Vaikų Piešinių Analizės Teorija ir Praktika
Vaikų Piešinių Analizės Teorija ir Praktika
Vaikų piešiniai - tai ne tik meninė saviraiška, bet ir vertingas informacijos šaltinis, padedantis suprasti vaiko vidinį pasaulį, jo problemas, jausmus ir santykius su aplinka. Beveik viską, kas išreiškiama per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai. Piešiantysis gali savo situaciją pavaizduoti tokiais vaizdais kaip jam nuo kaklo svyrantys sunkūs svarsčiai, gali pavaizduoti save uždengtą stiklo gaubtu, lyg siūbuojantį ant jūros bangų kamštį, tarsi nereikšmingą taškelį peizaže, apsuptą užrakintų durų arba plevenantį viršum visko lyg drugelis. Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos.
Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti, verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą. Vaikui reikia kalbėti rūpimomis temomis, apie įvykius, reiškinius, kreipiamas dėmesys į emocines temas, reiškinio ar įvykio aspektus. Psichoterapeutas, dirbdamas su grupės nariais ir jų piešiniais, visuomet turi galimybę terapiškai įtakoti kiekvieno grupės nario savęs ir kitų pažinimo erdvės išplėtimą, sąlygoti didesnį šio pažinimo realumą. Meno terapija visuomet skatina ir didina saviraiškos galimybes. Bendravimas piešinių pagalba - tai labai gyvas ir subtilus bendravimas, kuriame atskleidžia gilios žmogaus egzistencijos paslaptys, kurias paprastai taip nelengva atverti. Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta ir atsitinka, prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti.
Piešinio Analizės Teorinis Pagrindas
Šiuo metu pedagogai ir mokslininkai kreipia ypatingą dėmesį į klasės aplinką, nes yra įsitikinę, kad mokinio savivaizdis ir sėkmingas mokymasis priklauso nuo jo sąveikos su klasės kultūra. Raider-Roth analizuoja klasės aplinką kaip sąveiką, kuri iš visų jos dalyvių reikalauja konstruoti žinias. Todėl mokinio savęs vertinimas ir akademinė sėkmė labiausiai priklauso nuo tarpusavio santykių klasėje. Psichologai ir pedagogai ieškojo bruožų, kurie apibūdintų klasės aplinką. Fizinė klasės aplinka turi ypatingą reikšmę ugdymo aplinkos efektyvumui. Kiekvienai klasei būdinga savita klasės kultūra, kuri sudaro mokymosi proceso kontekstą. Kad geriau suprastume, koks yra mokymosi proceso kontekstas, svarbu ištirti savo klasės kultūrą. Giliau suvokti klasės kultūros ypatingus bruožus, vaiko sociometrinį statusą klasėje, emocinį vaiko ryšį su klasės aplinka gali padėti sociometrinis testas.
Šį tyrimo metodą 1934 m. pasiūlė Morenas. Jo metu gaunami formalūs tarpasmeninių santykių rezultatai. Tačiau tiriamųjų pasirinkimams gali turėti įtakos išoriniai veiksniai (mada, baimė, įprotis ir t.t). Sociometrinis statusas gali būti nustatytas ir naudojant projekcinius testus.
Pasak Martišiaus (1999), projekciniai testai buvo sudaryti remiantis idėja, kad asmens psichikos ypatybės lemia nevienareikšmių stimulų suvokimą bei jų interpretavimą. Todėl, atliekant projekcinius testus, tiriamiesiems sunkiau, lyginant su klausimynų atveju, orientuotis, kokie atsakymai juos palankiai gali apibūdinti. Šiuo atveju yra mažesnis falsifikavimo pavojus. Projekcija yra traktuojama ne tik kaip psichologinė gynyba, bet ir kaip suvokimo proceso priklausomybė nuo ankstesnio suvokimo. Projekciniai testai gali ne tik palengvinti tyrėjo ir tiriamojo kontaktą, bet ir atskleisti tiriamojo emocines problemas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai nesistengia tiesiogiai išreikšti. Projekciniai testai palyginti išsamiai parodo tiriamojo individualybę, emocines savybes, neurozines reakcijas, dvasinio pasaulio turinį, kurio pats žmogus dažniausiai nesistengia tiesiogiai išreikšti ir padeda įvertinti sudėtingas asmenybės savybes. Tačiau čia iškyla interpretavimo problema, kuri priklauso nuo asmens teorinio pasiruošimo ir praktinio įdirbio.
