Kaip gydyti kūdikio pleiskanas: išsamus vadovas
Kaip gydyti kūdikio pleiskanas: išsamus vadovas
Maždaug pusė kūdikių arba gimsta su pleiskanų luobele ant galvos, kuri dar vadinama lopšio kepure, arba ji susiformuoja pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Tai yra vesta iš odos ligos seborėjinio dermatito formų ir dažniausiai išnyksta savaime, be jokio gydymo, iki 6 mėnesių - vienerių metų amžiaus. Lopšio kepurėlė, mediciniškai vadinama kūdikių seborėjiniu dermatitu, yra labai dažna odos liga, kuria serga kūdikiai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Svarbiausia žinoti apie lopšio kepurėlę yra tai, kad ji nėra užkrečiama ir neatsiranda dėl prastos higienos ar alerginės reakcijos. Tikslios lopšio kepurėlės priežastys vis dar tiriamos, tačiau manoma, kad ją sukelia kelių veiksnių derinys. Pagrindinė priežastis yra susijusi su hormoniniais pokyčiais. Nėštumo pabaigoje motinos hormonai prasiskverbia pro placentą ir patenka į kūdikio organizmą. Per didelis riebalų išsiskyrimas sukuria palankią aplinką natūralioms mielėms, gyvenančioms ant odos. Malassezia. Manoma, kad šio grybelio per didelis išvešėjimas gali sukelti lengvą uždegiminę reakciją, kuri savo ruožtu pagreitina odos ląstelių atsinaujinimą ir negyvų ląstelių kaupimąsi, suformuodama būdingus šašus. Nors lopšio kepurėlė paprastai išnyksta be gydymo, kai kūdikiui sukanka 1-2 metai, daugelis tėvų dėl estetinių priežasčių nori pagreitinti procesą.
Luobelę sudaro riebių gelsvos spalvos žvynelius primenančių pleiskanų sluoksnis plaukuotoje galvos dalyje, ant viršugalvio, o kartais jos dengia ir dalį kaktos, antakius, zonas už ausų. Vadinamoji lopšio kepurė atrodo neestetiškai, tačiau mažyliui dažniausiai jos nei skauda, nei nieži. Plotas, padengtas luobele, gali būti labai įvairus, tai priklauso nuo individualių kūdikio organizmo sąlygų. Kūdikių pleiskanų luobelė visiškai normalus reiškinys. Pleiskanų luobelė (kūdikių seborėjinis dermatitas) apibūdinama kaip geltonų ar rusvų pleiskanų atsiradimas daugiausiai ant viršugalvio.
Kas sukelia kūdikio pleiskanas?
Manoma, kad pleiskanų luobelė gali atsirasti dėl padidėjusio hormono androgeno kiekio, jis į kūdikio organizmą patenka iš mamos organizmo ir kurį laiką po gimimo jame išlieka. Gali prisidėti ir grybelinė infekcija - natūraliai ant odos gyvenantis mieliagrybis, kurio augimo terpė - odos riebalai, esant jų pertekliui jis gali smarkiai išplisti. Mažiems kūdikiams seborėjinis dermatitas atsiranda dėl tų hormonų, kurie į vaiko kraują patenka iš motinos kraujo. Paprastai pleiskanų atsiranda pirmo mėnesio pabaigoje ir jos gali būti ryškios iki pirmųjų metų pabaigos. Pleiskanų luobas gali būti labai ryškus ant galvos, kaktos ir antakių. Tai tam tikras riebalinių liaukų veiklos sutrikimas, kurio priežastis nėra žinoma. Manoma, kad pleiskanos atsiranda dėl labai aktyvios riebalinių liaukų veiklos. Labai aktyvią riebalinių liaukų veiklą gali lemti į vaiko organizmą patekę mamos hormonai ir biotino (B grupės vitamino) stoka. Po gimimo prie naujų sąlygų besitaikanti oda ima aktyviau atsinaujinti, šalinasi negyvos ląstelės, formuojasi natūrali odos mikroflora.
Kada reikia kreiptis į gydytoją?
