Algimantas Jablonskas: Verslo Kelionė ir Šeima
Algimantas Jablonskas: Verslo Kelionė ir Šeima
Algimantas Jablonskas, tituluojamas šokolado karaliumi ir gerai žinomos, dvidešimt metų veikiančios šokoladinės „AJ šokoladas“ įkūrėjas bei savininkas, yra įkvepianti asmenybė, kurios verslo kelionė neatsiejama nuo šeimos vertybių ir meilės šokoladui.
Verslininkas, Šokoladinės „AJ šokoladas“ įkūrėjas ir savininkas Algimantas Jablonskas per savo visą karjerą patyrė ne vieną bankrotą ir nesėkmę, tačiau nesigręžijo atgal. Po vieno bandymo vystyti verslą sekė kitas, o galiausiai pašaukimą A. Jablonskas atrado šokolado versle. „Aš labai greitai save įtikinu, kad turiu eiti į priekį", - sako jis.
Pradžioje mes turėjome tik šokolado parduotuvę ir kai mes atsidarėme, buvo 30 laipsnių [karščio] ir šokolado niekas nepirko. Vėliau tam, kad išsigrynintų tie svyravimai, atsirado tortai, ledai, kava, didesnės šokoladinės, kur mes galime priimti daugiau žmonių, nes yra tokia taisyklė, jog žmones kaip magnetas traukia kiti žmonės. Jeigu yra du staliukai, tai tau neįdomu ten sėdėti, tu turi būtinai turėti galimybę ir save parodyti, ir į kitus pasižiūrėti, tada smagu ir jauku“, - apie tai, kaip plėtėsi šokoladinės, pasakoja A. Jablonskas.
Nors baigė visuomeninio maitinimo studijas, A. Jablonskas teigia atradęs talentą gaminti skanius tortus ir kitus desertus - „90 proc. „Turiu kažkokią dievo dovaną. Kartais būna, kad pasižiūriu kažkokį pyragėlį ir žinau, ar jis bus skanus, ar neskanus dar jo neparagavęs. Tie receptai gimsta iš niekur - ne iš knygų, tiesiog iš galvos“, - atskleidžia A. Jablonskas.
AJ šokoladinių yra ne tik Lietuvoje - viena įsikūrusi Rygoje, o kitos dvi - Floridoje. Į JAV šokoladinių idėja nukeliavo ten įsikūrusio A. Jablonsko sūnaus dėka. „Floridoje ypatingai buvo drąsu tai daryti, nes 40 [laipsnių karščio]. Vystyti šokolado verslą ten jau reikėjo ryžtis, bet, pasirodo, saldumynus mėgsta visi. Ir kai jie nori kažką nusipirkti ir atsinešti, jie visi turi šaltkrepšius, ir viskas yra paruošta: mašina atvažiuoja į aikštelę, variklis neišjungiamas, tiesiai iš patalpos į patalpą.
Verslą AJ šokoladinių savininkas pradėjo būdamas labai jaunas: nuo bulvių, tulpių ir Jugoslavijos, zefyrų iki šlepečių, taukų, žuvų, kiaulienos, laivų, net banko pastatų statybų. Per gyvenimą A. Jablonskas išbandė daug. Išbandyta daug kas: restoranų, žuvų, statybų, net transportinių laivų verslai.
A. Jablonskas pasakoja, jog išgyventi šiuos praradimus jam padėjo tikėjimas. „Aš iš tikrųjų labai esu įtikėjęs dievu ir tikiu, kad viskas turi būti taip, kaip turi būti. Aš visada elgiausi pagal situaciją. Labai mėgstu tokią metaforą: jeigu kamuoliukas man lekia iš dešinės, aš mušu jį iš dešinės, jeigu iš kairės - iš kairės. Nėra taip, kad aš stovėčiau raketę atsukęs į dešinę pusę, kamuoliukas lekia į kairę, o aš iš dešinės jo laukiu“, - apie skaudžią patirtį, kai teko parduoti dalį „AJ šokolado“ akcijų, pasakoja A. Jablonskas.
Pašnekovas pasakoja, jog po nesėkmingų bandymų pasiduoti jam neleido ir atsakomybė už šeimą, kurią sukūrė būdamas labai jaunas - 20 metų. Pasak jo, jaunas amžius padėjo jam lengviau atsistatyti po patirtų nesėkmių ir su naujomis idėjomis bei jėgomis judėti pirmyn. Tiesa, A. Jablonskas sako: „Dabar, kai atgal atsisuku, aš kartais nesuprantu, kaip sugebėjau išlikti sveikas ir neišprotėjęs nuo viso to streso, bet tikriausiai čia yra vėl dievo duota tokia savybė, kad labai greitai susitaikau su praradimu. „Stengiuosi dėl nieko nepergyventi. Tiesiog pagalvoju, kad nebūčiau aš praradęs tų pinigų, gal būčiau praradęs sveikatą. Dabar aš praradau tik pinigus. Visur stengiuosi surasti kažkokius teigiamus dalykus, kad nedeginčiau savęs iš vidaus“, - atvirauja A. Jablonskas.
