Diskusija apie balsavimo teisę vaikams: nuo teorijos iki praktinių iššūkių
Diskusija apie balsavimo teisę vaikams: nuo teorijos iki praktinių iššūkių
Įvadas į lygybės ir demokratijos sampratą
Turintieji teisę pasisakyti aukština lygybę ir demokratiją, naudodami subtilią panegiriką. Žmogų su fantazija iš karto apima noras tuos teiginius patikrinti. Lygybės idėja labai graži ir jau daugybę metų gvildenama filosofų ir filosofinių teorijų taikytojų praktikoje. Taigi akivaizdu, kad visi žmonės gimsta nuogi ir gyvena kaip unikalūs individai, turintys vienodas prigimtines teises.
Iš istorijos žinome, kad pasaulyje buvo daug neteisybės skirstant žmones į grupes pagal akivaizdžius fiziologinius skirtumus - moteris ir vyrus, baltus, juodus ir geltonus, jaunus ir senus. Dar daugiau neteisybės buvo skirstant žmones pagal neakivaizdžius skirtumus - tikėjimą, seksualinę orientaciją, priklausomybę politinei partijai. Šiuolaikinės demokratinės santvarkos stengiasi užtikrinti vienodas teises visiems žmonėms, nepaisant jų fiziologinių ar nefiziologinių skirtumų. Bėda ta, kad nepastebime tam tikrų svarbių, bet nekvestionuojamų, archaiškų papročių, kurie trukdo užtikrinti lygybės principo galiojimą šiuolaikinėse visuomenėse.
Balsavimo teisė kaip demokratijos pagrindas ir jos ribojimai
Apie nelygybę lyties, spalvos, religijos, amžiaus ar seksualinės orientacijos atžvilgiu bent jau yra kalbama. Negana to, teigiama, kad teisiškai yra užtikrinama visų visuomenės grupių lygybė. Taip pat teigiama, kad visi turi vienodas teises teismuose, visi turi teisę balsuoti ir rinkti valdžią, visi turi teisę būti renkami į valdžią. Apsistokime ties balsavimo teise. Balsavimo teisę daugelyje valstybių turi asmenys, sulaukę 18 metų. Taigi, tai yra įstatymiškai įteisinta nelygybė.
Didelė dalis individų, gyvenančių toje pačioje valstybėje ir po ta pačia saule, yra beteisiai, kuomet kalbama apie teisę rinkti valdžią, kuri sprendžia visos visuomenės likimą. O kas svarbiausia - būtent tiems, kurie neturi teisės balsuoti, priklauso ateitis. Dažniausiai vieninteliai, kuriems vaikai rūpi ir kurie galėtų reprezentuoti jų nuomonę ir poreikius rinkimuose - yra jų tėvai ir seneliai. Žinoma, jeigu vaikas juos turi.
Demografinės tendencijos ir jų įtaka visuomenės struktūrai
Taip yra tik teoriškai, nes praktiškai žmogus yra egoistiškas individas, bei taip sutvertas, jog sprendimus priima nevalingai, atsiklausdamas tik savęs. Homogeninėje visuomenėje su sveika reprodukcija, kur didžioji dauguma suaugusiųjų turi vaikų ir gyvus tėvus, didelio skirtumo nėra - vaikus reprezentuoja jų tėvai ir seneliai. Statistiškai teisingas atstovavimas pasidaro neįmanomas, kai kinta visuomenės struktūra - atsiranda labai daug bevaikių individų.
Pastebėta, kad kintant visuomenės struktūrai, didėja ir karų tikimybė. Pavyzdžiui, smarkiai pasikeitus santykiui tarp vyrų ir moterų skaičiaus, karas neišvengiamas. Turbūt neramumus lemia ir vaikų sumažėjimas. Demografiniai procesai vakarų civilizacijos valstybėse yra tikrai ne vaikų ir ne mūsų ateities naudai. Daugėja pensijinio amžiaus žmonių, mažėja gimstamumas, daugėja reprodukcinio amžiaus vienišų vyrų ir moterų, šeimos planuojamos vyresniame amžiuje. Populiarėja bevaikės šeimos idėja.
