Pieninių dantukų keitimasis ir nuolatinių dantų priežiūra
Pieninių dantukų keitimasis ir nuolatinių dantų priežiūra
Daugelis tėvų atidžiai rūpinasi vaikų sveikata, tačiau dažnai nepakankamai dėmesio skiria burnos higienai ir sveikatai. Pieniniai dantys dažnai nelaikomi tokiais svarbiais kaip nuolatiniai dantys. Pieniniai dantys yra nuolatinių dantų žandikaulyje pagrindas. Pieniniam dantukui iškritus, nuolatinis dantis ima dygti jo vietoje greta likusių pieninių dantų, gražiai tarp jų įsikomponuodamas. Negydomas pieninių dantų ėduonis gali komplikuotis į infekciją arba pūlinuką. Tai trukdo vystytis po juo esančioms nuolatinio danties užuomazgoms. Beje, dantų infekcijos gali plisti už burnos ertmės ribų ir lemti kitus susirgimus, pavyzdžiui, sinusitą. Dantys (ir pieniniai, ir nuolatiniai), dantenos, lūpos, skruostai yra glaudžiai susiję. Dantys taip pat užtikrina, palaiko skruostų ir burnos raumenų judėjimą. Sveiki pieniniai dantys tarsi atveria kelią sveikai šypsenai.
Pieninių dantukų dygimas ir kritimas
Pirmieji pieniniai dantys išdygsta maždaug 6 mėn. O kristi dantys pradeda vaikui sulaukus 5-6 metų. Maždaug 5-7 vaiko gyvenimo metais prasideda mišraus sąkandžio laikotarpis - pradeda kristi pieniniai dantukai ir dygti nuolatiniai. Dantys krenta pagal tam tikrą eiliškumą - pirmiausia tie, kurie ir išdygo pirmieji. Pieninių dantų keitimasis į nuolatinius yra nulemtas gamtos, ir jo laikas bei trukmė svyruoja labai nedaug. Pieniniai dantukai paprastai ima kristi dar vaikui nepradėjus lankyti mokyklos, o žavingos bedantės šypsenos pirmokų rugsėjo pirmosios šventėje jau yra tapusios kone tradicija. Mišraus sąkandžio laikotarpis pasibaigia 12-13 metais. Taigi, maždaug 13 gyvenimo metais susiformuoja nuolatinis sąkandis, kuomet vaikas jau turi visus 28 nuolatinius dantis.
Dantų dygimo pradžios laikas sąlygojamas daugelio veiksnių. Pastebėta, kad vėlesnė dantų kaita dažniau pasitaiko vaikams turintiems genetinių sutrikimų, sisteminių ligų (tokių kaip rachitas, inkstų nepakankamumas, anemija) esant hormonų disbalansui. Vėlesnis dygimas taip pat būdingas vaikams, kurie gimė neišnešioti, per mažo svorio. Tačiau šiame laikotarpyje nemažiau svarbi ir visavertė mityba - esant baltymų stokai ir vaikams turintiems viršsvorio - dantų kaita dažnai būna lėtesnė. Jei pieninių dantukų dygimas buvo vėlesnis nei įprasta, tikėtina, kad ir jų kritimas bus vėlesnis.
Į odontologą vertėtų kreiptis tuomet, kai dantų dygimas vėluoja ilgiau nei metus. Gydytojui atlikus rentgeno nuotraukas įvertinama dantų užuomazgų padėtis. Pasitaiko atvejų, kad pieninis dantukas taip ir nepradeda klibėti dėl nuolatinio danties užuomazgos nebuvimo ar netaisyklingos padėties žandikaulyje.
Pieniniams dantims tenka svarbus vaidmuo - jie padeda žandikauliui tinkamai vystytis ir augti. Be to, pieniniai dantukai itin svarbūs tinkamam nuolatinių dantų augimui. Jei dantis iškrito, o naujas jo vietoje neatsiranda ilgiau nei metus, teigiama, kad mažylis danties neteko per anksti. Pavojus kyla todėl, kad kiti dantys mėgina užpildyti laisvą vietą, o tai reiškia, kad nuolatiniai dantys gali išsidėstyti chaotiškai. Neretai tokia situacija iškreipia ir vaiko sąkandį. Be to, per anksti netekus pieninių dantų, žandikaulio vystymasis gali vykti lėtai, o dantų eilė tokiu atveju dėliosis netolygiai. Dėl visų šių galimų pasekmių su vaikais dirbantys dantų gydytojai šalina pieninius dantis tik tais atvejais, kai kitos išeities nėra.
