Kaip atrasti vaiko pašaukimą
Kaip atrasti vaiko pašaukimą
Ar kada nors susimąstėte, kuo jūs skiriatės nuo savo vaikų, kuo esate panašūs ir kaip tuos skirtumus suderinti? Toli gražu ne kiekvienas vaikas idealiai atitiks savo tėvus. Labai dažnai vaikai (arba vienas vaikas šeimoje) būna tikra priešingybė tėvams ir sukelia daug nerimo ir konfliktų. Tiek vaikai, tiek tėvai ima kaltinti save ir vieni kitus, kad neranda bendros kalbos, lieka nesuprasti, neįvertinti. Iš čia kyla daug emocinių problemų, kurios įtakoja visą likusį vaiko gyvenimą. Psichologai vieningai teigia, kad dauguma esamų gyvenimo sunkumo priežasčių slypi mūsų vaikystėje. Ir kiekvieno iš mūsų emocinis stabilumas labai priklauso nuo to, kaip mus tėvai ir kiti suaugę auklėjo vaikystėje.
Nerami širdis - pašaukimo pradžia
Nikodemas savo širdyje jaučia nerimą. Jis išgirdo Jėzų pamokslaujantį, ir buvo giliai paliestas. Nepaisant to, kai kurie Jėzaus pamokymai skamba skandalingai. Be abejo, Jėzaus padaryti stebuklai Nikodemą stebina, bet kaip reaguoti į Jėzaus parodytą galią šventykloje, kur Jis, susisukęs rimbą, išveja visus prekeivius ir pavadina šią vietą mano Tėvo namais (Jn 2, 16). Kas galėtų drįsti taip kalbėti? Savo širdyje Nikodemas jaučia augančią viltį, kurią jam vis sunkiau nuslopinti. Ar tai galėtų būti Mesijas? Jam vis dar kyla klausimų ir abejonių. Jis negali atvirai apsispręsti sekti Jėzumi, kol neras atsakymų į klausimus. Taigi Nikodemas ateina pas Jėzų nakčia: Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo. (Jn 3, 2) Nikodemo širdis nerami.
Panašiai pasijunta ir kiti Evangelijos scenų dalyviai, pavyzdžiui, jaunuolis, kuris vieną dieną prieina prie Jėzaus ir klausia: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? (Mt 19, 16)“ Jaunuolis nėra patenkintas savo gyvenimu - jo širdis nerami. Jis jaučia, kad yra pajėgus padaryti daugiau. Jėzus patvirtina, kad jo paieškos pagrįstos: „Vieno dalyko tau trūksta... (Mk 10, 21)“. Čia galime atsigręžti ir į kitus apaštalus - Joną ir Andriejų. Kai Jėzus pamato juos sekant iš paskos, paklausia: „Ko ieškote? (Jn 1, 38)“. Visi šie žmonės yra „ieškotojai“. Jie ieško dangiškų įvykių, kurie pakeis jų gyvenimą, padarydami jį nuotykiu. Jų širdis yra atvira ir alksta tobulumo, ji pilna svajonių ir ilgesio. Nerami.
Kartą vienas jaunuolis paklausė Šventojo Josemarios, kaip atpažinti pašaukimą į Dievo Darbą. Šis atsakė: „Kai paaiškėja, kad Dievas mus kviečia, tai nėra jausmo klausimas, mano sūnau. Širdis yra nerami, nepatenkinta... Nesi savimi patenkintas!“[4] Dažnai ieškant asmeninio pašaukimo viskas prasideda nuo neramios širdies.
Mylintis buvimas ir dieviškasis alsavimas
Bet kas yra tas neramumas? Iš kur jis kyla? Pasakodamas sceną apie jaunuolį, kuris prisiartino prie mūsų Viešpaties, šv. Morkus sako, jog Jėzus „meiliai pažvelgė į jį (Mk 10, 21)“. Lygiai taip Jėzus elgiasi ir su mumis. Kažkokiu būdu savo sieloje pajaučiame „buvimą“ ypatingos meilės, kuri pasirenka mus unikaliai misijai. Dievas apsilanko mūsų širdyje ir siekia susitikti, susivienyti. Kol tai neįvyksta, mūsų širdis yra nerami.
