Ariogalos gimnazijos žydų vaikų likimas Holokausto metu
Ariogalos gimnazijos žydų vaikų likimas Holokausto metu
Holokaustas Lietuvoje - tai viena iš tragiškiausių Antrojo pasaulinio karo dalių, kurios metu buvo sunaikinta šimtmečius gyvavusi ir klestėjusi žydų kultūra. Šis procesas buvo vykdomas nacių okupacinės valdžios ir vietinių kolaborantų rankomis. Ariogalos žydų bendruomenė, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestelių, turėjo gausią ir aktyvią žydų bendruomenę. Žydai sudarė didelę miestelio gyventojų dalį ir aktyviai dalyvavo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Prasidėjus Holokaustui, Ariogalos žydų bendruomenė patyrė didžiulius nuostolius. Žydų vaikai, kaip ir suaugusieji, tapo persekiojimo ir naikinimo aukomis. Jie buvo atskirti nuo savo šeimų, patyrė diskriminaciją, smurtą ir galiausiai buvo nužudyti.
Holokaustas Lietuvoje: bendras kontekstas
Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas, dar vadinamas Holokaustu Lietuvoje, buvo viena iš tragiškiausių Antrojo pasaulinio karo dalių. Prasidėjęs 1941 m. vasarą, Holokaustas Lietuvoje greitai sunaikino šimtmečius gyvavusią ir klestėjusią žydų kultūrą. Šis procesas buvo vykdomas nacių okupacinės valdžios ir vietinių kolaborantų rankomis.
Ariogalos žydų bendruomenė prieš Holokaustą
Ariogala, kaip ir daugelis kitų Lietuvos miestelių, turėjo gausią ir aktyvią žydų bendruomenę. Žydai sudarė didelę miestelio gyventojų dalį ir aktyviai dalyvavo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Prasidėjus Holokaustui, Ariogalos žydų bendruomenė patyrė didžiulius nuostolius.
Masinės žudynės
Ariogalos žydų bendruomenės likimas buvo tragiškas. Didžioji dalis žydų, įskaitant vaikus, buvo nužudyti masinėse žudynėse. Šios žudynės vyko įvairiose vietose, įskaitant miškus ir kitas atokias vietoves. Žydų vaikai buvo žudomi kartu su savo tėvais ir seneliais, dažnai be jokio gailesčio.
Antrojo pasaulinio karo metais Raseiniai nukentėjo labiausiai iš visų Lietuvos miestų. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo sugriauta arba sudegė daug gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Po kelių mėnesių buvo sunaikinti visi Raseinių žydai: vyrai, moterys, vaikai - pusė miesto gyventojų. Karo pabaigoje Raseiniai „ėjo iš rankų į rankas“, dėl to 90 proc. miesto virto griuvėsiais, neliko ir gyventojų. Tik aprūkęs Žemaitis stovėjo senojoje Rinkos aikštėje...
„Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai.“
XX a. pradžioje žydai aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą: 1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, žydai sudarė apie 30 proc. visų Kauno gyventojų (iš 127 619 Kauno gyventojų 38 tūkst. buvo žydai). Kaunas buvo tapęs Lietuvos žydų traukos centru, sostine, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Prasidėjus karui, šis procesas nutrūko - 1945 m. Taigi Holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo.
Šiame straipsnyje nagrinėjamas Ariogalos ir jos apylinkių žydų vaikų likimas Holokausto metais, remiantis istorinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis. Straipsnyje siekiama atskleisti šios tragiškos istorijos detales, atsižvelgiant į to meto politinę situaciją ir vietos gyventojų vaidmenį.
Vietinių gyventojų vaidmuo
Vietinių gyventojų vaidmuo Holokauste Ariogaloje, kaip ir visoje Lietuvoje, yra sudėtingas ir prieštaringas klausimas. Kai kurie vietiniai gyventojai dalyvavo žydų persekiojime ir žudynėse, o kiti bandė padėti žydams išgyventi. Yra žinoma atvejų, kai lietuviai slėpė žydų vaikus savo namuose, rizikuodami savo gyvybėmis.
