Vaikų elgesys ir socializacija: kelionė į visuomenę
Vaikų elgesys ir socializacija: kelionė į visuomenę
Socializacija - tai procesas, kurio metu vaikas tampa visuomenės nariu, perimdamas visuomenės normas, dėsnius ir gyvenimo būdą. Šis procesas yra aktyvus ir vyksta pačiam vaikui dalyvaujant, bendraujant su kitais. Būtent vaikystėje socializacija yra aktyviausia, nes vaikas perima pagrindinius socialinius įgūdžius. Sociologas L. Bromas teigia, kad pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių formavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas.
Socializacija - tai procesas, kurio metu visuomenės kultūra perduodama vaikams, siekiant formuoti iš kūdikio individualybę, paklūstančią tam tikroms kultūros tradicijoms ir socialinėms normoms. Bendrai socializacija apima individo kultūrinį bei socialinį tobulėjimą ir individo vystymą. T. Parson ir R. Bales pažymėjo, kad socializacija, kuri vyksta šeimoje ar kitose socialinėse grupėse, institucijose, kiekvieną individą integruoja į visuomenę atskirai, bet kartu sudaro galimybes kurti savo individualybės vertybes bei bruožus.
Žmogaus socialinė raida - tai procesas, kuris plečia žmonių pasirinkimo galimybes. Žmogaus socialinė raida tai labai sudėtingas procesas. Bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, kurie yra reikalingi tam, kad pasiekti normalų gyvenimo lygį. Žmogaus socialinė raida vien tais dalykais neapsiriboja. Žmogaus socialinė raida glaudžiai siejasi su vieno ar kito krašto kultūra ir tradicijomis.
Kiekviena visuomenė turi rasti vietos visiems savo nariams ir suteikti jiems galimybę įnešti savo kūrybinį indėlį į visumą, tuo rūpinasi socialiniai darbuotojai.
Socializacijos svarba vaiko raidai
Socializacija yra būtina vaiko raidai, nes padeda jam integruotis į visuomenę, formuoti asmenybę ir išmokti elgesio normų. Tai mokymosi procesas, kurio metu individai integruojasi į esamą visuomenę, įsisavindami joje vyraujančius kultūrinius normatyvinius standartus. Nors socializacijos procesas vyksta visą žmogaus gyvenimą, esminė individo struktūra susiformuoja vaikystėje, ir šiuo periodu išmoktos normos bei vertybės išlieka gan stabilios visą suaugusio žmogaus gyvenimą.
Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje
- Kalbos įgūdžių formavimas.
- Esminis asmenybės susiformavimas.
- Pagrindinių normų bei vertybių išmokimas.
Socializacijos veiksniai
Vaikų socializacijai įtakos turi įvairūs veiksniai:
Šeima
Šeima yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau, šeimai padedant, už jos ribų. Šeima išlieka esminiu ateinančios kartos socializacijos sėkmę lemiančiu veiksniu. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai patvirtinta. Mes gyvename įvairių sistemų apsuptyje. Kai kurių sistemų ryšiai yra labai glaudūs, kai kurių mažiau susiję. ir artimiausia vaikui bendrija - šeima. Šeima yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau, šeimai padedant, už jos ribų. Šeimos jungiasi į bendruomenę, kuri turi irgi labai didelę įtaką vaiko socializacijai. Šeima - svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Šeimos vertybių įtaka vaiko elgesiui yra visuotinai patvirtinta.
Kitos institucijos
Socializacijos procese dalyvauja ir kitos institucijos, tokios kaip darželiai, mokyklos, bendruomenės ir kt. Vaikai privalo turėti lygias galimybes pasirinkti antrines socializacijos institucijas, kurios padėtų ugdyti socialinius ir kūrybinius gebėjimus.
Aplinka
Vaikas neigiamai aplinkos įtakai sugeba atsispirti tik tada, kai gyvenimo pavyzdžius „perleidžia per auklėjimo filtrą“ arba patiria skaudžias gyvenimiškas pamokas. Vaikas neigiamai aplinkos įtakai sugeba atsispirti tik tada, kai gyvenimo pavyzdžius „perleidžia per auklėjimo filtrą“ arba patiria skaudžias gyvenimiškas pamokas.
