Jūratė Budriūnaitė: Aktorės kelias, motinystės džiaugsmai ir kūrybiniai planai
Jūratė Budriūnaitė: Aktorės kelias, motinystės džiaugsmai ir kūrybiniai planai
Šiaulių dramos teatro aktorė Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer yra gerai žinoma ne tik teatro scenoje, bet ir televizijos ekranuose.
Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer gimė liepos 6 d. Gulbinuose. Jos kūrybinis kelias prasidėjo Šiaulių dramos teatre, kur ji praleido didžiąją dalį savo profesinio gyvenimo. Aktorė yra sukūrusi įsimintinų vaidmenų teatre ir televizijoje, įskaitant Margaritos vaidmenį populiariame seriale „Moterys meluoja geriau“. Į Šiaulių dramos teatrą Jūratė Budriūnaitė su keliais kurso draugais atvažiavo prieš trylika metų ir tapo viena užimčiausių aktorių. Ji jau turėjo galimybę dirbti su režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Povilu Gaidžiu, Vytautu V. Landsbergiu, Algimantu Pociūnu, Regina Steponavičiūte, Aidu Giniočiu. Aktorius ir režisierius Sigitas Račkys Henriko Ibseno „Norą“ Šiauliuose statė tik todėl, kad šio miesto teatre dirba į Norą panaši juodaplaukė rudakė Jūratė.
Būti aktore simpatiška moteris panoro dar sėdėdama mokyklos suole. Jos žodžiais, šis noras gimė, nes apie šią profesiją nieko nežinojo. „O kas vaikus traukia? Tai, ko nežinai“, - pasirinkimą keliais žodžiais nusakyti bandė Jūratė Budriūnaitė. Pirmoji pažintis su teatru įvyko mokantis aštuntoje klasėje. Jūratė su klasės draugais Panevėžyje žiūrėjo „Devynbėdžius“. Moteris dar dabar prisimena aktoriaus žodžius: „Tik pažiūrėkit, kaip leidžiasi saulė.“ Tada mergaitė nesuprato, kodėl žmogus scenoje liepia atsisukti ir žiūrėti į apšvietėjo aparatinę. Menininkė atviravo: kaimo vaikams teatras buvo sunkiai pasiekiamas. Gulbinuose (Biržų r.) augančius mažuosius nenuoramas kolūkio autobusiukas retsykiais nuveždavo tik į cirką. Ir tai ne kiekvienais metais. Atokiau nuo miesto gyvenantys vaikai neturėdavo galimybės vaidinti dramos būreliuose. Jų mokyklose nebūdavo, nes tokia veikla, atvirai tariant, atrodydavo nerimta. Kalbėdama apie svajonę vaidinti teatre, Jūratė Budriūnaitė prisiminė, jog jai pasigėrėjimą visuomet keldavo uniformuoti žmonės - policininkai, gaisrininkai, medicinos seserys. Dabar ji tvirtina, jog vaiko pamatytas išskirtinumas tam tikra prasme asocijavosi su teatru. Juk čia nuolatos persirenginėjama, persikūnijama, įsijaučiama į vaidmenį, gyvenami kitų žmonių gyvenimai. Į Muzikos akademiją režisierių graibstyte graibstyta aktorė įstojo iš pirmo karto. Nors aplankė tokia sėkmė, mokytis buvo nelengva. „Dabar studentams kur kas lengviau. Jie turi kompiuterius, mato filmus, - pagrįsdama ankstesnį teiginį kalbėjo Jūratė. - Tuomet pasakydavo: Tarkovskis, Čechovo, Stanislavskio sistema, ir iš nežinojimo griebdavaisi už galvos. Arba liepdavo paruošti menamų daiktų etiudą. Kad suprastum ir įsivaizduotum, imdavai vazą, skindavai gėlę, į adatą verdavai siūlą ir smulkiais smulkiais dygsneliais bandydavai adyti.“ J. Budriūnaitės teigimu, aktorystė - didelė mokykla. Aktorius scenoje turi taip vaidinti, kad jam atrodytų, jog daro labai paprastus dalykus. Tai pasiekiama ilgai ir kantriai dirbant. Jūratė neslėpė - tik teatre aktoriai turi galimybę repetuoti tris keturis mėnesius, viską žinoti nuo A iki Z. Darbas seriale kiek kitoks. Čia daug vietos paliekama improvizacijai, nes viskas daroma labai greitai ir operatyviai. Juk sąlygas diktuoja komercija. Aktorės žodžiais, filmuodamasi seriale visuomet pasigenda repeticijų maratono, įsigilinimo į vaidmenį, jo nugludinimo. Kitaip tariant, pasiruošimo jaudulio bei premjerinio virpulio.
