Avys ir ėriukai: nuo senovės iki šiuolaikinės avininkystės
Avys ir ėriukai: nuo senovės iki šiuolaikinės avininkystės
Avys - vieni seniausių naminių gyvūnų, Europoje žinomi nuo neolito laikų. Iš pradžių žmonės naudojo avių mėsą ir kraują, vėliau - pieną, ir tik galiausiai - vilną. Artimuosiuose Rytuose avių vilna buvo kerpama jau II tūkstantmetyje pr. Kr., iš čia per Siciliją paplito ir Europoje. Šiais laikais avys laikomos visose pasaulio dalyse, daugiausiai dėl vilnos, kailio ir mėsos, o kai kurios veislės - ir dėl pieno, iš kurio gaminami tradiciniai jogurtai bei kefyrai. Avys nėra labai reiklios ir prisitaiko prie įvairių klimato bei mitybos sąlygų, todėl jos plačiai paplitusios. Avininkystė kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūros, yra svarbi žemės ūkio alternatyva.
Avių veislių įvairovė ir ypatybės
Veislė - tai žmonių išvesta skaitlinga bendros kilmės avių grupė, turinti pastoviai paveldimus panašius eksterjero, konstitucijos bei produktyvumo požymius. Iki 1988 m. Lietuvoje buvo auginamos tik vietinės šiurkščiavilnės ir pusiau plonavilnės mėsinės Lietuvos juodgalvės avys. LAAA duomenimis, 2012 m. spalio mėn. buvo auginamos net 31 veislės avys. Populiariausios - Romanovo (18 tūkst.) ir sufolkai (apie 5 tūkst.). Kiek mažiau auginama Vokietijos juodgalvių, baltagalvių bei merinosų, prekosų, berišon diuašer, mėsininių merinosų, vilašyrhornsų, tekselių, Lenkijos žemunų, ostfryzų, asarolė, Oksfordo šemumsų, skuds ir kitų veislių avių. Šiuo metu mažiausiai auginamos veislės, kurių mūsų šalyje turime tik po kelis egzempliorius, yra Koburgo lapinų, Jakobo, Kveslando salos, Kerry Hill bei Gotlando avys.
Romanovo veislės avys
Pirmosios Romanovo veislės avys į Lietuvą buvo įvežtos 1988 metais. Jos kilusios iš Rusijos Jaroslavlio regiono. Suaugę avinai sveria 65-80 kg, suaugusios avys - 50-70 kg, atveda po 2-6 ėriukus. Tik atjunkyti ėriukai sveria 18 kg, 8-9 mėnesių - 35-40 kg. Šias avis, norint gauti daugiau ėriukų, galima kergti kas 8 mėnesius, t. y. 3 kartus per 2 metus. Romanovo avims ruja yra nesezoniška, jos rujoja ir veda ėriukus ištisus metus. Avies aringumas trunka 141-147 dienas. Veislei būdinga margai juoda, neapaugusi vilna, beragė galva. Kojos plonos, juodos su baltomis dėmėmis. Avys - smulkaus kūno sudėjimo, trumpa uodega, pilkos spalvos. Vilna šiurkšti, sudaryta daugiausia iš pūkų ir akuotų. Pūkai būna baltos, o akuotai - juodos spalvos, todėl avys būna nuo šviesiai pilkos (kai vilnoje daug pūkų) iki beveik juodos (kai vilnoje daug akuotų) spalvos. Pūkai už akuotus ilgesni maždaug 20-40%. Geriausias pūko ir akuoto santykis - 1:7. Leidžiamas pūko ir akuoto santykis - 1:4-1:10. Šios avys gali gyventi 12-15 metų. Jų mėsa labai kokybiška ir skani, be specifinio kvapo. Dėl neriebios ir kokybiškos mėsos bei didelio vislumo Romanovo veislės avys turi gerą perspektyvą. Jos gali būti naudojamos pramoniniam mišrinimui ir avienos gamybai ištisus metus. Tai visliausia ir mėsinių-kailinių avių veislė visame pasaulyje. Tačiau užsienyje jos nepopuliarios dėl prasto mėsingumo. Turi ir daugiau trūkumų: jas galima laikyti ne didesnėmis kaip po 500 avių bandomis, ne visada išgali išmaitinti skaitlingos vados ėriukus.