Šeimos vaidmuo socializacijoje
Šeima yra svarbus veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę. Ji yra artimiausia bendruomenė, kuri yra veiksmingiausias socializacijos proceso komponentas. Be šeimos, svarbia socialine edukacine institucija bendruomenėje ilgus šimtmečius buvo ir tebėra Bažnyčia.
Socializacijos rūšys
Kai kurie autoriai išskiria dvi socializacijos rūšis: tai pirminė ir antrinė socializacija. Šios dvi socializacijos rūšys išskiriamos dažniausiai remiantis tyrinėjamų asmenų amžiumi. Pirminė socializacija yra ta pirmoji socializacija, kurią individas patiria vaikystėje ir per kurią jis tampa visuomenės nariu. Pirminė socializacija siejama su ankstyvąja vaikyste. Pirminė socializacija galima tik tada, kai individas turi pilnavertę šeimą ar globėjus ir kai socializacijos procese gali pakankamai dalyvauti kiti socialiniai institutai, kurių padedamas asmuo gali tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Antrinė socializacija yra tolesnis procesas, padedantis jau socializuotam individui įsitraukti į naujas objektyvaus jo visuomenės pasaulio sritis.
Švietimas ir socializacija
Švietimas atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijos procese. Mokyklose ir darželiuose vaikai mokosi bendrauti su kitais, laikytis taisyklių, gerbti kitų nuomonę ir įgyja socialinių įgūdžių.
Ikimokyklinis ugdymas
Ikimokyklinis ugdymas yra svarbus etapas vaiko socializacijoje. Ikimokyklinėse įstaigose vaikai mokosi bendrauti su bendraamžiais, dalintis, spręsti konfliktus ir įgyja kitų socialinių įgūdžių.
Gegužės 21-25 dienomis Vievio lopšelyje-darželyje „Eglutė“ buvo įgyvendintas savivaldybės lygmens vaikų socializacijos projektas „Aš - pasaulio dalis“. Projekto metu buvo įgyvendintos veiklos, skatinančios vaikų socializacijos galimybes, tenkinančios vaikų pažinimo, lavinimosi ir saviraiškos poreikius per pažintinę, kūrybinę, sportinę veiklą. Pirmadienį vyko kūrybinės dirbtuvės „Aš kuriu“. Antradienį vaikams organizuota pažintinė išvyka į Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centrą. Trečiadienį - olimpinis ugdymas „Būk mano draugas“. Ketvirtadienis - „Burbulų laboratorija“. Penktadienį vaikai vyko į Vievio meno mokyklą - susipažino su grafine, erdvine bei spalvine raiška. Projekto baigiamasis renginys - šeimų popietė „Aš, tėtis ir mama - draugiška šeima“.
Kas yra socializacija?
Lyčių socializacija
Jau ankstyvojoje vaikystėje vaikai išmoksta jų lytį atitinkančius elgesio modelius, kurių įgyvendinimo iš jų tikisi visuomenės nariai. Ankstyvame socializacijos proceso etape, kurio metu mergaitės išmoksta moteriškus vaidmenis, o berniukai - vyriškus, pagrindinis vaikų socializacijos veiksnys yra jų tėvai.
Lyčių vaidmenų formavimas
Pagal patriarchalinėje visuomenėje vyraujančias kultūrines normas ir vertybes moters ir vyro vaidmuo bei statusas skiriasi. Pavyzdžiui, moteris yra matoma kaip vaikų augintoja, o vyras - šeimos materialinių išteklių tiekėjas; moteris yra orientuojama į šeimą, o vyras orientuojamas į visuomeninį gyvenimą.
Žaislų įtaka
Kadangi pagrindinė vaiko veikla yra žaidimai, žaislai yra ypatingai svarbūs vaiko socializacijos procese. Paprastai tėvai sūnui perka tokius žaislus, kurie laikomi tinkamais berniukui (pavyzdžiui, mašinėles, šautuvus, kamuolius, kaladėles), o dukrai duoda žaislus, kurie vertinami kaip mergaitiški (pavyzdžiui, lėles, lėlių namus, žaislinius indelius, žaislines virykles). Akivaizdu, kad berniukams duodami žaislai reikalauja daugiau erdvės, negu žaislai, su kuriais žaidžia mergaitės. Dar daugiau, berniukų žaislai skatina juos išeiti į kiemą, į lauką, kai tuo tarpu mergaitėms perkami žaislai paprastai yra skirti naudoti namuose. Todėl suaugusi moteris gali būti labiau linkusi tapti namų šeimininke, nei dirbti apmokamą darbą, siekti profesinės karjeros ar įsitraukti į aktyvią politinę veiklą.
