Dėmesio sutrikimas vaikams, dažnai vadinamas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimu (ADHD), yra vienas dažniausiai pasitaikančių vaikų elgesio sutrikimų. Tai neurologinis raidos sutrikimas, nustatomas maždaug 1 iš 10 vaikų ir paauglių. Dažniausiai ADS pasireiškia iki 12-os metų ir gali tęstis visą gyvenimą. Labai dažnai ADS diagnozuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. ADS Lietuvoje paprastai diagnozuojamas pastebėjus visus 3 pagrindinius simptomus - nedėmesingumą, hiperaktyvumą ir impulsyvumą. Jei vaikas - judrus ir išsiblaškęs, jam ne visuomet diagnozuojamas ADS.

Šis sutrikimas pasireiškia sunkumais sukaupti dėmesį, dažnu išsiblaškymu, impulsyviu elgesiu ir hiperaktyvumu. Vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo simptomų, būdingas nuolatinis judėjimas, sunkumai ramiai išbūti vienoje vietoje, o taip pat negebėjimas užbaigti užduotis. Dėmesio sutrikimas gali turėti ilgalaikių pasekmių, todėl svarbu kuo anksčiau pastebėti simptomus ir ieškoti tinkamos pagalbos.

Pagrindiniai ADS simptomai

Pagrindiniai ADS simptomai - nedėmesingumas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas. Šie simptomai gali pasireikšti skirtingais deriniais ir intensyvumu.

• Nedėmesingumas: Vaikui sunku sutelkti dėmesį, įsidėmėti informaciją, planuoti laiką, organizuoti darbus ir užbaigti užduotis iki galo, klausytis, kai kiti kalba, sekti nurodymus. Neretai pamirštama, ką reikėjo padaryti, arba atidėliojama. Tai pasireiškia sunkumu sutelkti ir išlaikyti koncentraciją, ji yra lengvai sutrikdoma. Yra sunku atkreipti dėmesį į detales, nuosekliai sekti nurodymus, vienodai kokybiškai atlikti užduotis ir užbaigti darbus iki galo. Gali pasireikšti nesugebėjimas organizuoti užduotis, aktyviai klausytis, kai kiti kalba. Dažnai užmirštama, kas buvo pasakyta ar ką reikėjo padaryti.
• Hiperaktyvumas: Vaikui sunku nustygti vietoje, jis ima jausti nuobodulį, jei kurį laiką tenka užsiimti ta pačia veikla. Tokiu atveju galimi pykčio priepuoliai. Hiperaktyvumui yra labai būdingas vidinio neramumo, sujaudinimo jausmas; hiperaktyviam vaikui sunku ramiai nusėdėti - jo rankos ir kojos nuolat juda; nepavyksta vien tik skaityti knygą, ar žiūrėti filmą - tuo pat metu norisi dar kažką veikti; mintys plūsta srautais ir konkuruoja viena su kita, dėl to sunku koncentruoti dėmesį ir ką nors naujo sužinoti ar išmokti. Taip pat pasireiškia nuolatinis netikslingas skubėjimas, noras pastoviai judėti, nesugebėjimas išsėdėti vienoje vietoje. Sunkumai įsitraukti į ramią veiklą, atlikti vieną užduotį, dažnas užduoties keitimas neužbaigus pirmosios.
• Impulsyvumas: Vaikui sunku sulaukti eilės, išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant atsakymą. Impulsyvumas pasireiškia neprognozuojamu ar įkyrus elgesiu, kai sunku nustygti vienoje vietoje, sulaukti savo eilės, susilaikyti ir iki galo išklausyti kito mintis ar užduoto klausimo pabaigą, žinant teisingą atsakymą. Dažnas kitų pertraukinėjimas, greitas svarbių sprendimų priėmimas, neapgalvojus jų pasekmių.

Taip pat gali pasireikšti šiek tiek vėlesnis kalbos, motorinių ar socialinių įgūdžių vystymasis. Žemas frustacijos toleravimo lygis, aukštas dirglumas ar dažnas nuotaikų kintamumas taip pat yra būdingi simptomai.

