Vaiko Išgyvenimas Antrojo Pasaulinio Karo Sūkuryje
Vaiko Išgyvenimas Antrojo Pasaulinio Karo Sūkuryje
Antrasis pasaulinis karas - laikotarpis, paženklintas neapsakomu žiaurumu ir neteisybe. Šiame kontekste išryškėja istorijos apie žmones, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus, rizikavo savo gyvybėmis gelbėdami kitus. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip vaikas išgyveno šį karą, dėka nepaprasto žmonių gerumo, kurie jį priglaudė ir saugojo.
Izraelio Išgyvenimo Istorija
Pastarosiomis dienomis sutikau savo žydų tautybės draugą. Gilių šeima prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Kaune, Kalniečių g., ir buvo mūsų artimi kaimynai. Be Izraelio šeimoje buvo dar du berniukai. Jie dažnai ateidavo į mūsų sodą pažaisti ir praleisti laiką. Izraelio tėvas - laikrodininkas, pirmomis karo ir okupacijos dienomis buvo nužudytas, o trys vaikai su motina uždaryti į Kauno getą. Vieną dieną pas mus užėjo Izraelis. Jis papasakojo, kad iš geto pabėgęs ir keletą dienų slapstęsis pas jo tėvų pažįstamą, Kauno priemiestyje, Kalniečių kaime. Po to, namo šeimininkas bijodamas atsakomybės, Izraeliui liepė išeiti. Tada atėjo į mūsų šeimą. Čia jis pergyveno vokiečių okupaciją ir pokarinį laikotarpį kol suaugo ir pradėjo savarankiškai gyventi. Aš su Izraeliu gyvenau viename kambaryje. Naktimis su juo išeidavau pasivaikščioti. Saugojau jį nuo pašalinių akių. Izraelis gimęs 1929 metais. Į mūsų šeimą atėjo būdamas 13 metų.
Mano tėvas, Simonas Rudminaitis gimęs 1889 m., mirė 1945 metais. Aprašomu laikotarpiu nebedirbo. Motina Veronika Rudminaitienė gimusi 1887 m. mirė 1960 metais, buvo namų šeimininkė. Aš, Alfonsas Rudminaitis, gimęs 1923 m., Kaune. 1950 metais baigiau Kauno universiteto medicinos fakultetą.
Romualdo Lenczewskio Tragedija
1993 m. birželio 1 d. Romualdo Lenczewskio palaikus Lenkijos Nacionalinio atminimo instituto (IPN) paieškos ir identifikavimo tarnyba rado vieno metro gylyje po žeme, duobėje, kuri buvo skirta laikyti bulves. Nusikaltimas įvykdytas 1943 m. spalį Lencės (lenk. Leńce) kaime Palenkės provincijoje. Romualdas ir jo pusbrolis žaidė šalia savo namo - ir pastebėjo artėjančius vokiečių sunkvežimius.
Romualdo pusbrolis Jerzy Modrzejowskis po karo rašė: „Žaisdavau su savo pusbroliu šalia namo, prie didžiulės liepos, kuri vis dar auga ant kalvos. Vienu metu mes išgirdome ir pamatėme du didelius sunkvežimius, važiuojančius mūsų namo link. Supanikavę ir iš baimės rėkdami „Vokiečiai!“, pabėgome. Aš patraukiau namo. Mano pusbrolis Romualdas […] nubėgo keliu link lauko, kuriame dirbo jo tėvai. Bet jis jo nepasiekė. Kulkosvaidžio serija nubloškė jį ant žemės“.