Tėvai ar kiti vaikelį prižiūrintys suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį ir pasikonsultuoti su gydytoju dermatologu, jei pleiskanomis pasidengia didesnis odos plotas, ne tik galva, bet ir oda aplinkui ausis, ant kaklo, kitose kūno vietose. Taip pat reikėtų stebėti, ar kūdikiui seborėjinio dermatito pažeistos odos nenieži, ar oda neparaudusi, nekraujuoja, neskauda, nėra suskilinėjusi, ar luobelė neskleidžia nemalonaus kvapo, ar neslenka plaukučiai. Jeigu oda niežti, ji smarkiai pleiskanoja, o po luobu vystosi uždegimas - jį reikia gydyti. Jeigu oda paraudusi, pleiskanų atsiranda ant veido, kaklo, už ausyčių, taip pat būtina kreiptis į gydytoją. Kartais seborėjinis dermatitas būna kartu su atopiniu dermatitu. Jeigu bėrimas labai stiprus, taip pat reikia kreiptis į gydytoją. Jeigu pleiskanų luobas nuolat atsinaujina, atsiranda paraudimas, niežulys ir t. t., būtina kreiptis į gydytoją. Jei pleiskanų luobelių atsiranda vyresniam nei trejų metų vaikui, reikia kreiptis į odos gydytoją. Šios pleiskanų luobelės gali būti ne tik seborėjinio dermatito, bet ir žvynelinės požymis. Sunerimti reikia tuomet, kai mažylio galva ir pakaušis yra apaugęs storu baltu luobu, o pakėlus žvynelius - net matyti kraujas. Tai sunki seborėjinio dermatito forma. Paprastai diagnozuojant lopšio kepurėlę, pakankavizualinio pediatro arba vaikų dermatologo apžiūros. Gydytojas įvertina bėrimo išvaizdą, vietą ir mastą, kad patvirtintų diagnozę.
Kaip prižiūrėti kūdikio pleiskanas?
Pleiskanų luobelės gydyti nereikia, tačiau tėvai turi žinoti, kaip tinkamai ją prižiūrėti. Gydytojai dermatologai rekomenduoja dažniau plauti kūdikių, kurie turi pleiskanų luobelę, plaukus, patartina kas antrą dieną. Daugeliu atvejų tai gali padėti suminkštinti pleiskanas ir paskatinti jas greičiau pasišalinti. Plaunant galvą galima švelniai pamasažuoti tą vietą, kurią dengia pleiskanų sluoksnis. Kai pleiskanos labai tvirtai laikosi, prieš plaunant galima patepti luobelę kūdikių aliejumi, ar tam skirtu losjonu ir palaikyti kelias minutes. Plaunant galvą ir šią procedūrą baigus galima lengvai pašukuoti plaukus vaikišku šepetėliu ar šukomis, kad suminkštėjusios ir atšokusios pleiskanos pasišalintų. Kartais pakтация šiek tiek patrinti luobelę rankšluosčiu. Galima įsigyti ir specialų pleiskanų luobelei iššukuoti skirtą šepetį ar šukas, luobelės priežiūrai skirtą aliejuką ar kremą.
Odos minkštinimas. Pirmas žingsnis - suminkštinti žvynelius. Maždaug 15-30 minučių prieš maudymąsi patartina švelniai įmasažuoti nedidelį kiekį natūralaus aliejaus į vaiko galvos odą. Skalbimas šampūnu. Procedūra tęsiama maudantis. Kūdikio galvą reikia sudrėkinti šiltu vandeniu ir išplauti švelniu kūdikių šampūnu, švelniai įmasažuojant į odą, kad būtų pašalinti riebalai ir negyvos odos ląstelės. Švelnus žvynų atskyrimas. Išskalavus plaukus, kol oda dar drėgna, negyvas odos pleiskanas galima iššukuoti specialiu kūdikių šepečiu suapvalintais šereliais arba minkštu kūdikių šepečiu. Skalavimas ir džiovinimas. Galiausiai kruopščiai išskalaukite plaukus ir galvos odą, kad visiškai pašalintumėte pleiskanas ir šampūno likučius, švelniai nusausindami galvos odą minkštu rankšluosčiu.