Pieninius dantis šalinti būtina, jei:
- dantis pažeistas karieso ir negali būti gydomas.
- pieninis dantis dar nepradėjo klibėti, o nuolatinis jau kalasi;
- dantenose atsiranda fistulių arba ant dantų šaknų susiformuoja cistų;
- nuolatinio danties užuomazga gali žūti dėl uždegiminių procesų dantenose;
- pieninio danties šaknis skaidosi lėtai ir gali trikdyti nuolatinio danties kalimąsi.
Pasitaiko ir kitokių priežasčių, dėl kurių būtina šalinti pieninį dantį. Pavyzdžiui, jei vaikas jaučia diskomfortą dėl klibančio danties, kuris ilgą laiką neiškrenta pats, arba jei vaikas jaučia skausmą valgydamas. Be to, nestabilus dantis gali sukelti dantenų uždegimą. Jei jūsų mažylio pieninis dantis pažeistas arba vargina lėtinės ligos - pulpitas ar periodontitas - pieninio danties šalinimo vaikų dantų gydytojo kabinete išvengti greičiausiai nepavyks.
Esant pieninio dantuko klibėjimui vaikas dažnai junta diskomfortą, dantenų niežėjimą ir dėl tos priežasties labai dažnai ryžtasi pašalinti jį pats. Tame nėra nieko blogo. Stiprus klibėjimas reiškia pilną šaknies rezorbciją (ištirpimą), o tuo pačiu ir nuolatinio danties užuomazgos priartėjimą, pasiruošimą dygti.
Tokie atvejai dažniausiai pasitaiko tada, kai pieninio dantuko šaknų rezorbcija sutrikusi, netolygi. Dalinis, o ne pilnas šaknies ištirpimas lemia tvirtą jo laikymąsi kaule, o užuomazgai sėkmingai priartėjus, prasideda dygimas net ir nesant klibėjimui. Neretai tai uždegiminių danties nervo ar jį supančio kaulo procesų pasekmė. Taip gali nutikti po ankstyvo pieninio dantuko šaknies kanalo gydymo. Norint išvengti netaisyklingos nuolatinio danties padėties dantų lanke - tokį pieninį dantuką geriau šalinti.
Pieninių dantukų konstrukcija išskirtinė, todėl juos šalinti būtina atsargiai. Pieninių dantų alveolių sienelės plonesnės, o šaknys yra ilgesnės už nuolatinių dantų šaknis. Paprastai gydytojas pieninį dantį traukia be nuskausminamųjų, jei dantukas kliba pakankamai. Tik uždegimų atvejais, kai tenka skubiai šalinti dantį, taikoma anestezija. Vis tik jei nėra jokio poreikio apsilankyti pas gydytoją, o dantų keitimasis vyksta be komplikacijų, tereikia palaukti, kada dantis ims klibėti, ir pašalinti jį natūraliu būdu. Jei dantena toje vietoje, kur buvo dantukas, kraujuoja, dezinfekuokite ją tirpale suvilgytu vatos tamponu.
Nuolatinių dantukų priežiūra
Išdygus pirmiesiems nuolatiniams dantims vaiko dantų priežiūros rutinoje vis dar išlieka svarbus ir tėvų vaidmuo. Rekomenduojama, kad vaikų dantys būtų valomi padedant tėvams iki 6-7 metų. Tokio amžiaus vaikų motoriniai įgūdžiai jau pakankamai geri, tačiau dantų valymo technika dar nėra gerai įsisavinta. Todėl po savarankiško dantų valymo būtina vertinti jo kokybę, o pastebėjus nepašalinto minkšto apnašo ant dantų paviršių - pabaigti vaiko pradėtą darbą patiems. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pirmiesiems krūminiams dantims, kurių tėvai dažnai nepastebi, kadangi pastarieji išdygsta už pieninių dantukų eilės šiems dar nepradėjus kristi.
Pagrindiniai dantų priežiūros principai: minkštas dantų šepetėlis, dantų pasta su fluoru (dėl jo kiekio pasitarti su odontologu, atsižvelgiant į vaiko polinkį ėduoniui); sukamieji arba šluojamieji dantų valymo judesiai bei valymas bent 2 kartus per dieną (ryte ir vakare), ne mažiau nei 2-3 minutes.