„Pirmas dalykas, kurį aš išmokau per visą tą laiką, kad nieko nereikia daryti per jėgą, kad jeigu tu kažką darai ir tau nesiseka, reiškia, tai yra ne tavo vieta ir tu tiesiog privalai paleisti. Bet man su šokoladu atsitiko taip, kad aš atėjau ten ir atsirado mokytojai, pinigai, patalpos - viskas ėjo kaip sviestu patepta. Tai tada tu žinai, kad esi savo vietoje ir turi toliau tą tęsti“, - teigia A. Jablonskas.
Ruošdamasis šokolado restorano atidarymui jis sumąstė naujos vietos interjerą papuošti originaliomis lėlėmis iš šokolado bei cukraus masės. Joms sukurti dizainerė Elena Kliment panaudojo apie 85 kilogramus šokolado bei perpus mažiau cukraus masės. „Lėlės tinkamoje temperatūroje gali būti ilgai“, - sakė lėlių kūrėja. Iš viso darbas nuo idėjos iki jos realizavimo užtruko apie pusantro mėnesio.
Šiemet gegužės mėnesį, po pusantrų metų draugystės, A. Jablonskas vedė kaunietę verslininkę Eriką, taip pat labai mėgstančią šokoladą. Maždaug po mėnesio šiai šokoladinei porai turėtų gimti atžala. Nors kūdikis dar kurį laiką nepajėgs įvertinti tėvo jam skirtos šokoladinės dovanos, A. Jablonskas dėl to nenusimena. Ateityje, jei reikės, dėl savo atžalos jis atnaujins šokolado kambarį, o gal net sukurs šokolado butą.
„Mudu su Erika labai daug kalbame ir apie šokoladinius gaminius. Mes kartu brandinome idėją įkurti šokolado kambarį”, - kalbėjo verslininkas. Jis džiaugėsi, kad jo aštuoneriais metais jaunesnė žmona turi puikų skonį ir vertina kokybišką šokoladą. Dar draugystės pradžioje Erika Algimantui leido suprasti, kad nealps nuo paprasto saldumyno. Pamaloninti širdies damą A. Jablonskas galėjo tik dovanodamas išskirtinių rankų darbo skanėstų. Subtiliu Erikos skoniu verslininkas pasikliauja ir kurdamas naujus šokolado gaminius. Jei moteris neištaria, kad gaminys dieviško skonio, vadinasi, jį reikia tobulinti. Kai kurias receptūras tenka tobulinti ne vieną mėnesį. Bet darbas pasiteisina. Pavyzdžiui, Erikos mėgstamiausias tortas su vyšniomis yra vienas perkamiausių gaminių.
Paklaustas, kaip spėja kurti skanėstus, rūpintis šeima, ruošti kraitelį būsimam kūdikiui, verslininkas tikino turįs išmintingą žmoną, kuri šeimos rūpesčius yra užsidėjusi ant savo pečių. O ant jo pečių guli verslas.
„Šokoladas skirtas pasilepinti, padeda trumpiausiu keliu gauti gerų emocijų”, - aiškino pašnekovas.
Neseniai A. Jablonskas įsigijo naują pakavimo įrangą ir ėmė gaminti šokoladukus „Šarlotė”. Šie skanėstai buvo sukurti Erikos mėgstamiausių saldainių pagrindu. Šokoladukus sudaro juodasis gana kartus šokoladas, riešutinis kremas, karameliniai traškučiai ir sluoksnis karamelės.
„Žmona puikiai jaučiasi nėštumo metu. Pirminis bandymas sukurti kažką panašaus į šokolado kambarį buvo pristatytas prieš dvejus metus Valentino dieną prekybos centre „Akropolis“. Šokoladinis kūrinys išbuvo dvi savaites, po to buvo supjaustytas gabalais ir padalytas svečiams. Panašų kambarį „AJ šokolado” meistrai sukūrė Kaliningrado prekybos centrui. Ten saldžiuoju reginiu buvo galima grožėtis taip pat dvi savaites.
Gaminant įvairius daiktus iš šokolado labai svarbi jo temperatūra. Idealiausia, kai ji siekia 35-40 laipsnių, nes šiltesnis šokoladas greitai tirpsta, praranda formą.
