Pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvoje liudija, kad Holokausto tema mūsų visuomenei tebėra aktuali. JAV ambasada Lietuvoje ir Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus praėjusią savaitę surengė pirmąjį seminarą iš trijų dėstytojams skirto seminarų ciklo „Holokausto Europoje istorija, žmogaus teisės ir tolerancija šiandien”. Seminaro metu pranešimus skaitė garsūs pasaulio ir Lietuvos istorikai bei autoritetingi Holokausto istorijos žinovai. Tarp jų - profesorius Saulius Sužiedėlis, kuris yra vienas iš žymiausių ir neabejotinai objektyviausių Lietuvos istorijos tyrinėtojų.

Prof. S. Sužiedėlis gimė Gothoje, Vokietijoje, o užaugo Broktono lietuvių bendruomenėje, Masačusetso valstijoje. Nuo 1967 iki 1969 m. tarnavo JAV Peace Corps organizacijoje Etiopijoje. 1977 m. Kanzaso universitete jis apsigynė Rusijos ir Rytų Europos istorijos daktaro laipsnį. Jo mokslinių tyrimų interesai - Rusijos, Rytų Europos, Lietuvos, Holokausto ir genocido istorija.

Profesorius yra parašęs daugybę mokslinių knygų ir straipsnių apie Lietuvos istoriją, išleistų JAV ir Lietuvoje. Nuo 1998 m. prof. S. Sužiedėlis yra Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti narys. Jis yra parengęs „Istorinį Lietuvos žodyną“ („Historical Dictionary of Lithuania“), pelniusį „Choice“ žurnalo apdovanojimą už geriausią akademinę knygą šaltinių kategorijoje. Kartu su istoriku C. Dieckmannu 2006 m. paskelbė istorinę studiją „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“.

Holokausto atminimo svarba ir iššūkiai

Ankstyvoje jaunystėje skaitydamas pokario išeivių memuarus, prof. Sužiedėlis pastebėjo, kad beveik niekur neaptikdavo Holokausto Lietuvoje refleksijos. „Lyg nieko nebūtų buvę. Jau tuomet klausiau savęs, kodėl susiklostė tokia padėtis? Negi tai mūsų vyresniąjai kartai buvo nesvarbu?“ - klausė jis. Praėjus daugeliui metų, jis nutarė to paklausti vieno iš žinomiausių ir neabejotinai objektyviausių istorikų, prof. Sauliaus Sužiedėlio.

„Ilgą laiką pokario išeivija mažai domėjosi Holokaustu kaip savaime reikšmingu istorijos tyrimo objektu. Iš pirmo žvilgsnio tai turėtų stebinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad 1941 m. žydų genocidas savo apimtimi ir koncentruotu smurtu neturi atitikmens Lietuvos istorijoje. Pokario emigracijos santykį su Holokaustu gal tiksliau būtų apibūdinti kaip tam tikrą to puslapio perrašymą, kuris pasižymėjo žydų genocido istorinės reikšmės sumenkinimu. Ta žiauri praeitis kolektyvinėje atmintyje tapo antraeile istorine atkarpa“, - aiškina istorikas.

Viena iš priežasčių, stabdžiusi blaivų Holokausto Lietuvoje vertinimą tarp emigrantų, buvo dominuojantis nekritiškas antikomunistinis refleksas. Daugeliui lietuvių galvose glūdėjo įsitikinimas, kad antikomunistinė veikla yra visur ir visada remtinas reikalas, nereikalaujantis jokio kritiško požiūrio į tai, kas ir kokiais tikslais juo užsiima. Sovietinė propaganda apie nacionalistų nusikaltimus, jos rėžiantis ideologinis tonas ir akivaizdžiai politizuota retorika leido lietuvių bendruomenei save įtikinti, kad visi įrodinėjimai apie lietuvių dalyvavimą žydų genocide - tai falsifikatais paremtas Kremliaus ir Vakarų komunistų burbulas.

Žymesnė įvykių refleksijos kaita įvyko praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Jau pribrendusi jaunesnioji inteligentijos karta imliau priėmė vakarietišką mentalitetą, be to, jai buvo labiau suprantama vakarietiška Holokausto istorijos samprata. Vakarų Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto naratyvas gerokai skyrėsi nuo didesnės dalies vyresniosios kartos išeivijos tos praeities suvokimo.

Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje pagyvėjusį dialogą Holokausto tema taip pat skatino susidariusi unikali politinė konjunktūra. Tuomet JAV ir Kanados spaudoje pasipylė sensacingi kaltinimai Rytų Europos pokario imigrantams, ypač lietuviams ir ukrainiečiams, jog jų gretose slapstosi tūkstančiai karo nusikaltėlių. JAV Teisingumo departamente buvo įsteigtas Ypatingųjų kvotų skyrius (Office of Special Investigations), kuris iškėlė daug bylų dipukams.

„Man, kaip istorikui specialistui, teko OSI dirbti nuo 1982 m. iki 1987 m. Tais metais išeivijoje išsivystė gana plati kampanija prieš karo nusikaltėlių bylas, pradėta daugiau rašyti Holokausto tema. Tuo tarpu kitataučių spauda ne visuomet tiksliai pristatė Lietuvos praeitį, buvo paviešintos kai kurios JAV prokuratūros klaidos, kaip antai - Ivano Demjanuko teismo fiasko. Visa tai, deja, dar labiau įtvirtino išeivių nuomonę, jog lietuvių dalyvavimas Holokauste tėra mitas“, - pasakoja prof. Sužiedėlis.

Asmeninė patirtis ir jos įtaka

Profesoriaus šeimos patirtis taip pat susijusi su šia tema. Nors vaikystėje namuose apie žydus nebuvo kalbėta, tėvas, žinomas istorikas ir savaitraščio „Darbininkas“ redaktorius, vėliau paminėjo matęs Vilniaus gatvėse lietuvių policininkus, varančius žydus į getą.

„Pirmas „holokaustinis“ šokas mane ištiko vidurinėje mokykloje, skaitant Leono Urio romaną „Exodus“ apie Izraelio valstybės nepriklausomybės kovas. Anksčiau buvau matęs to paties pavadinimo filmą, sužavėjo žydų kovos už laisvę romantika, imponavo pokario realijų dramatiškas pristatymas. Tačiau romane užtikau siužetų apie žiaurius lietuvius žydšaudžius. Buvau pritrenktas, tiesiog negalėjau patikėti, jog mano tautiečiai taip galėjo elgtis. Pradėjus istorijos studijas, kai kas pamažėl aiškėjo, bet itin lėtai ir schematiškai. Po kiek laiko supratau, kad žodis „lietuvis“ ne vienam žydui lyg ir keiksmažodis“, - prisimena profesorius.

Jis taip pat pažymi, kad daugelis išeivių apie žydų žūties aplinkybes mažai tesuprasdavo, o kas iš vyresniųjų žinojo, nedaug tepasakojo. „Daug vėliau sužinojau, kad mūsų palyginti mažame miestelyje gyveno keletas 12-ojo lietuvių policinio bataliono karininkų ir eilinių. Kaip žinoma, 12-asis batalionas - tai dalinys, pagarsėjęs masinėmis žudynėmis Baltarusijoje, kuriam vadovavo Antanas Impulevičius. Nors tie faktai buvo gerai žinomi istorikams ir to meto veikėjams, manau, jog tiktai saujelė mūsų kolonijos žmonių gerai suvokė šitą klaikią praeities atkarpą“, - teigia S. Sužiedėlis.

Pokyčiai ir iššūkiai dabartinėje Lietuvoje

Atgimimo metais, kai Lietuvoje ėmė keistis požiūris į Holokaustą, prof. Sužiedėlis aktyviai rašė apie šiuos tragiškus įvykius. „Staiga mums atsivėrė ištisi išstumtos atminties archipelagai. Tikėtina, dauguma žmonių net nežinojo, kad tokių dalykų vyko. Išeivijoje paprastai buvo aiškinama, jog, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę ir atsiradus galimybei patiems nuvykti į archyvus ir pažinti istorinę tiesą, visuomenė ją iš karto priims. Kad ir kokia ji būtų. Iki 1989-ųjų beveik niekas nesitikėjo, kad tie archyvai artimoje ateityje taptų prieinami“, - pasakojo jis.

Kai dingo cenzūra ir archyvai atsivėrė, iškilo dilema. Nes kartu su kraupius sovietinius nusikaltimus demaskuojančia medžiaga atsidengė ir neginčijami lietuvių dalyvavimo naikinant žydus faktai, griovę jau minėtus stereotipus. „Kas atsitiko? Meilė archyvams bematant pradėjo blėsti. Pasirodo, daugelį metų puoselėto tradicinio požiūrio į žydus ir Holokausto pamatus griovė ne kokie kruopštūs KGB padirbinėtojai, bet nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijos, ėmusios skelbti Holokausto istorijos medžiagą“, - pastebi istorikas.