Šis mylintis Dievo buvimas sieloje gali būti išreikštas įvairiais būdais: alkiu pasiekti didesnį artumą su Juo; užsidegimu savo gyvenimu patenkinti Dievo sielų troškulį; troškimu statyti Bažnyčią, Dievo šeimą pasaulyje; noru pamatyti asmeninių talentų vaisius; svajone pašalinti kančias pasaulyje; supratimu, kiek daug dovanų mes esame gavę: „Kodėl aš gaunu tiek daug, o kiti tiek mažai?“
Dievo kvietimas taip pat gali būti atskleistas per akivaizdžiai atsitiktinius įvykius, kurie išjudina mūsų širdį ir palieka joje žymę. Apmąstydamas savo gyvenimą šv. Josemaria sakė: „Mūsų Viešpats mane ruošė, nepaisydamas manęs, naudodamas dažnai nepastebimus dalykus, kad mano sieloje sužadintų dieviškąjį neramumą. Taip ilgainiui supratau tą meilę - tokią žmogišką ir tokią dievišką, - kuri išjudino Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę, kuri versdama knygos puslapius atkreipė pervertos Išganytojo rankos atvaizdą. Tokių dalykų nutiko ir man, dalykų, kurie išjudino mane ir vedė prie kasdieninės Komunijos, apsivalymo, išpažinties ir atgailos.“[5]
Šis mylintis buvimas kartais taip pat atrandamas per žmones arba Evangelijos pavyzdžius, kurie mūsų sielose palieka ilgalaikį dievišką įspaudą. Nors kartais pavyksta išgyventi tam tikrus netikėtus įvykius ar susidurti su iššūkiais, kurie iš esmės keičia mūsų gyvenimą, paprastai pašaukimas yra formuojamas viso ligšiolinio gyvenimo. Galiausiai, žodžiai iš Šventojo Rašto taip paveikia mūsų širdį ir palieka tokį gilų meilės pėdsaką, kuris neišnyksta per visą mūsų gyvenimą. Būtent taip atsitiko Šventajai Teresei iš Kalkutos, kai ji išgirdo Jėzų verkiantį ant kryžiaus: Trokštu (Jn 19, 28); arba Šventajam Pranciškui Ksaverui, kurio gyvenimas pakito nuo Jėzaus užduoto klausimo: Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! (Mt 16, 26).
Bet galbūt būdingiausia šiai nerimastingai širdžiai, yra tai, ką galima vadinti „skausminguoju kreipimųsi“. Kaip yra sakęs šv. Paulius VI, Dievo kvietimas mums ateina kaip „balsas, kuris tuo pačiu metu kelia nerimą ir ramina, švelnus ir neįprastas balsas, įkyrus ir tuo pačiu mylintis.“[6] Šis kvietimas mus ir patraukia, ir atgraso; jis skatina mus atsižadėti savęs ir atsiduoti dieviškajai meilei, ir kartu gąsdina dėl rizikos prarasti asmeninę laisvę. „Mes priešinamės Dievui sakyti „taip“; mes ir norime to, ir nenorime.“[7]
Sujungti taškus maldoje
Nikodemas ateina pas Jėzų paskatintas nerimastingumo. Mylintis mūsų Viešpaties atvaizdas jau pateko į jo širdį; jis jau pradėjo Jį mylėti, bet jam reikia pasikalbėti su Juo. Kalbantis Mokytojas jam atveria naujus horizontus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.“ (Jn 3, 5-6) Jis kviečia į naują gyvenimą, naują pradžią: gimti iš vandens ir Dvasios. Nikodemas nesupranta mūsų Viešpaties žodžių ir prašo paprastesnio paaiškinimo: Kaip tai gali būti? (Jn 3, 9) Šiame susitikime prie keturių akių Nikodemas pradeda suvokti, kas jis yra Jėzui ir kas Jėzus turėtų būti jam.
Kad širdies nerimastingumas iš tiesų pasitarnautų ieškant pašaukimo, jis turi būti „skaitomas“ ir interpretuojamas maldoje, dialoge su Dievu. „Viešpatie, kodėl dabar tai išgyvenu? Ką Tu man bandai pasakyti? Kodėl mano širdis nori priklausyti Tau ir ilgisi Tavęs? Kodėl aš taip nerimauju ir aplinkiniai manęs nesupranta? Kodėl Tu mane myli? Kaip aš galiu kuo geriau išnaudoti šias dovanas, kurias esi man suteikęs?“
Tik nuolatinė malda leis mums deramai suvokti Dievo mylintį rūpestį - Jo Apvaizdą - mūsų gyvenime, pažintyse su žmonėmis, mūsų charakterio pokyčiuose, interesuose ir gebėjimuose. Tarytum Dievas, mūsų gyvenimo kelyje būtų sudėliojęs taškų, kurie tik dabar, sujungti maldoje, tampa atpažįstamu atvaizdu.