Kintančios socialinės paramos ir išmokų sistemos
Dėl tokių priežasčių ir turime tokias kasdienines problemas, kaip be skausmo ir be didelio visuomenės nepasitenkinimo panaikinamas garantinis fondas, skirtas šelpti motinas, vienas auginančias vaikus ir neturinčias galimybių išsireikalauti, kad biologinis tėvas mokėtų alimentus. Arba su dideliu džiaugsmu sutinkama naujiena apie padidinamas pensijas.
Nauja išmokų tvarka numato, kad tėvai galėtų pasirinkti, ar jie nori išmoką gauti iki vaikui sueis 18 mėnesių, ar 24 mėnesiai. Pirmuoju atveju išmoka siektų 60 proc. kompensuojamojo atlyginimo (iki mokesčių), antruoju - pirmaisiais metais 45 proc., antraisiais - 30 proc. (iki mokesčių). Tėvai taip pat galės dirbti, bet jų darbo užmokestis negalėtų viršyti iki susilaukiant vaiko gauto atlyginimo. V. Jankauskaitės-Milčiuvienės teigimu, Seimui patvirtinus įstatymo pakeitimus, išmokos mažės, nors sprendimas „gražiai suvyniotas į popierėlį ir plika akimi ne taip paprasta pamatyti sumažėjimą“. „Užuot kalbėję kaip padėti, palengvinti būtį ir buitį, imasi sprendimų, kurie iš esmės apsunkintų gyvenimą toms šeimoms, kurios augina Lietuvai vaikus“, - teigė „Basos mamos“ vadovė.
Finansų konsultantės Ilonos Gurskienės teigimu, tvarkoje po pateiktų pastabų atsirado tam tikrų pakeitimų, tačiau dalis liko nepakeista. Oficialiai pateikti skaičiavimai, anot jos, yra idealistiniai. „Daroma prielaida, kad žmogus, išėjęs vaiko priežiūros atostogų, turi vieninteles pajamas būtent iš vaiko priežiūros atostogų ir jokių kitų“, - sakė I. Gurskienė. Anot jos, realybėje yra situacijų, kai mama ir tėtis turi ir ne vieną pajamų šaltinį. Konsultantės teigimu, liko neišspręstas klausimas, jog vienas iš tėvų gali neturėti draudimo stažo, tuomet šeima nukentės finansiškai. Tėvų atstovė Rita Bieliauskaitė teigė pataisose pasigedusi nuostatų apie išmokų indeksavimą, nes situacija dėl augančių kainų jau dabar pasikeitusi. Jos teigimu, prognozuojant būsto paskolos brangimą, elektros kainų didėjimą ir bendrai brangstantį pragyvenimą „jau šiai dienai turėtų gelbėt dalį šeimų, ypač vienišų mamų, o ne dar pabloginti situaciją“. Jeigu Seimas per galutinį balsavimą tam pritars, nauja tvarka įsigaliotų nuo kitų metų sausio. Šiuo metu vaiko priežiūros išmoka siekia 100 proc. atlyginimo (po mokesčių arba 77,58 proc. - iki mokesčių), jei atostogos trunka vienerius metus, o jei dvejus, pirmaisiais metais - 70 proc. (54,31 proc.), antraisiais - 40 proc. (31,03 proc.) atlyginimo.
Siūlymai ir idėjos: balsavimo teisė vaikams ir jos įgyvendinimo iššūkiai
Bijau, kad vaikai, kaip bet kokia kita mažuma, yra pasmerkti išnykti, jeigu negaus balsavimo teisės. Bėda ir ta, kad kuo ilgiau lauksime, tuo sunkiau bus tą balsavimo teisę suteikti, nes mažėjant vaikų, mažėja palaikymas tokio tipo reformai. Kokia forma ta balso teisė būtų išreikšta, manau, yra antraeilis dalykas. Svarbiausia yra suvokti, kad nelygybė šioje srityje yra. Atėjus suvokimui, ateis ir vienoks ar kitoks, geresnis ar blogesnis sprendimas. Vienas iš būdų - vaiko balso teisę suteikti vaiko mamai iki jam sukaks 18.