Jūratė pasakoja, kad nėštumas buvo netikėtas įvykis, kuris nustebino visus artimuosius. „Turbūt jau niekas iš mūsų tokio pokšto nebesitikėjo. Tėvai, anksčiau gal ir puoselėję viltį, į mane žiūrėjo skeptiškai: „Ką jau čia, lengvai pagyvenę…“ Visiems giminės vaikams buvome „tie gerieji dėdė ir teta“, kurie turi kantrybės su jais užsiimti, nes neturi savo vaikų. Ir še tau! Galvojau: kaip čia dabar ilgai dirbsime, o vienas du - ir yra. Visus ta naujiena pribloškė.“ Aktorė prisipažįsta, kad naujiena apie nėštumą pribloškė visus, tačiau ji pati jautėsi laiminga ir pasiruošusi naujam gyvenimo etapui. Vasara, praleista laukiantis Sofijos, buvo idealus metas. Jūratė prisimena: „Vasara buvo idealus laukimo metas. Guliu po echoskopu: „O pirščiukai ar visi…?“ - „Visi, motin, visi.“ - „O tikrai mergytė?“ - „Mergytė, mergytė…“ Dima grojo Palangoje, gyvenau su juo, išeidavau su pilvu pasivaikščioti pajūriu. Primezgiau, privėliau suknučių, kojinyčių - mažyčių, nepraktiškų, tik dėl grožio…“ Šis laikotarpis buvo kupinas ramybės ir kūrybinio įkvėpimo.
Aktorės gyvenime svarbus etapas yra motinystė. Jūratė susilaukė dukters Sofijos su kompozitoriumi Vadimu Kamrazeriu. Šis įvykis įnešė daug džiaugsmo ir naujų patirčių į jų šeimą. Gimdymas nebuvo lengvas, tačiau vyro palaikymas buvo labai svarbus. Jūratė prisimena: „Data pasitaikė labai graži - 2011-11-11. Skaudėjo tai skaudėjo: nubėgu į miegamąjį, įsikimbu į radiatorių, pakenčiu, parbėgu į svetainę, pasižiūriu, ar lagaminas sukrautas… Bandžiau gimdyti natūraliai, bet galiausiai apsisuko virkštelė ir vis tiek teko operuoti. Bet gydytoja pareiškė: „Nesijaudink, vyrai irgi turi pieno liaukų: paguldysime Kamrazerį ir uždėsime vaiką jam ant krūtinės.“ Nurengė tėvą, paguldė, ir tas porą valandų, kol buvau reanimacijoje, jiedu bendravo. Sofija - tėčio vaikas.“ Vadimas aktyviai dalyvavo auginant dukrą, o pirmosios valandos po gimdymo, praleistos su tėvu, suformavo ypatingą ryšį tarp jo ir Sofijos.
Jūratė atvirai kalba apie motinystės džiaugsmus ir iššūkius. „Kol šito stebuklo pats nepatiri, negali pasakyti, kas tai yra“, - sako ji. Aktorė teigia, kad dukra yra jų gyvenimo vitaminas. „Dukra - mūsų gyvenimo vitaminas. Pienuko turiu, vaikas sveikas, jokių rūpesčių. Dar bent metus noriu su ja pabūti: galvoju, kiek aš jai galiu duoti, tiek niekas kitas neduos.“
Šeimos palaikymas buvo labai svarbus Jūratei ir Vadimui. Aktorė pasakoja apie savo brolius: „Jie labai mumis rūpinasi. Šiaip su broliais nesame zosės, kurios kasdien po du kartus telefonu šnekasi, bet jei kokia bėda - tampame kaip kumštis.“ Kai Vadimas susirgo ir pateko į reanimaciją, šeima susivienijo ir palaikė vieni kitus.