Vaikai atsiskleidžia piešdami, tik reikia tinkamai "perskaityti" jų piešinius. Lyginimo metodas (angl. Comparative method) - sociologinis tyrimas, kai derinama informacija, gauta įvairiais istorinio vystymosi laikotarpiais, įvairiose socialinėse sistemose (institucijose, grupėse ir t.t), skirtingų autorių ar tyrimo kolektyvų, įvairiais rinkimo ir matavimo metodais. Anot Tidikio (2003), lyginimo metodu galima siekti įvairių metodologinių ir metodinių uždavinių sprendimo būdų: aprašomojo (panašumo ar skirtumo nustatymo) arba analitinio (aiškinimo, nustatymo, praktinių rekomendacijų). Lyginimas - realių ir idealių objektų gretinimas ir vertinimas, siekiant pažinti jų tarpusavio santykius. Lyginimas susijęs su sintezės ir analizės operacijomis. Sugretinami tie objektai, kuriuos norima palyginti. Šios analizės tikslas - nustatyti panašumo santykius.
Vaiko Piešinių Analizė ir Psichologinė Būsena
Kai vaikas turi sunkumų mokydamasis, bendraudamas, žaisdamas, jam sunku suprasti ir išreikšti savo mintis, adekvačiai elgtis. Dailė tampa priemone, leidžiančia išreikšti mintis ir jausmus simboliais. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.
Mažųjų piešiniai atspindi ne tik jų patirtį, bet ir jausmus, netgi tuos, kurių jie patys negali įvardinti, nepažįsta, nepripažįsta ar slepia. Psichikos sveikatos specialistams piešiniai padeda užmezgant kontaktą, gilinantis į vaiko jausmų pasaulį, papildo ir patikslina informaciją apie vaiko fizinę ir protinę raidą, šeimos santykius ir atmosferą. Kalbėdamas apie piešinio veikėjus mažylis išreiškia įvairius jausmus, pažvelgia į tą pačią situaciją iš skirtingų perspektyvų. Šis patyrimas padeda geriau suprasti įvykius, taip pat turi gydomąjį poveikį.
Iki trijų metų vaikas piešdamas ne tiek reiškiasi, kiek eksperimentuoja. Jam įdomu viską išbandyti. Sulaukęs pusantrų mažylis griebia pieštuką ir tiesiog juda, džiaugdamasis procesu ir jo rezultatais. Antraisiais - trečiaisiais metais vaikas jau tikslingai keverzoja lape, o paskui jį tyrinėja ir bando papasakoti, ką nupiešė. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas prieš piešdamas jau turi idėją ir gali pasakyti, ką ketina nupiešti.
Šį bei tą apie vaiką, jo charakterį ir jausmus, galite sužinoti jau iš to, kokias priemones piešimui jis renkasi. Popieriaus lapo dydis atspindi, kokią vietą vaikas jaučiasi užimantis savo aplinkoje. Jei turėdamas pasirinkimą vaikas teikia pirmumą mažiems popieriaus lapams, greičiausiai jis nepasitiki savimi. Šį spėjimą patvirtina ir neaiškios, silpnos piešinio linijos. Pastarasis požymis atspindi ir vaiko nerimą. Vidutinio formato lapai byloja apie gerą vaiko prisitaikymą, lankstumą, gebėjimą rasti savo vietą grupėje. Tuo tarpu didelis formatas kalba apie didelį vaiko pasitikėjimą savimi, arba tai gali būti bandymas atsverti vidinį menkavertiškumo jausmą.
Daug informacijos suteikia ir linijos pobūdis. Ištisa, aiški, nenutrūkstanti linija rodo ramią, stabilią jaunojo dailininko emocinę būseną. Netolygi, nutrūkstanti linija atspindi abejones, nerimą. Įstriža ar kylanti linija rodo energiją, tikslo siekimą. Stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti vaiko aktyvumą, susidomėjimą, energiją ar pyktį, o silpnas - abejones ar fizinį nuovargį. Kruopštus, itin tvarkingas piešinys atspindi mažylio pastangas būti tobulu, griežtą savikontrolę. Čia reikėtų susimąstyti, ar jūsų atžala nepatiria pernelyg didelio spaudimo pasiekimams ir laimėjimams? Ar pakanka laiko ir vietos žaidimams, atsipalaidavimui, paišdykavimui?.. Juk tam ir skirta vaikystė.
