Lotynų kalba, kadaise buvusi Europos lingua franca, paliko gilų pėdsaką šiuolaikinėje kultūroje. Nors kasdieniniame gyvenime retai išgirstame monologus lotyniškai, lotyniškos frazės vis dar naudojamos norint suteikti diskusijoms elegancijos ar išreikšti tam tikras mintis, kurios skamba įmantriau lotyniškai. Šios frazės yra tarsi kalbos likučiai, išlaikantys lotynų kalbą aktualią šiandieninėje kultūroje. Nors į lotynų kalbos klestėjimo laikotarpį pavėlavome 2000 metų, verta įsigilinti į tos kalbos išraiškų lobį bei jų istoriją, išsilaikiusią šiandieninėje kalboje. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą žinomų lotyniškų frazių, susijusių su Julijumi Cezariu ir Romos miestu, atskleisdami jų kilmę, reikšmę ir įtaką.

"Veni, vidi, vici": Atėjau, pamačiau, nugalėjau

Ši populiari frazė, reiškianti greitą ir nesunkų laimėjimą, priskiriama garsiajam diktatoriui, išplėtusiam Romos respubliką iki Britų salų - Gajui Julijui Cezariui. Frazė gimė Cezariui įveikus Farnaką II, bandžiusį atkurti savo tėvo karalystę lemiame Zelos mūšyje. Remiantis Romos istoriko Apiano, šią frazę Cezaris panaudojo laiške, pranešdamas apie gan lengvą bei greitą pergalę Romos senatui 47 m. pr. m. e.

Ironiška, bet Cezariui išmurmėjus šią frazę, jo laimėjimai nuslūgo, nes vos po kelių metų jis buvo nužudytas Romos senatorių per perversmą 44 m. pr. m. e. Visgi, skirtingai negu Cezaris, frazė ir jos įtaka išliko iki šių dienų. Iš šios frazės kilo ir įvairios jos variacijos, kurios buvo panaudotos ne tik popkultūroje ar literatūroje, bet ir politikos sferoje. Viena garsesnių šios frazės variacijų buvo ištarta tuometinės Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės sekretorės Hillary Clinton, kuri davė interviu apie tuometinio Libijos diktatoriaus Muammaro al-Gaddafi mirtį. Ji nusišypsojusi ištarė: „Mes atėjome, mes pamatėme, jis mirė.“

"Et tu, Brute?": Ir tu, Brutai?

Tai dar viena lotyniška frazė, priskiriama Julijui Cezariui, tik šį kartą ji buvo ištarta jam mirštant. Tiesa, mirštant ne nuo senatorių rankų per jo nuvertimą iš valdžios, bet per Viljamo Šekspyro spektaklį „Julijus Cezaris“. Šis spektaklis pirmąkart suvaidintas buvo 1599 metais, prabėgus daugiau negu tūkstančiui metų po tikrojo Julijaus Cezario mirties. Šie trys žodžiai tapo netikėtos, skaudžios išdavystės simboliu. Kaip teigia legenda, ši frazė buvo paskutiniai tikrojo Julijaus Cezario žodžiai, ištarti jį pasiruošusių nužudyti senatorių apsuptyje pamačius savo draugą Brutą. Tiesa, to meto istorikų liudijimai to nepatvirtina. Pagal tuometinius istorikus, jis mirė neprataręs jokio žodžio ar frazės - bent jau tokio žodžio ar frazės, kas būtų įėję į istoriją.

Šie Viljamo Šekspyro post mortem išrinkti žodžiai suteikė liūdną, bet įsimintiną pabaigą Cezario valdymo sagai jo spektaklyje. Realybėje Cezario valdymas pasibaigė gan antiklimatiškai, Cezariui nepalikus jokių paskutinių žodžių. Bet faktas, kad šie žodžiai nebuvo ištarti Cezario, iš tikro mažai ką reiškia. Vien tai, kad šie žodžiai nebuvo vartojami tikrajame Cezario nužudymo kontekste, nesilpnina jų poveikio mums. Šių žodžių tapimas tam tikru mitu, prijungtu prie pagrindinės legendos, tik sustiprino prisiminimus apie Julijaus Cezario gyvenimą bei mirtį.