Benediktas XVI kartą kalbėjo apie tą pačią situaciją: „<...> pašaukimo paslaptis slypi santykyje su Dievu, maldoje, kuri vystosi būtent vidinėje tyloje, gebėjime klausytis ir girdėti, kad Dievas yra arti. Ir tai pasakytina tiek prieš tam tikrą sprendimą, tiek jo metu, tiek po jo, jei norime išlikti ištikimi šiame kelyje.“[8] Todėl tiems, kurie bando priimti sprendimą dėl pašaukimo, pirmas ir svarbiausias dalykas yra priartėti prie Jėzaus maldoje ir išmokti matyti savo gyvenimą Jo akimis. Galbūt įvyks taip, kaip atsitiko su akluoju, kurio akis Jėzus patepė seilėmis. Iš pradžių jo akys matė miglą, žmonės jam atrodė kaip vaikščiojantys medžiai. Bet jis leidžia mūsų Viešpačiui tęsti, kol pradeda viską aiškiai matyti (plg.. Mk 8, 22-25).
„Detonatorius“ - lemtingas įvykis
Praėjus dvejiems metams po tos nakties, kai Nikodemas sutinka Jėzų, įvyksta įvykis, kuris priverčia jį priimti sprendimą ir atvirai pasirodyti kaip Viešpaties mokiniui. Paragintas aukštųjų kunigų ir fariziejų, Pilotas nukryžiavo Jėzų iš Nazareto. Juozapas iš Arimatėjos gauna leidimą pasiimti ir palaidoti Jėzaus kūną. Šv. Jonas pasakoja: Taip pat atvyko Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia (Jn 19, 39). Mūsų Viešpaties kryžius ir Jo mokinių išsižadėjimas, ir galbūt Juozapo iš Arimatėjos ištikimybės pavyzdys patraukia Nikodemą ir priverčia jį priimti sprendimą: „Kiti jau pasirinko; o ką aš ketinu padaryti dėl Jėzaus?“
Detonatorius yra nedidelis jautrus sprogstamasis įtaisas, paprastai aktyvuojamas mechaniškai arba elektros kibirkštimi, įgalinantis galingesnio, tačiau mažiau jautraus pagrindinio sprogmens suveikimą. Pašaukimo paieškose dažnai nutinka įvykis, kuris visą mūsų širdies nerimastingumą veikia kaip tas „detonatorius“, suteikiantis aiškią reikšmę ir nurodydamas kelią ir duodamas paskatą juo eiti. Detonuoti mus gali labai įvairūs įvykiai, o jo emocinė srovė gali būti mažesnė arba didesnė. Vis dėlto svarbiausia, kad širdies nerimastingumą reikia „skaityti“ ir interpretuoti maldoje.
Detonatorius gali būti dieviškasis judėjimas sieloje arba netikėtas susidūrimas su antgamtine tikrove - kaip kad įvyko popiežiui Pranciškui, kai jam buvo 17 m. Vieną rugsėjo dieną jis ketino susitikti su draugais gerai praleisti laiką. Bet vis tik nusprendė trumpam sustoti savo parapijos bažnyčioje. Ten jis pamatė kunigą, kurio nepažinojo, bet kurio atliekama malda jam padarė gilų įspūdį. Galiausiai, Pranciškus nusprendė pas jį nueiti išpažinties. „Per tą išpažintį man atsitiko kažkas keisto. Nežinau, kas tai buvo, bet tai pakeitė mano gyvenimą; sakyčiau, kad buvau „netikėtai užkluptas“. Tai buvo staigmena, nuostabą keliantis susitikimas; Supratau, kad manęs esu laukiamas. Nuo tos man dovanotos akimirkos, Dievas mano gyvenime yra tas, kuris „veikia pirmas“. Mes jo ieškome, bet Jis mūsų ieško pirmiau. Mes norime Jį surasti, bet Jis mus randa pirmiau.“[9]
Kartais detonatorius bus artimo draugo pavyzdys: „mano draugas save atidavė Dievui, o ką aš galėčiau padaryti?“ O gal tai bus šiltas kvietimas padėti savo draugui jo pasirinktame kelyje: Eik ir pasižiūrėk! (Jn 1, 46). O gal tai bus visiškai paprastas įvykis, bet pripildytas prasmės žmogui, kurio širdis yra nerimastinga. Dievas pasinaudoja net labai mažais dalykais, kad patrauktų mūsų sielą. Taip atsitiko Šventajam Josemaria, kai Dievo Meilė jį surado pamačius pėdsakus šviežiame sniege.