Kitas svarbus dėmuo, kur vaikas patalpina savo piešinį. Viršutinė lapo dalis simbolizuoja intelektualinę sritį. Joje esantis piešinys gali atspindėti žinių troškimą. Antra vertus, jei pastebite, kad piešinys tarsi pakimba ore, tai gali išreikšti ir skrajojimą padebesiais, atotrūkį nuo realybės - motinos žemės - kurią simbolizuoja apatinė piešinio dalis. Lapo apačioje talpinami objektai rodo vaiko orientaciją į praktinę veiklą, gerą tikrovės pažinimą. Jei piešinys išsidėsto kairėje lapo pusėje, tai reiškia, jog vaiko išgyvenimus ir mintis prikausto praeities įvykiai, kurie trukdo pamatyti dabartį ir ateitį.
Piešinio Turinys ir Jo Interpretacija
Kokias emocijas sukėlė dėmesį prikaustęs įvykis, atspindi piešinio turinys, formos ir spalvos. Pvz., 7 m. Jei vaikas piešia šeimą (ar ją atspindinčią figūrų grupę, pvz., katę, katiną ir kačiukus), atkreipkite dėmesį, kada, kur ir kaip vaikas vaizduoja atskirus šeimos narius. Pirmiausia palyginkite figūrų skaičių ir realią šeimos sudėtį. Jei piešinyje trūksta kurio nors šeimos nario, tai rodytų, kad jo buvimas vaikui kelia nemalonius išgyvenimus. Tikriausiai vaiko ir nenupiešto šeimos nario santykiai atšalę, prasti. Tiesa, tokio „užmaršumo“ priežastis gali būti ir aktuali, trumpalaikė konfliktinė situacija. Jei vaikas piešia herojus, kurie iš tikrųjų nepriklauso šeimai, tai reiškia, kad realią šeimą jis suvokia kaip nepakankamą ir bent piešinyje atranda figūras, kurios subalansuotų šį trūkumą. Pavaizduoti naminiai gyvūnai (ypač, jei realiai nelaikomi) gali rodyti nepatenkintą šilumos, švelnumo, artimo ir pastovaus ryšio poreikį.
Paprasčiau kalbant, vaikas piešinyje pirma piešia svarbiausią šeimos narį. Sveikas, savimi pasitikintis, puikiai šeimoje besijaučiantis vaikas svarbiausiu dažniausiai laiko save. Jei vaikas piešinyje savęs nepiešia (arba nupiešia patį paskutinį), tikriausiai šeimoje jie neranda sau vietos, jaučiasi nereikalingu. Figūrų dydis taip pat atspindi jų reikšmingumą. Todėl nieko nuostabaus, jei mama piešiama didesnė už tėtį. Vaikas suvokia, kad šeimoje jis yra mažiausias, bet jei piešinyje vaikas save vaizduoja neproporcingai smulkų, jis tikriausiai jaučiasi nesvarbus ir nereikšmingas. Save vaikas paprastai piešia šalia to šeimos nario, prie kurio jis labiausiai prisirišęs. Pastarajam skiriamos ir ryškiausios spalvos, dailiausi rūbai. Toliausiai nuo visų vaizduojamas mažiausiai simpatijų keliantis šeimos narys. Tą patį gali reikšti ir jo vaizdavimas nusisukusio, profiliu.
Vaiko charakterį išduoda figūrų pozos. Atviros, padidintomis plaštakomis ir ištiestais delnais figūros byloja apie ekstraversiją ir galbūt nepatenkintą bendravimo poreikį, tuo tarpu personažai, laikantys rankas už nugaros, tvirtai prispaustas prie šonų, su mažomis plaštakomis ar visai be jų labiau būdingi uždaram, intravertiškam vaikui. Grėsmingas, ginkluotas ar grūmojančias figūras dažniau piešia vaikai, patiriantys agresiją, jaučiantys poreikį gintis. Platūs pečiai rodo jėgos pojūtį arba susirūpinimą valdžia, įtaka. Smulkūs pečiai - menkavertiškumo ženklas, kampuoti rodo atsargumą, gynybiškumą. Nuolaidūs pečiai išduoda nusivylimą, kaltę, nusiminimą ir gyvenimo džiaugsmo stygių. Pabrėžtas veidas rodo susirūpinimą tarpasmeniniais santykiais, taip pat savo išore ir jos daromu įspūdžiu. Išryškintas smakras rodo poreikį dominuoti. Išdidintos ar tuščios akys gali liudyti apie baimes, o ausys (kurios vaikų piešiniuose retos) rodo jautrumą kritikai, kitų žmonių nuomonei. Ausys gali iškilti ir tada, kai vaikui jas skauda. Tiesa, svarbu prisiminti, kad visi vaizdavimo būdai gali būti įvykio, sukėlusio mažyliui daug jausmų, atspindys. Jokiu būdu negalima daryti išvadų pagal vienintelį piešinį.