"Carthago delenda est": Kartagina turi būti sunaikinta

Tai iškarpa iš ilgesnės frazės, kuria romėnų senatorius Katonas Vyresnysis užbaigdavo kiekvieną savo kalbą, net jei ta kalba visiškai nebūdavo susijusi su Kartagina ar karu (pilna frazė „Ceterum autem censeo Carthaginem esse delendam“, lietuviškas vertimas. „Be to, manau, kad Kartagina turi būti sunaikinta“). Sutrumpinta citata buvo pradėta vartoti XVII a. politikoje, norint išreikšti ryžtą bei nesustabdomą norą pasiekti tam tikrą tikslą. Dažniausiai ji vartota karo kontekste perfrazuojant šią citatą.

Šios frazės „tėvas“ Katonas Vyresnysis buvo Romos senatorius Pūnų karų laikotarpiu, o tiksliau, prieš trečiąjį Pūnų karą. Nors Romos Respublika ir laimėjo antrąjį Pūnų karą prieš Hanibalo kariuomenę ir jo dramblius, tai jai kainavo daug resursų bei gyvybių. Nors ir po antrojo Pūnų karo likęs Kartaginos miestas buvo nuniokotas, Katonas, numatydamas ateinantį trečiąjį karą, kiekvieną kalbą Senate užbaigdavo ta pačia fraze, ragindamas romėnus imtis ginklų ir užbaigti Kartaginos kaip miesto egzistenciją. Keli šių laikų radikalesni politikai vis dar vartoja šį išsireiškimą įvairiuose kontekstuose, taip išlaikydami Katono fanatizmo tradiciją.

"Cogito, ergo sum": Mąstau, vadinasi, esu

Tai pirmasis bei pagrindinis Rene Descarteso, gyvenusio XVII a., filosofijos principas. Pirmiausia prancūziškai ir tik vėliau lotyniškai panaudota frazė apima visą Rene Descarteso racionalizmo filosofiją. Šia fraze filosofas akcentuoja, kad vienintelis dalykas, kuris yra nepaneigiamas ir grindžiantis visą egzistenciją, yra sąmonės santykis su savimi.

Descarteso skepticizmas ties žmogiškąja patirtimi tapo vienu iš naujosios Vakarų filosofijos principų. Jis apibūdino tai, kas pagal jį, yra tikra. Pasak Rene Descarteso, bet kokia žinia, faktas, veiksnys ar daiktas gali būti melagingas, nes mūsų supratimas apie išorės pasaulį priklauso nuo mūsų kūniško santykio su išorės veiksniais. Mūsų kūnas gali būti apgautas, konstruktai gali būti fikciniai, tai, ką laikome realybe, gali būti melaginga. Vienintelė konstanta, vienintelė tikroji tiesa yra tai, kad gali apmąstyti savo paties egzistavimą, klausti. O tai reiškia, kad egzistuoja tavo sąmonė. Tu esi galvojanti būtybė, net jei pasaulis neegzistuoja, tu esi tikrai tikras.

"Carpe diem": Pasinaudok šia diena

Ši frazė yra priskiriama romėnų poetui Horacijui, gyvenusiam I a. pr. m. e. Kaip ir daugelis kitų lotyniškų frazių, dabartinė jos vartojama forma yra sutrumpinta. „Carpe Diem, quam minium credulous postero“ - taip buvo užrašyta pirmojoje Horacijaus odžių knygoje. Išvertus tai reiškia „pasinaudokite šia diena, nepasitikėkite rytojumi“. Ši frazė dabar yra dažnai pakeičiama į kitą, modernesnį, bet vulgaresnį jos ekvivalentą - YOLO („You only live once“, lietuviškai. „Tu gyveni tik vieną kartą“). Dažnai gilios mintys nėra sukuriamos, tik perfrazuojamos. Ši šiandieninė Horacijaus žodžių „sesuo“ išreiškia visiškai tą pačią mintį - gyvenk šiandiena. Tai įrodo ne tik šios frazės ilgaamžiškumą bei aktualumą, bet ir poveikį, kurį ji turėjo šiandieninei kultūrai.