Kita vertus, ši menka nelygybės problema išsispręs savaime, nes sklinda gandai, kad mokslininkai žada išrasti jaunystės eliksyrą...
Verslininkas ir mecenatas Dalius Trumpa tiki, kad idėjos apie prigimtinę balsavimo teisę, kurią iki pilnametystės įgyvendintų tėvai, įgyvendinimas leistų iš pagrindų pakeisti politiką Lietuvoje ir labiau nukreipti ją į ateities kartų poreikius. Savo feisbuko paskyroje žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas taip pat pakvietė susimąstyti ir padiskutuoti apie rinkiminį amžių, nuo kurio Lietuvos piliečiams galima balsuoti. Jis pateikė pavyzdį: vykstant rinkimams, beveik 14 metų turintis vaikas negalės balsuoti, o dar po ketverių metų, būdamas beveik 18 metų, jaunuolis taip pat negalės balsuoti. Tai reikštų, kad toks žmogus realiai galės balsuoti tik sulaukęs 22 metų, bet ar tai teisinga? Kita vertus, jis pastebi, kad „pirmieji vos suaugusių rinkėjų balsai išsišvaisto juntama dalimi vėjams, nes jie net nespėja pasiaiškinti ir pagalvoti kiek daugiau“.
R. Savukynas kelia klausimą: o kaip būtų, jei dar būdami, pavyzdžiui, 13 metų vaikai turėtų progą pabalsuoti ir išmokti tai daryti kartu su tėvais, kartu viską pasiaiškinti ir atiduoti balsą savo pažiūras atitinkantiems kandidatams? „Išties daugelis 16 metų paauglių dažnai turi kardinaliai daugiau sveiko proto, nei kai kurie senukai, pabalsuojantys už eilinius gelbėtojus. Netgi dešimtmečiai kartais turi daugiau proto. Kodėl sveiko proto dešimtmetis negali balsuoti, o koks nors beprotis, kuris nuoširdžiai galvoja, kad Brazauskas vis dar gyvas - gali balsuoti?“, - kelia klausimą R. Savukynas.
Taip pat jis kviečia pagalvoti ir apie tai, kokia yra vaikų atsakomybė už savo šalį ir gebėjimas suprasti jos valdymą. Anot jo, su tėvų pagalba, vaikai galėtų mokytis atlikti pilietinę pareigą nuo mažens. „Įsivaizduokim, kad vaikas gali pabalsuoti su tėvais, būdamas 3 metų, kai jis apie tai nieko nesupras, tik žinos, kad čia kažkoks ypatingas įvykis. Bet jis supras, kad kažkas čia buvo. O už ką balsuoti - išrinks jo tėvai. Paskui jau vaikas pabalsuos 7 metų - supras, kad gal dar nelabai viską supranta ir tėvai jam pasako už ką balsuoti, bet jis vis vien dalyvauja visos valstybės valdyme. Paskui vaikui bus 11 metų, jis jau kažką bus ir pasiaiškinęs ir pabalsuos su tėvų patarimu. Šiame amžiuje jis sužinos jau labai aiškiai, kad jo balsas yra svarbus ir nulemiantis“, - rašo R. Savukynas. Jo manymu, tokiu atveju savarankiškai balsuoti, tik su tėvų priežiūra, galėtų pradėti 15 metų sulaukę paaugliai. Tokie pokyčiai nuo mažų dienų žmogui leistų suprasti, kad jo balsas yra svarbus ir daro įtaką valstybės valdymui, o taip pat nulemtų didesnį rinkiminį aktyvumą.