Apdovanojimo-bausmės mechanizmas
Tėvai gali skatinti normatyvinius standartus atitinkantį vaiko elgesį ir slopinti veiklą, kuri neatitinka kultūriškai apibrėžtų lyčių vaidmenų. Tai daroma naudojant apdovanojimo-bausmės mechanizmą. Mūsų visuomenėje mergaitėms suteikiama mažiau laisvės nei berniukams, ir jos yra griežčiau baudžiamos už nepaklusnumą.
Vaikų gerovė Lietuvoje
Pirmas dešimtmetis po Lietuvos nepriklausomybės buvo netolygus vaiko gerovės atžvilgiu. Per tuos dešimt metų susikūrė vaiko teisių apsaugos tarnyba, kuri dabar yra kiekvienoje savivaldybėje, pradėtos kurti socialinės institucijos, mokyklose bei kitose ugdymo institucijose buvo steigiami socialinių pedagogų (socialinių darbuotojų) etatai. Tai tik rodo, kad Lietuva rūpinasi vaikų gerove. Vaikų padėtis tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje, yra glaudžiai susijusi su socialinės politikos ir socialinės apsaugos sferomis. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pastaraisias metais vaikų gerovės problemos yra aktyviai diskutuojamos ir analizuojamos.
Vaiko elgesio tikslai
Šie tikslai pagrįsti esminiais vaiko poreikiais, kurių nepatenkinęs socialiniais, bendradarbiavimu grįstais būdais, vaikas pradeda elgtis netinkamai. Ir šis netinkamas elgesys sunkėja atspindėdamas vis sudėtingesnę situaciją, jeigu vaikas ir netinkamai elgdamasis nepasiekia to, ko jam reikia. Taigi pirmasis vaiko elgesio tikslas gerai pažįstamas daugeliui tėvelių yra dėmesys. Šio tikslo vaikas siekia, kai nepatenkinamas vienas iš bazinių poreikių - priklausyti, jaustis susijusiu. Dėmesio vaikai gali siekti milijonais skirtingų būdų - tai ir mielos mergaitės, nešančios pradinių klasių mokytojai šimtąjį piešinį, ir paauglys, pavogęs pinigus iš tėčio kelnių kišenės, ir trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre. Priemonės nėra svarbios, vaikų vaizduotė beribė, įrankių arsenalas visiems tikslams - taip pat. Norėdami atpažinti vaiko elgesio tikslą pirmiausiai vadovaujamės savo jausmu. Dėmesio siekiantis elgesys suaugusiems paprastai kelia susierzinimą. Kitas signalas yra, kaip vaikas reaguoja į suaugusiojo įsikišimą: subarimą ar pagyrimą. Vaikas, kuris siekia dėmesio paprastai jaučiasi to dėmesio gavęs ir jo netinkamas elgesys baigiasi. Koreguojant vaiko elgesį, kuris siekia dėmesio, labai svarbu pastebėti vaiką, kai jis daro kažką tinkamo, naudingo - tarkim prisideda prie namų ruošos ar išsivalo dantis. Jeigu netinkamas vaiko elgesys nesibaigia po suaugusiojo dėmesio, o tik dar labiau suaktyvėja - į subarimus atsikirtinėjama, draudimai ignoruojami, o suaugusieji šalia jaučiasi įpykę, išprovokuoti - susiduriame su jėgos siekimu [antras tikslas]. Už šio tikslo paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas. Vaikas stokoja tikėjimo tuo, kad gali sugeba, moka ar išmano. Čia kiekvienam suaugusiam labai svarbu nepasiduoti kylančiom emocijom, nekaltinti dėl jų vaikų ir tiesiog atsitraukti. O tuo pačiu paieškoti konstruktyvių būdu, kur vaikas galėtų pajusti savo galėjimą ir vystyti kompetencijos jausmą. Kai vaikams nepavyksta pasiekti to, ko jie trokšta, kai nepaisant viso plataus priemonių arsenalo jie negauna dėmesio, ar visų pasigalynėjimų, jėgos vis tiek negana, jie gali įklimpti dar giliau. Pasak R. Dreikurso, trečiasis vaiko tikslas yra kerštas. Tai labai nusivylusių, įsitikinusių, kad pasaulis yra neteisingas, vaikų jausmas. Jis dažniau pasitaiko tarp išlepintų vaikų, kurie ateina į darželį ar mokyklą ir staiga susiduria su realybe, kurioje niekas aplink