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimo diagnozavimas

Nors ADS apraiškų galima pastebėti dar kūdikystėje (ADS turintys kūdikiai būna neramūs, greičiau susierzina, dažnai verkia), visgi dažniausiai šis sutrikimas diagnozuojamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimą medicinos psichologai diagnozuoja, kai:

1. Pasireiškia bent 6 nedėmesingumo ir (arba) hiperaktyvumo, impulsyvumo simptomai, kurie išlieka bent 6 mėnesius.
2. Keli simptomai, kenkiantys vaiko raidai, nustatomi iki 12 metų amžiaus.
3. Simptomai pasireiškia bent dviejose skirtingose aplinkose (pvz., namuose ir darželyje (mokykloje).
4. Simptomai blogina akademinio ir socialinio funkcionavimo kokybę.
5. Simptomai nėra kito psichikos sutrikimo (pvz., nerimo ar nuotaikos sutrikimų) išraiška.

Specialistas, surinkęs paciento medicininę anamnezę, atlieka išsamų klinikinį vertinimą, siekdamas nustatyti, ar simptomai atitinka ADS kriterijus. Patvirtinus diagnozę, medicinos psichologas naudoja specialius klausimynus ir vertinimo skales, kad įvertintų simptomų sunkumą ir jų poveikį kasdieniam gyvenimui. Įtariant kitas diagnozes, gali būti rekomenduojami papildomi psichologiniai tyrimai.

Kaip padėti ADS turinčiam vaikui?

Auginti vaiką su dėmesio ir aktyvumo sutrikimu (DTHS) gali būti tikras iššūkis. Pirmiausia, būtina kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus, kurie, nustatę diagnozę, sudarys individualų pagalbos planą.

Kaip padėti vaikams su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu?

• Pastebėkite, kai vaikas tikrai girdi Jus ir skiria dėmesį. Daugumai žmonių reikalingas akių kontaktas, kad jie pajaustų, jog juos girdi. Visgi, šių vaikų protas operuoja greitai. Jie gali nesugebėti užmegzti ar išlaikyti akių kontakto su Jumis. Tai nereiškia, kad jie neklauso Jūsų. Priešingai, daugybė vaikų yra nenuoramos, kai jie klausosi.
• Nurodykite jiems trumpai ir paprastai. Vaikus lengvai apima jausmai. Kai juos mokote ko nors arba prašote, kad jie ką atliktų, instruktuokite juos žingsnis-po-žingsnio. Visgi, nesakykite visų žingsnių vienu metu.
• Kurkite bendravimo strategijas. Bendraujant su vaiku, Jums gali prireikti kūrybingumo. Pavyzdžiui, sukurkite „klausymosi kamuolį“. Pasakykite vaikui laikyti kamuoliuką, arba perduoti jį Jums kai jis klausosi Jūsų. Jūs taip pat galite sukurti vizualinius signalus, pagal kuriuos vaikui būtų lengviau suprasti, ką Jūs norite kad jis ar ji nuveiktų.
• Leiskite jiems pasirinkti. Vaikai labai greit pajaučia tėvus, ypač kai girdi, kad tėvai kalba „šalia jų“, bet ne su jais. Visgi, kai duodate vaikui pasirinkimą, jam yra lengviau Jūsų klausytis. Jie dažnai leidžia sau sulėtinti tempą ir pasverti pasirinkimo vriantus, kad galėtų priimti patraukliausią sprendimą. Pavyzdžiui, kai ateina metas miegoti, Jūs galite pasakyti vaikui „Laikas miegoti.
• Naudokite vizualines pagalbines priemones. Vaikai su dėmesio ir aktyvumo sutrikimais gerai reaguoja į vizualinius stimulus.
• Skaidykite informaciją. Leiskite daryti pertraukas. Koreguokite aplinką. Darykite patikslinimus. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
• Stebėkite, kas blogina situaciją. Įtraukite fizinį aktyvumą. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
• Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje. Imkitės prevencijos.
• Kalbėkite švelniai ir likite ramūs. Kai Jūs tampate įsitempę, ar pakeliate balsą, tai gali vaiką paveikti stimuliuojamai. Tai prieštarauja Jūsų tikslui, ypač jei vaikas jau yra susijaudinęs ir nusiminęs. Su vaiku kalbėkite tyliai ir likite ramūs. Jei vaikui pasireiškia pykčio priepuolis, ar ažitacija, atsitraukite ir įtraukite juos į veiklą, kuri ramina bei juos domina. Pastatykite bokštą iš kaladėlių, spalvų, arba drauge imkitės dėlionės.
• Paaiškinkite savo lūkesčius. Kai Jūsų vaikas žino, ko iš jo tikitės, jie bus linkę elgtis geriau.