Kaip Kalbėtis su Vaiku Apie Jo Piešinius
Vaikų piešinių analizė - įdomus ir smagus užsiėmimas, galintis atverti dar vienus vartus į vaiko pasaulį, atskleidžiantis gyvenimo sritis, kurios reikalauja didesnio dėmesio, parodantis lavinimo galimybes. Tačiau kad ir ką įsivaizduotumėte išvydęs vaiko piešinyje, prisiminkite, kad tai tik vienas iš klausimų, viena iš galimų interpretacijų. Ir sužeistas paukštis ar nukirsta pušis kartais gali būti realaus šios dienos įvykio, o ne vidinės traumos atspindys.
Vaikui atnešus piešinį, neskubėkite jo vertinti. „Tu tikras dailininkas“, „Nuostabu“ ir panašūs apibūdinimai įtikins gal tik pradedantįjį. Kaip ten bebūtų, tokio pobūdžio reakcijos iš tikrųjų nieko nepasako apie vaiko darbą, pastangas ar gebėjimus. Veiksmingiau tiksliai apibūdinti, ką matote, pasidalinti savo įspūdžiais: „Matau keturis ryškiai spalvotus laivelius. Jie atrodo labai linksmi.“ Jaunasis dailininkas pasijaus tikrai įvertintas, jei jūs nuoširdžiai domėsitės jo piešiniu. Galite pasiūlyti vaikui sugalvoti piešinio pavadinimą ir užrašyti jį kitoje piešinio pusėje. Galite paklausti ar pasitikslinti: „Ar čia laivų šeimyna? Kur jie plaukia?.. O šitas laivelis šiek tiek atsiliko nuo kitų…“ Pasikalbėkite su vaiku, ką veikia jo piešinio herojai, ką jie galvoja, ko jiems reikia, ko jie norėtų, kaip jaučiasi, kas jais rūpinasi, ar jie turi draugų… Pasidomėkite, ar būna, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai. Šis pokalbis padės suprasti tikruosius mažojo jausmus ir poreikius.
Kartais tėvai perlenkia lazdą ir, įnikę į specialią literatūrą, savo vaikų piešiniuose įžvelgia galimas ligas ir patologijas. Vaiko piešiniai daugiareikšmiai. Jie leidžia kelti įvairius klausimus, į kuriuos atsakydami turime derinti simbolikos, spalvų ir linijų teikiamus duomenis. Be to, net aukščiausio lygio profesionalas nediagnozuos remdamasis vien tik piešiniu ar juolab atskira jo detale. Piešinio analizės duomenys kruopščiai derinami su kitų metodikų, pokalbių ir stebėjimo rezultatais. Taip pat labai svarbu ir tėvų nuomonės, jų kreipimosi priežastis. Taigi, nebandykime atsakyti į net neužduotus klausimus ir palikime diagnostines kategorijas specialistams.
Kūrybinis Procesas ir Jo Reikšmė
Kai kurie tėvai guodžiasi, kad vaikas nemėgsta piešti. Kad ir kokios būtų to priežastys, verta prisijaukinti šį raiškos būdą. Pasiūlykite vaikui naujas priemones ir pieškite drauge. Jei vaikas atrodo visiškai nesidomintis šia veikla, pieškite vienas. Piešimas gydo, padeda išreikšti užslėptus jausmus, įvaldyti sunkias patirtis ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Išbandykite priemones, kurių galbūt nebuvo jūsų vaikystėje. Išbandykite kelių rūšių pieštukus, kreideles ir flomasterius, liekite akvarelę, naudokitės guašu ar dažais piešti rankomis. Pieškite, kas jus pradžiugino ar nuliūdino, kaip jums sekėsi dieną, kaip jaučiatės vakare, ko išmokote, ką norėtumėte perduoti vaikui. Pieškite tol, kol išgirsite klausimą: „Ką tu čia darai? Duok ir man“.