Berišon diuašer veislės avys
Berišon diuašer avių veislė sukurta Prancūzijoje, Beri regione. Jau XVIII amžiaus viduryje vietinės avys buvo kergiamos su merinosais, o XIX a. pradžioje gerinamos su Anglijos mėsiniais leisterio avinais. XX amžiaus pradžioje Prancūzijos veisėjai bandė išveisti šią veislę labiau produktyvesne. Berišon diuašer veislės avys greitai auga ir bręsta, nekaupia riebalų, yra raumeningos, ištvermingos ir atsparios ligoms. Jos tinka pramoniniam mišrinimui, nes turi mažą galvą ir dėl to lengvai ėriuojasi. Be to, gerai išvystytos jųšlaunys, gilios krūtinės, plati nugara, trumpas kaklas, plika galva, romėniško tipo buka nosis, rožinės spalvos šnervės ir didelės akys. Avių vilna balta, 50-58 plonumo klasės, 8-9 cm ilgio, o prikerpama jos 3-5 kg. Avių apatinė pilvo dalis ir paslėpsniai pliki. Suaugę avinai sveria 90-110 kg, ėriavedės - 70-85 kg. Iš 100 ėriavedžių gaunama 120-150 ėriukų, kurie per parą priauga 250-300 g., skerdienos išeiga siekia 50-53%. Šios veislės avys auginamos ne tik Prancūzijoje, bet ir Lenkijoje, Maroke bei kitose Rytų Europos šalyse.
Ėriukų produktyvumas ir priežiūra
Avių produktyvumas susijęs su jų išore ir vidine sandara. Skirtingo produktyvumo tipo avys turi skirtingo eksterjero, konstitucijos ir interjero savybes. Pagal dominuojantį produktyvumą yra išskiriami produktyvumo tipai: mėsos, vilnos, pieno, kailio ir riebalų. Mėsos gamybos efektyvumą ir produkcijos kokybę lemia eilė faktorių: tinkamas atskirų technologinių elementų pasirinkimas, jų tarpusavio suderinamumas, atsižvelgiant į geografinę vietovę, turimus ir numatomus įsigyti pastatus bei techniką, ganyklų plotus ir jų kokybę, tinkamas bandos formavimas, prisilaikant naujausių šėrimo ir laikymo technologijų, veisimo suderinamumas ir t.t. Formuojant bandą mėsos gamybai svarbu pasirinkti tokias avis veisles, kurios pasižymi geromis mėsinėmis savybėmis, o jų prieauglis sugeba greitai formuoti raumeninį audinį. Taip pat renkantis veisles, būtina atsižvelgti į šios veislės auginimo ypatumus bei tinkamumą Lietuvos klimatinėms sąlygoms. Tinkamiausios veislės auginimui Lietuvos sąlygomis yra Prekosai (auginami ir veisiami Lietuvoje), Lietuvos juodgalvės, Latvijos tamsiagalvės, Sufolkai (pradėtos auginti ir veisti Lietuvoje) ir kt.
Speciali priežiūra jaunikliams
Gana dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba atvesti mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, pieningų avių, kurios maitina tik vieną ėriuką. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus. Naudojamas dar ir kitas būdas - pratinamos prie svetimo ėriuko avies galva pririšama prie ėdžių, o užpakalinės kojos supančiojamos. Taip avis prie kitos avies jauniklio pripranta per 2-3 dienas. Lengviau avį pripratinti prie svetimo ėriuko, negu ėriuką iki dviejų mėnesių girdyti pienu ar pieno pakaitalu. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve. Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 °C pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
LifeGard pasta sudėtyje yra krekenų, riebalų, mineralų ir vitaminų, kurie būtini pirmosiomis ūkio naujagimių gyvenimo valandomis. LIFEGARD „sužadina“ ir suteikia energijos naujagimiams, skatina stotis ir žįsti. Laikyti vėsioje (5-25°C) ir sausoje vietoje. Galiojimo laikas: 24 mėn.
Nujunkyto prieauglio auginimas
Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus. Paprastai tai būna birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės yra išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus. Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jų skrandis dar mažas, tad reikia dažnai girdyti. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais. Avinukai auga intensyviau, negu avytės, jie yra reiklesni ir pašarams, ir laikymo sąlygoms.
Avių šėrimas
Tinkamas avių šėrimas - būtina sąlyga norint užauginti sveikus ir produktyvius gyvulius. Avių racionas turi būti subalansuotas ir atitikti jų poreikius skirtingais auginimo etapais.