Jeigu yra tik nelabai didelis pleiskanų luobelis, t. y. be bėrimo, ir odos neniežti, jį galima nesunkiai panaikinti tankiomis šukomis, prieš tai odą sutepus riebiu kremu, aliejumi (šildyti nereikia), vazelinu. Galima ir ja, nes tinka bet kokie riebalai. Jokiu būdu nekrapštyti nagais, nes gali patekti užkratas.
Jei paprastai šukuojant luobelė nemažėja, galima išbandyti šį populiariausią ir paprasčiausią naminį būdą luobelei pašalinti. Specialios kosmetinės priemonės luobelei šalinti. Jei įprasti naminiai būdai nepadeda arba tiesiog labiau pasitikite specializuotomis priemonėmis, tai tikrai galite rasti saugią, švelnią kosmetinę alternatyvą, kuri padės lengviau ir dažnu atveju net greičiau pašalinti luobelę. Veikimo principas dažniausiai panašus kaip aliejuko - prieš maudynes užtepti, o po to švelniai iššukuoti. Yra ir tokių, kurias reikia tiesiog kasdien tepti/purkšti.
Ko vengti gydant kūdikio pleiskanas?
Kūdikiams, kurie turi pleiskanų luobelę, nerekomenduojama nuskusti plaukučių, nes ir taip jautri odelė gali būti dar labiau sudirginta. Tai tikrai nepadės atsikratyti pleiskanų. Pernelyg agresyvus šašų šalinimas gali pažeisti natūralų odos apsauginį barjerą, padidindamas skausmingo uždegimo ir infekcijos riziką. Neskraipykite sausų šašų: Niekada nebandykite gramdyti ar plėšti sausų, nesuminkštėjusių šašų nagais ar aštriais daiktais.
Kitos naujagimių odos būklės
Svarbu atskirti lopšio kepurę nuo kitų naujagimių odos būklių, kurios gali pasireikšti panašiais simptomais. Dažniausiai pasitaikantys bėrimai yra baltieji naujagimių spuogai (lot. milia), naujagimių aknė (lot. acne neonatorum) ir naujagimių toksinė eritema (lot. erythema toxicum neonatorum). Visoms šioms odos būklėms būdinga tai, jog jos yra normali naujagimio organizmo reakcija į aplinkos pokyčius, todėl dažniausiai nereikalauja specifinio gydymo ir praeina savaime. Kaip svarbu atskirti lopšio kepurėlę nuo kitų ligų, taip ir sausos odos bei egzemos, arba atopinio dermatito, simptomai gali būti labai panašūs, todėl gali kilti painiavos dėl tinkamos priežiūros.
Naujagimio odelei lupantis ir pleiskanojant dažniausiai specifinio gydymo neprireikia. Drėkinkite naujagimio odą. Pirmoji pagalba tokiu atveju - emolientai (medicininiai drėkinamieji kremai). Tiesa, kartais gali užtekti ir kūdikių drėkinamojo losjono ar aliejuko. Parinkite tinkamas odos priežiūros priemones. Labai svarbu kūdikio odą apsaugoti nuo šalčio poveikio, odelę drėkinamosiomis priemonėmis tepti iškart po maudynių. Be to, ir jų metu naudokite tik drungną vandenį, itin minkštas kempinėles ar šluostes ar tiesiog apiprauskite vaikelį rankomis. Nelupinėkite, nešveiskite naujagimio odos. Pamačius atsilupusius odos plotelius, pirmoji kilusi mintis - padėti vaikeliui greičiau atsikratyti odos likučių, tačiau šiai pagundai atsispirkite. Senoji oda padeda formuotis naujajai, tad pašalinę ją anksčiau laiko galime tik pakenkti, o ne padėti. Taip pat negalima kūdikių odos šveisti kosmetiniais ar jokiais kitais šveitikliais.
Paūmėjus seborėjiniam dermatitui skiriamas gydymas, dažniausiai derinami priešgrybeliai ir priešuždegiminiai preparatai. Galima pasitelkti pleiskanas tirpdantį poveikį turinčias kosmetikos priemones. Diagnozuoti seborėjinį dermatitą nėra lengva, nes ši liga dažnai painiojama su žvyneline, vaikų atopiniu dermatitu ar alergine reakcija. Retais atvejais pleiskanų luobelė ant kūdikių galvytės gali byloti apie imuninės sistemos sutrikimus.