“Taika Jums” - vertingiausias pasveikinimas, kuris gali nuskambėti bendruomenėje. Būtent šiais žodžiais apibūdinama vertybine sistema Jūs ugdote vaikus, kurie išėję į platųjį pasaulį mato jį pirmiausia per šią taikos prizmę. Benediktas yra ketvirtas vaikas mūsų šeimoje, pirmąją klasę jis baigė Vilniaus menų darželyje-mokykloje “Dainorėliai”, jo vyriausia sesuo baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją, o kitos dvi vyresnėlės dar joje mokosi, tuo tarpu mažiausias Augustinas dar lanko darželį. Mums visada buvo ir yra svarbios religinės vertybės, pati būdama pedagogė ir penkių vaikų mama, supratau, kad vaiko ugdyme nieko nėra svarbiau už humaniškąsias vertybes, discipliną ir kultūrinį išsilavinimą. Dėl šios priežasties žaviuosi, vertinu ir gerbiu žydų tautos tradicijas ugdyti vaikus, matyt nėra kitos tokios tautos, kuri taip vertintų ir mylėtų savo atžalas, vienareikšmiškai tai yra unikalu ir atsispindi žydų tautos stiprybėje. Tikiu, kad vertybinės sistemos pagrindas žmogaus mąstyme yra įdiegiamas pirmiausia su tradicijomis, o tam reikalinga būtent bendruomenė, kuri skatina tobulėti ir suprasti, kuri kreipia dėmesį ne tik į aukštus mokymosi rezultatus, bet ir į patį vaiką. Todėl mūsų šeimai labai artimos Jūsų ugdymo nuostatos, gimnazijos vizija ir misija. Dėl šių visų priežasčių, prašau priimti ir apsvarstyti nors ir pavėluotą, bet nuoširdų ir kupiną vilties prašymą priimti mano sūnų Benediktą į antrąją klasę Jūsų mokykloje. Berniukas dar tik auga ir daug prižadėti negali, bet aš pažadu savo palaikymą ir pastangas padėti sūnui mokytis žydų tautos tradicijų ir žydų tautos istorijos bei hebrajų kalbos, man kaip istorikei ši kalba yra viso pasaulio religinės kalbos paminklas.
Nuo 2005 m sausio 27 paskelbta atminimo diena. Nepraleisk Progos! Kiekvienais metais liepos pabaigoje Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti bendradarbiaudama su Raseinių rajono Ariogalos gimnazija šalies Tolerancijos ugdymo centrų atstovams organizuoja išvažiuojamąjį pažintinį seminarą. Išgirdus žodį Palanga kiekvienam iš mūsų pirmiausia iškyla asociacijos su jūra ir šurmuliu J. Basanavičiaus gatvėje. Tačiau šį kartą mes padedami muziejininko Mindaugo Surblio ir Palangos žydų bendruomenės pirmininko Viliaus Gutmano pabandėme paieškoti žydiškųjų atspindžių Palangos mieste. Pastarajame kurorte žydai įsikūrė pakankamai anksti. Jau 1639 m. vietos žydams suteiktoje privilegijoje vietos žydams leista laisvai užsiimti prekyba ir amatais. XVII-XVIII a. dėl to susiformavo tam tikras padalijimas Palangoje - žydai daugiausia pirko žemę ir statėsi namus šiauriniame Rąžės krante, dėl to ši miesto dalis netgi ir buvo vadinama „žydų miestu“, kuriame XVIII a. pabaigoje. buvo apie 70 sklypų. Istorinis Palangos žydų kvartalas buvęs rytinėje Vytauto gatvės dalyje nuo buvusios autobusų stoties (Kretingos g.) iki Žvejų gatvės, iki šiol slepia aibę paslapčių, o vos keletas išlikusių pastatų primena tarpukarį bei tuo metų gyvavusią Palangos žydų bendruomenę. Palangiškiai žydai savo veiklos kryptimi mažai skyrėsi nuo kitų regiono štetlų žydų - užsiėmė prekyba ir amatais, tačiau ilgainiui dėl Palangos - miesto prie Baltijos jūros - specifikos Palangos žydų prekeiviai