Auginti vaiką su dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimu reikalauja kūrybingos tėvystės. Įsiminkite vaiko rodomus ženklus, ir dalykus, kurie jį išveda iš pusiausvyros. Stebėkite jų mokymosi stilių, ir pastiprinkite šį stilių bendraudami. Jei Jums sunku, prisijunkite prie tėvų grupės.

Gydymo metodai

Gydymo metodai dažnai apima psichologinę terapiją, kurioje vaikai mokomi socialinių įgūdžių ir geresnio emocijų valdymo. Kai kuriais atvejais gydytojai gali rekomenduoti medikamentinį gydymą, ypač jei simptomai yra sunkūs ir trukdo kasdieniam vaiko gyvenimui.

Geriausias ADHD gydymo būdas yra labai individualus, tačiau dažniausias apima vaistų, psichoterapijos ir (arba) gyvenimo būdo pokyčių derinį. Pasaulinės sveikatos organizacija teigia, jog veiksmingas gydymas turėtų būti skirtas tiek pagrindiniams simptomams, pavyzdžiui, impulsyvumui ar nedėmesingumui, tiek su tuo susijusiems elgesio sunkumams ir socialinių įgūdžių trūkumui (nesugebėjimui planuoti savo laiko, užmegzti draugysčių).

Medikamentinis gydymas

Medicininėje praktikoje dažniausiai išrašomi vaistai nuo ADHD yra stimuliatoriai, tokie kaip „Ritalin“ ir „Adderall“, medikamentai modifikuojantys dopamino ir norepinefrino aktyvumą. Nestimuliuojantys vaistai, pavyzdžiui, „Strattera“ arba tam tikrų klasių antidepresantai, kurie gali būti vartojami, kai organizmas nereaguoja į stimuliatorius arba jų netoleruoja.

Kad ir kokie vaistai būtų vartojami, svarbu, kad jų dozė būtų tinkama, kadangi per maža vaistų nuo ADHD dozė nesukels jokio efekto, o per didelė, ypač stimuliatorių, gali reikšmingai padidinti aktyvumo lygį, trikdantį asmens koncentraciją ir kognityvinius gebėjimus, taip pat pasunkinanti kitas ligas, kurios gali pasireikšti kartu su ADHD, įskaitant bipolinį sutrikimą, obsesinį-kompulsinį sutrikimą ir nerimą.

Psichoterapija

Be medikamentinių priemonių, kitas išties veiksmingas gydymo būdas yra psichoterapija. Elgesio terapija yra veiksmingiausias nemedikamentinis metodas vaikams, sergantiems ADHD. Šioje terapijoje paprastai vaikų tėvai mokomi nuosekliai reaguoti į neigiamą vaiko elgesį ir padėti jam/jai užsibrėžti tikslus ir jų siekti, paraleliai mokant vaiką įvairių nusiraminimo ir alinančių simptomų įveikos technikų bei socialinių įgūdžių. Dažnai ADHD bendruomenės išreiškiama replika „tabletės neišmoko įgūdžių" puikiai atskleidžia, kad nors hiperaktyvumo ar neatidumo simptomus medikamentinis gydymas išties palengvina, tačiau priskiriami vaistai nebūtinai gali padėti vaikui išmokti atsikratyti neigiamų įpročių, kurti ir palaikyti sveiką, ne tokį alinantį santykį su ADHD, socialiai integruotis ir įgyvendinti savas užsibrėžtas idėjas. Šią spragą siekiama užpildyti elgesio terapija.