Spontaniškas, laisvas dėl kritinio vertinimo kūrybinis procesas suteikia žmogui stiprų pasitenkinimo jausmą. Vaikai galėtų būti mūsų mokytojai, bandant vėl išmokti piešti tam, kad patirtume malonumą nuo piešimo proceso. Mažyliams visiškai natūralu pasičiupus pieštuką pradėti braižyti įvairias linijas. Tiesa, dabar pradeda ryškėti labai liūdna tendencija - net mažučiai 3 metų vaikai vis dažniau bijo piešti, nes „nemoka“. Ką galėtumėte veikti namuose, kad pajaustumėte gydomąją dailės galią? Leiskite sau ir savo vaikams piešti, lipdyti nesiekiant jokio galutinio rezultato. Spalvų maišymas ant popieriaus, kurį taip mėgsta vaikai ir taip nepatinka suaugusiems, ne tik suteiks vaikams žinių bei asmeninių atradimų apie tai, kaip atsiranda atspalviai, bet ir leis vaikui išreikšti savo jausmus, kurių kartais būna tiesiog per daug. Jei esate šalia, vėliau galėsite paklausti „kokia buvo spalvos nuotaika?“. Jei vaikui sunku pasakoti savo išgyvenimus, pasiūlykite sukurti pasaką pagal tą paveikslą, kurį jis nupiešė. Nekritikuokite vaikų spontaniškos kūrybos, net jei tai paprastoji keverzonė. Pasakykite, kad vertinate vaiko pastangas, nes „kiek daug įvairių linijų tau pavyko nupiešti!“ arba „spalvos, kurias panaudojai, labai ryškios“. Pasirūpinkite tokia aplinka, kurioje vaikas jaustųsi laisvas savo kūryboje. Aprenkite jį drabužiais, kuriuos galima ištepti. Sukurkite kūrybos kampelį, kuriame nebaisu ištepti stalo. Skirkite laiko savo asmeninei kūrybai. Tada, kai niekas jums netrukdys. Kai galėsite pati išsirinkti norimą spalvą ir piešti su ja taip ilgai, kiek Jums reikės. Augindama savo mažylius piešdavau, kai vaikai miegojo, nes tada galėjau skirti laiko sau. Išbandykite įvairias dailės priemones: pieštukus, anglį, sausą pastelę, aliejines bei vaškines kreideles, akvarelę, guašą ir t.t. Taip pat ir įvairaus dydžio bei spalvų popierių. Kiekviena priemonė suteiks vis kitokį patyrimą. Vėliau suprasite, kuo mėgstate piešti, kai jums liūdna arba kai pykstate.
Nors piešinių diagnostinis potencialas yra didžiulis, venkite nustatinėti diagnozes sau ar savo mažyliui savarankiškai. Šiais laikais apstu informacijos, ką kokia spalva, forma, linija reiškia. Tačiau jos turinys ne visada būna korektiškas. Teko raminti ne vieną mamą, kuriai kilo nerimas dėl to, kad vaikutis mėgsta juodą spalvą. Iki tam tikro amžiaus tai yra normalu, nes tarp juodos dažo ir baltos popieriaus spalvų yra ryškiausias kontrastas. O gal šiuo metu vaiko mėgstamas žaislas yra juodos spalvos (meškutė, mašinytė ar kt.) ir per spalvą vaikas tiesiog bando perteikti tai, kas jam svarbu? Dailės terapija leidžia pamėgti patį procesą, sąmoningai išgyventi šias akimirkas kūryboje, o per tai priimti ir savo gyvenimą. Priimti save. Įgalinti save.
Tyrimas: Vaikų Piešiniai ir Sociometrinis Statusas
Tyrimo tikslas: Ištirti, ar klasės piešinys gali atskleisti vaiko sociometrinį statusą klasėje. Populiacija: 98 ketvirtų klasių (tyrime dalyvavo 4 klasės) mokiniai. Instrumentai: sociometrinė apklausa, klasės piešinys, vaikų piešiniai.