ir amatininkai pradėti glaudžiai sieti su gintaro apdirbimu ir pardavimu. Žinoma, žydų bendruomenės nariai Palangoje ne tik dirbo - tarpukariu čia buvo tiek visa religinė bendruomenės infrastruktūra, tiek vietos žydams buvo prieinamas pradinis sekuliarus mokymas, veikė žydų smulkaus kredito bankas, įvairios labdaros organizacijos. Vytauto gatvė buvo toji centrinė Palangos žydų gyvenimo arterija, tad bendruomenė itin išgyveno, kai Palangoje 1938 m. gegužę kilęs gaisras sunaikino beveik visą žydų gyvenamąjį kvartalą. Po kelerių metų, 1941 m., Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Palangoje prasidėjo masinės žudynės, didžioji dalis Palangos žydų buvo nužudyta, likusieji - perkelti į getus ar koncentracijos stovyklas, kur jų laukė toks pat likimas. Lankėmės pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo muziejuje, kuriame sužinojome daug įdomių faktų apie laisvamanį burmistrą, išgirdome, kad ir Adomas Mickevičius turi žydiškųjų šaknų. Ne daug išlikę žydams priklausiusių pastatų, buvusios sinagogos vietą taip pat mena tik atminimo lenta. Palangoje žydų bendruomenė nėra didelė, gal po truputį ji ir didės, bet visiems susirinkusiems svarbiausia šiuo metu, kaip teigė pirmininkas, atstatyti istorinį teisingumą. Jie išsiaiškino, kad žydų kapinės, esančios prie Naglio kalno, yra kur kas didesnės nei nubrėžta matoma riba yra šiandien. Savo pažintinį seminarą sekančią dieną tęsėme padedami edukatorius Arno Zmitros. Apsilankėme Raseinių Marcelijaus Martinaičio bibliotekoje- pažintis su Marcelijaus Martinaičio kambariu. Išskirtinis objektas, kurį aplankėme Lyduvėnų tiltas, pastatytas 1952 m. - aukščiausias ir ilgiausias tiltas visoje Lietuvoje. Tiltas - pagrindinis miestelio akcentas. 1916 m. vokiečiai pastatė vieną iš didžiausių tuo metu pasaulyje medinių tiltų. Dėl aukštumo ir didumo jis nebuvo tvirtas, nelabai tiko geležinkelio reikmėms, tad 1918 m. pastatytas monolitinis geležinis tiltas, pavadintas feldmaršalo Paul von Hindenburg'o vardu. Tilto aukštis - 42 metrai, ilgis siekė apie 570 metrus. Prie jo buvo pastatytas paminklas, kuris išbuvo iki 1932 metų. Besitraukdami vokiečiai 1944 m. tiltą susprogdino, per 29 dienas buvo pastatytas laikinas medinis, o 1952 m. - dabartinis tiltas. Dabartinio tilto ilgis 599 metrai, plotis 4,5 metro, aukštis 42 metrai. Didžiausias Lietuvoje Lyduvėnų geležinkelio tiltas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu 2008 m. vasario 13 d. Nr. Gimiau 1924 m. vasario 10 d. Kaune, būsimų mokytojų šeimoje ir mokiausi žydų gimnazijoje dėstomoje lietuvių kalba Maironio gatvėje. Gyvenome Laisvės alėjos 22 a penktame bute, „Kapitol“ kino kieme. 1940 metais Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, mūsų gimnaziją sujungė su Jėzuitų gimnazija ir pavadino abi IX-ta viduriniąja mokykla, ir aš ten patekau į 10b klasę. Vokiečiams okupavus Kauną, 1941m. birželio mėn. 23 d. mama ir mudvi su seserim nutarėm bėgti nuo vokiečių į Rusiją. Mes išėjome plentu link Daugpilio. Bet trečią kelionės dieną Belvederyje mus pasivijo ir pralenkė Vermachto daliniai. Mama, neįpratusi prie tokių žygių, susižalojo kojas ir visai negalėjo paeiti. Pakeliui pas pirmą pasitaikiusį ūkininką pasiprašėm