Po motinystės pertraukos Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer sėkmingai grįžo į kūrybinę veiklą. Ji vėl vaidina teatre ir svarsto apie sugrįžimą į televiziją. Aktorė džiaugiasi galimybe vėl būti scenoje. Ji teigia, kad profesiniai įgūdžiai taip lengvai nepasimeta. „Labai gerai jaučiuosi, nes dveji metai, palyginti su 18 metų profesionalios patirties, - ne toks milžiniškas laikotarpis, ir būtų keista, kad grįžęs į darbą nebežinotum, kur scena, kur durys, kur žiūrovas. Profesiniai įgūdžiai taip lengvai nepasimeta. Nors maniau, kad didesnė ta duobė bus.“ Jūratė repetuoja naują vaidmenį spektaklyje „Gražuolės“ ir vėl vaidina H. Apie serialą „Moterys meluoja geriau“ Jūratė su šiluma prisimena savo vaidmenį seriale „Moterys meluoja geriau“. Ji žavisi prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu, kuris sugebėjo sukurti tokį ilgai gyvuojantį serialą. Aktorė džiaugiasi, kad šiame seriale turėjo galimybę susipažinti su tokiais artistais, kaip a.a. Gediminu Girdvainiu ir Regimantu Adomaičiu.
Aktorė svarsto apie sugrįžimą į televiziją ir planuoja sujungti motinystės temą su menine veikla. Ji norėtų paruošti performansą apie moterį aktorę, turinčią šeimą. „Kadangi už trejų metų švęsiu penkiasdešimtmetį, nusprendžiau, kad iki to laiko norėčiau paruošti performansą apie moterį aktorę. Tai neturėtų būti spektaklis apie nuo buities pavargusią namų šeimininkę. Atvirkščiai, norėčiau per vaizdus ir eiles išreikšti būtent aktorės moters, turinčios šeimą, mintis. Dar turiu laiko visa tai išgryninti, o ką spėsiu nuveikti iki to pamatysime teatro scenoje arba kino aikštelėje…“
Jūratė taip pat aktyviai dalyvauja vaikų muzikos studijos „Nieko tokio“ veikloje. Jos vyras Vadimas, buvęs grupės „Vairas“ kompozitorius, įkūrė šią studiją, kurioje vaikai lavinami muzikos ir scenos meno srityse. Jūratė moko vaikus scenos meno, kalbėjimo ir aktorystės pagrindų.
Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer yra pozityvi ir energinga asmenybė. Ji vertina šeimą, kūrybą ir nuolatinį tobulėjimą. Šiauliuose gyvenantys menininkai neatsiejami ir nuo vis populiarėjančios vaikų studijos „Nieko tokio“, per kurią koncertus salėje sunku rasti tuščią vietą.
Šiaulių dramos teatre aktorė sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų. Vienas ryškiausių - Margarita seriale „Moterys meluoja geriau“. Ji taip pat aktyviai dalyvauja vaikų muzikos studijos „Nieko tokio“ veikloje, kurioje moko vaikus scenos meno, kalbėjimo ir aktorystės pagrindų.
Vadimas Kamrazeris, ilgametis populiariojo „Vairo“ vadovas, daugelio dainų autorius bei atlikėjas, džiaugiasi galėdamas su žmona Jūrate dirbti kartu vaikų studijoje „Nieko tokio“. Jis įkūrė šią studiją, kurioje vaikai lavinami muzikos ir scenos meno srityse.
Jų meilės istorija prasidėjo teatre statant vaikams skirtą spektaklį „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“. Vadimas šiam pastatymui rašė muziką. Jūratė neslėpė, jog niekur nematytas vyriškis iš karto atkreipė jos dėmesį. Kuo jis patraukė? „Sunku pasakyti, nes gyvenime yra dalykų, kurių apibūdinti tiesiog neįmanoma“, - istorijos pradžią prisiminė jauna moteris. Iš šalies stebėdama Vadimą, sėdintį prie pianino ir grojantį tas vaikiškas daineles, pajutau, atpažinau tuos dalykus, kurie man yra mieli.“ 1999 metų pačioje pabaigoje ir Vadimui buvo akivaizdu, kad sutiko savo svajonių moterį. Tiksli data nurodyta neatsitiktinai. Nuo draugystės pradžios praėjus vos keliems mėnesiams - kovą - Vadimas visam laikui turėjo išvažiuoti į Izraelį. Jis turėjo kelionės bilietus, buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą, išdalinęs daiktus. Kitaip tariant, gyveno „ant lagaminų“. Patikėti šiuo likimo akibrokštu abiem buvo sunku. Tačiau turėjo. Jūratė iki smulkmenų prisimena, kaip atlydėjo Vadimą į atsisveikinimo vakarą su „EN-DEN-DU“ choro vaikais. Rankytėmis apsiviję vadovo kaklą, jie tvirtino niekur jo nepaleisią, visada ilgėsiąsi. Verkdami jį bučiavo ir vis glostė plikę. Šis atsisveikinimas, Jūratės žodžiais, galutinai nuginklavo bei patvirtino jos žinojimą, kad mylimasis yra geras ir išskirtinis žmogus: „Ne prie kiekvieno vyro šitaip limpa vaikai. Mažių ant kelių nepasisodinsi ir jų rankų neužsidėsi ant kaklo, per prievartą prie savęs neprisiglausi.“