Klasė (lot. classis - grupė, skyrius) - mokyklos kambarys, kuriame mokomi vaikai. Nors mažo vaiko gyvenime svarbiausia yra šeima, vis dėlto asmenybės vystymosi procese ne ką menkesnis vaidmuo tenka ir mokyklai, kuri yra pirmoji vaiko gyvenime formali organizacija, kurioje sąveikauja skirtingo amžiaus, išsilavinimo, charakterio, pažiūrų žmonės, kur tarpusavio santykiai nėra pagrįsti giminystės ryšiais, kur atsiranda ir konkurencijos elementų. Čia vyksta vaiko asmenybės ir elgesio formavimasis. Ugdymo institucijose vaikai įvaldo ne tik savo kalbą, susipažįsta su istorijos įvykiais, bet ir išmoksta specifinių bendravimo įgūdžių. Įprasta manyti, kad grupė užima tarpinę padėtį tarp asmens ir visuomenės. Klasė - tai "mokytojas ir mokiniai, kuriuos jungia bendra veikla" (Butkienė, Kepalaitė, 1996). Tai yra "pirminis formalus kolektyvas, kuriame mokinys praleidžia daug laiko tarp savo bendraamžių" (Mackonienė, 2002). Visos socialinės grupės (klasę taip pat galima vadinti socialine grupe) turi laikytis tam tikrų tarpusavio bendravimo ir elgesio taisyklių. Kiekvienas tokios grupės narys žino, kas grupėje priimtina ir kas ne. Kiekvienas mokinys savo klasės grupėje užima tam tikrą padėtį - lyderio, atstumtojo ir pan. Statusas individui skiria ir tam tikrus vaidmenis, kuriuos atlikdamas jis kartu ima vykdyti ir visuomenės keliamus reikalavimus tam vaidmeniui.
Rupšienė (2000), kalbėdama apie klasės mikroklimatą, teigia, jog jis nusako grupės narių bendravimo ir santykių pobūdį, fizinį ir psichologinį saugumą, nuobaudų bei skatinimų sistemą, mokinių motyvacijos laipsnį ir pan. Autorė taip pat akcentuoja, kad kuo didesnė mokykla ir kuo didesnės klasės, tuo prastesnis jų mikroklimatas. Klasė yra vaiko asmenybės ir visuomenės sąveika, laikomas pirminis kolektyvas. Pirminis kolektyvas - mokykla ir klasė - pirmasis visuomeninis santykis, kuriuos vaikas patiria dirbdamas, mokydamasis, užsiimdamas užklasine veikla ir t.t. kartu su kitais. Kaip teigia Barkauskaitė (2001), visose klasės kaip kolektyvo raidos stadijose vaikas nori būti reikšmingas klasės draugams ir mokytojams, tad yra pasirengęs deramai elgtis, rodyti geriausias savo savybes, gebėjimus, jis ima konkuruoti su klasės draugais. Kadangi mokykloje mokinys praleidžia palyginti daug laiko, aktyviai bendraudamas su visais mokiniais, jam sunku išlikti priimtinam, vertinamam, patraukliam visų klasės narių (ir mokytojos) akyse.
Pasak Richard I. Klasė turi savitą struktūrą, organizaciją ir normas. Klasės tik iš toliau arba teoriškai atrodo panašios, o iš tikrųjų kiekviena yra nepakartojama lyg piršto atspaudas. Jų apribojimai atrodo, kad kažin koks menamas likimas kreipia ir kontroliuoja grupės elgesį. Tyrimai rodo, kad 85% I klasės, 65% IV klasės mokinių skundžiasi netinkamu berniukų elgesiu (šišaiposi, stumdosi). Berniukai dažniau nepatenkinti tarpusavio muštynėmis. Paklausti ar turi draugų, visi mokiniai atsakė teigiamai. Tačiau ne visi moksleiviai palankiai vertina savo psichologinę savijautą klasėje: pasitenkinimo ir prieraišumo lygis žemas, aukšti nesutarimo su bendraamžiais, lenktyniavimo ir klasėje patiriamų sunkumų vertinimai. Kai kurie mokiniai jaučiasi gana gerai.