prieglobsčio. Mus širdingai priėmė, pavalgydino, apnakvindino, o šeimininkė gydė mamos kojas taukais ir kitokiais tepalais. Po kelių dienų kai tik mama galėjo paeiti, mes išėjome atgal į Kauną. Laimingai pasiekėme senelių namus Kaune, Laisvės al. 45. Nacionalizuoti namai buvo grąžinti gyventojams. Tačiau žydams nieko negrąžino ir iš darbo visus žydus atleido. Kauno karo komendanto Bobelio įsakymu visi žydai privalėjo persikelti į organizuojamą Vilijampolėje getą. Visus persikėlimo reikalus tvarkė mamos tėvas Moisiejus Ceitelis. Kauno apskrities archyve karo komendantūros dokumentuose yra pažyma, kad M. Ceitelis su šeima gavo 1 (vieną) kambarį Varnių gatvėje bloke B. Mūsų 6 žmonių šeima gavo 16 kv.m kambarį, kuriame gyveno mano tėvai Menucha ir Mauša Čartokai, sesuo Ajelet (V. Kudirkos pradžios mokyklos mokinė), mano seneliai iš motinos pusės Moisiejus ir Chana Ceiteliai ir aš (Jocheved). Rugpjūčio 15 d. prie geto vartų buvo pastatyta ginkluota sargyba, kurią sudarė baltaraiščiai, aprengti Lietuvos kariuomenės uniformomis. Prie vartų stovėdavo taip pat gestapo sargybiniai. Trečią dieną po geto vartų uždarymo prasidėjo organizuotas žydų teroras. Į IV fortą išvežė 534 vyrus inteligentus ir sušaudė. Sekančią dieną prasidėjo organizuotas žydų apiplėšimas. Pavyzdžiui, į mūsų kambarį įžengė kapitonas (Hauptsturmfürer) Alfred Tornbaum su pistoletu rankoje ir liepė jį lydinčiam žydui nešikui visus mūsų žieminius rūbus ir tėvo kostiumus nešti į kieme stovėjusį sunkvežimį. Kai bandžiau iš tėvo švarko kišenės ištraukti tėvo algą ir atostoginius, Tornbaumas, pagrasinęs man pistoletu, liepė pinigus padėti į vietą. Aš pradėjau su juo ginčytis, kad mes neturėsim už ką nusipirkti maisto. Jis į mane pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, lyg būtų mane nuplikinęs ir pasakė, kad jeigu ateisiu pas jį dirbti, mums visiems užteks maisto ir rūbų. Atsakiau, kad greičiau mirsiu badu, bet pas jį nedirbsiu. Mano tėvai ir seneliai, susigūžę, laukė, kas bus toliau. Bet toliau nieko nebuvo. Jis išėjo kitų butų plėšti. Aš žiūrėjau pro langą kaip mūsų daiktus neša. Staiga išgirdau Tornbaumo riksmą „spring mal Jude!“. Pagyvenęs žydas nešė į sunkvežimį pagrobtus iš mūsų daiktus. Jis sustojo ir pradėjo šokinėti nuo kojos ant kojos (žydų kalboje špringen reiškia šokinėti). Visi darbingi žydai kas rytą, išskyrus sekmadienį, privalėjo rinktis aikštėje prie pagrindinių geto vartų (Kriščiukaičio, Linkuvos ir Ariogalos gatvių sankryžoje), kur jie buvo skirstomi darbams. Darbams į aerodromą mus varydavo kolonomis iki Aleksoto tilto. Čia kolonos iširdavo, nes tiltas per Nemuną buvo susprogdintas, tik neplatus medinis lieptas jungė abu tilto galus. Todėl per tiltą eidavome „žąsele“, o šalia eidavo ir Kauno gyventojai. Perėjus tiltą, mus vėl surikiuodavo į kolonas. Taip pat būdavo ir grįžtant iš aerodromo. Atpažinimo ženklą, geltonas šešiakampes žvaigždes ant krūtinės ir nugaros, aš prisiuvau prie savo skarelės kampų ir, nusigobusi skarelę, likdavau be atpažinimo ženklų. Pats patogiausias būdas man pasprukti būdavo grįžtant iš aerodromo. Perėjus tiltą, aš skarelę įsikišdavau į kišenę ir negrįždavau į koloną, o kartu su vietos gyventojais droždavau šaligatviu iki Perkūno namų ir pasislėpdavau Jėzuitų gimnazijos kieme. 