Tėvai vaikui dantukus turėtų valyti maždaug iki septynerių ˗ aštuonerių metų, nes iki to laiko dar nėra galutinai išlavinta smulkioji motorika, dvi minutes kartoti monotoniškus judesius vaikams atsibosta ir savarankiškas dantų valymas nebūna taisyklingas. Ir nors labai lengva patarinėti, bet mėginkite dantų valymą paversti žaidimu, valykitės drauge, dainuodami. Norėdami rasti kompromisą tarp savarankiškos asmenybės ugdymo ir švarių dantų, tiesiog iš pradžių leiskite vaikučiams patiems valyti dantukus, o tada pervalykite.
Tarpdančių siūlas vaikų dantų priežiūroje yra toks pat svarbus kaip ir suaugusiųjų. Ypač pradėjus dygti pirmiesiems nuolatiniams dantims. Siūlo naudojimas yra reikalingas todėl, kad valant dantis vien šepetėliu, tarpdančiuose esantis minkštas apnašas nėra pilnai pašalinamas, o jame esančios bakterijos, mintančios maisto likučiais, kaip medžiagų apykaitos produktą išskiriančios rūgštį, sąlygoja kariozinių procesų pradžią. Būtent todėl pati dažniausia karieso lokacija - tarpdantis. Vaikams patogiausia siūlą naudoti surišus kilpą, kuri tempiama tarp rankų, suimant nykščiais ir rodomaisiais pirštais. Patartina tą daryti prieš dantų valymą (geriau vakare), kad pastoje esantis fluoras galėtų geriau pasiekti švarius kontaktinius paviršius ir prireikus remineralizuoti dantų audinius. Svarbu paminėti - savarankiškas tarpdančių valymas vaikams galimas tik nuo 12 metų. Iki tol reikalinga tėvų pagalba.
Nuolatinių dantų dygimo metu svarbiausias uždavinys - išvengti karieso. Vos išdygusio danties emalis dar nėra pakankamai mineralizuotas, todėl itin pažeidžiamas. Tėveliai dažnai pamiršta, kad svarbu ne tik gera vaiko burnos higiena, bet ir visavertė mityba. Svarbu vengti saldumynų; lipnių, ilgai ant dantų paviršių besilaikančių maisto produktų (karamelė, traškučiai); saldžių, gazuotų, su dirbtiniais kvapikliais ir dažikliais gėrimų. Mitybą praturtinti maisto produktais turinčiais kalcio ir fosforo, kurie itin svarbūs kaulų ir dantų struktūrai. Skatinti skaidulinio, rupaus maisto vartojimą, kuris svarbus savaiminiam paviršių apsivalymui.
Nuolatinių dantų dygimo metu svarbiausias uždavinys - išvengti karieso. Vos išdygusio danties emalis dar nėra pakankamai mineralizuotas, todėl itin pažeidžiamas. Tėveliai dažnai pamiršta, kad svarbu ne tik gera vaiko burnos higiena, bet ir visavertė mityba. Svarbu vengti saldumynų; lipnių, ilgai ant dantų paviršių besilaikančių maisto produktų (karamelė, traškučiai); saldžių, gazuotų, su dirbtiniais kvapikliais ir dažikliais gėrimų. Mitybą praturtinti maisto produktais turinčiais kalcio ir fosforo, kurie itin svarbūs kaulų ir dantų struktūrai. Skatinti skaidulinio, rupaus maisto vartojimą, kuris svarbus savaiminiam paviršių apsivalymui.
Apie 5-6 metus ima klibėti pieniniai apatinio žandikaulio centriniai kandžiai, juos pakeičia nuolatiniai dantys, taip pat dygsta pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys - taip ima formuotis mišrus sąkandis. Apie 13 metus susiformuoja nuolatinių dantų sąkandis. Šiais laikotarpiais būtina ideali asmeninė burnos higiena, ypač krūminių dantų srityse, nes ką tik išdygę nuolatiniai krūminiai dantys nepilnai mineralizuoti ir žymiai lengviau pažeidžiami ėduonies.
Valykis dantis kartu su Budu! Valykis dantis daina ir šokis!