juos asmeniškai nešokinėja. Taip pat tarp vyresnėlių, kurie gimus jaunesniam broliukui ar sesutei labai daug ir staigiai prarado. Kai vaikai siekia keršto, suaugę gali pasijusti įskaudinti vaiko elgesio, tarsi nujaustų jame slypintį piktybiškumą. Toks elgesys gali įžeisti ir sukelti norą bausti. Taip besielgiančiam vaikui trūksta svarbos, savo vertės pajautimo. Į suaugusiojo reakciją, tarkim bausmę, jis reaguos dar didesniu nusidrąsinimu ir pasitvirtinimu apie savo menką vertę. Čia reiktų vengti bet kokio keršto ar kritikos ir ieškoti būdų vaiką padrąsinti. Ketvirtasis vaiko tikslas - tai pasidavimas. „Nieko neišėjo, nieko aš negaliu pasiekti, taigi atsiribosiu ir lauksiu kol visi paliks mane ramybėje“. Vaikas yra netekęs drąsos bandyti ir klysti. Suaugę šalia šių vaikų jaučiasi sumišę ir bejėgiai. Jie tarsi užsikrečia vaiko bejėgiškumu. Todėl čia jau reikia išorinės pagalbos, kad pastiprintų visą šeimą. Kad padėtų atrasti kažkur tai pamestą drąsą ir tarpusavio pasitikėjimą.
Socialinio pedagogo vaidmuo
Socialinis pedagogas yra vienas pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius. Socialinis pedagogas - vienas pagrindinių pozityviosios socializacijos vadovų, socialinės pagalbos proceso koordinatorius ir iniciatorius. Socialiniai pedagogai - vaiko gerovės sergėtojai ir vaiko advokatai - siekia apsaugoti tuos, už kuriuos atsako, t. y. mažiausius ir silpniausius piliečius. Socialiniai pedagogai padeda vaikams ir paaugliams geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teisės ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Socialiniai pedagogai prisideda prie ugdymo proceso, padėdami suprasti, kokia yra ugdytinio psichologinė ir socialinė sklaida ir kokią įtaką ugdymo procesui turi šeima, bendruomenė, kultūra. Socialinis darbas - tai profesinė veikla, pasireiškianti tiesiogine intervencija arba pagalba sudėtingose situacijose. Pagrindinis socialinio pedagogo (darbuotojo) profesinės veiklos tikslas - vaiko gerovė, kurios jis siekia, spręsdamas dalinius uždavinius: ugdydamas socialinius įgūdžius, teikdamas vaikui reikalingas socialines paslaugas, sudarydamas prielaidas pozityviajai vaiko socializacijai ir pilietinei brandai. Socialinio pedagogo (darbuotojo) paskirtis o būti vaiko advokatu visose vaikui svarbiose situacijose.
Pozityvioji socializacija
Pozityvioji socializacija - tai pozityvių veiksmų politika. Pozityvių veiksmų politika, daugelyje valstybių dar įvardijama kaip pozityvaus diskriminavimo politika, suprantama, kai silpnesniems socialinių grupių atstovams teikiama pirmenybė lavinantis, įsidarbinant, įsigyjant būstą, paskolas ir kt. Tokia pozityvių veiksmų politika propaguojama daugelyje valstybių: Švedijoje, Belgijoje, Olandijoje, Italijoje. Kai kuriuose Vakarų Europos kraštuose ir Lietuvoje egzistuojantis socialinės apsaugos terminas kartais suprantamas labai plačiai ir apima tokias sritis kaip sveikatos apsauga ir darbo aplinka. Socialinė politika - tai valstybės pastangos savo institucijomis siekti sudaryti savo piliečiams lygias galimybes ir teisė į švietimą, sveikatos apsaugą, būstą, socialines paslaugas. Vaiko politika - socialinės politikos dalis, kuri užtikrina būtinąją vaiko socialinę raidą normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.
Nors vis dar nėra taip gerai, kaip galėtų, bet psichologo pagalba tampa vis labiau prieinama ir Lietuvoje - mokyklose, poliklinikose, psichologinėse-pedagoginėse tarnybose gali rasti nemokamą pagalbą.
tags: #desimtmetis #liecia #kitus #vaikus