1940 - 1941 mokslo metais draugavau IX-toje vidurinėje mokykloje su Jonu Adomavičium. Jis su seserim Liudmila buvo našlaičiai ir gyveno su močiute Šiaulių gatvės medinio namuko palėpėje. Jonas baigęs 1941 metais vidurinę mokyklą, dirbo buhalteriu, Liudmila mokėsi. Po darbo sykį jo palaukiau prie namų ir paklausiau, ar nepriimtų manęs pernakvoti. Jis nedvejodamas nusivedė mane į savo palėpę. Tai buvo kambarys ir virtuvė kartu. Gyveno jie labai skurdžiai, maitindamiesi tik tuo, ką gaudavo už maisto korteles nusipirkti. Man pas juos nakvojant gautą pagal korteles trijų asmenų duoną padalindavo į keturias lygias dalis. Tos duonos skonio aš niekad nepamiršiu. Jonas su seserimi pergyveno mano tragišką padėtį, išlaikyti manęs negalėjo, bet surado kaip man pasislėpti kieme. Jonas Saunoris pagal susitarimą atvyko pas Adomavičius 1942 metų sausio 15 dieną, aprengė mane didžiuliais avikailiais, paguldė į roges, storai apklojo šiaudais ir išsivežė. Pavasarį buvo atvažiavęs Jonas Adomavičius iš Kauno manęs aplankyti ir patikrinti ar manęs neskriaudžia. Jonas Adomavičius po karo baigė konservatoriją, grojo Lietuvos filharmonijos simfoniniame orkestre, vėliau dirbo jos administracijoje. Mirė 1986 metais Vilniuje. Jo žmona Liudmila liko Kaune. Aš pastoviai su ja palaikydavau ryšius, remdavau ją materialiai, buvau ją įdarbinusi savo darbovietėje. Su Jonu mūsų santykiai beveik nutrūko, kai jis išsikėlė gyventi į Vilnių. Po jo mirties mane aplankydavo jo duktė, pagyvendavo po 2 - 3 dienas. Sykį gatvėje susitikau Jėzuitų gimnazijos mokinį Feliksą Molskį. Jis pats mane užkalbino, klausinėjo apie gete uždarytus bendramokslius ir pakvietė pas save. Nusivedė mane į savo kambarį ir atnešė iš virtuvės pavalgyti. Gyveno jis su tėvais ir seserimi. Į kambarį užėjo jo sesuo Genė ir iš karto viską suprato. Aš labai nejaukiai jausdavausi, nes po darbo dienos kareivinėse švara toli gražu negalėjau pasigirti. Jų tėvas Molskis dirbo virėju „Metropolio“ restorane ir grįždavo tik vėlai naktį namo. Jie mane labai užjautė, ir jų mama kiekvieną kartą mane išlydėdama verkdavo. Jie gyveno Italijos gatvėje dviejų aukštų name ir labai bijodavo kaimynų, kad neįskųstų. Prieš išleisdama mane, ponia Molskienė išeidavo į laiptinę apsižiūrėti, ar nesimato jų kaimyno, kuris ne vieną žydą buvo nuvaręs į fortus. Ji bijojo, kad jei mane pamatys išeinančią iš jų buto, ir man, ir jiems būtų galas. Nors ji man neuždraudė ateiti, bet aš pati vengiau dažniau lankytis. Felikso tėvai jau mirę. Genutė Molskytė - Neniuvienė mirė 1996. Architektas Feliksas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Labai daug man yra padėjusi Ona Mažeikienė. Ji nuomojo butą tame pačiame name, kuriame mes, prieš vokiečiams ateinant, gyvenome (Laisvės al. 22 a butas 1). Vieną kartą prie Aleksoto tilto nespėjau įsimaišyti į grįžtančią iš aerodromo žydų koloną, ir reikėjo žūtbūt ieškotis nakvynės. Šaltis siekė -20. Užėjau į savo buvusių namų kiemą ir pamačiau ten gyvenančią Eleną Bagdonavičienę. Ji mane užkalbino, klausinėjo apie tėvus, seserį, ir aš pajutau užuojautą.