Kanų kino festivalis: istorija, apdovanojimai ir ryškiausi filmai
Kanų kino festivalis: istorija, apdovanojimai ir ryškiausi filmai
Kanų festivalis (pranc. Festival de Cannes; anksčiau - Tarptautinis Kanų kino festivalis (Le festival international du film de Cannes) - kino festivalis, vykstantis kasmet Kanų miestelyje Pietų Prancūzijoje. Laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Rengiamas nuo 1939 m.
Festivalio atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su politiniais įvykiais Europoje. Benito Mussolinio valdomoje Italijoje rengiamas Venecijos kino festivalis į dešimtmečio pabaigą teikė vis didesnę pirmenybę fašistinių šalių kino, visų pirma Italijos ir Vokietijos filmams, dėl to 1938 m. prancūzų kino kūrėjai pasitraukė iš Venecijos festivalio ir kreipėsi į Prancūzijos vyriausybę su prašymu paremti alternatyvaus tarptautinio kino renginio organizavimą. Pirmasis tarptautinis kino festivalis Kanuose įvyko 1939 m. rugsėjo 1 d. Kitą dieną po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė festivalį. Jis vėl buvo surengtas 1946 m., o nuo 1947 m. jį pradėta oficialiai vadinti Tarptautiniu Kanų kino festivaliu. Tais metais buvo parodyti filmai iš 16 pasaulio šalių.
Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis nevyko. Iki XX a. 6-ojo dešimtmečio pr. reikšmingai išaugo festivalio apimtis ir išsiplėtė geografija. 1951 m. festivalis buvo perkeltas iš rudens į pavasarį. 1955 m. Didysis festivalio prizas buvo pavadintas „Auksine palmės šakele“.
Festivalio struktūra ir programos bėgant metams keitėsi. 1962 m. atsirado pirmoji lygiagreti festivalio programos dalis - Prancūzijos kino kritikų sąjungos rengiama Tarptautinė kritikų savaitė, skirta režisieriams pristatantiems savo debiutinius arba antruosius darbus. 1972 m. buvo suformuotos dvi komisijos, kurių viena buvo atsakinga už prancūzų filmų, o kita - už užsienyje sukurtų filmų atranką į festivalio programą (iki tol valstybės spręsdavo, kuriuos filmus siųsti į Kanų festivalį). 1995 m. buvo įkurta dar viena oficialiosios programos dalis „Cinéfondation“, kurios tikslas yra visame pasaulyje remti kiną ir jaunus kino kūrėjus. 2002 m. festivalis oficialiai ėmė vadintis tiesiog Kanų festivaliu.
Oficialioji festivalio programa ir apdovanojimai
Oficialiąją festivalio programą sudaro įvairios dalys, kurių svarbiausios yra Konkursinė programa, kurioje pristatomi „plačiajai visuomenei skirti meniniai filmai“, ir Ypatingojo žvilgsnio programa, kurioje dėmesys skiriamas kino meno ir estetikos naujovėms. Festivalio metu kitos organizacijos taip pat rengia įvairias programas, kaip antai Dvi režisierių savaitės ir Tarptautinė kritikų savaitė.
Kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, kurių užduotis išrinkti ir apdovanoti geriausius festivalio filmus: meninių filmų žiuri, „Cinéfondation“ ir trumpųjų filmų programų žiuri, Ypatingojo žvilgsnio programos žiuri ir „Auksinės kameros“ (debiutinių filmų) žiuri.
Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiamas už geriausią festivalio filmą. Antrasis pagal reikšmingumą apdovanojimas yra „Didysis prizas“ (Grand Prix).
Ryškiausi Kanų festivalio filmai ir aktoriai
Kanų festivalyje kasmet pristatomi naujausi pasaulinio garso režisierių darbai. Konkursinėje programoje taip pat yra režisieriaus W. Dvi režisierių savaitės programoje pristatomi naujausi filmai. Vienas iš jų - R. Į Kanus taip pat sugrįžta filmų kūrėjai Jeanas Pierre`as Dardenne`as ir jo brolis Lucas, kurie anksčiau jau dukart yra pelnę „Auksinę palmės šakelę“. Naujausias brolių belgų filmas - „The Young Mother's Home“. Norvegų režisierius Joachimas Trieras, kurio filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (The Worst Person in the World) 2021 metais tapo Kanų kino festivalio pažiba, šiemet grįžta su su kino juosta „Sentimental Value“. Aktorė Scarlett Johansson Kanų kino filmų festivalyje pristatys savo režisūrinį debiutą - filmą „Eleanor the Great“. Kanai anksčiau paskelbė, kad festivalį atidarys filmas „Neįmanoma misija. Galutinis atpildas“ (Mission Impossible: The Final Reckoning), kuriame vaidmenį sukūrusiam Tomui Cruise`ui prieš trejus metus buvo įteikta garbės „Auksinė palmės šakelė“.