"Memento mori": Atmink, kad mirsi

Kas pirmasis ištarė būtent frazę „memento mori“, nėra aišku, tačiau neabejotina, kad pati idėja, slypinti už frazės - kad visi yra mirtingi ir turi tai prisiminti - siekia senovės Graikijos ir senovės Romos laikus. Platonas savo veikale „Faidonas“ Sokratui priskiria žodžius, kad filosofijos vienintelis tikslas yra „ruoštis mirimui ir mirčiai“. Stoikai, tokie kaip Seneka ar Epiktetas, teigė, kad apie mintį mąstyti verta nuolat, nes tai primena, kad gyvenimas nėra amžinas ir padeda gyventi gyvenimą vertingai. Kai kuriuose pasakojimuose apie senovės Romos laikus teigiama, kad, generolui laimėjus karą, pergalės procesijos metu šalia triumfuojančio generolo stovėdavo vergas, kuris kartais jam primindavo apie jo mirtingumą. Memento mori idėja svarbi buvo ir krikščionybėje, daug krikščionių mąstytojų teigė, kad prisiminimas, kad mirsi, skatina nenusidėti ir gyventi dorą gyvenimą, kad po mirties patektum į dangų.

Roma: Miestas, kuriame istorija atgyja

Jei norite sužinoti, kas yra Roma, nuvykite į ją ne vienai dienai… Roma nebuvo pastatyta per dieną, bet per keturias dienas įmanoma pamatyti jos įžymybes. Miesto istorijos pėdsakus padeda atsekti dūlančios antikinės imperijos kolonos, viduramžių gatvelės, apstatytos renesansiniais rūmais ir barokiniai fontanai, trykštantys elegantiškose aikštėse. Roma buvo įkurta ant septynių kalvų prie Tibro upės prieš daugiau nei 2750 m. Tai vienas seniausių Europos miestų, visada daręs didelę įtaką pasauliui, iš pradžių kaip Romos imperija, o paskui kaip Katalikų bažnyčios centras. Lotynų kalba sudaro daugelio Europos kalbų pagrindą, senovės romėnų pavyzdžiu remiasi daug politinių ir teisinių sistemų, pastatams taikomos senovės Romoje ištobulintos technikos. Mieste išliko statinių sluoksnių iš daugiau nei dviejų tūkstantmečių. Miesto istorija pribloškianti… Per 1200 metų - nuo tada kai Romulas įkūrė miestą iki 476 m. paskutinio imperatoriaus Romą valdė daugiau nei 250 valdovų.

Roma - vienas svarbiausių krikščionybės centrų, šventas miestas, piligrimystės vieta šalia Jeruzalės. I a. Tiberijaus valdymo laikais tolimame imperijos kampe - Jeruzalėje buvo nukryžiuotas užsispyręs taikdarys. Lyg ir nieko neįprasto, bet per keletą metų Jėzus Kristus ir jo mokymas tapo plačiai žinomas Romoje. Jo sekėjus imta persekioti kaip viešosios tvarkos griovėjus, daug jų buvo nužudyta. Tai nesutrukdė naujai religijai paplisti visuose Romos visuomenės sluoksniuose. Kai apaštalai Petras ir Paulius atvyko į Romą, čia jau buvo susibūrusi nedidelė krikščionių bendruomenė, ir krikščionybė klestėjo nepaisant valdžios persekiojimų. 313 m. imperatorius Konstantinas išleido įsaką, suteikiantį krikščionims tikėjimo laisvę. Netrukus šv. Petro kapo vietoje buvo pradėta statyti šventovė. Tai užtikrino Romos, kaip krikščionybės centro, poziciją. 380 m. imperatorius Teodosijus krikščionybę paskelbė oficialia Romos imperijos religija. Tačiau V a. Roma neteko politinės svarbos ir miestas atiteko gotams ir kitiems užpuolikams. 496 m. Anastazas II - pirmasis popiežius, prisiėmęs Didžiojo pontifiko titulą. Popiežius laikomas Kristaus atstovu žemėje, valdžią perima iš pirmojo Romos vyskupo šv. Petro.