Nepaisant savo amžiaus, berniukas turėjo suvokti ypatingą situacijos pavojų, rašo „The First News“. Šeimos namuose slapstėsi Armijos Krajovos kariai Januszas Owsińskis - kuris buvo Balstogės rajono Armijos Krajovos vado adjutantas - ir jo brolis dvynys Andrzejus kartu su motina. Vokietijos kariai įsakė berniuką palaidoti už šeimos namo. Jerzy Modrzejowskis rašė: „Ši tragiška pareiga atiteko kaimynui. Su ašaromis akyse, girdėdamas grasinimus, kad ir jį sušaudys, jis palaidojo mano pusbrolį. Šis žmogus niekada negalėjo to pamiršti visą savo gyvenimą“.
Pasak IPN, „Net ir matydavo ženklus, kad berniukas dar gyvas, vokiečiai jį palaidojo duobėje, skirtoje laikyti bulves“. Kareiviai name atliko kratą ir sulaikė pasislėpusį Januszą Owsińskį bei visus šeimos narius, įskaitant vaikus. J.Owsińskis buvo nužudytas Grabuvkos gyvenvietėje (lenk. Grabówka) netoli Balstogės - didžiausioje Antrojo pasaulinio karo metų žudynių vietoje Palenkėje (1941-1944 m. šalia kaimo buvo nužudyta apie 16,000 žmonių: lenkų, žydų, baltarusių ir Raudonosios armijos kareivių). Suimti Lenczewskių šeimos nariai kelis mėnesius buvo laikomi Balstogės kalėjime.
IPN tyrėjų teigimu, vokiečiai greičiausiai žinojo, kad kaime slapstosi lenkų partizanai. Yra daug išlikusių nuotraukų, kuriose 8-ojo Armijos Krajovos Puolimo bataliono kariai stovi Lencės namų fone. Vyresni kaimo gyventojai taip pat prisimena uniformuotus kareivius, dalyvavusius mišiose kaimo bažnyčioje. „Manau, berniukai turėjo būti matę tas lenkiškas uniformas. Negalėjai nuo vaikų nuslėpti tokio didelio skaičiaus karių - mes čia kalbame apie dešimtis žmonių. Todėl šie vaikai turėjo matyti šiuos karius - ir nepaisant jauno amžiaus, jie turėjo suvokti, kokia buvo rimta situacija“, - sako Balstogės Nacionalinio atminimo instituto atstovė Marta Chmielinska.
Išgyvenusiųjų Istorijos ir Atminimo Svarba
Viena iš tokių istorijų yra apie Barborą, kuri būdama aštuonerių metų susirgo skarlatina ir dėl komplikacijų apkurto. Ši mergaitė, nors ir patyrusi didelį iššūkį, sugebėjo išlikti stipri ir geranoriška. Jos istorija atspindi daugelio vaikų, išgyvenusių karą, patirtį. Barboros vaikystė buvo paženklinta netektimis ir išbandymais. Jos motina mirė gimdydama, palikdama šešis vaikus. Barbora, būdama dar vaikas, turėjo susidurti su skaudžia realybe ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių.
Nepaisant visų sunkumų, Barbora išliko nepaprasto gerumo moteris. Ji rūpinosi ne tik savo šeima, bet ir visais, kuriems reikėjo pagalbos. Karas atnešė ne tik fizinį sunaikinimą, bet ir moralinį nuosmukį. Tačiau net ir šiuo sunkiu laikotarpiu atsirado žmonių, kurie nepabūgo rizikuoti savo gyvybėmis gelbėdami žydus nuo mirties. Alisa Benjaminavičienė buvo nepaprastai veikli ir drąsi moteris, kuri, rizikuodama savo gyvybe, išgelbėjo daugelį žydų. Ji perlipdavo per geto tvorą, išnešdavo vaikus ir rūpindavosi jais. Žydų gelbėjime dalyvavo ne tik pavieniai asmenys, bet ir ištisos bendruomenės. Kaimynai susivienydavo, kad padėtų paslėpti ir išmaitinti žydus, nepaisydami mirtino pavojaus. Gelbstint žydus, dažnai dalyvaudavo visos šeimos. Tėvai, vaikai, seneliai - visi jie prisidėdavo prie šios humanitarinės misijos, rizikuodami savo gerove ir gyvybėmis.