Konstituciniai ir praktiniai argumentai prieš tėvų balsavimą už vaikus
Demokratija, kaip jau ten bežiūrėsi, yra ir turi būti daugumos valdžia ir daugumos valdymas. Tad kritikuoti, kad rinkimuose yra aktyviausi 50 ir daugiau metų piliečiai, matyt, nėra rimta. Ši amžiaus grupė, matyt, yra kiek pilietiškesnė, kitaip socializavosi ir rinkimuose yra aktyvesnė. Šiaip daugumoje šalių jaunimas pasyvesnis rinkimuose nei vyresni amžiumi. Tad analogiškos tendencijos nei Lietuvoje, nei kitur nėra nei kas nors stebėtino, nei išskirtinio. Galiausiai, Lietuvos demografija pagal amžiaus kriterijų yra tokia, kad esame viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Vaikų dalis (nuo 0 iki 17 metų amžiaus) pagal naujausią statistiką jau keli metai yra lygi 17.9 proc., o vyresni nei 65 metų gyventojai 2020 m. sudaro 19.9 proc., 18- 64 metų amžiaus grupei lieka 62.2 proc. Vertinant pagal amžiaus grupes, 82 proc. gyventojų gali dalyvauti rinkimuose. Tad su demokratija čia viskas yra gerai.
Bet demokratija turi būti ir teisinė valstybė, kur pagrindinis įstatymas yra Konstitucija. Kad rinkimų teisė yra konstitucinė, tai, matyt, niekam nekelia abejonių. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje net trijuose straipsniuose: 55 straipsnyje, kuris skirtas Seimui, 78 straipsnyje - Prezidento rinkimams ir 119 straipsnyje, kai kalbama apie savivaldos institucijas, nurodoma, kad jie visi renkami „remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu“. Lygiai pagal tuos pačius principus vyksta ir dar vieni rinkimai, kur tiesiogiai dalyvauja Lietuvos piliečiai, - į Europos parlamentą. Jei svarstysime tėvų už vaikus balsavimo siūlymą konstitucinių reikalavimų rinkimams šviesoje, tai jis iš esmės pažeidžia tris nuostatas iš karto. Pirmiausia, būtų pažeista lygi balso teisė, nes tie rinkėjai, kurie turi nepilnamečių vaikų, iš karto turėtų daugiau balsų nei tie, kurie jų neturi iš viso ar jų vaikai jau yra suaugę. Pavyzdžiui, vyksta Prezidento rinkimai. Rinkėja(as), kuris neturi vaikų, turės vieną balsą, kai rinkėjas su dviem nepilnamečiais vaikais - jau tris balsus. Dar vienas niuansas - o kuris iš tėvų galėtų balsuoti už vienturtį nepilnametį vaiką? Jei tėvas, tai galėtume įžvelgti diskriminaciją dėl lyties. Nerimtai čia, bet su potekste. Lygi balso teisė būtų pažeista ir tų, kas negali turėti vaikų, kas dar nenusprendė jų turėti, kas jų turi, bet jie jau suaugę. Tad kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių vien dėl lygios balso teisės.
Toliau apie tiesioginę balso teisę. Tėvai, balsuodami už vaikus, tiesioginę balso teisę paverčia netiesiogine, nes jie balsuoja ne už save, o už kitą asmenį, ir čia nesvarbu, kad jis yra vaikas. Tas vaikas tiesiogiai balsuoti negalėtų. Tėvai su nepilnamečiais vaikais taptų savotiškais feodalinių laikų regentais, kai vietoje nepilnamečių valdovų valdydavo specialiai paskirti asmenys. Tik istoriniais laikais tai būdavo pavieniai atvejai, o dabar būtų masiniai. Reikšmingas tiesioginės balso teisės aspektas atstovaujamojoje demokratijoje yra ir už ką balsuoti. Jei vienas iš tėvų balsuoja už vieną partiją ar kandidatą, o kitas - už kitą, tai kurią partiją ar kandidatą turėtų pasirinkti vaikas, kai jo balsas atitektų tėvams? Nėra čia protingo atsakymo. Galiausiai, balsavimas rinkimuose yra privatus aktas ir tam jis yra slaptas. Bet jei tėvai balsuos už vaikus, tai slapto balsavimo teisės nebeliks. Blogiau yra čia kita. Patys vaikai, kai jie mažamečiai....nesupras, ką ir kaip renkasi jų tėvai. Bet pagal siūlomas idėjas tėvai vis dar galėtų nuspręsti ir už savo paauglius vaikus. Šiems tas tikrai nepatiktų. Net labai. Bendrai paauglystėje jau formuojasi požiūriai ir į politiką.