Žoliniai pašarai
Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avys noriai ėda. Žolės sausosios medžiagos pagal bendrą maistingumą artimos koncentruotiems pašarams, biologiniu požiūriu vertingesni jų proteinai. Žolės savikaina pati mažiausia. Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse, taip pat daugiau riebalų ir pelenų, mažiau ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų. Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės. Taigi, norint sutaupyti pašarų, verta gyvulius kuo ilgiau ganyti kultūrinėse ganyklose. Avis ganant ganykloje, būtina stebėti vyraujančių žolių vystymosi tarpsnius, žolyno aukštį ir jo kokybės kitimą. Žolių krūmijimosi pabaiga-bambėjimo pradžia - tinkamiausias laikas avims ganyti. Optimalus ganomo žolyno aukštis yra toks, kad iš ganyklos būtų gaunamas didelis derlius ir gyvulys galėtų suėsti daugiausia maistingos žolės. Reikėtų nepamiršti, kad drėgnos miškų, krūmynų, balų, užliejamų pievų ganyklos avims netinka, nes jos gali susirgti fasciolioze, diktiokaulioze ir nagų ligomis.
Koncentratai
Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Pirmuoju atveju pasiekiami mažesni priesvoriai per parą, kadangi koncentratai neskiriami, o vien tik maksimaliai išnaudojami ganyklų plotai. Auginant intensyviai, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą. Pasirenkant vieną ar kitą auginimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno. Todėl būtina balansuoti racionus pagal šias mineralines medžiagas. Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Sieros šaltiniai gali būti įvairūs sulfatai ir sulfitai. Pavyzdžiui, 4 mėn. ėriukui galima skirti 2-3 g natrio sulfato per parą. Ypač svarbus kalcis, nes grūduose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Tai yra viena iš priežasčių, skatinančių šlapimo akmenų susidarymą. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos. Baltymų įtaka penimiems ėriukams nustatyta bandymais. Per 60 bandymo dienų kiekvieno kontrolinės grupės ėriuko vidutinis prieaugis per parą buvo 43,6 g, o bandomosios - 107,3 g, t. y. 2,46 karto didesnis. Vienam kilogramui priesvorio kontrolinėje grupėje sunaudota 152, o bandomojoje - 62 MJ apykaitos energijos. Apskaičiuota, kad baltyminiai papildai, sušerti 1 ėriukui, kainavo 3,2 Lt, o priesvoris, lyginant su kontroline grupe, buvo 3,7 kg didesnis. Tuo metu už veislinio ėriuko 1 kg gyvojo svorio buvo mokama apie 8 Lt, todėl papildomos pajamos sudarė apie 30 Lt.
Avių vilna
Avių vilna - vertinga žaliava, naudojama tekstilės pramonėje. Tačiau norint gauti kokybišką vilną, reikia laikytis tam tikrų priežiūros taisyklių.
Kada kirpti avis
Geriausia avis kirpti vasaros pabaigoje, kai jos pargenamos iš ganyklų. Ganyklos būtinai turi būti prižiūrėtos - be piktžolių (varnalėšų, lipikų ir kitų kibių žolių sėklų), antraip vilna bus menkavertė, niekas už ją daug nemokės.
Vilnos paruošimas pardavimui
Svarbu, kad avių augintojai mokėtų tinkamai paruošti vilną pardavimui. Ištrinti placenta yra geras būdas, bet tinkantis tik mažiukams, o jeigu dideli, būna, kad ėriukas jau kokių dviejų mėnesių ir miršta, tada siūlyčiau nudirti mirusio ėriuko kailį ir juo apvilkti kitą ėriuką, kuris neturi motinos, tai padeda, bet tokiu būdu užauginsite vagį, kuris vogs net iš kelių avių. Avis nėra kvaila, ji veikia instinktai, ji jaučia ar ligotas ėriukas, ar silpnas, o kiti stipresni, ar neužteks pieno visiem išmaitinti. Jeigu avis muša ėriuką, ji būtina atskirti, nes užmuš, to avis ir siekia, bet patartina jį laikyti ten, kur avis matytų, užuostų, gal vėliau avis gali priimti.
Avių ūkio įkūrimas ir valdymas
Pasak ūkininkų, nedideliems ūkiams avininkystė šiuo metu yra rentabiliausia gyvulininkystės šaka. Avys yra nereiklios, jas nesudėtinga prižiūrėti, maitinimui nereikia brangių pašarų. Paprasčiausiai avys išleidžiamos į laukus gegužės pradžioje ir suvaromos atgal į tvartus rudenį. Per tą laiką užauga nauja avių karta, kurios didžioji dalis skerdžiama. Šiais laikais, kai sparčiai didėja darbuotojų darbo kaina, tai tiesiog idealus variantas. Išlaidas dar labiau sumažina šiuolaikinė avių priežiūros ir ganymo įranga. Avininkystės verslas tampa rentabilus turint ne mažiau 50 ėriavedžių, iš tokio kiekio per metus galima tikėtis papildomų 50 - 100 avinukų auginimui. Tačiau, daugelio ūkininkų nuomone, normalus verslas prasideda nuo 200 ėriavedžių. Užsienio šalyse laikoma, kad ūkis turėtų turėti ne mažiau 450 ėriavedžių. Skaičiuojama, kad 1-ai aviai reikia 20-25 arų ganyklos ir šieno ruošimo ploto. Avininkystės ūkis labiau tinkamas mažiau derlingose žemėse, pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje.