Įsidrąsinusi paprašiau priimti mane nakvynėn. Ji atsakė, kad jos vyras dirba policijoje ir jeigu pareis girtas, mus abi užmuš. Bet ji man patarė užeiti į pirmą butą, ten gyvenanti labai nuoširdi moteriškė Mažeikienė. Užėjau į pirmą butą ir pradėjau regzti pasaką, kad atvažiavau iš kaimo („nuo Vilkaviškio“) darbo ieškotis, bet atvykau labai vėlai, neturiu kur dėtis. Ponia Ona Mažeikienė mane įsileido ir apnakvindino. Iš ryto paaiškėjo, kad ji iš karto suprato, kad aš ne kaimietė, o žydukė ir noriu pasislėpti. Rytą ji mane sočiai pavalgydino ir išleisdama pasakė: „Jeigu kada neturėsi kur dėtis, vaikeli, ateik“. Šiaip aš kokius keturis kartus esu pas ją nakvojus. Ji labai pergyveno dėl savo dukrelės, kurią buvo nuvežusi prieš vokiečiams užeinant pas savo draugę į Grinkiškį. O ta draugė pasitraukė į Vakarus ir pasiėmė su savimi mergaitę. 1942 metais pavasarį paprašiau į Kauną važiavusi Jurgį Inčiūrą (mano būsimą vyra) perduoti poniai Mažeikienei linkėjimus ir pasakyti, kad esu gyva ir sveika. Ji labai nudžiugo ir pasiūlė jį supažindinti su vyru iš geto. Inčiūra su juo susitiko, tai buvo mano anglų kalbos mokytojas Šulgaseris, mūsų žydų gimnazijos inspektorius. Mano tėvas ten dėstė matematiką, ir Šulgaseris gerai jį pažinojo. Inčiūra prašė perduoti mano tėvams, kad aš gyva ir savo iniciatyva paprašė, kad man iš namų gal perduotų kokius likusius mano drabužius. Po kelių dienų Šulgaseris pas ponią Mažeikienę paliko siuntinuką, kur buvo kelios eilutės apatinių baltinių ir sijonas, kitų rūbų jau nebuvo likę. Man tai buvo labai didelis turtas, nes turėjau tik tai, kuo buvau apsivilkusi išeidama į darbą. J.Inčiūra per Ona Mažeikienę dar sykį susitiko su Šulgaseriu 1944 m. pavasarį ir norėjo visą mūsų šeimą paslėpti Kiauneliškyje. Bet gete buvo likęs tik tėvas, mama su seserimi išvežtos į Klogos (Klooga) koncentracijos stovyklą Estijoje ir ten uždarytos. Seneliai buvo nužudyti Kauno IX forte. Mano tėvas, pasak Šulgaserio, atsisakė pas mus slėptis. Jis žuvo 1944 metų liepos mėn. Ona Mažeikienė buvo gražiai suaugusi moteris. Gera siuvėja ir modistė. Ji nebuvo aukšto išsilavinimo, bet protu ir širdimi ji pralenkė daugelį išsilavinusių moterų. Jos vyras Vladas Mažeika buvo veterinaras, jų sūneliui Vytukui buvo ketveri metai. Po karo Vladas Mažeika dirbo Kauno veterinarijos akademijoje. Nei Onos nei Vlado Mažeikų gyvųjų tarpe nebėra. Vilniuje gyveno jų sūnus Vytautas, bet mes nepažįstami. Taip aš išvengiau savo artimųjų likimo. Elijošaičių šeima ir Jonas Saunoris atžymėti Jad Vašem Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais, Elijošaičiai, Adomaičiai ir Molskiai apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Bet grįždama į praeitį, vis dažniau prisimenu ir anų pirmųjų, padėjusių man Kaune, vardus. Ne aš priėjau prie jų, prašydama pagalbos, jie pirmieji pasisiūlė padėti. Jonas Adomavičius, gal todėl, kad kartu mokėmės ir draugavome iki karo; Feliksas Molskis - kad draugavo su bendramoksle žydelkaite. O visa Molskių šeima, Mažeikių šeima - kas buvau aš jiems? Tokių žmonių dėka aš išlikau gyva tą baisiausią karo pradžios pusmetį Kaune, kai žydai buvo suvaryti į getą, kai kiekvienas, padėjęs žydui, galėjo būti sušaudytas. Tuomet aš priėmiau tai kaip draugystės ir pažinties tąsą. Turbūt buvau per jauna, kad galėčiau įvertinti jų poelgį.
