Kiekvienas vaikas turi bazinių poreikių, kurių patenkinimas yra būtinas jo visavertei raidai ir gerovei. Tai apima saugumo, realistinių ribų, identiteto, malonumų ir žaidimų, pastovios savivertės, saugaus prisirišimo, autonomijos poreikius. Suaugusiųjų uždavinys - atpažinti ir tinkamai reaguoti į šiuos poreikius, sukuriant aplinką, kurioje vaikas galėtų augti ir tobulėti.

Ribų svarba vaiko raidoje

Vaikui žinoti ir jausti savo ribas yra būtinas poreikis. Labai svarbu apibrėžti elgesio taisykles ir tarpusavio susitarimus, kaip priimtina ir leistina elgtis, o koks elgesys yra nepageidaujamas. Ribos padeda vaikams suvokti savo galimybių ribas, suprasti, ką jie jau gali daryti, o ką - tik ateityje. Jos padeda suprasti, kokio elgesio iš jų tikimasi, koks elgesys yra netinkamas. Per susitarimus ir taisykles vaikas mokosi konstruktyvaus, pagarba sau ir kitam grįsto tarpusavio bendravimo. Aiškios ribos sukuria aiškumą, kuris padeda vaikams reguliuoti savo elgesį, ugdyti savikontrolę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Kasdieninėse ir sudėtingose situacijose aiškios ribos padeda vaikams orientuotis, sukuria pažįstamą ir saugią erdvę, kurioje jie gali aktyviai veikti ir tyrinėti. Ribos taip pat drąsina vaikus savarankiškai spręsti ir įveikti kylančius sunkumus. Vis dėlto, svarbu, kad nustatytos ribos atitiktų vaiko amžių ir gebėjimus.

Kai nustatytos ribos yra peržengiamos ir ima pažeisti kitų ribas, svarbu kvieti vaikus apie tai diskutuoti kartu, pagarbiai išsakant savo požiūrį ir kylančius jausmus dėl susitarimų nesilaikymo. Taip siekiama kiekvieno mokinio įsitraukimo ir atsakomybės už pozityvios ir saugios klasės atmosferos kūrimą.

Pozityvi šeimos atmosfera ir bendravimo modelis

Pozityvi šeimos atmosfera, kurioje vyrauja palankumas, rūpestis, tolerancija, pagarbus požiūris į nuomonių skirtumus, dėmesingas ir empatiškas reagavimas į kito patiriamas emocijas, yra itin svarbi vaiko raidai. Pozityvus tėvų tarpusavio bendravimo ir elgesio modelis, tvirto emocinio ryšio su vaikais kūrimas, partneryste ir bendradarbiavimu paremtas vaikų auklėjimas - tai pamatiniai elementai, padedantys vaikui jaustis saugiai ir mylimai.

Aiškumas ir konkretumas formuojant ribas yra esminiai. Reikia aiškiai įvardinti, kokio elgesio iš vaiko tikimasi, ir nuolat jį stiprinti, aptarti, koks vaiko elgesys netinkamas ir kodėl, kokius jausmus jis kelia. Svarbu kviesti vaikus diskutuoti dėl susitarimų ir taisyklių šeimoje priėmimo, reikalingumo, pasekmių jų nesilaikant numatymo. Kai vaikai ima netinkamai elgtis, bandyti ribas, stengiamasi išsiaiškinti to priežastis ir pakeisti netinkamus elgesio tikslus į naudingus.

Tėvų įgalinimas ir kompetencijų stiprinimas

Tėvų gebėjimas atliepti vaiko poreikiams turi didelę reikšmę. Sėkmingi pavyzdžiai didina tėvų kompetentingumą, o nesėkmingi bandymai padėti nerimstančiam vaikui augina nepasitikėjimo savimi jausmą. Tėvai, išgyvendami baimę ir įtampą, tampa dar labiau sunerimę, nepasitikintys savimi ir sudirgę. Negatyvūs jausmai persiduoda vaikui ir susidaro uždaras ratas. Sudėtingais atvejais svarbu kreiptis specialistų pagalbos, dirbančių vaiko gerovės srityje. Suteiktas abipusis palaikymas ir pagalba pastiprins tiek tėvus, tiek vaikus ir jų tarpusavio ryšį.