Viduramžiais kovos dėl valdžios ne retai pakreipdavo bažnyčia tolyn nuo Evangelijos. X-XII a. niūriausias Romos laikotarpis, nuolatiniai Šventosios Romos nesutarimai susilpnino ir popiežių valdžią, užpuolikai nuskurdino miestą, o likučius išdraskė vietiniai baronai. XIV a. popiežiaus valdžia buvo priversta persikelti į Avinjoną, o Roma toliau grimzdo į skurdą ir nesantaiką. XV a. popiežiai ryžosi atgaivinti Romą, miesto veidas ėmė keistis dėka renesanso idealų įkvėptų dailininkų darbų, kaip Michelangelo, Bramante, Rafaelio, Cellini, atgijo Romos bažnyčios ir rūmai. XVI a. Katalikų bažnyčia tapo nepaprastai turtinga, dėl to ją daugiausia kritikavo protestantai. Popiežių rūmai stipriai kontrastavo su paprastų žmonių gyvenimu. Napoleonas buvo trumpam suvienijęs Italiją, bet 1815 m. ji vėl suskilo į daugybę valstybėlių, o Romoje buvo atkurta popiežiaus valdžia. Šalies patriotai net 50 metų kovojo dėl Italijos nepriklausomybės ir susivienijimo. Tik 1870 m. paimta Roma ir paskelbta šalies sostine. Fašistų diktatorius Mussolini svajojo atkurti senosios Romos imperijos didybę, tvarką ir galią. Jis sakė: "Roma turi visam pasauliui atrodyti nuostabi". Jis pradėjo statyti grandiozinį EUR kompleksą, kur nugriovė net 15 bažnyčių ir daug viduramžių pastatų. Laimei, didžioji senojo miesto dalis išliko ir Roma neprarado istorinio senamiesčio. Nuo tų laikų miesto gyventojų skaičius išaugo iki trijų milijonų, o plotas dabar užima 1500 kv km centrinėje Italijoje. Šioje teritorijoje yra nepriklausoma Vatikano valstybė. Roma tapo naujai suvienytos Italijos sostine. Nuo jūros nutolęs miestas tik 28 km.

Romoje veikia gausybė muziejų - nuo didžių Vatikano kolekcijų iki kompaktiškų galerijų kaip Borghese. Daug meno kūrinių puikuojasi bažnyčiose, kurių priskaičiuojama šimtais - nuo mažų koplytėlių iki didingos šv. Petro bazilikos. Nėra pasaulyje kito tokio miesto, kuriame būtų sukoncentruota tiek daug kultūros, meno ir istorijos, legendų, intrigų ir paslapčių.

Ką pamatyti Romoje per keturias dienas

1. 1 DIENA: Pradedame ekskursiją pasivaikščiojimu po Antikinę Romą. Kapitolijus - buvo simbolinis Romos centras. Čia stovėjo trys svarbiausios šventyklos. Kalvos apačioje - Forumas, kadaise buvęs politinio, socialinio ir juridinio bei prekybinio gyvenimo centras. Imperatorių kiti forumai pastatyti, kai išaugo Romos gyventojų skaičius, o taip pat ir pramogų centras - Koliziejus. Į Forumą žvelgia Platino kalva, kur pasak padavimo VIII a. pr. Kr. Romulas įkūrė Romą. Senosios Romos citadelę XVI a projektavo Michelangelo. Via Sacra - Šventasis kelias, kuriuo per Forumą traukdavo religinės ir triumfo procesijos, keliaujančios į Kapitolijaus Jupiterio šventyklą.
2. 2 DIENA: Koliziejus - vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Palatino kalva - tai vieta, kurioje augo miesto įkūrėjai Romulas ir Rėmas. Toliau lankome didžiausią baziliką, skirtą Mergelei Marijai ir vieną iš penkių pagrindinių Romos bazilikų - Santa Maria Maggiore arba Dievo Motinos Snieginės. Lankysimės Venecijos aikštėje, kurioje stovi gigantiškas paminklas, vadinamas Tautos Altoriumi; matysime balkoną iš kurio Benito Musolini sakė tautai kalbas. Atvykę į Navonos aikštę išvysime žymaus menininko Berninio suprojektuotus namus ir fontanus.
3. 3 DIENA: Vatikanas- mažiausia pasaulyje valstybė Romoje, įkurta šv. Petro kankinystės ir palaidojimo vietoje, tapusi jo įpėdinių popiežių rezidencija ir yra valdoma popiežiaus. Didinga šv. Petro bazilika - pagrindinė katalikų piligrimystės vieta Romoje, traukianti piligrimus iš viso krikščioniškojo pasaulio., kurią puošia šimtai meno kūrinių. Šalia šv. Petro bazilikos veikia Vatikano muziejai, Rafaelio salės ir Siksto koplyčia. Pamatysime šventojo Angelo pilį, statytą kaip imperatoriaus Adriano mauzoliejų, vėliau tapusią popiežių tvirtove ir reprezentacine būstine.
4. 4 DIENA: Tęsiame ekskursijas po Romą. Gatvių labirintai mus atves prie Panteono, kuriame ilsisi Italijos karaliai ir iškiliausi menininkai. Užeisime į visai šalia Panteono esančią baziliką Santa Maria Sopra Minerva (XIII a.) garsėjančia Michelangelo “Kristaus išganytojo” skulptūra bei Bernini darbais. Pakeliui į Ispanijos aikštę užsuksime prie žinomiausio Romoje Trevi Fontano. Dienos kelionę baigsime Ispanijos aikštėje. Šventieji laiptai (Scala Santa) ir “Šventų švenčiausia “ (Sancta Sanctorum) koplyčia - tai dvi išlikusios senųjų Laterano rūmų dalys. Šv. Jono Laterano (San Giovanni in Laterano) yra pagrindinė Romos katedra.