Kanų kino festivalio žiuri pirmininke taps viena garsiausių Prancūzijos aktorių Juliette Binoche. I. Knobloch pabrėžė, kad tai pirmas kartas 60 metų festivalio istorijoje, kai žiuri antrus metus iš eilės pirmininkauja moterys.
Per labiausiai jaudinantį apdovanojimų ceremonijos momentą buvo paskelbta, jog geriausios aktorės apdovanojimas skiriamas iranietei Zar Amir Ebrahimi. Filme „Šventasis voras“ (Holy Spider) Z. A. „Nuėjau ilgą kelią, kad šį vakarą būčiau šioje scenoje“, - sakė aktorė, dabar gyvenanti Paryžiuje. „Šis filmas - apie moteris, apie jų kūnus. Šis filmas pilnas veidų, plaukų, rankų, pėdų, krūtų, sekso - visko, ko neįmanoma parodyti Irane“, - pridūrė Z. A.
Geriausiu aktoriumi pripažintas Song Kang-ho (Song Kango), išgarsintas šeimos tėvo vaidmens geriausio filmo „Oskarą“ laimėjusioje Pietų Korėjos juodojoje komedijoje „Parazitas“ (Parasite, Gisaengchung). Kanuose buvo parodyta L. Dhonto juosta „Close“ - dėl patyčių kenčiančių dviejų berniukų, atrandančių savo bundantį lytiškumą, švelnus portretas. Tuo metu C. Žiuri apdovanojimas šiemet atiteko filmui „Aštuoni kalnai“ (Le otto montagne) apie draugystę visam gyvenimui Italijos Alpėse, taip pat bene radikaliausiai festivalyje parodytai 84 metų lenkų režisieriaus Jerzy Skolimowskio juostai „EO“ [lenk.
Kitos kino naujienos ir apžvalgos
Be Kanų festivalio, svarbu paminėti ir kitus kino įvykius bei filmų peržiūras. Kino teatruose pasirodė komedija visai šeimai „Auklė Makfi ir didysis sprogimas“. Ši juosta kviečia susipažinti su legendinės Merės Popins įkvėptu personažu - aukle Makfi, kuri atvyksta į Anglijos kaimą Antrojo pasaulinio karo metais, kad padėtų jaunai moteriai Izabelei ir jos vaikams bei giminaičiams.
Auklė Makfi, kaip ir jos pirmtakė Merė Popins, magijos ir sumanumo pagalba bando apversti šeimos gyvenimą aukštyn kojomis ir padėti rasti pusiausvyrą bei ištverti sunkius išbandymus. Filme akcentuojama meilės jėga, kuri padeda šeimai susivienyti. Nors siužetas gali atrodyti pažįstamas, filmas turi keletą stiprių pusių, kurios gali sudominti žiūrovus: puikūs aktoriai, smagūs pokštai ir istorija apie vaikus bei aukles, kurios ne tik tvarko namus, bet ir ugdo vaikus. „Auklė Makfi ir didysis sprogimas“ yra skirtas vaikams ir pasakoja apie jų bendraamžius.
Šią savaitę taip pat pradedamas demonstruoti filmas „Dorianas Grėjus“. Tai - vienintelio rašytojo O. Waild’o romano ekranizacija. Filme kūrėjai bando paryškinti pagrindinę romano mintį - egzistencinį klausimą, kokia yra amžinos jaunystės vertė ir ar kaina, kurią už tai reikia mokėti, nėra per didelė.
Toliau sukasi N. Mikhalkovo filmas „Saulės nualinti: pasipriešinimas“. Po pirmosios savaitės žiūrovų reakcijos įvairios: vieni vertina autentiškumu dvelkiančią filmo atmosferą, tikroviškai pavaizduotus karo baisumus, kiti priekaištauja režisieriui dėl neįtikinamos istorijos.
Kino centras „Skalvija“ repertuare siūlo prancūzų kino kūrėjo Louis Malle’o darbus - juostas „Iki pasimatymo, vaikai“ ir „Atlantic city“. Pastarasis filmas - prancūziškai amerikietiška komedija su trilerio elementais. Juosta „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ - dar vienas Kanų festivalio laureatas, trumpam sugrįžęs į didžiuosius ekranus. Filme pasakojama viena diena socialistinėje Rumunijoje - jauna mergina ryžtasi nelegaliam abortui.