Vakarų Europos šalyse ir JAV įgyvendinamas „tėvų ir specialistų partnerystės modelis“ remiasi supratimu, kad tėvai ir specialistai yra lygiaverčiai partneriai ir sprendimų priėmėjai. Tėvai, remdamiesi specialistų perteiktais vaikų elgesio valdymo modeliais, atgauna asmeninę kompetenciją ir gali sėkmingai atliepti vaiko poreikiams. Vaiko poreikių patenkinimas padeda įveikti stresą, mažina įtampą, o vaikas mokosi savarankiškai įveikti sudėtingas situacijas.

Pozityvus požiūris į vaiką

Dažnai kasdienių rūpesčių sūkuryje tėvai ima pastebėti tai, kas negero atsitinka su jų vaiku - jo destruktyvų elgesį, blogą nuotaiką. Tačiau svarbu atsiminti, kad nelaimė nra absoliuti sąvoka, ji priklauso nuo požiūrio ir yra kintanti. Dienos metu tarp tėvų ir vaiko atsitinka ir daug pozityvių akimirkų, kuomet vaikas džiaugiasi, išreiškia savo geras savybes, stiprias charakterio puses. Klausimai, tokie kaip „Kas gero vyko šiandien su mano vaiku?“, „Kokias laimingas akimirkas šiandien jis pergyveno?“, „Kas jį pradžiugino?“, „Kuo vaikas pradžiugino mane?“ padeda formuoti pozityvų požiūrį į vaiką, kuris kuria darnius santykius su juo, o esant sunkioms situacijoms, padeda labiau suprasti vaiką ir lengviau spręsti iškilusias problemas.

Analizuojant situacijas, kurios buvo „nelabai sėkmingos“, svarbu pažvelgti kiek atsitolinus. Žvelgiant per atstumą, detaliai analizuojant, emocinė įtampa sumažėja ir situacija pasimato „kitu kampu“, gal net su humoro dalimi. Kitu atveju nelaimingi momentai gali tapti nepakeliama našta ir savimi uždengti visą, kas pozityvu, tuomet tėvai, bendraudami su vaiku, patiria vis mažiau džiaugsmo.

Emociniai vaiko poreikiai

Dažnai suaugusiems nekyla abejonių, kad vaikui svarbu pavalgyti, pamiegoti, pailsėti - juk taip siekiame patenkinti vaikų fizinius poreikius. Tačiau emociniai jo poreikiai neretai nuvertinami. Vaikui svarbu siekti suaugusiųjų dėmesio, artumo, norėti būti autonomiškam ar jaustis išgirstam ir gerbiamam. Emocinis maitinimas ne mažiau reikšmingas kaip ir fizinis, tad labai svarbu, kad suaugusieji mokėtų atpažinti skirtingo amžiaus vaikų emocinius poreikius ir tinkamai į juos reaguoti.

Pavyzdžiui, 8 metų vaikas, kuris yra labai judrus ir negali susikaupti, iš tiesų gali slėpti nerimą ir rodyti, kad jis nesijaučia pakankamai saugus. Dvylikametis, kurį labai sunku įtraukti į veiklas ir atrodo nemotyvuotas, gali slėpti trapią savivertę, todėl nesąmoningai renkasi būti nematomas, nieko nedaryti, negu bandyti padaryti ir patirti nesėkmę.

"Vaikų linija" ir emocinės paramos svarba

Deja, ne visi vaikai savo aplinkoje turi suaugusių žmonių, kuriais gali pasitikėti ir kurti saugų santykį. Todėl emocinės paramos tarnybos atlieka svarbų vaidmenį išklausant ir palaikant vaikus. „Vaikų linija“ kasdien sulaukia per 300 vaikų ir paauglių kreipimųsi telefonu bei internetu. Vaikai nori pasikalbėti įvairiomis temomis: apie santykius su tėvais, bendraamžiais, patyčias, savižudybę, nerimą, vienišumą, valgymo sutrikimus, lytinę orientaciją, tapatybę ir t. t.

