Vaiko tuštinimosi ypatumai: nuo kūdikystės iki paauglystės
Vaiko tuštinimosi ypatumai: nuo kūdikystės iki paauglystės
Pilvo skausmai dažnai pirmas signalas, kad vaiko žarnynui reikia pagalbos. Kone pagrindinė pasitaikanti šio skausmo kilmė - sutrikęs vaikų tuštinimasasis. Tuštinimosi sutrikimai kamuoja kas dešimtą ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaiką. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu. Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga.
Jei norime, kad vaikas augtų žvalus ir sveikas, nepakanka jį šiltai aprengti ir gerai pamaitinti. Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Vaikams dažnai sutrinka tuštinimasasis. Vienas iš dažniausių sutrikimų - vidurių užkietėjimas - būna 10 proc. vaikų. Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų.
Vaiko tuštinimosi sutrikimų priežastys
Vaiko tuštinimosi gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: neteisingo tuštinimosi įgūdžių ugdymo, netaisyklingos ir nevisavertės mitybos, įgimtų ar įgytų virškinimo sistemos, endokrininės sistemos, nervų sistemos organų ligų, psichikos sutrikimų. Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai. Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama jį staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti.
Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t. y. sulaikyti tuštinimąsi. Tuštinimosi gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių. Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas. Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“.
Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Visgi dauguma vaikų iki 4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius. Jei vaikas ir virš 4 metų nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos - pirminio išmatų nelaikymo - požymiai. Minėti reiškiniai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius.
Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai. Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių. Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimosi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui.
Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia. Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis. Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti.
Išmatų nelaikymo priežastys ir pasekmės
Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos. Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas. Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja virsta psichosomatinėmis ligomis.
Taigi jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai.
Sutrikus vaiko tuštinimuisi, svarbu atkreipti dėmesį į kelis aspektus. Pirmiausia - kada atsirado tuštinimosi sutrikimas? Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai? Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams? Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ - pieno produktai)? Ar vaikas išrankus maistui? Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių? Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)? Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimas, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai - kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas.
Išangės problemos ir jų gydymas
Vaikų išangės patologiniai pokyčiai dažniausiai atspindi storojoje žarnoje vykstančius patologinius procesus. Tačiau neretai išangės ligos tampa lėtinio vidurių užkietėjimo pirmine priežastimi. Dažniausiai pasitaikanti vaikų, ypač mažamečių, išangės liga yra išangės įplėša. Taip vadinamas išangės kanalo gleivinės išilginis įtrūkimas. Dažniausiai serga 4 mėnesių - 4 metų amžiaus vaikai. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Mažiems vaikams įplėšos dažniausiai būna ūminės ir paviršinės. Vyresniems vaikams ir paaugliams gali būti ir lėtinės įplėšos. Iki 75 proc. sergančiųjų Krono liga būna lėtinės įplėšos.
Dėl įvairių priežasčių atsiradus paviršiniam gleivinės įtrūkimui vaikas jaučia stiprų skausmą tuštinimosi metu. Kartais skausmas išlieka kelias ar keliolika minučių po pasituštinimo. Įvairios trukmės ir intensyvumo skausmą išangėje vaikas gali jausti ir tarp pasituštinimų. Dėl to vaikas vengia tuštintis. Kitas dažnas simptomas - kraujo priemaiša išmatose ar lašas ant tualetinio popieriaus. Dažnai odos - gleivinės sandūroje išangės krašte matoma papilominė išauga. Dėl skausmo ir sutrikusios kraujotakos, išangės raumenų spazmo, infekcijos išangės kanalo gleivinės defekto vietoje, išangės įplėšos savaime sugyja labai retai.