Cezaris ir Lietuva: Ar yra ryšys?

Gajus Julijus Cezaris gimė 102 (ar 100) metais prieš Kristų, buvo nužudytas ir paskutiniąją savo garsiąją frazę „Ir tu, Brutai?!” ištarė 44 m. prieš Kristų. O kur tada buvo Lietuva? Jos vardas bus paminėtas tik po gero tūkstančio metų - 1009-aisiais. Tad kaip Cezaris gali būti susijęs su mūsų kraštu?

Antikos pasaulis šiek tiek turėjo žinių apie mūsų kraštus ir baltų gentis. Štai graikų istorikas Herodotas rašė apie neurus ir budinus, kuriuos mokslininkai sieja su baltais. Romėnų istorikas Tacitas veikale „Germania“ (98 m.) mini aisčius, kurie gyveno prie Baltijos jūros. 2 a. geografas Ptolemėjas pamini sūduvius ir galindus. Archeologai žino, kad gintaras iš Baltijos kraštų nukeliaudavo iki pat Romos ir ten jis buvo vertinamas.

Tiesą pasakius, jokių tiesioginių ryšių tarp Cezario ir lietuvių nėra, nes tuo metu lietuvių dar nebuvo. Taip, egzistavo baltų gentys, jos buvo žinomos Antikos pasauliui, tačiau lietuvių genties dar nebuvo. Viena užuomina yra Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“. Ten jis mini, kad su prūsais kariavo Cezaris. Tiesa, jokiuose kituose šaltiniuose šis faktas neminimas.

Gajus Julijus Cezaris (lot. Gaius Julius Caesar) garsus Romos karvedys. Gimė turtingoje šeimoje. Šeima priklausė patricijų luomui, buvo garsi ir turtinga. 84m. pr. Kristų buvo išrinktas Jupiterio žyniu. Apie 60 m. triumviratą. Triumviratas (lot. trys galingiausi žmonės. 60 -61 m. pr K. 59m. pr.K buvo paskirtas konsulu į Galiją. 58 -51 m. pr.K. 55m. surengė žygius į Britaniją, nors svarių pergalių pasiekti nepavyko. 49 m. kariuomenės, tačiau Cezaris nujausdamas klastą atsisakė tai padaryti. 46 m. pr. Kristų reformavo kalendorių, kuris kai kur yra išlikęs iki mūsų dienų. ir kas ketverius metus buvo keliamieji metai. 44 m. nužudytas sąmokslininkų, kurie siekė atkurti respubliką. 44 m. pr. m. e. Julijaus Cezario nužudymas - žmogžudystė, įvykusi 44 m. pr. m. e. kovo 15 d. Romoje, kai Pompėjaus teatro kurijoje grupė senatorių per senato posėdį nužudė Romos diktatorių Julijų Cezarį. Cezariui buvo smogta peiliu 23 kartus. Senatoriai teigė, kad jie veikė baimindamiesi, jog Cezario beprecedentė valdžios koncentracija jo diktatūros metu kenkia Romos respublikai, ir pateikė šį poelgį kaip tirono nužudymo aktą. Sąmoksle, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, dalyvavo mažiausiai 60 senatorių. Nepaisant Cezario mirties, sąmokslininkams nepavyko atkurti Romos respublikos institucijų.