Alternatyvūs sprendimai: rinkimų teisės amžiaus mažinimas
Tad 16 ar 17 metų jaunimas yra įgalus pasirinkti. Ir politikoje. Neatsitiktinai ne vienoje pasaulio (Australija, Kanada, Brazilija, Naujoji Zelandija) ir Europos valstybėje (Danija, Islandija, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė) maždaug nuo 2000 metų gana plačiai yra diskutuojama apie rinkimų teisės suteikimą nuo 16 metų. Austrija tokią teisę pirmoji Europos Sąjungoje įtvirtino dar 2007 metais, o Malta 2018 m. buvo antra ES tokią tvarką įteisinusi. Tad jei iš esmės norime paskatinti jaunimą labiau domėtis politika ir joje dalyvauti, ne apie tėvų balsavimą už vaikus nuo kūdikystės reikia svarstyti, o diskutuoti apie rinkimų teisę nuo 16 metų. Ir Lietuva čia galėtų vis dar būti tarp lyderių Europoje ir pasaulyje. Tik ne visai susitupėjusiose demokratijose, tokiose kaip Lietuva, rimtais veidais gali būti svarstoma tėvų teisė balsuoti už vaikus.
Ir čia akmenėlis ne į tų, kas tokias idėjas sumąsto, daržą. Eilinis pilietis gali sau leisti nežinoti vienų ar kitų dalykų demokratijoje ir politikoje. Bet tie, kas mano esą politikos ekspertais, turėtų žinoti, kad čia yra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tai, kad tokia tėvų teisė būtų itin palanki terpė manipuliuoti balsais, yra daugiau nei aišku. Tai, kad ji turi visus diskriminacijos dėl vaikų ir vaikų amžiaus požymius, yra akivaizdu. Būtų nesunku įrodyti diskriminacijos dėl amžiaus elementus. Taip pat, kad ji su demokratija turi nedaug bendra, irgi nereikia ilgų ir nuobodžių įrodinėjimų. Lygiai taip pat tokia idėja nėra apie naujoves politikoje, o veikiau ji no education, arba išsilavinimo stokos jos atžvilgiu, atspindys. Ypač demokratijos ir konstitucinių valstybės pagrindų. Kita vertus, visa tai yra gerokai dirbtinės problemos. Joms įgyvendinti pirmiausi reikia pakeisti Konstituciją ir svarbiausias demokratinių rinkimų normas. Tik tas vargiai pavyktų.
Istoriniai pavyzdžiai ir pamokos
O pabaigai - apie atmintį, arba kaip galima manipuliuoti rinkėjų teise balsuoti. Sovietmečio pabaigoje tuometinė SSRS su Lietuva jos sudėtyje buvo išrinkusi vieną trumpaamžę instituciją - Liaudies deputatų suvažiavimą. Į jį buvo išrinkti net 36 Sąjūdžio paremti deputatai (Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis, Juozas Olekas, Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė ir kiti). Ir Lietuvoje tie 1989-ųjų rinkimai vyko gana demokratiškai. Bet jų tvarka buvo, švelniai tariant, nedemokratinė. O nedemokratijos priežastis iš esmės ta pati, kaip ir idėjoje tėvams balsuoti už nepilnamečius vaikus arba, kitaip tariant, nelygi rinkimų teisė. Konkrečiai. Dauguma tuometinės SSRS piliečių turėjo po vieną balsą. Bet būta ir lygesnių. Komunistų partijos nariai turėjo vieną papildomą balsą, nes tai vienintelei partijai buvo suteikta speciali atstovų kvota tame suvažiavime. Dar papildomą balsą turėjo profsąjungų ir kitų valdžios prižiūrimų visuomeninių organizacijų nariai, kurios irgi turėjo iš anksto rezervuotą deputatų skaičių. Tad tais daugiau nei prieš 30 metų buvusiais laikais eiliniai piliečiai turėjo po vieną balsą, o mažiau eiliniai - ir po kelis papildomus. Atmintis bent kartais yra gerai. Kitaip su kai kuriomis tariamai naujomis idėjomis patrauktume... atgal į SSRS.