Hemorojus - tai išangės kanalo kaverninių kūnelių didėjimas ir slinkimas žemyn. Hemorojus yra dažniausia tiesiosios žarnos liga suaugusiesiems. Vidinis hemorojus vaikams išimtinai retas ir dažniausiai susijęs su portine hipertenzija. Vaikų amžiuje dažnesnis išorinis hemorojus. Jo priežastimi dažniausiai yra stipri stanga tuštinantis dėl vidurių užkietėjimo, viduriavimo ar tuštinimosi įgūdžių patologijos. Klinikinių simptomų išorinis hemorojus nesukelia. Dažniausiai tėvai atsitiktinai pastebi melsvus mazgelius šalia išangės vaikui pasituštinus, kurie neužilgo pradingsta. Vaiko apžiūros metu ties išangės išoriniu kraštu galima pamatyti melsvus poodinius mazgelius, ypač jei vaikas verkia ar paprašytas stanginasi. Čiuopiant mazgeliai minkšti ir neskausmingi. Jei įvyksta ūmi mazgo trombozė, vaikas pajunta stiprų skausmą išangėje. Apžiūrint matomas iškilęs virš odos mėlynos spalvos mazgas. Čiuopiant mazgas kietas ir labai skausmingas. Kartais kavernozinis kūnelis plyšta ir susiformuoja poodinė kraujosruva ar kraujuoja į išorę.
Apie išangę esančios odos uždegimas. Vaikas skundžiasi skausmu, deginimu, niežuliu išangės srityje. Skausmas sustiprėja tuštinimosi metu, todėl maži vaikai atsisako sėstis ant puoduko, vyresniems pastebima noro tuštintis slopinimo elgsena. Vystosi vidurių užkietėjimas. Kartais pasituštinama su kraujo priemaiša. Dažnai kelnytės būna suteptos kraujingu-pūlingu sekretu. Ūmiais atvejais maži vaikai gali karščiuoti. Dažniausi uždegimo sukėlėjai A grupės beta-hemolitinis streptokokas, auksinis stafilokokas, grybeliai. Apžiūrint matyti aiškiai ribotas apie išangę esančios odos paraudimas, pabrinkimas, blizgesys, šlapiavimas. Sergant šia liga būtinas pasėlis ligos sukėlėjui išsiaiškinti. Išangės infekcinį dermatitą reikia atskirti nuo kitų odos ligų, pasireiškiančių bėrimu išangės srityje.
Kūdikio išmatų ypatumai ir sutrikimai
Pirmąją mažylio gyvenimo parą sauskelnėse rasite mekonijų - juodą ar žalsvai juodą, tirštą, lipnią, degutą primenančią ir beveik bekvapę substanciją. Ją sudaro kraujo, odos, gleivių, vaisiaus vandenų mišinys, kurių mažylis „prisivalgė“ būdamas mamos pilvelyje. Pernešiojimo atveju mekonijus gali pasišalinti iš žarnyno dar iki gimdymo: jei mekonijaus patenka į vaisiaus vandenis, jie įgauna žalsvą atspalvį. Mekonijus - beveik bekvapis. Pirmasis (tikrasis) mekonijus bus tirštas, lipnus ir klampus, primenantis degutą ar mašininę alyvą.
Ilgainiui (įprastai bent 2 sav. sulaukę ir dar vyresni) žindomi kūdikiai gali imti tuštintis dar rečiau - tik kartą per kelias dienas ar net savaitę. Pirmųjų šlapių sauskelnių galite tikėtis 12-24 val. po gimimo. Kai kurie naujagimiai pirmosiomis dienomis gali šlapintis raudonos ar oranžinės spalvos šlapimu - tokią spalvą suteikia šlapimo rūgšties kristalai. Kai kurių naujagimių mergaičių sauskelnėse, makšties srityje, galite aptikti šiek tiek kraujingų išskyrų. Tai - mamos hormonų poveikis, ir tai visiškai normalu.