Gajus Julijus Cezaris - viena iš istorinių asmenybių, bene ryškiausiai simbolizuojančių senovės Romą. Puikus karvedys ir žymus politikas, rašytojas, itin įvairiapusė ir kontroversiškai vertinama asmenybė paliko labai gilų pėdsaką istorijoje. Žmogus, ištaręs legendines tapusias frazes „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“ ir „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“, visą savo gyvenimą nesitaikstė su jokiomis kelyje pasitaikiusiomis kliūtimis.

Cezaris buvo toks didis politikas, kad jo vardas galiausiai tapo titulu. Iš pradžių tai buvo Romos imperatorių garbės vardas (pirmasis cezariu 44 m. pr. Kr. pasivadino Augustas). Imperatoriaus Hadriano valdymo laikais (117-138 m.) žodžiu „cezaris“ buvo įvardijamas sosto įpėdinis, vėliau - tiesiog Romos imperatoriaus titulas. Šis žodis kitose kalbose transformavosi ir bulgariškai bei rusiškai ėmė skambėti kaip „caras“, o vokiškai - kaip „kaizeris“.

Būsimasis bene garsiausias senovės Romos politikas buvo kilęs iš garsios ir įtakingos Julijų giminės, savo legendines ištakas siejusios su grožio, meilės ir vaisingumo deive Venera. Gajus Julijus Cezaris buvo žymaus Romos pareigūno - pretoriaus ir Azijos prokonsulo - Gajaus Julijaus Cezario vyresniojo ir jo žmonos matronos (laisvos, kilmingos, geros reputacijos moters) Aurelijos sūnus. Dėl tikslios šio garbaus vyro gimimo datos ginčijamasi, bet daugelis autorių nurodo 100 m. pr. Kr. liepos 12 ar 13 d. Nors šeima valdė nemažus turtus, jos namai stovėjo prastą reputaciją turėjusiame triukšmingame ir nesaugiame Romos rajone - Suburoje, garsėjusioje daugybe užeigų ir viešnamių. Cezaris vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, mėgo jodinėti, plaukioti, mokėsi įvairių disciplinų, ypač daug dėmesio skyrė retorikai, literatūrai, graikų kalbai. Tėvai samdė jam gerus mokytojus. Tarp jų buvo ir Gnifonas - gramatikos ir retorikos žinovas, mokęs ir didįjį filosofą bei politiką Ciceroną.

Būdamas vos penkiolikos, Cezaris neteko tėvo - šis parkrito ir mirė, kai pasilenkė apsiauti batus. Tuo metu buvo mirę ir daugelis kitų artimiausių vyriškosios lyties giminaičių, todėl visiškai jaunas Cezaris faktiškai tapo Julijų šeimos galva. Netrukus jam buvo pasiūlyta užimti prestižines dangaus, dienos šviesos, audros dievo Jupiterio flamino (žynio) pareigas. 84 m. pr. Kr. jis pirmą kartą vedė. Žmona tapo kilminga mergina Kornelija Cinila. Ji pagimdė Cezariui dukrą Juliją. Gimdydama antrą vaiką, jauna moteris mirė, kūdikis taip pat neišgyveno.

Romos diktatoriumi tapus karvedžiui Lucijui Kornelijui Sulai, Cezaris greitai pateko į nemalonę. Maištaujantys kareiviai neseniai buvo nužudę jo uošvį, mirtis grėsė ir pačiam Cezariui. Motina, visuomenėje įtakinga moteris, maldavo Sulos pasigailėti Cezario, ir šiam galiausiai buvo liepta išvykti iš Romos. Jis atsidūrė Azijoje (Romos provincijoje dab. Turkijos vakaruose), kur kadaise dirbo jo tėvas, o Sulai mirus grįžo į Romą, dalyvavo politiniame gyvenime. Vienos kelionės metu Cezaris pateko į Kilikijos (Romos provincijos dab. Turkijos pietuose) piratų rankas. Pasak graikų rašytojo ir istoriko Plutarcho, piratai pareikalavo, kad Cezaris per pasiuntinius surinktų už savo laisvę milžinišką, 20 talentų (Romos piniginis vienetas), sumą, bet pats Cezaris esą pakėlė sumą iki 50 talentų. Su piratais jis elgėsi bravūriškai, nuolat juokavo, deklamavo savo eiles ir netgi reikalavo iš pagrobėjų pagarbos bei grasino kada nors juos visus sučiupti ir nukryžiuoti. Atgavęs laisvę ir pagaliau palikęs piratų bazę mažoje Farmakonisio saloje Egėjo jūroje, Cezaris nedelsdamas subūrė laivyną, surengė baudžiamąją ekspediciją, užpuolė piratus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Kaip ir žadėjo, savo skriaudėjus jis nukryžiavo, bet parodė tam tikrą gailestingumą - prieš tai įsakė belaisvius nudurti...

