Čiulptuko istorija ir reikšmė
Čiulptuko istorija ir reikšmė
Čiulptukas - tai ne naujasis amžiaus išradimas, jam jau daugiau kaip 500 metų. Literatūroje jis minimas XV šimtmetyje.
Istoriškai čiulptukai turėjo įvairias formas ir paskirtis. Mūsų protėviai mums įprastą latekso ar silikono burbulėlį keisdavo į skepetėlėn suvyniotą duonos gabalėlį, pamirkytą meduje, ar saldžioje vaisių tyrėje vilgytą ilgą skudurėlį su mazgu gale. Štai 1506 m. dailininko A. Diurerio paveiksle „Madona su dagiliu“ pavaizduota motina laiko kūdikį, kurio rankoje - pirmykštis čiulptukas iš audinio ir „įdaro“. Įvairių pasaulio šalių pediatrijos vadovėliai aprašo akmenų, koralų, kauliukų, net šakelių pritaikymą mažai nepasotinamai burnytei. Tačiau pirmasis čiulptukas, savo forma ir paskirtimi panašiausias į tą, kurį galime nusipirkti dabar, patentuotas tik 1901 m., vaistininko Christian W. Meinecke iš Manheteno, JAV. Jo iš indiškos gumos ir metalinio skridinėlio pagamintas čiulptukas išpopuliarėjo po kelių dešimtmečių, nuo to laiko ne kartą keistas jo dizainas, lateksas - silikonu, pritaisytas žiedelis, kad būtų lengviau išimti jį iš vaikučio burnos, patentuota „ortodontinė“ jo forma ir daug kitų detalių, įskaitant jo pavadinimus („tūtukas“, „papkis“, „soskė“ ir dar devynios galybės), nekeičiančios vieno esminio fakto - kūdikis nori žįsti.
Dažniausiai tai būdavo košytė (tyrelė) ar duonos gabalėlis, įvyniotas į skudurėlį. Dar naudodavo aguonos galvutę, aptrauktą medžiagėle.
Kai buvo išrastas kaučiukas, pagamintas pirmasis kaučiukinis čiulptukas. Vėliau, plėtojantis gumos pramonei, jų atsirado silikoninių, lateksinių ir kt.
Čiulptukas: fiziologinis poreikis ir jo patenkinimas
Žindymas yra vienas iš instinktų, padedančių naujagimiui maitintis. Čiulpimo judesiai slopina motorinį aktyvumą ir neigiamas emocijas, todėl ramina bei padeda užmigti. Paprastai šie fiziologiniai poreikiai patenkinami žindant krūtį, tačiau jei mama dėl tam tikrų priežasčių nemaitina savo vaiko krūtimi arba vaiko poreikis žįsti yra nuolatinis, net kai kūdikis pasisotinęs, ir varginantis jau ir taip nusigalavusią mamą, prireikia ieškoti sprendimo - mažyliai patys pradeda žįsti savo lūpytes, pirštukus ar kumštelį. Tačiau dažniausiai nepatenkintą poreikį išreiškia kurtinančiu verksmu.
Gamtos valia, mama yra universali kūdikio poreikių tenkintoja - ir pamaitina, ir nuramina, ir saugumą suteikia. Kas gali atsitikti, jeigu bandoma išsisukti nuo dalies šių pareigų? Pavyzdžiui, jeigu mama nutars būti tik „motina-maitintoja“. Čiulptukas gali trukdyti gilaus emocinio ryšio tarp mažylio ir jo mamos formavimuisi. Dalis meilės ir prisirišimo, turinčių tekti mamai, automatiškai perkeliama į objektus, pakeičiančius jos krūtį - tuštuką arba čiulptuką ant buteliuko.
Naujagimis, alkanas ar sunerimęs, siekia motinos. Pats tikriausias jos buvimo šalia įrodymas - krūties jutimas mažojo burnoje. Naujagimiui spenelis reiškia motiną, tik gerokai vėliau kūdikis pamažu ims suvokti ją kaip visumą.