Žindomų kūdikių išmatų spalva paprastai būna ryškios geltonos garstyčių spalvos. Žindomų kūdikių išmatų kvapas yra salsvas, ne toks intensyvus ir ne toks atgrasus (nors tikrai bus tėvų, kurie su tokiu vertinimu nesutiks). Dažnai išmatose būna smulkių grūdelių - tai yra visiškai normalu. Mišiniu maitinamo kūdikio išmatos taip pat yra gan skystos, bet tirštesnės nei žindomo kūdikio ir labiau primena dantų pastą nei grietinę ar kečupą. Pirmas 4-6 savaites žindomas mažylis tuštinsis dažniau - po 5 ar daugiau kartų. Mišinuką naujagimio virškinimo sistema virškina lėčiau, tad ir tuštinasi jis rečiau: pirmas 4-6 sav. Pasibaigus pirmajam mėnesiui, tuštinimosi dažnis ims retėti.
Pradėjus primaitinimą, skirtumą pajausite kone iš karto: kakutis taps tirštesnis, tamsesnis, o jo kvapas taps aštresnis nei iki tol. Kartais (ypač primaitinimo pradžioje) išmatose gali pasitaikyti nesuvirškinto maisto gabaliukai. Dideli, kieti išmatų gabaliukai gali padaryti įplėšimų mažylio išangėje, todėl išmatose gali būti šiek tiek kraujo. Vidurių užkietėjimas mažiems, kietu maistu dar neprimaitinamiems kūdikiams pasitaiko labai retai (ypač jeigu jie žindomi).
Viduriuojant išmatos yra itin skystos, vandeningos, jose gali būti gleivių. Viduriavimą gali sukelti alergija maistui, celiakija (glitimo netoleravimas), tačau dažniau ir stipresnį viduriavimą lemia virusinės ligos, pavyzdžiui, norovirusas arba rotavirusas (viduriavimas būdingas ir po skiepijimo rotavirusinės infekcijos vakcina). Tokiu atveju reikėtų nekaitalioti krutų vieno žindymo metu. Tamsiai žalios išmatos yra dažnai reiškinys, jei kūdikis maitinamas geležimi praturtintais pieno mišiniais. Gleivių gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, dėl virusinio susirgimo, maisto produktų netoleravimo. Pavyzdžiui, dygstant dantukams ir pagausėjus seilėtekiui, nes mažylis dalį seilių nuryja. Balkšvos išmatos rodo, kad gali būti kepenų ir tulžies pūslės problemų, medžiagos blogai suvirškinamos ir įsisavinamos. Kraujo išmatose gali būti dėl kelių priežasčių. Kraujo gali patekti ir žindant, jei mamos speneliai yra sutrūkinėję ir kraujuoja.
Kada kreiptis į specialistą?
Skaičiuojama, kad pritaikius gydymą, net 70-100 proc. sergančiųjų funkciniu vidurių užkietėjimu pasveiksta, tačiau ligos eiga gali pasikartoti. Pastebėjus, kad vaikas sunkiai, retai ar skausmingai tuštinasi, reikia kreiptis į specialistą. Paskyrus gydymą išmatas minkštinančiais vaistais, būtina stebėti, kaip jos keičiasi, kaip dažnai tuštinamasi, nes vaistų dozes gali reikėti koreguoti. Be abejo, labai svarbu užtikrinti vaiko mitybą, tualeto režimą.
Gydytoja vaikų chirurgė primena, kad kartais vidurių užkietėjimas būna trumpalaikis, epizodinis, susijęs su mitybos, gyvenimo sąlygų, sveikatos būklės pasikeitimu. Tačiau, jei vaiko amžiui būdingo tuštinimosi sutrikimas trunka ilgiau nei du mėnesius ir sukelia vaiko sveikatos būklės pakitimus, tai jau laikoma lėtiniu sunkiu vidurių užkietėjimu, kurį reikia gydyti.