Žydų vaikams, kurie buvo išgelbėti nuo mirties, teko gyventi paslėptą gyvenimą. Paslėptas gyvenimas atėmė iš vaikų vaikystę. Jie negalėjo laisvai žaisti, mokytis ir bendrauti su kitais vaikais. Jų gyvenimas buvo paženklintas nuolatine baime ir vienatve. Nepaisant visų sunkumų, paslėpti vaikai patyrė ir žmogiškumo akimirkų. Žmonės, kurie juos priglaudė, rūpinosi jais, mylėjo ir saugojo kaip savo pačius vaikus. Pasibaigus karui, išgyvenusieji turėjo susidurti su naujais iššūkiais. Jiems reikėjo atkurti savo gyvenimus, susitaikyti su netektimis ir išmokti vėl pasitikėti žmonėmis. Daugelis vaikų po karo ieškojo savo šeimų. Šios paieškos dažnai būdavo ilgos ir skausmingos, tačiau viltis surasti artimuosius niekada neapleisdavo. Išgyvenusieji, nepaisant visų patirtų sunkumų, sugebėjo pradėti naują gyvenimą.
Šios istorijos mums primena apie praeities klaidas ir įspėja, kad netolerancija ir neapykanta gali atvesti prie baisių pasekmių. Turime prisiminti šias pamokas ir dėti visas pastangas, kad panašūs įvykiai niekada nepasikartotų. Turime pagerbti žydų gelbėtojus, kurie, rizikuodami savo gyvybėmis, išgelbėjo daugybę žmonių nuo mirties. Jų pasiaukojimas ir gerumas yra pavyzdys, kurį turėtume sekti. Turime perduoti šias istorijas ateities kartoms, kad jie žinotų apie praeities siaubus ir suprastų žmogiškumo svarbą.
Antrojo pasaulinio karo evakuotieji | Operacija „Pied Piper“
Dvidešimtas amžius žmonijai metė net kelis milžiniškus iššūkius - pasaulinius karus. Pasidairę po knygynų lentynas, pamatysime daugybę grožinės literatūros kūrinių, paremtų tikrais faktais ir istorijomis, nutikusiomis Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Marius Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėlis“ - tai pasakojimas apie du vaikus, jų išgyvenimus gete. Ši istorija nutiko Vilniuje, tačiau galėjo įvykti ir Kaune, Varšuvoje, Berlyne, Romoje ar Paryžiuje, sako knygos „Akmenėlis“ autorius rašytojas M. Marcinkevičius.
Anot rašytojo: „Pačiai tai yra tokia mano giminės nepaliesta tema, labai buvo nauja, buvau mačius, girdėjus, bet tokio įsigilinimo mažoka. Pirma knyga, kuriai ruošiausi apie pusmetį, sakydavau, kaip čia taip laukt įkvėpimo, imi ir pieši, o šitai, kol nepajaučiau, kas galėjo vykti, ėmiau knygas, žiūrėjau filmus apie Varšuvos, Vilniaus getus, apie geto istorijas - pasiruošimas išskirtinis.“
Neseniai išleistos Alvydo Šlepiko knygos „Mano vardas - Marytė“ metrikoje nurodytas žanras - romanas. A. Šlepikas yra prasitaręs, kad tai veikiau poema, gal netgi rauda. Aš įžvelgiau pasakos elementų. Kiti - tekstą, sudėliotą iš scenarijaus užuomazgų. A. Šlepiko knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai…) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų.