Tačiau už pašaukimo „detonavimą“ dažnesnis yra lėtas tikėjimo ir meilės brandinimas per maldą. Žingsnis po žingsnio, kartais net nieko nenutuokiant, pasinaudodamas Dievo dovanota šviesa asmuo tvirtai įsisąmonina savo pašaukimą ir, malonės pastūmėtas, priima sprendimą. Palaimintasis Jonas Henris Newmanas, prisimindamas savo atsivertimą, rašė apie vis didėjančias abejones dėl anglikonų tikėjimo tiesos: „Tikrumas yra pasiekiamas tam tikrą akimirką, o abejonė yra procesas; Aš dar nebuvau visiškai tikras. Tikrumas yra refleksyvus veiksmas; tai reiškia žinoti, kad jau žinai. Esu įsitikinęs, kad to nepatyriau beveik iki pat to momento, kai nusprendžiau tapti Visuotinės Katalikų Bažnyčios nariu...Kas galėtų pasakyti, kada nuomonės svarstyklės pradeda svirti į kitą pusę, ir kas buvo labiau tikėtina - laikytis savo įsitikinimų ar imti jais abejoti?“[10] Toks laipsniškas brandos procesas, suteikiantis laisvę priimti tikrai savarankišką sprendimą, vyksta po truputį, be jokio staigaus „šoko“, iš tiesų yra daug labiau užtikrinantis nei provokuojantis, staigus ir netikėtas išorinis ženklas, kuris gali mus lengvai apakinti ir suklaidinti.
Bet kokiu atveju, kai mūsų gyvenime patiriamas šis „aiškus pokytis“, mes ne tik pradedame aiškiau matyti savo kelio kryptį, bet ir pradedame juo eiti. Kaip sakė šv. Josemaria: „Jei manęs paklaustumėte, kaip atpažįstamas dieviškasis pašaukimas, kaip apie jį sužinoma, aš atsakyčiau, kad tai yra nauja gyvenimo perspektyva. Tai nauja mūsų gyvenimą persmelkianti šviesa, paslaptingas impulsas.“[11] Pašaukimas yra šviesa ir impulsas. Tikėjimo praskaidrinta šviesa mūsų mintyse, mokanti „skaityti“ gyvenimą; impulsas mūsų širdyje, apgaubtas Dievo meile, skatinantis sekti mūsų Viešpaties kvietimu - net ir jei tai „skausmingas kreipimasis“, kuris paprastai žymi Dievo valią. Todėl kiekvienas žmogus turėtų prašyti ne tik „šviesos matyti savo kelią, bet ir jėgos trokšti susivienyti su dieviškąja valia.“[12]
Pasinaudoti dvasiniu vadovavimu
Mes nežinome, ar Nikodemas prieš arba po susitikimo su Jėzumi paprašė kitų apaštalų patarimo. Galbūt Juozapas iš Arimatėjos atvirai padrąsino jį sekti Jėzumi - nepaisant fariziejų baimės. Jei taip, jis būtų nukreipęs Nikodemą į susitikimą su Jėzumi. Šis nukreipimas yra tai, ką duoda dvasinis palydėjimas ar vadovavimas: gebėjimą pasikliauti patarimu kažko, kas eina kartu, kas irgi bando gyventi harmonijoje su Dievu, kas mus gerai pažįsta ir myli.
Tikra tiesa, kad pašaukimas yra Dievo ir mano reikalas. Niekas kitas negali girdėti manojo pašaukimo. Niekas negali už mane nuspręsti. Dievas kreipiasi į mane, kviečia mane ir suteikia man laisvę reaguoti į suteiktą malonę sekti Jo keliu. Nepaisant to, šiame skyrimo ir sprendimo procese, pravartu pabandyti pasikliauti dvasiniu vadovu, kuris - be kita ko - padės atskleisti objektyvias savybes, kurios reikalingos atitinkamame kelyje, ir užtikrins, ar mano sprendimas yra grįstas atsidavimo Dievui intencija. Be to, kaip moko Katekizmas, geras dvasinis vadovas gali tapti pagalbininku maldoje[13]: jis mums padeda maldoje skaityti ir interpretuoti savo širdies troškimus ir gyvenimo įvykius. Taigi mums gali būti suteikta pagalba ir aiškumas dėl mūsų asmeninio pašaukimo. Galiausiai, tai gali būti asmuo, kuris vieną dieną - kaip, pavyzdžiui šv. Jonas šv. Petrui - leis atpažinti Asmenį, kuris mums kalbėjo: Juk tai Viešpats!