Atsisveikinimo akivaizdoje patvirtintus jausmus patikrinti dar turėjo laikas. Vadimui išvažiavus, pora trejus metus gyveno toli vienas nuo kito. Be galo sunkų, ilgesingą laikotarpį dabar mena sukauptas laiškų kraitis. Tuo metu mobilusis ryšys buvo brangus, internetą nedaug kas turėjo, o apie „skype“ galėjai tik pasvajoti. Vos ne kasdien rašytuose laiškuose Jūratė nušviesdavo įdomesnį renginį, šviežiausias naujienas, nes žinojo, kad Dimai be galo įdomu, kas vyksta Šiauliuose. Ką išskirtinio papasakos, moteris apgalvodavo ir laukdama kiekvieno brangaus žmogaus skambučio. Abu buvo sutarę, jog Vadimas skambins pirmadieniais, kai Jūratė turi laisvadienį. Aktorė atviravo: po pokalbio su mylimuoju ji dvi dienas gyvendavo pašnekesio prisiminimais. Likusias dienas - beprotišku laukimu. Jis baigėsi vėlų 2003-iųjų pavasarį. Šiaulių dramos teatrui gastroliuojant Kaune, Jūratei paskambinęs Vadimas pasakė per jos gimtadienį grįžtąs į Lietuvą. Išsiskyrimu išbandyta meilė, Vadimo Kamrazerio žodžiais, jau ne vienerius metus laikosi ant dviejų esminių dalykų - pasitikėjimo vienas kitu ir pagarbos. Po vienu stogu gyvenantys menininkai žino, jog netaktiška reikalauti dėmesio, kai vienas iš jų paskendęs kūryboje, rengiasi spektakliui ar tiesiog yra pavargęs. Vadimas, baigdamas pokalbį apie šeimą, sakė visada prisimena kažkur skaitytą mintį, jog laimingas žmogus yra tas, kuris džiaugiasi ryte eidamas į darbą ir grįždamas iš jo namo. „Patikėkit, mums grįžti į namus tikrai yra dėl ko. Čia mums abiem gera.“
Jei nebūtų buvusios dviejų žmonių istorijos, Šiauliai negalėtų pasigirti turį tarp vaikų kolektyvų išsiskiriančios studijos „Nieko tokio“. Šis Jūratės Budriūnaitės ir Vadimo Kamrazerio suburtas kolektyvas gyvuoja penktus metus ir vienija bene aštuoniasdešimt narių. Studijos vadovė mažuosius nenuoramas moko scenos judesio, išraiškos, plastikos, improvizacijos paslapčių, vadovas - dainuoti. Kompozitorius ir populiarus dainų autorius bei atlikėjas su auklėtiniais dirba profesionalioje garso įrašų studijoje, kurioje net patys mažiausieji vaikai dainuoja su mikrofonais. Dirbant su mažaisiais solistais visada patiriamamas begalinis malonumas, nes bendravimas su vaikais yra kitoks nei su suaugusiaisiais, kurie neretai turi blogų minčių ir kėslų. Kad tai tikra tiesa, liudija iškalbingas faktas. Studijoje „Nieko tokio“ dainuoja nemažai vaikų, kurių mamos dainavo prieš dvidešimt metų Vadimo įkurtame vaikų popchore „EN-DEN-DU“. Todėl neretai vaikų numylėtinis save juokais vadina seneliu. Ne vieną „anūką“ turintis V. Kamrazeris, paklaustas, kas lemia ir kur slypi jo vadovaujamų kolektyvų populiarumas, išskirtinumas, atsakė savo muzikos mokytojo žodžiais: „Vaikai dainuoja taip, kaip jų vadovai.“ Kompozitorius ir dainų atlikėjas gerai žino, jog ne vienam prastam vaikų kolektyvui vadovauja kažkada dainininku tapti svajojęs žmogus. Svajonei neišsipildžius, norai realizuojami, kompensuojami per vaikus. Tačiau ir vėl nesėkmingai. Jūratės ir Vadimo situacija visiškai kitokia. Jie kūrybiniame kelyje jau spėjo save realizuoti ir, ačiū Dievui, savyje dar randa fantazijos ir jėgų, padėsiančių rasti savo kelią ne vienam mažajam šiauliečiui.
tags: #jurate #budriunaite #gimimo #data