Silantai ir ortodontinis gydymas
Silantas - tai skysta medžiaga, kurios sudėtyje yra fluoro, skatinančio danties audinio mineralizaciją. Šia medžiaga rekomenduojama dengti vos išdygusių pirmujų krūminių dantų vageles, kadangi jos dar nėra pilnai mineralizuotos, dažnai gilios, sunkiau išvalomos, todėl lengviau pažeidžiamos karieso. Esant didesniam polinkiui į ėduonį - silantais gali būti dengiami ir vėliau išdygę dantys.
Tėvai teiraujasi, kas yra dantų silantai ir kada jais dengti dantis. Gana dažnai pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys pasirodo net neiškritus pieniniams centriniams kandžiams. Šių, turėsiančių lydėti iki žilos senatvės, dantų vagelės būna nepilnai mineralizuotos, o paviršius porėtas, todėl dantys labai lengvai pažeidžiami. Siekiant apsaugoti nuo ėduonies šiuos dantis ir palengvinti jų valymą, vos susiformavus krūminių dantų vagelėms, jie dengiami fluoro turinčiomis skystomis plombinėmis medžiagomis - silantais. Mokslu pagrįsta medicina įrodo silantų naudą: jais padengus sveikų nuolatinių krūminių dantų paviršių, ėduonies atsiradimo tikimybė sumažėja 80-90 %. Vis dėlto silantais dengiami ne visi nuolatiniai krūminiai dantys. Tai turi įvertinti gydytojas odontologas, atsižvelgdamas į prieš tai buvusių pieninių dantų būklę, dantų vagelių gylį, formą bei kitus veiksnius.
Jei tėvai mato, kad kažkurie nuolatiniai dantys lenda kreivai, ar tarpai tarp jų per dideli, ar dėl to nerimauti ir jau kreiptis į gydytoją ar palaukti, kol išlįs bent jau šalia esantys? Pirmasis apsilankymas pas gydytoją ortodontą rekomenduojamas 7-8 metų vaikams, kuomet išdygus pirmiesiems nuolatiniams dantims esama įtarimų apie netaisyklingą jų padėtį dantų lanke ar skandžio anomalijas. Gydytojas įvertins ortodontinio gydymo reikalingumą, suplanuos jo pradžią ir metodą. Ankstyva diagnostika ir gydymas dažnai daug lengvesnis ir trumpesnis.
Skausmas ir diskomfortas dygstant nuolatiniams dantims
Nuolatinių dantų dygimas taip pat gali būti skausmingas. Viena efektyviausių priemonių - vaistinėje įsigyjamas gelis, savo sudėtyje turintis gleivinės paviršių nujautrinantį anestetiką. Esant intensyvesniam skausmui - padėtų nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.
Neteisingas ir močiučių patarimas: patepti dantenas medumi, kai dantukai kalasi skausmingai. Medus kenkia dantų audiniams. Šis produktas yra vienas agresyviausių ėduonies sukėlėjų dėl lipnios struktūros ir gausios angliavandenių sudėties, taip pat nerekomenduojamas vaikams iki vienerių metų dėl didelės alergijų rizikos.
Pirmasis apsilankymas pas odontologą turėtų būti ne tada, kai vaikas ėmė verksmingai skųstis danties skausmu ar po nakties sutinusiu veiduku. Rekomenduojama pirmąkart dantų gydytoją aplankyti iki pirmojo gimtadienio. Gal šio vizito pyplys ir neatsimins, sėdės jums ant kelių, greičiausiai net nenorės žiotis, bet bus įvertinta jo dantų būklė, rekomenduota tolesnė priežiūra. Labai svarbu vaikutį pratinti prie vizitų pas odontologą. Vaikas pamažu žaidimo forma susipažins su jam neįprasta aplinka, gydytoju, veidrodėliu ar siurbtuku ir pamatys, kad aplinka draugiška ir smagi, procedūros nebaugios, o gal namo parsineš net prizą. Itin svarbus ir tėvų psichologinis nusiteikimas: nesakykite vaikui, kad „neskaudės, nebijok“, nes tokiais žodžiais tik nuteiksite, kad jo laukia kažkas baugaus, skausmingo. Pasitaiko atvejų, kai vaikučiai priešinasi ir nesileidžia net apžiūrimi, nors dantų būklė tokia, kad gydytojas odontologas tiesiog privalo įsikišti. Tokiu atveju galimas gydymas, taikant bendrąją nejautrą.