Šioje knygoje vaiko išgyvenimai ir nevaikiškos patirtys ypač jaudina. A. Šlepiko vilkiukai - ne išimtis. Kovodami dėl išlikimo, jie gali įveikti šaltį, kęsti badą ir kitus nepriteklius, nueiti šimtus kilometrų - ir vis tiek atrodo trapūs it gėlės. Romanu knygą pavadinti turbūt būtų sunkiausia. Vienintelis dalykas, kuris sietų ją su stambiuoju prozos žanru - bandyta aprėpti kartos istoriją. Tačiau trūksta individualizuotų charakterių. Skaitytojui iš anksto aišku, kuo viskas baigsis - ji mirs. Klasikinė, tipinė, netgi stereotipinė situacija. Reikalinga tam, kad dar labiau apsunkintų veikėjų padėtį: Martai mirus, jos vaikai lieka pas Evą, taigi teks dalytis su jais taip nelengvai iš Lietuvos parnešto maisto atsargomis, kurios nežinia kada dar bus papildytos… Šiuo atveju norėtųsi kitokio siužetinio posūkio - įsivaizduokime, kad Marta išgyvena.
Tik šiuo atveju pasakojama apie vokiečių vaikus. Pažvelkime: kareiviai, šaudantys į užšalusia upe skubančius vokietukus; motina, prie kareivių valgyklos lūkuriuojanti išmesto maisto; vaikai, kieme žaidžiantys su rastais sprogmenimis ir, suprantama, vieno iš jų mirtis, užtaisui sprogus; jau Lietuvoje - naktinis „ginkluotų vyrų“ vizitas, Renatę priglaudusios moters sesers išdavystė - šeima dėl vokietukės slėpimo išvežama į Sibirą… Grįžtant prie charakterių - vaikai čia taip pat yra tik vaikai, kurie elgiasi pagal aplinkybes (kenčia arba priešinasi, ieško galimybių išgyventi…). Netgi pagrindinės veikėjos Renatės charakteris nėra individualizuotas, nepatiria kokių nors ypatingų transformacijų. Renatė klaidžioja, atsiskyrusi nuo artimųjų, ieško prieglobsčio pas atsitiktinai sutinkamus žmones, keičia kai kurių iš jų likimus (ją priglaudusi, nukenčia Stasės šeima), bet pati tarsi lieka neapčiuopiama ar veikiau - apibendrinanti visus Wolfskinder bruožus. Renatės paveikslas veikiau primena pasakų personažą - H. K. Anderseno mergaitę su degtukais. Paskutinis knygos epizodas dar labiau primena priešmirtinę H. K. Anderseno „Mergaitės su degtukais“ veikėjos viziją.
Jenny Kagan, menininkė iš Jungtinės Karalystės, drąsiai kalba apie savo tėvų, Kauno žydų, išgyvenimus per Antrąjį pasaulinį karą ir skatina tai daryti net ir pačius jauniausius meno stebėtojus. Šių metų Kauno bienalėje net kelis meninius projektus pristatysianti kūrėja įsitikinusi, kad apie skaudžias patirtis nebūtina kalbėti pernelyg rimtai ir kad mene svarbiausia - patiriamos emocijos ir įgyjamos patirtys. Savo parodoje J. Kagan skatinate lankytojus būti interaktyvius, nes tik taip jie gali fragmentas po fragmento susipažinti su visa Jūsų tėvų istorija. Daugelis šios mano parodos eksponatų aktyvuojasi tik sąveikaudami su žiūrovu, todėl pastarasis neišvengiamai tampa parodos dalimi. Vienas akivaizdžiausių to pavydžių - dvipusis veidrodis, stovintis prieš didelio formato geto nuotrauką. Vos tik kas nors prisiartina prie veidrodžio, tampa nuotraukos dalimi. Tačiau jei nieko nėra, nėra ir nuotraukos.
Šis straipsnis skirtas atskleisti jaudinantį aštuonerių metų vaiko išgyvenimą pasaulinio karo sūkuryje. Tai istorija ne tik apie išlikimą, bet ir apie žmonių gerumą, pasiaukojimą ir viltį, kuriuos jie sugebėjo išsaugoti net ir pačiomis tamsiausiomis akimirkomis.