Avininkystės produkcija ir jos rinkodara
Pagrindinis avininkystės verslo produktas yra mėsa. Vidutinė skerdienos išeiga yra 40-45 proc. Labiausiai vertinama 6 - 9 mėnesių ėriukų mėsa, ji yra šviesesnė, minkštesnė, neturi arba beveik neturi kai kam nepatinkančio specifinio kvapo. Avienos mėsoje nedaug cholesterolio, ji yra riebesnė ir kaloringesnė už jautieną. Avienos kokybė daug priklauso nuo veislės. Mėsinių veislių avims riebalai kaupiasi paodyje ir raumenų viduje, darydami ją sluoksniuotą - marmurinę. Ji yra labiau vertinama nei vilninių avių veislių mėsa, kurioms riebalai kaupiasi ant vidaus organų. Kita gana rentabili avininkystės produkcija yra avių pienas ir jo produktai. Avis duoda nedaug pieno - 2- 3 litrus per dieną. Sūrio kilogramui reikės 4-5 litrų pieno. Veislininkystė taip pat pelninga avininkystės šaka. Daugelis ūkininkų nuo mėgėjiškos avininkystės pereina prie pramoninės, bet tam yra būtina kokybiška avių banda. 2014 metais veislinė avis kainavo apie 600 litų. Kaip vieną iš produkcijos rūšių galima vertinti avių nuomą arba nedidelio kiekio avių pardavimą sodybų savininkams. Sodybos teritorijoje laisvai besiganančios avys nuėda žolę ne prasčiau nei ji nupjaunama su žoliapjove. Baigiantis ganiavos sezonui gerokai paaugusios avys skerdžiamos. Vilna prieškario metais buvo gana svarbi produkcijos šaka. Dažnai net nedideli miesteliai turėdavo savo vilnos karšyklas. Šiuo metu vilnos paklausa yra nedidelė, fabrikai dažniausiai už ją moka nedaug, problematiška ją išplauti. Namudiniai gaminiai iš vilnos nėra labai paklausūs.
Didelę avių pirkėjų dalį sudaro pastovūs pirkėjai, iš anksto užsakantys avį ir ją perkantys visą. Dalis naujų klientų atsiranda sužinojus apie galimybes įsigyti avį iš jau užsisakiusiųjų. Todėl labai svarbu išlaikyti klientų pasitikėjimą, tiekti kokybišką ir visiškai sutvarkytą skerdieną. Naujų klientų pritraukimo būdu galėtų būti bendradarbiavimas su aplink esančiomis kaimo turizmo sodybomis. Įmonių renginiai, kuriuose būtų avienos patiekalų degustacija, turi labai didelį potencialą išplėsti mokančių klientų ratą. Tokias pat degustacijas derinant su vyno degustacijomis galima daryti ir miestų restoranuose vykstančiuose renginiuose. Didelę dalį avienos nuperka restoranai. Juos pasiekti padėtų tiesioginė rinkodara. Nors daliai ūkininkų užtenka paklausos, kurią jie jau turi, tačiau aktyvios marketinginės priemonės duotų daugiau garantijų parduoti turimą produkciją, greitesnį paklausos augimą, žinoma, didinant auginamų avių kiekius. Avių pieno produkcijai taikytinos panašios rinkodaros priemonės, bet čia jau atsiranda didesnė prekinio ženklo reikšmė. Išvystytas prekinis ženklas prideda daugiau vertės produkcijai, ji mieliau perkama, už ją brangiau mokama. Pirmiausia reikėtų apsvarstyti ir sukurti gerai atpažįstamą prekės ženklą, firminius spalvų derinius, sukurti vieningą įpakavimą. Tokias paslaugas teikia kūrybinės reklamos agentūros. Produkcijos platinimui padėtų straipsnis apie avių pieno produkcijos naudojimą ir konkretūs receptai. Svarbu ne tik sukurti straipsnį, bet ir jį patalpinti ten, kur galima sutikti potencialius pirkėjus. Didelė klaida daroma receptus ir straipsnius talpinant tik savo tinklapyje, tikintis, kad to pakanka. Reikėtų atrinkti maisto portalus, kuriuose galima skelbti receptus, paskelbti receptų konkursą su avies pieno patiekalais.