67 m. pr. Kr. Cezaris vedė Sulos anūkę Pompėją, bet atrodo, kad santuoka buvo sudaryta ne tiek iš meilės, kiek iš išskaičiavimo. Apie savo žmoną Cezaris yra ne kartą atsiliepęs labai nepagarbiai: „Ji - tingi, lengvabūdiškai leidžia pinigus ir yra kvaila.“ Po šešerių metų pora, taip ir nesusilaukusi vaikų, galiausiai išsiskyrė.

Cezaris Romoje kopė politinės karjeros laiptais, užėmė vis aukštesnes pareigas. Tapęs Romos miesto valdytoju, rūpinosi sostinės gerove, statybomis, kasdieniu miestiečių gyvenimu ir šventėmis, vykdė plebėjams (prastuomenei) palankią politiką, tapo labai populiarus. 61 m. pr. Kr. jis buvo paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos (apėmusios pietines dab. Ispanijos ir Portugalijos dalis) valdytoju, numalšino tenykščių genčių sukilimą. Jodamas pro kažkokį užkampio kaimą, Cezaris palydovams pasakė: „Geriau aš būčiau pirmuoju žmogumi čia nei antruoju Romoje.“ Jau po metų jis grįžo į Romą, tęsė aktyvią politinę veiklą, kartu su žymiais karvedžiais Gnėjumi Pompėjumi ir Marku Licinijumi Krasu sudarė pirmąjį triumviratą - prieš senatą nukreiptą sąjungą ir faktinę šalies vyriausybę. 59 m. pr. Kr. Cezaris užėmė aukščiausias - konsulo - pareigas. Netrukus jis parengė ir, po ilgų debatų pritarus senatui, įvedė agrarinį įstatymą, pagal kurį žeme buvo aprūpinti vargingi Romos piliečiai ir į atsargą išėję legionieriai, taip pat daugiavaikės (tris ir daugiau vaikų turinčios) šeimos. Žemė, dalijama žmonėms be teisės ją parduoti 20 metų, buvo išperkama iš savininkų valstybės lėšomis arba skiriama naujai prijungtose teritorijose. Tai pagerino daugybės žmonių gyvenimą ir dar labiau padidino Cezario populiarumą.

Tais pačiais metais, kai buvo paskirtas konsulu, Cezaris vedė trečią kartą. Jo žmona tapo Kalpurnija. Vyras nebuvo ištikimas, turėjo daug meilės romanų, bet su žmona nugyveno iki pat savo mirties. Vaikų pora nesusilaukė.

67 m. pr. Kr. Cezaris, būdamas prokonsulu, tapo Cizalpinės Galijos (dab. Šiaurės Vakarų Italijos), Narbono Galijos (dab. Pietų Prancūzijos) ir Ilyrijos (dab. Vakarų Kroatijos, Juodkalnijos, Šiaurės Albanijos ir Vakarų Bosnijos ir Hercegovinos) vietininku, vadovavo trims legionams. 58-50 m. pr. Kr. vyko Galų karas, jo metu Cezario vadovaujami romėnų kariai sumušė neklusnias keltų gentis, prijungė prie Romos valdų visą Galiją (dab. Prancūzijos, Belgijos, Liuksemburgo, dalies Šveicarijos žemes), įsiveržė į Germaniją (dab. Vokietijos teritoriją), taip pat pirmą kartą istorijoje persikėlė per Lamanšo sąsiaurį ir įsiveržė į Britaniją. Ryškiausiu šių kovų epizodu tapo galų Alezijos (dab. Prancūzijoje) tvirtovės apgultis. Čia ir kitur atsiskleidė Cezario kaip karvedžio talentas.