Ariogalos žydų vaikų atminimo įamžinimas
Sausio 27 dieną, Raseinių r. Ariogaloje, Kultūros centre, vyko nacionalinė meninė konferencija „Gatvėje liko tyla…“. Konferencijos dalyviai - Lietuvos mokyklų bendruomenės - Tolerancijos ugdymo centrų atstovai.Mokiniai, meninės išraiškos priemonėmis, supažindino su Lietuvos žydų, gyvenusių miestuose ir miesteliuose, istorijomis bei 1941 metais prasidėjusiu masiniu žydų naikinimu - Holokaustu.Mokyklos direktorius Arvydas Stankus, kartu su gimnazijos bendruomene, atidarant renginį papasakojo, jog iki 1941 m vasaros Vytauto gatvė buvo pilna šurmulio, gyvybės ir gyvenimo.Bet prasidėjus nacių okupacijai, Ariogalos miestelio žydai buvo išvaryti link Dubysos slėnio ir sušaudyti. Konferencijos metu daug kartų nuskambėjo mintys, jog tame ar kitame mieste gyveno žmonės, kurie buvo nužudyti ir gatvėse tapo tylu.Renginyje dalyvavo mokytojai ir mokiniai iš 20 Lietuvos mokyklų: Alytaus, Ariogalos, Balbieriškio, Daugų, Gargždų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos r., Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio ir Vilniaus.Konferencijoje dalyvavo gausus būrys svečių: Kauno žydų bendruomenės nariai, atstovas iš Kauno r. savivaldybės, Raseinių r. Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas savo kalboje palinkėjo mokiniams būti tolerantiškais, supratingais bei prisiminti, jog žmonės yra skirtingi: skirtinga gali būti religija, pažiūros, tradicijos ir gyvenimo filosofija.Konferencijos dalyviai ir svečiai prisijungė prie Pasaulinio žydo kongreso inicijuotos akcijos „Mes prisimename“ / „We Remember“.2020 m. sausio 27 d. Atminties akcijoje dalyvavo Šiaulių žydų bendruomenių atstovai, Šiaulių miesto ir rajono valdžios atstovai, mokiniai bei kiti šiauliečiai.Holokausto aukų atminimo renginyje žvakeles prie paminklinio akmens uždegė ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, jo pavaduotojai Egidijus Elijošius ir Domas Griškevičius, Šiaulių rajono meras Antanas Bezaras.Pasauliui prisimenant pačios žiauriausios Aušvico-Birkenau mirties stovyklos 75-ąsias išvadavimo metines, Holokausto aukas pagerbė ir Panevėžys.Šiame mieste Antrojo pasaulinio karo metais sunaikinta net 95 proc. tuomet gyvavusios ir didžiulį indėlį į viso Panevėžio regiono raidą padariusios žydų bendruomenės.Panevėžyje sušaudyta daugiau nei 13 tūkst. nekaltų žmonių, tarp jų ir vaikų. Šioms aukoms atminti sausio 27-ąją Panevėžio žydų bendruomenė pakvietė į Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną.Būrys dalyvių iš miesto bei rajono savivaldybių, švietimo įstaigų prie memorialo „Liūdinti žydų motina“ dėjo gėles, akmenukus su mirusiųjų vardais, degė atminimo žvakutes, kalbėjo maldas.„1941 m. sausio 27 dieną Aušvico stovyklos, kur numarinta virš milijono žydų ir per 100 tūkst. kitų tautybių žmonių, kaliniai sulaukė laisvės.Po susikaupimo akimirkų prie memorialinio paminklo renginio dalyviai genocido aukas taip pat pagerbė prie buvusių geto vartų Panevėžyje, Klaipėdos gatvėje bei Kurganavos miške. Čia 1941 m. rugpjūčio 17-ąją sušaudyti 8 tūkst. žmonių.Dar 4,5 tūkst. žydų sušaudyta Žaliojoje girioje (Klimbalos apylinkėje). Masinių žudynių vietose šiuo metu pastatyti paminklai ir atminties ženklai su užrašais.Atminimo dieną Panevėžio žydų bendruomenė svečius pakvietė į savo būstinę Ramygalos gatvėje, kur vyko pokalbiai apie Holokaustą, rodytas filmas šia tema.„1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Jau po keleto dienų vokiečiai užėmė Panevėžį.Liepos 11-ąją vokiečių vietos komendantas įsakė žydams ant kairės rankovės ryšėti geltoną raištį ir persikelti į vadinamąjį Žydų kvartalą (tai buvo laikinas žydų getas, tik oficialiai nebuvo taip vadinamas), kuris apėmė teritoriją tarp Klaipėdos, Krekenavos, Jurgio Tilvyčio ir Skerdyklos (dabar Nemuno) gatvių.Vėliau geto teritorija dar praplėsta iki Upytės gatvės. Žydai turėjo atiduoti radijo imtuvus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles. Iš savo rajono teritorijos jiems išeiti tapo draudžiama. Gete buvo ankšta, dalis nelaimingųjų neturėjo pastogės ir gyveno kiemuose, plito ligos.