Suaugusiesiems ir vyresniems vaikams, sergantiems ADHD, dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija. KET terapeutai gali padėti suaugusiesiems išsiugdyti stipresnę emocinę reguliaciją, įveikti blogus įpročius ir kovoti su neigiamais mąstymo modeliais bei sustiprinti savivertės jausmą. Gali padėti tvarkytis su simptomais, kurie trukdo jiems sėkmingai dirbti ir socializuotis.

Dėmesio sutelkimo pratimai

Dėmesio sutelkimo pratimai gali padėti vaikams ir suaugusiesiems, turintiems dėmesio sutrikimų, išmokti geriau koncentruotis ir sumažinti išsiblaškymą. Vienas paprasčiausių pratimų yra „dėmesio fiksavimas“ - šis pratimas susideda iš trumpų periodų, kai sąmoningai sutelkiamas dėmesys į vieną užduotį ar objektą. Meditacija ir kvėpavimo pratimai taip pat yra veiksmingi dėmesio sutelkimo metodai, nes padeda nuraminti protą ir mažina nerimą. Reguliarus kvėpavimo pratimų atlikimas gali padėti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems išmokti valdyti mintis ir išlaikyti dėmesį net esant aplinkos trikdžiams. Kitas pratimas - dėmesio koncentravimas į smulkias detales, pavyzdžiui, atidžiai skaitant tekstą ir bandant įsiminti kiekvieną dalį. Taip pat naudinga praktikuoti dėmesio valdymą naudojant trumpas pertraukas - dirbant ar mokantis kas 25 minutes padaryti trumpą 5 minučių pertrauką.

Sutrikimo prevencija ir pagalba

Kiekvienam žmogui yra svarbu turėti gerą fizinę sveikatą, ypatingai patiriant aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Būtent sveikas gyvenimo būdas kartu su elgesio terapijomis bei medikamentų pagalba gali padėti palengvinti individo išgyvenamus ADHD simptomus. Sveikos elgsenos būdai, kurie gali padėti, yra:

• Pilnavertės mitybos užtikrinimas, į dienos racioną įtraukiant daug vaisių ir daržovių, neskaldytų grūdų bei maisto produktų, turinčių liesus baltymus, omega-3 riebiąsias rūgštis.
• Kasdienis fizinis aktyvumas, atsižvelgiant į asmens amžių.
• Limituotas naudojimasis televizoriumi, kompiuteriu, telefonu bei kitais elektroniniais prietaisais.
• Pagal asmens amžių rekomenduotino miego kiekio užtikrinimas kiekvieną naktį.

Kaip padėti vaikui, sergančiam ADS?

Pirmiausia, pastebėjus ADS požymius vaiko elgsenoje, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos. Laiku suteikta pagalba yra efektyvesnė. Kartu su profesionalia sveikatos priežiūra vaikui gali padėti:

• Sureguliuota dienotvarkė, miego režimas bei visavertė mityba.
• Užtikrintas pakankamas ir sistemingas fizinis krūvis.
• Pateikimas vaikui suprantamų vaizdinių veiklos planavimo ir atliekamų užduočių būdų.
• Ugdymas savireguliacijos ir socialinio bendravimo įgūdžių.
• Komunikacija su specialistais akademinėje aplinkoje, jog būtų užtikrintos palankios sąlygos, padedančios ugdyti vaiko patiriančio ADHD akademinius įgūdžius.

Kiekvienas ADHD sergantysis vaikas yra labai individualus, todėl pagalbos planas ir konkrečios rekomendacijos, veiksmai, kuriuos gali užtikrinti tėvai, labai priklauso nuo vaiko ir kaip šis sutrikimas pasireiškia būtent jam/jai. Todėl visi šie žingsniai turi būti aptarti su profesionalios pagalbos specialistu ir pritaikyti asmeniškai.

tags: #demesio #sutrikimas #vaikams

• Lietuvos ir Vokietijos pensijų palyginimas
• Talismanai vaikams susilaukti
• Partizanų kovų kelias
• Kaip palengvinti nėštumo nepatogumus
• Apžvalga: Tefal vaikiškos virtuvėlės