Kalbant apie kliūtis publikuotis Lietuvoje, bent jam jų nebuvo. Anaiptol, patyrė leidyklų, laikraščio korespondentų ir mokslo institucijų geranorišką bendradarbiavimą. Kitaip buvo su visuomenės reakcija, kuri buvo nevienareikšmė. Radęs pritarimo, noro sužinoti tiesą, profesorius dažnai girdėjo padrąsinimo žodžių. Vis dėlto daugeliui, kaip yra sakęs Egidijus Aleksandravičius, buvo būdingas tas nelemtas „nenoras žinoti“. Kiti atvirai piktinosi, esą jis teršia savo lietuvišką lizdą.

„Po mano darbo OSI pasirodė pluoštas straipsnių, kuriuose mano darbas demokratinės valstybės teisingumo organuose buvo įvardytas kaip šnipinėjimas KGB naudai. Kiti skundėsi, kodėl nepakankamai „gyniau lietuvius“. O vienas Floridos lietuvių kunigas atvirai mane aprėkė išdaviku. Teko užsiauginti kietą odą“, - prisimena S. Sužiedėlis.

Istorijos perspėjimas ir tautinės tapatybės svarba

Profesorius akcentuoja, kad istorijos atmintis yra komplikuotas dalykas. Viena vertus, ji išlaisvina, kita vertus, gali ir prislėgti. „Atminti - tai dar ne istorija. Atmintį suprantu gana paprastai: tai, ką žmonės atsimena, arba tiksliau - tai, ką jie sakosi atsimeną, kartais tiesiogiai, iš savo kaip individo patirties, kartais - iš pasakojimų. Skiriu individualią atmintį nuo kolektyvinės atminties, nes pastaroji dažnai įgyja mitologinių aspektų“, - aiškina jis.

Kalbėdamas apie tautinę tapatybę, S. Sužiedėlis pabrėžia jos svarbą: „Lietuviai valstiečiai buvo labai marginalizuoti XIX a. pradžioje ir viduryje, kol iškilo nacionalinis judėjimas. Kai po Pirmojo pasaulinio karo atsikūrus valstybei etniniai lietuviai tapo lyg valstybės šeimininkai, tai turėjo stiprinti tą tapatybę. Dėl to nėra nieko bloga. Manau, yra tam tikra sveika nacionalizmo pusė, nors tai žiauriai skamba vakariečio ausims. Žinoma, nacionalizmas gali tapti ginkluotu ir pavojingu judėjimu, bet aš manau, kad tautinis identitetas lietuviams labai svarbus.“

Prof. Sužiedėlis pabrėžia, kad Holokaustą visuomet reikia vertinti kaip skaudžiausią Lietuvos istorinę žaizdą. Taip pat svarbu nepamiršti kitų genocido aukų, tokių kaip romai, kurių kančios Lietuvoje taip pat retai liečiamos.

Pranešimo, kurio pavadinimas - „Istorijos perspėjimas - antisemitizmo ištakos ir raida Lietuvoje“, pavadinime esantis žodis „perspėjimas“ yra vertimas iš anglų kalbos, kilęs iš filmų serijos „Warning from History“. „Manau, kad antisemitizmas ir ksenofobija kaip buvo, taip ateityje ir bus turbūt kaip fenomenas, kaip reiškinys, tačiau mes turime labai akylai stebėti tą politinę, socialinę, ekonominę situaciją ir iš karto numatyti, remdamiesi istorijos pavyzdžiais, kas gali atsitikti, jei neįvertinsime tokių krizių“, - teigia istorikas.

„Labai daug priklauso nuo politinio elgesio. Sakydamas „politinio“, turiu omenyje pačia plačiausia prasme - kultūrinis elitas, valstybininkai ir pan. Jeigu jie adekvačiai reaguoja į iškylančias krizes ir supranta, kur yra bėda, tada, manau, galime tą situaciją suvaldyti“, - apibendrina profesorius.

tags: #saulius #suziedelis #gimes

• Daugiau apie Harį Poterį ir prakeiktą vaiką
• Progesterono normos ir priežiūra nėštumo pradžioje
• Motinystės ir vaisingumo temos
• Grupės „Bavarija“ muzika mažiesiems
• Ankstyvoji žirgų socializacija