Tėvų vaidmuo vaiko pašaukimo atradime
Šeimoje išmokstame melstis žodžiais, kuriuos vartosime visą likusį gyvenimą. Šeimoje formuojasi požiūris į pasaulį ir į kitus žmones[3]. Namai yra atžįstami kaip teisinga aplinka, pasėlys geroje dirvoje; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą (Mt 13, 23).
Šventasis Josemaria - dar pačioje kunigystės pradžioje - atrado neaprėpiamą Viešpaties šventumo plotmę, kurią jam suteikė Opus Dei sėkla pasauliui. Jis suprato, kad negali atidėti šios misijos, todėl paprašė savo dvasios vadovo leisti pasiryžti imtis daugiau maldos ir atgailos. Siekiant pagrįsti tokį sprendimą, pastarasis jam aiškino taip: „Tik pažiūrėkit, Dievas to iš manęs prašo, ir be to, turiu būti šventuoju ir tėvu, mokytoju ir šventųjų vedliu.“[4] Tam tikra prasme, šie žodžiai gali būti pritaikomi ir bet kuriai motinai ar bet kuriam tėčiui, nes šventumas išlaiko savo autentiškumą tik tada, kai juo dalijamasi ir tai suteikia šviesą šalia esantiems. Todėl, jei siekiame tikro šventumo, kiekvienas iš mūsų yra pašauktas tapti „šventuoju ir tėvu, mokytoju ir šventųjų vedliu“.
Nuo pat pradžių šventasis Josemaria kalbėjo apie „pašaukimą santuokai“[5]. Jis žinojo, kad šis posakis daugelį galėtų stebinti, bet pats neabejojo keliu į šventumą per santuoką ir santuokinės meilės artuma Dievo širdžiai. Kartą jis išraiškingai pasakė: „Aš abiem rankomis laiminu šią meilę ir, kai manęs klausia, kodėl sakau „abiem rankomis“, tučtuojau atsakau: todėl, kad neturiu keturių rankų.“[6]
Tėvų misija nesibaigia vien tik Dievo suteikta vaikų dovana. Ji tęsiasi visą likusį gyvenimą ir turi savo tikslą - rojų. Nors kartais tėvų poveikis vaikams gali atrodyti trapus ir netobulas, iš tiesų, tėvystės ir motinystės ryšys yra labai giliai įsišaknijęs, o tai leidžia atsiduoti be jokių apribojimų: kiekviena motina mielai prisiimtų savo kenčiančio vaiko vietą ligoninėje.
Šventajame Rašte randame daug vietų, kuriose motinos ir tėvai jaučiasi privilegijuoti ir didžiuojasi Dievo suteiktais vaikais. Abraomas ir Sara; Mozės motina; Samuelio motina Hana; septynių makabėjų brolių motina; kanaaniečių moteris, kuri prašo Jėzaus pagydyti dukrą; Najino našlė; Elžbieta ir Zacharijas; ir, ypač, mūsų Motina ir Šv. Juozapas. Tai yra užtarėjai, kuriems galime patikėti savo šeimas, kad iš jų išaugtų pagrindinės naujų šventųjų vyrų ir moterų kartos.
Mes gerai žinome, kad motinystė ir tėvystė yra glaudžiai susijusi su kryžiumi ir kančia. Kartu su dideliais džiaugsmais ir pasitenkinimais, vaiko auginimo ir brandinimo procesas pilnas įvairiausių sunkumų - kai kurie mažesni, kiti - ne tokie ir maži: naktys be miego, paauglystės maištai, sunkumai darbo paieškose, antrosios pusės paieškos ir kt.
Ypač skausminga yra matyti, kaip vaikas priima blogus sprendimus ar nutolsta nuo Bažnyčios. Tėvai tikrai bando stiprinti jų tikėjimą; jie stengiasi parodyti, koks patrauklus yra krikščioniškas gyvenimas. Ir štai jie savęs gali klausti: ką mes padarėme neteisingai? Visai nenuostabu, kad toks klausimas gali iškilti, tačiau tėvai neturėtų sau leisti dėl to kankintis. Tiesa, pagrindinė atsakomybė dėl vaikų ugdymo tenka tėvams, tačiau jie nėra vieninteliai, kurie daro poveikį. Aplinka dažnai suteikia vaikams kitas gyvenimo perspektyvas, kurios gali pasirodyti patrauklesnės ir labiau įtikinamos, o tikėjimo pasaulis - tolimas ir nerealus. Galiausiai, vaikai yra laisvi nuspręsti, kokiu keliu jie nori eiti.