Gydymas skiriamas keturiais etapais: pirmiausia mokymo tuštintis, vėliau - žarnyno išvalymo, išmatų sankaupų pašalinimo. Tik išvalius žarnyną, imamasi išmatų kaupimosi profilaktikos, kuri apima medikamentinį gydymą, dietą, fizioterapines priemones, psichoterapiją, kartais prireikia chirurginių intervencijų. Galiausiai grįžtama prie normalių tuštinimosi įpročių. Kiekvienam pacientui gydymas skiriamas individualiai, atsižvelgiant į vidurių užkietėjimą sukėlusią priežastį. Visų pirma, turi būti pašalinama priežastis. Pagrindinis mūsų tikslas, kad vaikas pasituštintų vieną kartą per dieną minkštomis išmatomis ir be baimės.
Jei išmatose pasirodo kraujo, greičiausiai tai bus uždegiminis viduriavimas, reiškiantis kokią nors uždegiminę žarnyno ligą. Reikėtų atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, galbūt storojoje žarnoje yra žaizdų, polipų. Tačiau tais atvejais dažniausiai viduriavimo nebūna. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad pediatrai, chirurgai ar proktologai kraujo pasirodymo išmatose atvejais turėtų apžiūrėti ir išangės sritį.
Jei viduriavimas atsiranda kūdikiams, jam būdinga staigi pradžia. Tai gali reikšti, kad kūdikis serga atopiniu dermatitu, kuriam būdingi tuštinimosi sutrikimai. Tokie vaikai dažniau serga roto, noro virusais. Jeigu viduriavimo simptomai atsiranda po truputį, reikėtų atsižvelgti į kūdikio amžių. Galbūt tai net ne viduriavimas, kurio visai nereikėtų gydyti. Tačiau tai gali būti ir išryškėjusios maisto netolerancijos požymis.
Paauglystėje viduriavimą reikia diferencijuoti: ar tai tarpuždegiminių žarnyno ligų, antibiotikų, o galbūt endokrinopatijų, tokių kaip hipertiroidizmas sukeltas viduriavimas. Aišku, negalima atmesti ir tokios keistos priežasties kaip laksantų vartojimas. Norime ar nenorime, daugelis laikosi dietų ir nori būti gražūs.
Tokiais atvejais dažnai paaiškėja, kad tai - ne viduriavimas, o vidurių užkietėjimas. Jį lemia išmatų sulaikymo sindromas. Išmatų masė tampa gigantiškai didelė, praplečia tiesiąją žarną. Tuomet skystos išmatos prateka ir tepa kelnaites.
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatines, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.
Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei norime, lakstyti į tualetą. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaip gi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Tampa pikta, norisi išbarėti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori - tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis. Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių.
Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą - tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui - tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau. Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant... Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozetos ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktus, bet vis tiek atsisakantį tuštintis vaiką ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką. Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius. Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padės į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia - kad atsitrauktumėte.
Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes.
Na ir dar - galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“. 1. Ko vaikas šiuo metu ilgisi? Prisimenate, ką aptarėme anksčiau: tuštindamiesi mes mokomės kontroliuoti (sulaikyti arba paleisti) mūsų viduje vykstančius procesus - tiek kūne, tiek ir emociškai. „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga - paleidžia, tai yra, „iškakoja“. Kartais vaikai nėra pasiruošę paleisti - pavyzdžiui, mamą ar tėtį, kurie po skyrybų gyvena atskirai. Kai žinome ir jaučiame, kad spėsime „pasikrauti“ ir užsipildyti, o vėliau dar galėsime prie šio emocijų šaltinio sugrįžti - tada mums atsitraukti ir palikti jį lengviau. Tai reiškia, kad lengviau atsiskirti nuo žmogaus, su kuriuo yra numatyti susitikimai ir ateityje. Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad mes negalime pasisavinti žmogaus ir visą laiką jį laikyti prie savęs, bet galime išlaikyti su juo ryšį net ir tada, kai jo nematome. 2. Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti. 3. Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ (o dar griežčiau - „Tu neturi teisės rodyti savo nepasitenkinimo/pykčio“, „Dideli vaikai neverkia“)? Jeigu tėvai yra griežti, direktyvūs, jeigu jiems patiems labai svarbu išlaikyti kontrolę (įskaitant jausmų kontrolę), jeigu ši kontrolė yra per stipri vaiko amžiui ir charakteriui - tai gali pasireikšti per kūno simptomus. Vaikams turime leisti jausti visas emocijas. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi teisę verkti, liūdėti ir pykti: visos emocijos svarbios, nes jų dėka mes esame gyvi ir turime ryšį su aplinka, realybe. Negalima atsiriboti nuo emocijų, „uždaryti“ jų. Kartais vaiko aplinkoje esantys suaugusieji gali būti ypač emocingi ir turintys emocijų valdymo sunkumų. Vaiką tokios stiprios emocijos, ypač greita jų kaita, gali labai varginti, ir tada vaikas gali pradėti taikyti kitą strategiją: „Aš toks nenoriu būti. Aš savo emocijas sulaikysiu“.