Gana dažnai mažyliai čiulptuką pamilsta prieš išsikalant pieniniams dantukams. Kramsnodami šį apvalų burbuliuką, jie numalšina dantenų perštėjimą ir niežulį.
Kada čiulptukas yra būtinas?
Jei vaikelis gimė neišnešiotas, jo čiulpimo ir rijimo refleksas nevisiškai išsivystęs, todėl čiulptukas būtinas jam formuotis. Jei mama dėl kokių nors priežasčių negali pati maitinti savo kūdikio, kito būdo nei buteliukas su čiulptuku nėra. Ką tik gimęs mažylis dar tikrai nesugeba valgyti iš puodelio su šaukšteliu. Galima supilti į burnytę šaukštelį vaistų, bet pakankamo maisto kiekio vaikui nesugebėsime sumaitinti. Todėl kartais čiulptuko naudojimas neišvengiamas.
Moksliškai pagrįstas ir tas faktas, jog čiulptuko žindimas net perpus sumažina kūdikių staigios mirties sindromo riziką, jei duodamas vaikui miego metu.
Gydytojai bei logopedai vis dar ginčijasi, ar čiulptukas padeda stiprinti liežuvio raumenis bei stimuliuoja liežuvyje esančias nervines galūnėles, padedančias vystytis vaiko kalbai bei rijimui.
Kalbėti apie tai, jog žindukas padeda ir mamai, auginančiai „niekada nepasisotinantį“ ar labai verksmingą kūdikį, taip pat neverta - praktine šio išradimo puse įsitikinusi ne viena mamytė.
CODA | Egidijus Sipavičius - „MIŠKŲ DUKRA“
Čiulptuko naudojimo privalumai ir trūkumai
Nors kai kurie mano, kad čiulptuko naudojimas gali sutrikdyti motinos pieno gamybos procesą, o kūdikis gali netaisyklingai apžio ti krūties spenelį, vis dėlto yra situacijų, kai jis tampa neatsiejama pagalbininku.
Tėvai renkasi įvairiausius būdus. Vieni patepa čiulptukus pipiriniais ekstraktais, kiti įkalbinėja, įtikinėja, kad tu jau didelis ir t.t., treti paprasčiausiai paslepia čiulptuką ir pavirkdo mažylį keletą naktų.
Ką tik gimęs mažylis dar tikrai nesugeba valgyti iš puodelio su šaukšteliu. Galima supilti į burnytę šaukštelį vaistų, bet pakankamo maisto kiekio vaikui nesugebėsime sumaitinti.
Tačiau reikėtų stengtis neduoti nuolat gerti saldžių skysčių iš buteliuko. Būna, kad vaikas vaikšto visą dieną pasiėmęs saldaus kompoto buteliuką ir kartkartėmis iš jo atsigeria. ,,Buteliuko ėduonis” taip suėda vaiko dantukus, kad jų tiesiog nelieka. Jei taip nutinka trimečiui ar keturmečiui, dar reikės nemažai palaukti, kol išdygs nuolatiniai dantukai. Vaikas jaučia didelį diskomfortą. Labiausiai pažeidžiami pirmieji kandžiai. Pagrindinės priežastys - prasta burnos higiena ir maitinimas naktį sacharidų turinčiais skysčiais, mišinėliais, karvės pienu. Kai vaikas pavalgo, reikia duoti gurkštelėti vandens - taip praplaunama burnos gleivinė.
Galimos čiulptuko žalos
Jei atsisveikinimas su „geriausiu draugu“ užsitęsia iki trejų ar ketverių metų, čiulptukas gali padaryti žalos: atsikiša priekiniai dantukai, apatiniai palinksta į liežuvio pusę, tarp viršutinių ir apatinių dantukų susiformuoja tarpas, deformuojasi viršutinis žandikaulis. Ortodontai pagal netaisyklingą sukandimą gali pasakyti, kaip vaikas mėgsta laikyti burnoje čiulptuką - tiesiai ar šone, nes būtent toje vietoje susiformuoja tarpelis tarp dantų.