Cannes 2025 Closing Ceremony : Palme d'Or Winner Revealed! (Full Award Show)
Gegužės mėnesį Viduržemio jūros pakrantės mieste Kanuose vėl šurmuliuos kino festivalis, kuris, pasibaigus žvaigždžių paradui raudonuoju kilimu, paliks kino mėgėjams pluoštą filmų - geriausių, įdomiausių, keisčiausių, vertų dėmesio ir diskusijų visus ateinančius metus. 8-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis vilniečiams taip pat pristatys aukščiausius Kanų kino festivalio (Prancūzija) apdovanojimus pelniusius filmus: Auksine palmės šakele apdovanotą turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ (Kış Uykusu, 2014), „Ypatingo žvilgsnio“ (pranc. Un Certain Regard) programoje pagrindinį prizą pelniusį „Baltas Dievas“ (Fehér isten, rež. Kornél Mundruczó, 2014) bei Didžiuoju prizu apdovanotą „Stebuklai“ (Le meraviglie, rež. Alice Rohrwacher, 2014).
Europos šalių kino forumas „Scanorama 2009“ reklamuojasi keliais šūkiais. Festivalis atsidarė Henry Mancini „Rožinės panteros“ garsais, tradiciniu Gražinos Arlickaitės „laba gražų vakarą“ ir švedų režisieriaus Jano Troellio „Amžinomis akimirkomis“. Tai istorija apie XX a. pradžios Švediją, paprastą moterį Mariją, jos amžiną meilę fotoaparatui ir vyrui. Kartu - apie meilę kinui apskritai.
Aplankytas Lukaso Moodyssono „Mamutas“. Pripažinimą pelnęs tikrai nebloga coming of age drama „Parodyk man meilę“, šį kartą švedas susirūpina visos žmonijos problemomis. Surenka švedų, danų ir vokiečių komandą, pasikviečia Michelle Williams su Gaeliu Garcia Bernaliu ir bando susumuoti šiandieninius globalizacijos padarinius. Filme pasakojama apie darboholikę medikę, nerandanti laiko mažametei dukrai, negalinti užmigti, tiesiog susitvarkyti su savo emocijomis. Taip pat minima auklė Glorija, kurios du mažamečiai sūnūs liko gimtuosiuose Filipinuose.
Lapkričio 8 diena, dešimt minučių po ketvirtos, Vingio kino teatras, pirma salė - „Antikristo“ apsireiškimas. Anšlaginis seansas. Filmą nuo pradžių lydėjo skandalai, o tai - neabejotinai geriausia reklama: Larso von Triero depresijos istorija, kuria jis puikiai žongliravo Kanuose. Ekumeninės žiuri skirta antipremija už mizoginiją, supykdžiusi festivalio šeimininką Thierry Fremaux, galiausiai geriausios aktorės apdovanojimas Charlotte Gainsbourg. Istorija paprasta - po vaiko žūties pora iškeliauja į nuošalų namą miškuose, „Edeną“, kur depresiją kenčianti motina bando susitaikyti su netektimi.
„Scanorama“ rodo vokiečių režisieriaus Andreaso Dreseno filmų retrospektyvą. 2002 metais sukurta juosta „Laiptinės vidury“ koncentruojasi ties dviejų vidutinio amžiaus porų santykiais. Ramus šeimų gyvenimas pradeda byrėti. Rimtas tonas ir preciziškos įžvalgos filme puikiai dera su netikėtu komiškumu.
Valandos trukmės dokumentinė juosta „P.S. Krøyer - koks gyvenimas!” neintriguoja. Dailininko gyvenimo istorija, pasitelkiant jo paveikslų, gyvenimo įvykių inscenizacijas, pasakojama pernelyg tradiciškai.
„Apelsinų mergaitė“ - saldžiai romantiškas filmas apie amžinos meilės paieškas ir, žinoma, gyvenimo prasmę. Šešiolikmetis Georgas bando susitaikyti su seniai mirusiu tėčiu, suprasti mamą ir įsimylėti merginą. Jam pasiseka, triumfuoja happyendas.