4. Ar dažnai vaikas iš Jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Gal ir dabar Jums nėra lengva skaityti šį tekstą apie kakučius? Vaikui tai, kas iš jo „išeina“ - tai jo kūno dalis, jo tęsinys. Jeigu vaikas pastebėjo, kad Jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius - jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus. 5. Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių - tai yra, pirmiausia savo tėvų - lūkesčius. Ir jis tai gali daryti nelogiškai ir keistai - mat mūsų psichika nėra logiška. Jeigu vaikui, stebinčiam savo tėvus, kažkaip susikurs vaizdas, kad idealūs žmonės niekada neklysta, visada viską daro teisingai, „kakoja“ vienaragiais, vaivorykštėmis ir drugeliais ir neturi nei mažiausio šešėlio - tai gali sukelti didelę vaiko įtampą, nes natūralu, kad jis klaidų daro ir darys. Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra, jo tėvai. 6. Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis - labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką tame galite pakeisti. Jei vaikas nesituština darželyje arba mokykloje - pabandykite įvertinti, ar jis ten jaučiasi pritapęs, ar turi draugų, ar auklėtojos arba mokytojai nėra pernelyg griežti. 7. Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis, tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam mūsų būtina turėti kažką savo privataus ir turėti teisę tai, kas brangiausia, pasilikti vien sau ir kitam neduoti (pavyzdžiui, meškiuką, kurį vaikas visur su savimi nešiojasi, eina miegoti apsikabinęs ir t.t. Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę ir tai gerbkite. 8. Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema. Kuo Jūs galite padėti vaikui: kartu dainuokite, pieškite delnais ir pirštais, žaiskite su kinetiniu smėliu, lipdykite iš molio/plastelino/tešlos (ypač dešreles - „kakučius“), mokykite vaiką įvairių greitakalbių, žaisdami lįskite per įvairius tunelius. 9. Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką Jūs kalbate apie šeimos finansus, tačiau juo labiau tai gali gąsdinti, o kai vaikai nesupranta ir išsigąsta - jie dažnai prisigalvoja visko daugiau ir blogiau, nei yra iš tikrųjų. 10. Nes vidurių užkietėjimas - tai ir galios, asmeninės jėgos tema. Taisykles ir ribas šeimoje suaugusieji gali ir turi nustatyti, tačiau labai svarbu, kad vaikai galėtų pasirinkti tai, kas jiems galima: pavyzdžiui, kokios spalvos kojines šiandien mausis, ar pirma valysis dantis, o tada rengsis pižamą, ar atvirkščiai. Paskelbkite „laimingą valandą“, kai ne tėvai, o vaikai sugalvos, ką veiksite, nustatys taisykles: gali būti, kad visi smagiai kartu praleisite laiką. Turbūt pastebėjote, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sutrinka tuštinimosi, kai patenka į ligoninę ar išvyksta į kelionę - kai tampa sunkiau kontroliuoti esamą situaciją, o labiau tenka prie jos prisitaikyti.
tags: #daznas #vaiko #tustinimasis