Statistiškai patikimai vertinami minėti sąkandžio pakitimai fiksuojami vaikams, naudojantiems čiulptuką ar buteliuko žinduką ilgiau, nei vaikui sueis treji metai (pavienė literatūra aprašo čiulptuko žalą sąkandžiui pradedant pirmaisiais vaiko metais). Kuo ilgiau nuo šio amžiaus vaikas naudoja čiulptuką, tuo didesnė ir akivaizdi padaroma žala. Ypač ryškūs struktūriniai veido kaulų bei sąkandžio pokyčiai stebimi „blogus čiulpimo įpročius“ turintiems penkiamečiams ir vyresniems.
Kaip koreguojami netaisyklingi sukandimai?
Daroma speciali ortodontinė plokštelė su užtvarėle, kad nei liežuvis, nei lūpa nelįstų kur nereikia. Tą plokštelę reikia nešioti nuolat. Išimti galima tik valgant ir valant dantukus.
Jei defektas vaikystėje buvo nepastebėtas, suaugusi mergina ar vaikinas, jei nori, gali patobulinti savo išvaizdą. Dažniausiai reikia operuoti - vien plokštelės ar briketų neužtenka.
Kada atpratinti nuo čiulptuko?
Vaikai skirtingi, todėl kiekvienam - savas laikas. Vieni, išdygus pirmam dantukui, patys išspjauna, kiti, atvirkščiai, dar labiau prisiriša prie čiulptuko, nes kramtydami pasimasažuoja maudžiančias dantenas.
Šio įpročio vieni atsikrato be didelių pastangų, kartais savaime, kitiems sekasi sunkiau. Žymiai sudėtingiau atpratinti čiulpti pirštuką, tam gali prireikti net vaikų psichologo pagalbos.
Atpratinimo metodikos tokios pat senos, kaip ir patys čiulptukai: tėvai griebiasi nuo psichologinio smurto, įvairių čiulptuko „vagystės“ formų iki čiulptuko skonio, struktūros ar vientisumo sugadinimo.
Vienas praktiškai lengvai pritaikomų ir rezultatyviausių būdų - vis patrumpinti žirklėmis nukerpant lateksinę ar silikoninę čiulptuko dalį, kol čiulpimas tampa visiškai komplikuotas ir nebemielas.
Išradingi tėvai čiulptuką pavilgo česnako išspaudose, tepa eteriniais aliejais ar praduria jame skylučių.
Vaikams atsisveikinti su čiulptuku galėtų padėti ir šiokios tokios „iškilmės“. Pavyzdžiui, Laplandijoje, Kalėdų Senelio biure, stovi indas su vaikų paliktais čiulptukais, Stokholmo Skanseno parke auga medis, prie kurio šakų pririša jau „atgyvenusius“ čiulptukus. Vaikas supranta šio momento svarbą ir iškilmingumą - jis jau didelis, jam nereikia čiulptuko. Tad ir namų sąlygomis būtų galima suorganizuoti nediduką atsisveikinimo vakarėlį, užuot slėpus jį nuo vaiko ir kaltinant nykštukus ar kitus padarus įžūlia vagyste.
Šiukštu negąsdinkite ir negėdinkite vaiko, jog čiulptukas yra „negražu“, „toks didelis vaikas, o elgiesi kaip leliukas“, mat, vaikai tą suvokia labai asmeniškai, traumuojančiai, grėsmingai, kai mūsų tikslas yra ne tik atpratinti vaiką nuo čiulpimo reflekso, tačiau ir išmokyti jį kitų būdų nusiraminti.
tags: #ciulptukas #kada #atsirado