Kartais tiesiog reikia, jog vaikas kurį laiką atitoltų ir tai jam leistų pakartotinai atrasti ir darsyk įvertinti, ką gavo iš tėvų. Kada taip atsitinka, tėvams reikia išlikti kantriems. Net ir jei jų vaikai rinkosi klaidingą kelią, tėvai vis tiek turi sugebėti juos priimti ir rodyti jiems matomą meilę, taip pat vengti bet kokio nepagrįsto spaudimo, kuris gali atvesti prie dar gilesnių problemų vaikų gyvenime. „Dažnai nieko kito negalima daryti, tik laukti; melstis ir laukti kantriai, švelniai, didžiadvasiškai ir gailestingai.“[7] Tėvo ir sūnaus palaidūno palyginimas šiuo atžvilgiu yra labai pamokantis (žr. Lk 15, 11-32). Nors tėvas žinojo apie savo sūnaus padarytas klaidas, jis suprato, kad turi laukti.
Bet kuriuo atveju, motinai ar tėvui ne visada lengva priimti augančio vaiko laisvę ir iš to kylančius sprendimus. Taip yra todėl, nes kai kurie vaikų sprendimai - nepriklausomai nuo jų gėrio ar blogio mato - yra skirtingi nei tėvų. Tėvai gali pradėti patys save matyti tik kaip savo vaikų gyvenimo stebėtojus, nors iki šiolei pastariesiems reikėdavo nuolatinės globos. Nors tai gali pasirodyti paradoksalu, būtent šiuo momentu vaikams labiausiai reikia savo tėvų. Tie patys žmonės, kurie juos mokė, kaip valgyti ir vaikščioti, gali ir toliau lydėti juos ugdantis laisvę, skinantis asmeninio gyvenimo kelią. Dabar tėvai yra vadinami mokytojais ir vedliais.
Šventųjų mokytojai - meilės ir laisvės pamokos
Tėvai yra tikrieji mokytojai, nors dažnai patys to nesupranta. Lyg per osmozę jie tiek daug perduoda savo vaikams, jog šie pasilieka su jais visą savo gyvenimą. Tėvai turi juos mokyti ypač svarbaus meno: mylėti ir būti mylimam. Čia viena iš sunkiausių pamokų, kuri ir yra tikroji laisvės prasmė.
Visų pirma, tėvai savo vaikams turi padėti įveikti išankstinius nusistatymus, kurie šiandien gali pasirodyti akivaizdūs, pavyzdžiui, - požiūrį, „neva tai [laisvė] reiškia pataikauti saviems kaprizams ir priešinantis kiekvienai normai.“[8] Nepaisant to, tikru iššūkiu tampa kantriai ir atkakliai pažadinti vaiko norą daryti gera, kuris žingsnis po žingsnio jį stiprina. Tada vaikai nematys vien tik sunkumų, kurie kyla klausantis tėvų, bet sugebės „džiaugtis gėryje“[9]. Šioje augimo kelionėje vaikai pamažu pradės suprasti, kad jų tėvai juos moko. Tiesa, dažnai ir patiems tėvams prireiks mokytis, kad galėtų geriau pamokyti savo vaikus: žmogus negimė mokėdamas būti tėvu ar motina. Nepaisant galimų klaidų ir jų reiškimosi būdų, ilgainiui vaikai pradeda giliau vertinti tėvų pamokas namuose. Kaip sakė Šv. Josemaria apie mamos kažkada jam duotą patarimą: „Po daugelio metų aš supratau, kokie išmintingi buvo tie žodžiai.“[10]
Anksčiau ar vėliau vaikai supranta, kaip stipriai buvo mylimi tėvų ir kaip gerai šie mokė atrasti raktus į gyvenimą. F. Dostojevskio epiloge didžiajam romanui „Broliai Karamazovai“ tai parodoma itin išraiškingai: „Žinokite, kad nieko nėra kilnesnio ir tvirtesnio, ir sveikesnio, ir naudingesnio mūsų tolesniam gyvenimui kaip koks nors geras atsiminimas, ir ypač likęs iš vaikystės, iš gimtųjų namų. Jums daug kalbama apie jūsų auklėjimą, bet štai koks nors gražus, šventas atsiminimas, išsaugotas nuo vaikystės dienų, galbūt yra pats geriausias auklėtojas. Jei žmogus daug tokių atsiminimų atsineša į gyvenimą, tai jis niekuomet nepražus.”[11] Tėvai žino, kad jų misija yra sėti ir kantriai laukti, kol jų rūpestingos pastangos duos gausių vaisių, nors galbūt niekada nepavyks pamatyti visų gerų rezultatų.
