Juozas Baranauskas: Nuo knygnešio iki legendinio diktoriaus
Juozas Baranauskas: Nuo knygnešio iki legendinio diktoriaus
Juozas Baranauskas - tai vardas, kurį daugelis lietuvių mena su nostalgija ir pagarba. Jo kelias nuo gimtojo kaimo iki Lietuvos radijo ir televizijos eterio, taip pat aktyvi visuomeninė ir politinė veikla, formavo ryškią asmenybę, palikusią neištrinamą pėdsaką šalies istorijoje.
Gimimo vieta ir ankstyvieji metai
Nors tiksli Juozo Baranausko gimimo vieta ir datos sutampa ne visuose šaltiniuose, svarbiausia yra jo kilmė ir aplinka, kurioje augo. Viename iš pateiktų fragmentų minimi tėvai - Karolis Baranauskas (1815-1897) ir Marcijona Šukytė-Sprindienė-Baranauskienė (1815-1883), kurie buvo žemdirbiai ūkininkai. Juozas buvo jauniausias sūnus šeimoje, augęs su broliais ir seserimis, o taip pat įbroliais iš pirmosios motinos santuokos.
1869-1872 m. jis mokėsi Debeikių rusiškoje liaudies mokykloje, tačiau jos nebaigė. Grįžęs į tėvų ūkį, Juozas visą laiką gyveno gimtinėje. Pajutęs potraukį knygoms ir savišvietai, jis suartėjo ir bendravo su Šiaurės Rytų Lietuvos šviesuoliais inteligentais.
Knygnešystė ir kova už lietuvybę
Manoma, kad į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą Juozą Baranauską apie 1885 m. įtraukė knygnešys Kazimieras Ūdra. Įsikūrus Garšvių knygnešių draugijai, Juozas Baranauskas tapo jos bendradarbiu, knygnešiu. Spaudą jam atveždavo Jurgis Bielinis ir Kazimieras Ūdra.
1888-1898 m. jis parsiveždavo spaudinių iš Mažosios Lietuvos ir pats, iki 1895 m., vykdavo jų ir į Garšvius, gavęs K. Ūdros šifruotus laiškus. Gautą spaudą jis platino pats ir perduodavo kitiems knygnešiams, dažniausiai išnešiodavo ją pėsčiomis kartu su giminaičiu Juozu Baranausku iš Užpalių (Utenos r.). Jie apkeliaudavo Anykščių, Utenos, Švenčionių ir Zarasų apylinkes.
1895 m. suėmus K. Ūdrą ir kitus Garšvių knygnešių draugijos narius, Juozas Baranauskas į šią "didžiąją bylą" nepateko, nors buvo įtariamas. Ir toliau jis platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
1898 m. vasario 16 d. žandarai kratė J. Baranausko namus ir rado bibliotekėlę, kurioje buvo 31 leidinys, tarp jų 27 - lietuvių kalba, bei atsišaukimas į brolius lietuvius. Taip pat aptiko katalogų, užrašų, laiškų, kuriuose minima prekyba lietuviškais spaudiniais. Juozas Baranauskas buvo areštuotas ir pasodintas iš pradžių į Ukmergės kalėjimą.
1898 m. kovo 23 d. jam buvo skirtas kardomasis suėmimas, kelis mėnesius jis vežiojamas į Daugpilio (Latvija), Panevėžio, Šiaulių, Zarasų kalėjimus, visur tardomas. Tais pačiais metais jam buvo iškelta byla, kurioje kartu su J. Baranausku buvo kaltinami dar 9 žmonės. Tuo metu tai buvo didžiausia byla Vidurio ir Šiaurės rytų Lietuvoje, nes kaltinamųjų buvo daugiau nei Garšvių draugijos byloje.
1899 m. birželio 2 d. Rusijos caro Nikolajaus II nuosprendžiu jis buvo nuteistas 3 metus kalėti ir likti tremtyje iki gyvos galvos. Atlikęs bausmę ir likęs tremtyje Irkutsko srityje (Rusija), J. Baranauskas sulaukė 1904 m. caro amnestijos, kuri jam leido grįžti į europinę Rusijos dalį. Jis pasirinko Charkovo guberniją (Ukraina), kur apsigyveno ir dirbo zakristijonu lietuvių katalikų bažnyčioje, platino lietuviškas knygas.
Nuo 1927 m. spalio 1 d. J. Baranauskui buvo paskirta 50 Lt knygnešio pensija. Jis žuvo 1941 m. birželio 22 d. Debeikiuose (Anykščių r.) - karo pradžioje buvo nušautas bėgančių bolševikų. Palaidotas Debeikių (Anykščių r.) naujosiose kapinėse.
Išsilavinimas ir visuomeninė veikla
Tarpukario Lietuvoje Juozas Baranauskas tęsė savo švietėjišką veiklą. 1910-1914 m. mokėsi Girvalakių (Kupiškio r.) pradžios mokykloje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1919 m. liepos J. Baranauskas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, iki 1920 m. liepos 9 d. tarnavo Antrosios pėstininkų divizijos štabe.
Kaip savanoris jis gavo žemės Aukštaičių kaime (Kupiškio r.), ten 1921 m. 1920-1921 m. jis baigė Kupiškio vidurinę mokyklą, 1921-1923 m. - šešias klases Biržų gimnazijoje.
1923-1924 m. jis tęsė mokslą Olandijoje, kur Herenbergo vokiečių jėzuitų kolegijoje įgijo brandos atestatą. 1924-1925 m. Falkenberge (Švedija) jis studijavo filosofiją, 1925-1926 m. tęsė filosofijos studijas Padujos (Italija) saleziečių kolegijoje Convitto Manfresdini ESTE. Ten J. Baranauskas susipažino su saleziečių pradinėmis ir aukštesniosiomis bendrojo lavinimo ir specializuotomis mokyklomis, jų darbo, mokymo bei auklėjimo metodais.