Vaikus išklauso, priima juos tokius, kokie yra, ir palaiko savanoriai-konsultantai, kurie baigia parengiamuosius mokymus ir įgyja teorinių bei praktinių žinių apie emocinę paramą. Savanoriu gali tapti bet kokios specialybės ar išsilavinimo žmogus, svarbiausia turėti motyvacijos ir galimybių skirti dalį savo laiko mokymams ir savanorystei. Savanoriauti „Vaikų linijoje“ gali bet kur gyvenantys žmonės, mat konsultuoti internetiniais pokalbiais (chatu) galima per nuotolį - tereikia interneto ryšio ir kompiuterio.

Konfliktai šeimoje: kaip juos spręsti konstruktyviai

Susipykti, susibarti šeimoje yra daugybė priežasčių. Konfliktuoti su vaikais, ypač paaugliais - daugelio tėvų kasdienybė. Svarbu suprasti, kad konfliktas baigiasi, kai nesutarimus pavyksta išspręsti, skirtumus suderinti. Tėvų ir vaikų konfliktai šeimose priklauso nuo tėvų ir vaikų amžiaus, įsitikinimų, pažiūrų. Ar konfliktas įvyks, priklauso nuo tėvų ir vaikų gebėjimo save reguliuoti.

Neretai skirtybių susidūrimas perauga į tikrą galios kovą, kai emocinė atmosfera užkaista, kiekviena pusė įsiaudrina. Svarbu, kad konfliktas netaptų galios gabaritų matavimosi vieta. Tai, kad tėvai vyresni, labiau patyrę ir žinantys, nereiškia, kad jie visada teisūs. Apakinti pykčio, frustracijos, žmonės praranda gebėjimą aiškiai komunikuoti savo mintis, vertinti situaciją, ima reaguoti į nesutarimą riksmais, keiksmais, grasinimai ar net fiziniu smurtu. Stiprios emocijos „atjungia“ mūsų prefrontalines (mąstančias) smegenis, tad mažėja empatija, supratimas, problemos sprendimo galimybės. Kritikavimas, pravardžiavimas, nuvertinimas, grasinimai, panieka - tai ne tie ginklai, kuriuos derėtų pasitelkti ieškant konstruktyvumo konflikte.

Vaikai, ypač paauglystėje, labai jautriai priima iš tėvų įvairiausias pastabas. Kai kurie įžeidimai, išsprūdę konfliktų metu, įauga ir pasilieka ilgam. Viena iš didžiausių dovanų, kurią gauna tėvai susilaukę vaikų - tai galimybė susikurti su jais ypatingai praturtinantį tarpusavio ryšį. Tėvams apsimoka sudalyvauti konfliktuose kuo „efektyviau“, t. y. iš nesutarimo erdvės vaikai turėtų išsinešti žinutę, kad konfliktavimas nėra pasaulio ar santykio su tėvais pabaiga, o tik abiem pusėms priimtino sprendimo ieškojimas.

Tėvai yra pagrindiniai modeliai ir mokytojai to, kaip derėtų konfliktuoti - su pagarba kitai pusei, reguliuojant viduje kylančias emocijas, išsakant savo nuomonę, argumentus ir nekaltinant / nekritikuojant kitos pusės. Rekomenduojama praktika, akcentuojanti empatiją, supratimą bei bendradarbiavimą konflikto ir paprasto bendravimo metu. Užuot sakę „tu toks tinginys / netvarkingas / neatsakingas“ tėvai galėtų ištarti „matau, kad nesutvarkyti indai / išmėtyti daiktai“. Užuot kaltinę vaiką tėvai turėtų tiesiog jam pasakyti, kaip jaučiasi (pavyzdžiui, vietoj „tu mane supykdei“ derėtų sakyti, kad „liūdna, jog šitaip įvyko, net ir pykstu“). Konflikto erdvė turėtų tapti vieta, kur galima išsakyti savo poreikius („nespėju visko, tad tikiuosi pagalbos”).

Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai ir pavyzdžiai to, kaip pora gali tarpusavyje sutarti. Maža to, matydami tėvų pavyzdį, vaikai mokosi ir konfliktų sprendimo būdų. Destruktyvūs, smurtiniai, nepagarbūs tėvų tarpusavio konfliktų sprendimo būdai tampa pirmuoju automatiniu vaiko pasirinkimu, jam patekus į panašią situaciją. Vis dėlto, tėvų konfliktai nėra absoliutus nuosprendis vaikams. Daugumai vaikų, augančių konfliktiškose šeimose, neišsivysto emocinių ar elgesio problemų. Svarbu, ar tėvų tarpusavio konfliktai yra dažni, intensyvūs, ar jie sprendžiami konstruktyviai, ar jie apskritai išsprendžiami ir ar į juos įtraukiamas pats vaikas.

Ką iš konflikto proceso gali išsinešti vaikas? Kad susidurti su konfliktu nėra baisu, kad jis negrasina nei meilei, nei draugystei; kad galima išsakyti savo nuomonę / jausmus / poreikius ir nebūti už tai nubaustam / nuvertintam; kad konflikto metu įmanoma save reguliuoti - išsakyti, kaip jautiesi, padaryti pauzę, įkvėpti; kad svarbu pamatyti ir kito perspektyvą (būti empatiškam).

Saugaus miego svarba

Baimė auginti vaikus, ypač kūdikius, yra natūrali. Pirmą kartą tapus tėvais neišvengiamai patiriama daugiau jaudulio ir baimės auginant kūdikį. Tėvams patariama pagalvoti apie savo išgyvenimus, kodėl gi jiems taip neramu. Kūdikiai gyvena savo gyvenimą, jiems reikalingas dėmesys, jie turi būti pamatyti, jų poreikiai turi būti atliepti, tačiau jie miega, valgo, atlieka kitus reikalus.

Tėvams kyla klausimas, ar kūdikį guldyti miegoti šalia savęs, ar atskirai. Jei tėvai yra labai pavargę, neišsimiegoję, miegant kartu su kūdikiu atsiranda rizika, kad jų miegas nebus toks budrus. Dėl to reikėtų labai apgalvoti, kur kūdikis turėtų miegoti. Svarbu, kad netyčia ant kūdikio nebūtų užmesta antklodė ar kas nors neužvirstų. Taigi, reikėtų įvertinti saugumą. Tikrai nereikia kūdikio išnešti į kitą kambarį, tai daryti dar per anksti. Saugumo poreikis turi būti greitai atlieptas, jei vaikelis išsigando, išalko, sušalo ar panašiai. Pačią techninę miegojimo vietą reikėtų apgalvoti taip, kad ji būtų saugi.

Į kitą kambarį išneštas kūdikis labai greitai gali pajusti nesaugumo jausmą. O nesaugumo jausmą jis pajunta, pavyzdžiui, negaudamas maisto. Vaikas išalksta, pats pasiimti maisto negali, todėl jam pasidaro baisu. Taip pat gali išgąsdinti koks nors garsas. Jei niekas jo nenuramina, kūdikiui taip pat pasidaro nesaugu ir baisu. Patariama vaiką migdyti kitame kambaryje jam sulaukus trejų-ketverių metų. Tuomet jau kiti vaiko psichologiniai poreikiai yra pirmoje vietoje - tai savarankiškumas, nepriklausomybės, autonomijos poreikis. Tuomet yra geras laikas vaiką pradėti pratinti miegoti atskirai.

tags: #atliepti #vaiko #poreikiams

• Gimimo datos reikšmė numerologijoje
• Kaip sukurti vertikalų sodą
• Kaip elgtis, kai vaikui karščiuoja
• Smagus ir saugus pirmasis žingsnis
• Festivalis "Kitoks teatras vaikams" – ką verta žinoti