Šventųjų vedliai - vaikų pašaukimo kelias
Vedlys yra tas, kuris veda ir moko kitus sekti ar atrasti kelią. Norint tai įgyvendinti, reikia gerai žinoti vietovę ir išmokti lydėti keliaujančius pirmą kartą. Geri vedliai ir mokytojai formuoja ne tik galvą, bet ir širdį. Zebediejaus žmona, Salomė, lydėjo savo sūnus Kristaus keliu, neatmesdama šio kryžiaus ir nuolat išlikdama jo pakraštyje. Prie Salomės prisijungė tik Jonas, bet Jokūbas, galų gale, tapo pirmuoju apaštalu, kuris atidavė savo gyvenimą Jėzui. Sekmadienio rytą, ji taip pat buvo prie Kristaus kapo - kartu su Marija Magdaliete. Paskui ją atsekė ir Jonas.
Kiekvienam vedliui kartais tenka susidurti su itin komplikuota ir sudėtinga kelione. Viena iš jų - gyvenimo kelionėje, kai tenka atsiliepti į Dievo kvietimą. Padėti vaikams atrasti jų pašaukimą - svarbi tėvų misijos dalis. Nereikia didelių pastangų suprasti, kad vaikai galbūt pašaukimą priima su baime. Kartą Šv. Josemaria jaunų žmonių grupei pasakė: „Baimė? Kai kurie Šventojo Jono žodžiai iš jo pirmojo laiško, ketvirtojo skyriaus, yra įsismelkę mano širdyje: Qui autem timet, non est perfectus in caritate (1 Jn 4:18). Asmuo, kuris bijo, nemoka mylėti tobulai. Ir jūs visi žinote kaip mylėti, todėl jūs nebijote. Ko bijoti? Jūs žinote kaip mylėti; todėl jūs nebijote. Pirmyn!“[12]
Žinoma, didžiausias motinos ir tėvo rūpestis yra, kad vaikai būtų laimingi. Kaip bebūtų, dažnai vaikai patys turi asmeninį supratimą apie kelius į laimę. Kartais tėvų svajonės apie vaikų profesinę ateitį nesutampa su jų tikraisiais talentais. Arba pastarąsias svajas pakeičia viltis, kad jų vaikai bus geri, bet be didesnių pastangų. Galbūt tėvai užmiršta radikalias ir kartais trikdančias žinias iš Evangelijos. Jei išties buvo gyventa giliu Evangelijos mokymu: „kiekvienas vaikas neišvengiamai nustebina mus savo planais, kylančiais iš tos laisvės ir netelpančiais į mūsų schemas, ir gerai, kad taip yra. Auklėjimas apima užduotį skatinti atsakingą laisvę esmingai svarbiomis akimirkomis rinktis protingai, vadovaujantis sveiku protu; ugdyti asmenis, kurie be išlygų suvokia, kad jų rankose yra jų pačių ir jų bendruomenės gyvenimas ir kad ta laisvė yra neįkainojama dovana.“[13]
Tėvai, geriau nei bet kas kitas, pažįsta savo vaikus. Kadangi jie savo vaikams nori paties geriausio, natūralu ir teisinga, jog tėvai yra susirūpinę jų pasirinkimais. Nuo to priklauso vaikų laimė, asmeninė gerovė. Štai kodėl tėvai siekia padėti ir apsaugoti savo vaikus. Todėl, kai jų vaikai pradeda suprasti galimą Dievo kvietimą, tėvams kyla iššūkis imtis gražaus išmintingojo vedlio vaidmens. Kai Šventasis Josemaria savo tėvui pasakė apie asmeninį pašaukimą, tėvas jam atsakė: „Pagalvok apie tai šiek tiek daugiau.“ Bet visai netrukus jis pridėjo: „Aš tau netrukdysiu.“[14] Taigi, bandydami pateikti realistiškus ir protingus patarimus dėl vaikų dvasinio apsisprendimo, tėvai turi išmokti gerbti jų laisvę ir aptikti Dievo malonės veikimą savo širdyse. Mes neturėtume tapti kliūtimi Dievo planams.
Be to, patys vaikai kartais net nenutuokia kaip stipriai jie gali „šokiruoti“ savo tėvus apsisprendimu dėl pašaukimo. Pasak Šventojo Josemarios, jo tėvas pravirko - sužinojęs apie jo pašaukimą - ir tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai jis verkė. Tėvams reikia labai daug dosnumo, kad savo vaikų gyvenimo kelionėje, juos lydėdami gebėtų priimti apsisprendimus, kurie dažnai yra priešingi nei tikėtasi. Taigi nenuostabu, kad atitinkamų projekcijų atsisakymas pasidaro labai sunkus. Bet Dievas iš tėvų neprašo mažiau, nei iš jų vaikų: ši kančia, kuri yra labai žmogiška, kartu su Dievo malone gali tapti labai dieviška.