Bene pagrindinis Cezario priešininkas galų žemėse buvo vietos vadas Vercingetoriksas. Jį romėnų karvedys privertė pasiduoti. Šis karas (pagrindiniu istoriniu šaltiniu apie jį tapo paties Cezario palikti „Galų karo užrašai“) baigėsi akivaizdžia romėnų pergale ir Cezario triumfu. Jo metu publikai buvo parodytas ir į nelaisvę paimtas Vercingetoriksas. Po šventinės ceremonijos galų vadas buvo pasmaugtas kalėjime. Per Galų karą žuvo apie 20 tūkst. romėnų ir beveik milijonas keltų. Didelės teritorijos buvo prijungtos prie Romos valstybės, prasidėjo Galijos romanizacija, ilgainiui tapusi prancūzų tautos formavimosi ištaka.

Po triumfo Galijoje 49 m. pr. Kr. Cezaris peržengė Rubikono upę (ištarė „Rubikonas peržengtas, burtas mestas“; posakis „peržengti Rubikoną“ iki šiol reiškia „priimti drąsų, ryžtingą, lemtingą sprendimą“) ir įžengė su savo kariuomene į Italijos teritoriją. Prasidėjo pilietinis karas tarp Cezario pajėgų bei rėmėjų ir Pompėjaus šalininkų. Triumviratas jau buvo žlugęs, prieš kelerius metus žuvus Krasui. Šioje kruvinoje kovoje (apie ją Cezaris paliko „Pilietinio karo užrašus“) romėnai pasiekė pergalę. Bene garsiausia šio karo metais ištarta Cezario frazė buvo „Veni, vidi, vici“ - „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“.

48-44 m. pr. Kr. Cezaris sutelkė savo rankose milžinišką valdžią - tapo liaudies tribūnu, didžiuoju pontifiku, konsulu ir diktatoriumi iki gyvos galvos.

Vėlyvuoju savo valdžios laikotarpiu Cezaris taip pat buvo labai aktyvus ir veiklus. Jis reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (taip 45 m. pr. Kr. atsirado Julijaus kalendorius; jis iki Grigaliaus kalendoriaus įvedimo bei Rusijos imperijos valdymo metais naudotas ir Lietuvoje), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą, siekė centralizuoti valdžią, mažinti provincijų atskirtį, teikė teisinę, ekonominę ir socialinę paramą. Kita vertus, pačioje Romoje perpus sumažino nemokamos duonos gavėjų skaičių - daugelį neturtingųjų perkėlė į provincijas ir suteikė ten žemės bei galimybę patiems užsidirbti duonai.

Cezario figūra buvo sakralizuota, jo garbei buvo statomos šventyklos. Visgi Romoje buvo daug tokia vienvaldyste nepatenkintų žmonių, ypač tarp politikų, siekusių atkurti visavertę respubliką. Cezaris su jais kovojo įvairiomis priemonėmis. Visgi 44 m. pr. Kr. kovo 15 d. tapo lemtinga. Jos išvakarėse, naktį, žmona Kalpurnija susapnavo baisų sapną - esą jų namų fasadas griūva, o Cezaris plaukia kraujo upe. Žmona prašė Cezario tądien neiti į senatą, bet Cezaris nepaklausė. Senate sąmokslininkai jį užbadė durklais. Didžiojo politiko kūnas po neilgos atsisveikinimo ceremonijos buvo viešai sudegintas forume, kaip kurą naudojant netgi prekybininkų stalus bei suolus, žmonėms metant į laužą savo apsiaustus. Netrukus virš Romos praskriejo kometa. Romėnai ilgai tikėjo, kad tai buvo nužudyto diktatoriaus siela.

Svarbiausi Cezario gyvenimo įvykiai

Metai	Įvykis
100 m. pr. Kr.	Gimimas
84 m. pr. Kr.	Pirmosios vedybos
61 m. pr. Kr.	Paskirtas Tolimosios Ispanijos provincijos valdytoju
59 m. pr. Kr.	Užėmė konsulo pareigas, įvedė agrarinį įstatymą
58-50 m. pr. Kr.	Galų karas
49 m. pr. Kr.	Rubikono peržengimas, pilietinio karo pradžia
48-44 m. pr. Kr.	Sutelktos didžiulės galios, tapo diktatoriumi iki gyvos galvos
44 m. pr. Kr.	Nužudymas

tags: #cezario #fraze #mestas

• Gyvybės pradžia: atvirai ir suprantamai
• Vėlyvo nėštumo aspektai
• Idėjos vaikų meškiukams
• Informacija tėvams apie "Šaltinėlis"
• Kūrybinės eglutės vaikams