Pritrūkęs lėšų toliau studijuoti, 1926 m. 1927-1930 m. jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje, įgijo humanitarinį istoriko išsilavinimą.
Studijų metais J. Baranauskas įsitraukė į pavasarininkų veiklą, dalyvavo slaptoje studentų ateitininkų sąjungos Vytauto klubo veikloje. Už dalyvavimą pogrindinėje visuomeninėje veikloje studentas J. Baranauskas 1930 m. lapkričio 28 d. buvo suimtas ir įkalintas Varnių (Telšių r.) priverčiamojo darbo stovykloje, 1931 m. gegužę teisiamas kunigų ir ateitininkų byloje, bet išteisintas ir paleistas.
1931 m. Palikęs nebaigtas studijas, 1931-1933 m. J. Baranauskas dirbo mokytoju Krekenavoje (Panevėžio r.), 1933-1939 m. buvo Panevėžio suaugusio jaunimo bendrojo lavinimo kursų vedėjas, 1933-1940 m. - ir Panevėžio vyskupijos kultūrinių jaunimo organizacijų vadas.
1934 m. J. Baranauskas mokėjo 11 kalbų, geriausiai - prancūzų ir vokiečių, Nepriklausomos Lietuvos metais aplankė daugelį Europos šalių, domėdamasis tų kraštų mokyklomis, kultūrinėmis organizacijomis ir socialine situacija.
Literatūrinė veikla
Studijuodamas jis bendradarbiavo žurnale "Pavasaris", kur paskelbė pirmuosius draminius kūrinėlius - dviejų veiksmų komediją "Jurgio piršlybos" (išspausdinta žurnale "Pavasaris" 1930 m. 5-7 ir 9-10 numeriuose) ir 3 veiksmų dramą "Nuodėmingos vestuvės" (išspausdinta žurnale "Pavasaris" 1931 m. 17, 18 ir 20 numeriuose).
Gyvendamas Panevėžyje, jis parašė ir išleido didžiausią savo kūrinį - 3 veiksmų 7 paveikslų melodramą "Likimo keliais" (1935 m., pirmąkart suvaidinta 1934 m.).
Karjera Lietuvos radijuje ir televizijoje
Vėliau Juozo Baranausko gyvenimo kelias pasisuko į žurnalistiką ir diktoriaus darbą. 1954 m. jis įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Būdamas antrame kurse, 1954 m., Juozas laimėjo Lietuvos radijo diktorių konkursą, o 1957 m. - ir Televizijos diktorių konkursą.
Juozas Gediminas Baranauskas (1935 m. kovo 30 d. Kaune - 2021 m. liepos 2 d.) tapo pirmuoju Lietuvos televizijos diktoriumi. Lietuvos televizijoje jis dirbo nuo pirmosios jos laidos 1957 m. balandžio 30 d. iki 1991 m. Jo profesionalumas, inteligencija, vidinė kultūra, ištikimybė ir pasišventimas darbui padarė jį legendine Lietuvos radijo ir televizijos istorijos dalimi.
Nuo 1957 m. balandžio 30 d. iki 1991 m. Juozas Baranauskas buvo neatsiejama Lietuvos televizijos dalis. Jo balsas skambėjo pranešant svarbiausias žinias, vedant laidas ir tapdamas daugelio lietuvių šeimų kasdienybės atributu.
1991-1992 m. jis dirbo Baltijos biržos prezidento padėjėju, o 1992-1996 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo narys. Vėliau, 1996-2004 m., Juozas Baranauskas dirbo Aukščiausiojo Teismo vyr. konsultantu, grįždamas prie savo teisininko profesijos.
Asmeninis gyvenimas
Juozas Baranauskas buvo vedęs. Jo žmona Stanislava, gydytoja akušerė ginekologė, prisimena jųdviejų pažintį ir santuokos pradžią. Pora susilaukė dukters Erikos ir sūnaus Evaldo. Juozas Baranauskas buvo rūpestingas tėvas, o žmona Stanislava, būdama studente ir vėliau gydytoja, daug dirbo, kad užtikrintų šeimos gerovę.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais J. Baranauskas dirbo mokytoju. 1941 m. rudenį jam buvo pripažintas vidurinės mokyklos (gimnazijos) mokytojo cenzas ir teisė mokyti vokiečių kalbos ir literatūros. 1941-1943 m. J. Baranauskas buvo Skapiškio (Kupiškio r.) progimnazijos, netrukus perkeltos į Pandėlį (Rokiškio r.), jaunesnysis mokytojas.
1944 m. vasarą jis gyveno Kretingoje ir bandė pasitraukti į Vakarus, bet nespėjo. Nuo 1946 m. jis su šeima gyveno Anykščių rajone, 1946-1951 m. dirbo mokytoju Surdegyje. 1951 m. persikėlęs į Narkiškį, jis 1951-1956 m. dirbo pirmuoju naujos Gečionių septynmetės mokyklos direktoriumi, kol išėjo į pensiją.
Juozas Baranauskas mirė 2021 m. liepos 2 d. Jis amžino poilsio atgulė Anykščių senosiose kapinėse, kur ilsisi kartu su žmona Rozalija Švagždyte-Baranauskiene.
Juozas Baranauskas buvo ne tik legendinis diktorius, bet ir aktyvus visuomenininkas, knygnešys, kovotojas už lietuvybę. Jo gyvenimo istorija - tai liudijimas apie atsidavimą Lietuvai, darbštumą ir nepaprastą vidinę jėgą.