Dauguma psichologų sutaria, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis tiksliai leidžia numatyti socialinę ir psichologinę paauglio adaptaciją ir dezadaptaciją. Klasėje galioja savo įgūdžiai, etikos normos, individo emocinė būklė. Klasėje mokinys priklauso nuo kitų grupės narių, jų požiūrio, tikslų, siekių, priimtinų vertybių. Labai svarbu kaip, kokiais būdais mokiniai klasėje sąveikauja, bendrauja, nes nuo to susidaro klasės teigiama ar neigiama atmosfera. Kuo geresnis psichologinis klimatas kolektyve, tuo geriau vertina kolektyvo nariai vienas kitą; kuo geriau žmonės vertina vienas kitą, tuo geriau vertina save, ir priešingai" (Anikejeva, 1988). Vaikų kolektyvas mokykloje - tai ne tik suaugusiųjų pedagoginės pastangos rezultatas, bet ir spontaniškai besivystantis reiškinys. Dalykiniai santykiai klasėje yra emocinių santykių sistemos susiformavimo pagrindas" (Barkauskaitė, 2001). Remdamiesi turimomis žiniomis, emocijomis mokiniai vertina vienas kitą. Tačiau vertina bendraklasius skirtingai. Klasėje susidaro nelygiareikšmių santykių tinklas dalykinių ir emocinių santykių sistemoje. Tačiau tarp jų yra ir "mėgstamiausių" ir "priimtųjų". Specialieji ugdymosi poreikiai nėra pagrindinė priežastis, lemianti žemą moksleivio socialinį statusą tarp bendraamžių. Butkienė ir Kepalaitė (1996) teigia, kad klasėje gali pasitaikyti daug vaidmenų, kuriuos mokiniai prisiima tam, kad užimtų tam tikrą padėtį kolektyve.
Kaip atlikti meninę veiklą, kad vaikai galėtų išreikšti savo emocijas
Pirmą kartą 1887 metais į vaikų piešinius psichologiniu aspektu atkreipė dėmesį meno kritikas Ricci. Didelis žingsnis buvo žengtas tik 1926 metais, kai Goodenough sukūrė intelekto vertinimo sistemą pagal žmogaus figūros piešinį. Žmogaus figūros piešinį kaip "savojo aš" atspindį pirmoji išanalizavo Machover 1949 metais. Vaikų piešinių vertinimo skalę sukūrė Koppitz 1968 metais. Jos skalės tinkamumą nagrinėjo daugelis tyrėjų. Synder ir Gaston suabejojo šios skalės validumu ir siūlė šį metodą taikyti atsargiai. Taip pat naudojama gyvūno piešimo metodika, Liuašerio testas (pagal spalvas). Chomentauskas (1983) taikė "Šeimos piešinio" metodiką 7-9 metų amžiaus vaikams tirti, aprašė šios metodikos taikymo prielaidas. Istorinę apžvalgą apie "Šeimos piešinio" metodiką, jo diagnostinės procedūros ypatumus ir interpretacijos tvarką išsamiai nušviesta Chomentausko ir kt. darbuose (Hulse, Sacharov, Wolf, Berns, Kaufman ir kt.). Testo tikslas - išsiaškinti šeimos santykių ypatumus.
Natūraliai kyla klausimas dėl psichografinės analizės metodų tinkamumo ir patikimumo, lygiai taip pat, kaip kyla jis ir dėl kitų psichodiagnostikos metodų. Tikėtina, kad mokslininkai kalbėjo apie tuos specifiškai kokybinius duomenis, kurie gaunami kaip grafinės procedūros panaudojimo rezultatas. Ši aplinkybė, bent jau iš principo, leidžia vykdyti grafinių testų kriterinius tikrinimus validumo ir patikimumo atžvilgiu lygiai taip pat, kaip tai daroma kitų psichodiagnostinių procedūrų atžvilgiu. Kai kurie tyrėjai siūlė tirti vaikus H-T-P (namo, medžio, žmogaus) testu. Šlienė (2006) taikydama H-T-P projekcinę techniką tyrinėjo vidutiniškai sutrikusio intelekto jaunuolių "aš" veiksmingumo lavinimą skatinant dailinę raišką. Venger (2002) teigia, kad piešimo testai turi vieną, pagrindinį, trūkumą - santykinai nedidelį gaunamų rezultatų patikimumą, susijusį su interpretavimo subjektyvumu. Nasvytienė (2007) atliko žmogaus piešinio testo psichometrinių rodiklių analizę ir teigia, kad žmogaus piešinio kiekybinio ir kokybinio vertinimo sistemos yra gana aukšto patikimumo lygio. Tačiau piešinių interpretacijos naudos individo diagnozei įrodymų nėra. Piešinių duomenys gali būti naudingi, kai jie yra gretinami su kitais duomenimis. Venger (2002) perspėja, kad remiantis tik piešinių testais nerekomenduojama daryti galutinių išvadų apie subjekto psichologines ypatybes.