Naujausios dokumentinės juostos „Pasaulio pakrašty“, pasakojančios šokiruojančius dalykus apie berniukų prieglaudą-perauklėjimo mokyklą, kurioje jie buvo prievartaujami ir žeminami, pagrindinis privalumas - taip pat formalūs sprendimai. Visą filmą dominuoja melsva spalva, demonstruojamos senos vaikystės nuotraukos.
„Žmogus ant lyno“ - dokumentika su vaidybiniais intarpais, kurie struktūruojami kaip geras veiksmo filmas. Pasakojimas įtraukia, nors pradžioje ir atrodo kiek eklektiškas, padrikas. Vėliau viskas susidėlioja į vietas: akrobatas Philippe‘as Petit svajojo pereiti lynu (žinoma, nelegaliai), nutiestu tarp Pasaulio prekybos centro bokštų. Ši svajonė tapo obsesija.
Andrzejaus Wajdos „Ajerų“ - klasikinio pasakojimo sunkiasvorės „Katynės“ naujausiu darbu kino meistras kur kas novatoriškesnis. Šios plotmės formaliai jungiamos į stebėtinai lengvą (nors tematiškai sunkų) pasakojimą. Filmo filme principas toli gražu nėra naujas, tačiau pavargus nuo tradicinės dramaturgijos, kiek sudėtingesnis naratyvas festivalio kontekste gaivina sinefilišką širdį.
„Laiškai tėvui Jakobui“ yra gero minimalistinio filmo pavyzdys. Netuščiažodžiaujama, netuščiakadraujama - viskas apgalvota, tikslu. Grožiesi kadrų estetika, jų logika: pakartojimai, daiktų išdėstymas juose. Malonus akiai popietinis suomiškas filmas apie tai, jog turime įvertinti esančius šalia, atleisti esantiems toli ir tiesiog įvertinti mums dovanotą gyvenimą.
Visas pasaulis mini 120-ąjį Carlo Theodoro Dreyerio gimtadienį. „Scanorama“, kaip skelbė visą mėnesį reklaminiuose miesto stenduose kabojusios ekstaziškos Marios Falconetti nuotraukos, taip pat neatsilieka ir rodo tris (gaila, mažai) kino genijaus filmus. Ankstyvoji „Glomdalio nuotaka“ (1926) dar ne tokia ekspresyvi, o ir dreyeriškos mistikos čia nė kvapo. Tai pastoralinis natūralistinis pasakojimas apie kaimo berno Torės ir gražiosios Beritos meilę.
Alžyro kilmės prancūzo Rachido Bouchareb („Kino pavasaris“ rodė jo „Čiabuvius“) „Londono upė“ pasakoja dviejų žmonių, kuriuos suartino bendra katastrofa (teroristiniai išpuoliai Londone), istoriją. Kiek dirbtinokomis situacijomis, tačiau teisingai filmas kalba apie žmogiškumą, toleranciją ir susitaikymą su likimu.
Festivalis užsidarė vakar, šeštadienį, su istoriniu norvegų filmu apie partizanus „Maksas Manusas“. Kantriai išlaukęs kelias dienas, džiaugiausi puikiu vaizdu, mat jis jaunam argentiniečių kilmės režisieriui Alexis Dos Santos svarbiausias. Fabulos čia vos vos (Akslis ieško Londone tėvo, Vera bando pamiršti seną meilę ir pasiduoti naujiems santykiams), užtat estetiškų, subtilių kadrų netrūksta. Tai atvejis, kai forma valdo, bet neužgožia turinio.
Pagirtina, kaip jaunas kūrėjas, nenuslysdamas į tuščią formalizmą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą. Skvotai, vietiniai barai, atsitiktiniai vakarėliai, klubai, viešbučiai - erdvės, kuriuose susitinka ir išsiskiria jauni, pasimetę, vietos gyvenime ieškantys žmonės. Režisierius taikliai užčiuopė šiandieninio jauno žmogaus pasaulėjautos nervą, emocinę būseną.
Tiesa, programoje „Jauna Lietuva trumpai“ matytas Dovilės Šarutytės trumpametražis „Aš tave žinau“ fiksavo penkiolikmetės merginos kasdienybę - baseino treniruotės, mokykla, namai, draugės, pirmoji meilė, diskotekos, tūsai. Jaunai režisierei pavyko natūraliai, neforsuotai pažvelgti į paauglių gyvenimą, žiūrovui atpažįstamas (ir, manau, lietuvių kine tokias pasiilgtas) situacijas - atrodytų, be jokios išankstinės pastangos formuoti svarbią filmo idėją, išvadinę mintį etc. Tiesiog stebėti. Tai iš tiesų nuteikia viltingai.