krikšto motinos). Tradiciškai kviečiami krikštatėvis ir krikštamotė, kurie dvasine prasme atspindi žemiškąją šeimą. Jie nebūtinai turi būti tikra šeima, gali būti ir draugai ar brolis ir sesė, svarbu, kad kartu negyventų kaip nesantuokinė pora. Nėra jokių apribojimų krikšto mama būti besilaukiančiai moteriai. Jei esate kažką girdėjusios, tai tik prietarai, kuriems bažnyčia nepritaria. Būtina, kad krikšto tėvai būtų priėmę krikšto sakramentą, Pirmąją Komuniją bei Sutvirtinimo Sakramentą. Jei vienas iš būsimų krikšto tėvų yra kitos religijos, jis gali dalyvauti ceremonijoje, tačiau bus ne krikštatėviu, o „krikšto liudytoju“. Bent vienas iš dviejų krikšto tėvų privalo būti katalikas.
Pasiruošimas Pirmajai šv. Komunijai reikalauja ne tik vaikų, bet ir tėvų įsitraukimo. Todėl registruodami vaiką Pirmosios šv. - kartu su vaikais kiekvieną sekmadienį dalyvauti šv. - užtikrinti, kad vaikas kartą per savaitę dalyvautų pamokėlėje, kuri vyks iš kart po Sekmadienio 11 val. LABAI SVARBU: ne dėl mūsų neuolumo mes negalime priimti kitų parapijų vaikų, tai griežtai reglamentuota vyskupų nurodymais.
Nors straipsnyje daug dėmesio skiriama Krikšto sakramentui ir jo reikšmei, tiesioginio atsakymo į klausimą, ar būtina tėvams eiti išpažinties per vaiko Pirmosios Komunijos šventę, nėra. Tačiau, remiantis bendra Bažnyčios praktika ir mokymu, Pirmosios Komunijos priėmimas reikalauja sąmoningo pasiruošimo. Tai apima ir Atgailos sakramento (išpažinties) priėmimą, kad tikintysis būtų tinkamos dvasinės būklės priimti Jėzų Kristų Eucharistijoje.
Tėvų vaidmuo ruošiant vaiką Pirmosios Komunijai yra labai svarbus. Jie turėtų rodyti pavyzdį, skatinti vaikus dalyvauti pamokėlėse, melstis kartu ir būti nuolatiniais Bažnyčios bendruomenės nariais. Nors tiesioginio nurodymo, kad tėvai privalo eiti išpažinties tuo pačiu metu, kai vaikas priima Pirmąją Komuniją, nėra, tai yra stipriai rekomenduojama, siekiant parodyti vaikui svarbą šio sakramento ir palaikyti bendrą šeimos dvasinį augimą.
Gegužė - toks, sakyčiau, labai religinis mėnuo. Katalikų vaikai tuo metu eina pirmosios komunijos, taip pat yra teikiamas sutvirtinimo sakramentas. Po beveik pusę metų lankytų pamokėlių, pagaliau didžioji diena, kai vaikai, pasipuošę baltomis albomis ir nešini krikšto žvakėmis, žengia dar vieną žingsnį tikėjimo link.
Kursų pabaigoje, vaikai laiko tam tikrą testą, mokosi kaip atliekamas sutaikinimo sakramentas (išpažintis). Beje, kai mūsų sūnus nuėjo pirmosios išpažinties, pirmieji žodžiai buvo “Mama, man kažkaip taip palengvėjo”.
Kadangi tai krikščioniška šeimyniška šventė, paprastai joje dalyvauja, jeigu tik yra galimybė, krikšto tėveliai, taip pat seneliai, artimiausi giminės. Svarbiausia, tuose šventiniuose rūpesčiuose nepamesti esmės - nes juk ne šventės detalės čia svarbiausios, ne tai, ar ant papuošto stalo bus išlankstyti angeliukai, o tiesiog - pati sakramento svarba.
Krikšto sakramentas yra neatsiejama nuo tikėjimo kelio, o Pirmosios Komunijos priėmimas yra svarbus žingsnis tame kelyje. Tėvų dalyvavimas ir pavyzdys yra itin svarbūs vaiko dvasiniam ugdymui.
Galima teigti, kad nors tiesioginio įpareigojimo tėvams eiti išpažinties per vaiko Pirmosios Komunijos šventę nėra, tai yra stipriai rekomenduojama kaip dvasinio brandumo ir šeimos įsipareigojimo tikėjimui išraiška.