Šie „sukrėtimai“ gali būti gera proga apsvarstyti Šventojo Josemarios pasakymą, kad vaikai yra skolingi savo tėvams devyniasdešimt procentų savo kvietimo mylėti Dievą nedaloma širdimi.[15] Dievas gerai žino apie auką, kurios gali prireikti tėvams, priimant vaikų sprendimą su ypatingu prieraišumu ir laisve. Tas, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, kad išgelbėtų mus, tai supranta geriau nei bet kas kitas.
Kai tėvai dosniai priima, kad jų vaikai yra kviečiami Dievo ir Dievas jų nepasilieka sau, jie kartu ir daugeliui kitų žmonių pradeda teikti gausius dangiškus palaiminimus. Tai kartojasi ištisus šimtmečius. Kai Jėzus paragino Joną ir Jokūbą viską palikti ir sekti Juo, jie padėjo savo tėvui taisyti tinklus. Zebediejus, nors ir buvo susirūpinęs, dirbo toliau, tačiau savo vaikus atleido. Galbūt jam reikėjo daugiau laiko, kad suprastų, jog pats Dievas yra tas, kuris ateina į jų šeimą. Bet, galų gale, koks didis džiaugsmas matyti savo sūnus laimingus šioje naujoje „žvejybos“ veikloje, apaštalinėje „jūroje be krantų“.
Reikalingi daugiau nei bet kada
Kai dukra ar sūnus turi priimti svarbų sprendimą dėl savo gyvenimo, tėvai yra labiau reikalingi nei bet kada anksčiau. Tėvas ar motina - net per atstumą - geba atpažinti vaiko liūdesio ar autentiško džiaugsmo pėdsakus. Todėl tėvai yra nepakeičiami pagalbininkai vaikams būti laimingiems ir ištikimiems.
Tikriausiai pirmas dalykas, norint atlikti šį autentišką vaidmenį, yra gautos dovanos atpažinimas. Apsvarstę Dievo akivaizdoje, galiausiai tėvai supranta, kad: „<...> tai nėra auka, kad Dievas jų prašo vaikų; nei tiems, kuriuos Viešpats šaukia, nėra auka Jį sekti. Priešingai, tai didžiulė garbė, didis ir šventas orumas, išrinkimo įrodymas, ypatinga meilė, kurią Dievas parodė konkrečią akimirką, bet kuri buvo Jo mintyse visą amžinybės.“[16] Juk būtent tėvai yra tie, kurie padarė įmanomą šį pašaukimą, pratęsiantį gyvenimo dovaną. Todėl Šventasis Josemaria kalbėdavo tėvams: „Aš jus sveikinu, nes Jėzus pasiėmė šias jūsų širdies daleles - visiškai - vien sau... Vien sau!“ [17]
Tėvų malda užima svarbią vietą mūsų Viešpaties akyse. Kiek šio nuostabaus užtarimo pavyzdžių galime aptikti Biblijoje ir istorijoje. Šv. Monikos pasitikėjimas ir atkakli malda už jos sūnaus Augustino atsivertimą yra bene geriausiai žinoma; bet iš tiesų turime nesuskaičiuojamų pavyzdžių. Už kiekvieno pašaukimo „visada yra stipri ir intensyvi malda: močiutės, senelio, mamos, tėčio, bendruomenės... Pašaukimai gimsta maldoje ir iš maldos; ir tik per maldą jie gali išlikti, bręsti ir duoti vaisių.“[18] Nuo pat tos akimirkos, kai buvo prisiimtas pašaukimo kelias, jo baigtis priklauso nuo labiausiai mylinčių žmonių maldų.
Tėvams reikia ne tik melstis, bet ir likti greta savo vaiko. Vaiko supratimas, kad jo tėvus domina nauja misija, padeda stiprinti ištikimybę pašaukimui. Paprastai tėvai turi didį troškimą padėti ir dalytis sūnaus ar dukros laimėjimais jų atsidavimo kelyje. Vaikams reikia patirti savo gyvenimo vaisingumą. Kartais jie prašys patarimo, pagalbos ar maldos. Kiek daug tėvų ir motinų yra atradę kvietimą į šventumą per savo vaikų pašaukimą!
Elektroninės patyčios tarp vaikų: kuo gali padėti tėvai?