Į getą žydams leista atsigabenti tik labai nedidelę dalį menko turto. Viskas buvo palikta namuose, kurie likę tušti buvo plėšiami. Nekilnojamasis turtas perėjo nacių valdžiai, o kilnojamąjį pasidalijo naciai, miesto valdžia, dalis buvo išparduota, kita dalis išdalyta gyventojams.Liepos 28-ąją gete gyveno 4423 žydai. Kada likviduotas Panevėžio žydų getas, tiksliai nežinoma.Sausio 27 dieną minima tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, kuri šiemet siejama su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis.Istorinę ir literatūrinę kompoziciją atliko Pabradės „Ryto“ gimnazijos mokiniai, juos paruošė istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė ir anglų kalbos mokytoja Irena Žavoronkova.Plungės Senamiesčio mokykla 1975 metais pastatyta Senosiose žydų kapinėse. Sausio 27 d. minime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, kuri šiemet siejama kartu su 75-osiomis Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinėmis. Ši diena traukė ir Švenčionių rajono jaunimo dėmesį.Šios akcijos tikslas ne tik pagerbti Holokausto aukų atminimą, bet ir skleisti žinią, kad tai neturi pasikartoti nė vienai tautai, rasei ar socialinei žmonių grupei. Šią dieną 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla.Nuo 2005 m sausio 27 paskelbta atminimo diena. Nepraleisk Progos! Kiekvienais metais liepos pabaigoje Tarptautinė komisija nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti bendradarbiaudama su Raseinių rajono Ariogalos gimnazija šalies Tolerancijos ugdymo centrų atstovams organizuoja išvažiuojamąjį pažintinį seminarą.
LGGRTC sąrašas ir diskusijos
Pastaruoju metu atsinaujinusios diskusijos dėl LGGRTC sudaryto 2055 asmenų, dalyvavusių Holokauste, sąrašo kelia daug klausimų. Lietuvos žydų religinė bendruomenė kreipėsi į LGGRTC ir Generalinę prokuratūrą (GP) su prašymu paskelbti išsamesnę informaciją apie šiuos asmenis, įskaitant jų priklausymą įvairioms grupėms (pvz., valsčių policijai, policijos batalionams). GP atsakė, kad ištirs LGGRTC pateiktus duomenis ir, jei reikės, imsis veiksmų, kad Holokauste kalti asmenys būtų nustatyti ir nubausti.
LGGRTC rašte teigiama, kad sąraše esantys asmenys priklausė įvairioms struktūroms: dalis jų dirbo 1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo atsikūrusiose lietuvių valdžios įstaigose, kita dalis buvo lietuvių savisaugos batalionų kariai, treti tarnavo pagalbinėje policijoje.
LGGRTC rašte minimas Jonas Noreika, kuris 1941 m. rugpjūčio 3 d. tapo Šiaulių apskrities viršininku. Jis tvarkė reikalus, susijusius su žydų izoliavimu, t. y. jų apgyvendinimu getuose. 1941 m. rugpjūčio 22 d. jis paskelbė įsakymą, kad žydai, pusiau žydai turi būti iškelti iš valsčių ir miestelių bei apgyvendinti juos viename rajone - gete.
LGGRTC rašte taip pat minimas Juozas Barzda, kuris 1941 m. birželio 28 d. - rugpjūčio 15 d. ėjo Kauno Tautinio darbo apsaugos bataliono 3-iosios kuopos vado pareigas. Yra žinių, kad jis dalyvavo žydų naikinimo operacijose Kauno VII forte 1941 m. liepos mėnesį. Liudininkai teigė, kad J. Barzda šaudė į žydus iš rankinio kulkosvaidžio ir pistoleto.
Straipsnyje minimas Vozbutų kaimas, kuriame 1944 m. gruodžio 16 d. įvyko susirėmimas tarp partizanų ir sovietų baudėjų.
Aušvico stovykloje surengtos Holokausto atminimo dienos pamaldos – žiūrėkite tiesiogiai
Svarbu prisiminti ir įamžinti Ariogalos žydų vaikų, tapusių Holokausto aukomis, atminimą. Tai galima padaryti įvairiais būdais: Istorinių tyrimų vykdymas: būtina tęsti istorinius tyrimus, siekiant atskleisti daugiau detalių apie Ariogalos žydų bendruomenės likimą Holokausto metais.Atminimo renginių organizavimas: organizuoti atminimo renginius, skirtus Ariogalos žydų vaikų atminimui, siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į šią tragediją.Edukacinės veiklos vykdymas: vykdyti edukacinę veiklą, skirtą Holokausto istorijai, įskaitant Ariogalos žydų vaikų likimą, siekiant užkirsti kelią panašioms tragedijoms ateityje.