Reta šokoladinė ekspozicija įrengta 15 kvadratinių metrų erdvėje. Interjeras atrodo taip tikroviškai, kad lengvai galima įsivaizduoti, kaip kambaryje rusena židinys, dega žvakės, pavargęs ilsisi šuo. Tiek smulkūs daiktai, tiek kambario sienos, baldai, sietynai, senovinis laikrodis, paveikslai, komoda yra pagaminti iš trijų rūšių - juodojo, baltojo ir pieninio šokolado. Kambariui buvo sunaudota maždaug pusė tonos šokolado. Idėjos sumanytojo A. Jablonsko norus tikrove pavertė dizainerė Elena Kliment. Kambarys, pagamintas iš saldžiosios masės, gyvuos tol, kol pagrindinė valgomoji medžiaga pabals. Tuomet jį teks restauruoti. Kambarys turėtų išsilaikyti iki pavasario.
„Ar nesibaiminu, kad kas nors iš svečių neatsispirs pagundai ir sumanys paskanauti kokio nors baldo? Visko gali nutikti. Tada teks remontuoti „sugadintus” baldus”, - nusijuokė verslininkas.
Dabar saldžiai kvepiančiu šokolado kambariu gali gėrėtis visi „AJ šokolado” parduotuvės lankytojai.
Šiame kambaryje viskas - nuo stambiausių iki smulkiausių detalių - pagaminta iš šokolado. Kūrinio idėja verslininkui kilo prieš dvejus metus, tačiau įgyvendinta tik dabar. Ir neatsitiktinai. A. Jablonskas prasitarė, kad imtis darbo jį įkvėpė meilė mylimai žmonai ir būsimo kūdikio laukimas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas penktadienį paskelbė, kad bendrovei „AJ Šokoladas“ vadovaujantis šokolado karaliumi tituluojamas 49 metų verslininkas Algimantas Jablonskas apgaulingai tvarkė dabar jau bankrutuojančios bendrovės „Samtukas“ buhalterinę apskaitą. Teisėja Virginija Liudvinavičienė verslininkui skyrė 30 MGL (3 900 litų) baudą. A. Jablonskas buvo išteisintas dėl kaltinimų 75 138,38 Lt turto iššvaistymu, nes jo kaltė nebuvo įrodyta. Bylos duomenimis nustatyta, kad bendrovės „AJ Šokoladas“ vadovas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, kai nuo 2010-ųjų vasario iki tų pačių metų gegužės į dabar jau bankrutuojančios bendrovės „Samtukas“ („AJ Šokoladas“ valdė jos 70 proc. akcijų) buhalterinius dokumentus neįregistravo 75 138,38 Lt priėmimo kvito bei lėšų neapskaitė bendrovės kasos pajamose. Teisme A. Jablonskas pripažino, kad aplaidžiai tvarkė buhalteriją: „Tikrai neturėjau energijos jai tvarkyti.“ „Verslą kūrė mano sūnus, o aš tik padėjau, tuo metu bendrovės vadovas buvo mano sūnus Irmantas, jis ir privalėjo viską susitvarkyti, bet nesutvarkė visų dokumentų ir oficialiai registre neužsiregistravo, todėl nebuvo oficialus vadovas“, - sakė A. Jablonskas. Verslininkas prisipažino, kad prisiėmė atsakomybę už sūnų ir ikiteisminio tyrimo metu tyrėjams pasakė, kad būtent jis nesutvarkė visų privalomų dokumentų. „Šiandien faktai yra tokie, kad už buhalteriją atsakingas Irmantas, jis prisiekinėja, jog viską buvo sutvarkęs“, - sakė A. Jablonskas. Kad buvo faktinis „Samtukas“ vadovas, neneigė ir pats I. Jablonskas. „Padariau vienintelę klaidą - pamiršau ir per savo jaunatviškumą dokumentų nenunešiau į Registrų centrą“, - sakė jaunasis verslininkas.
Baudžiamojoje byloje buvo minimas ir prieš kelerius metus vykusio televizijos projekto „Vertas milijono“ nugalėtojas, sriubos restoranų idėją sumąstęs Irmantas Jablonskas - jis A. Jablonsko sūnus. Teisme paaiškėjo, kad šokoladų gamybos verslą valdantis A. Jablonskas gelbėjo restoraną „Irmanto sriubos“ įkūrusį savo sūnų I. Jablonską ir apie finansinius pažeidimus ikiteisminio tyrimo metu vengė papasakoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) pareigūnams. „Nenorėjau „kišti“ sūnaus, norėjau jį apsaugoti, bet atsitiko taip, kad reikia viską papasakoti“, - teisme pareiškė A. Jablonskas.
I. Jablonskas prisipažino, kad jo įkurta bendrovė būtų dar anksčiau „užsilenkusi“, jeigu ne iš tėvo gauta pagalba. Teisme I. Jablonskas pasakojo, kad 2008 m. laimėjo ir įgyvendino projektą „Vertas milijono“, tačiau tuo metu jam tebuvo 18 metų, turėjo daug darbų ir dar reikėjo pabaigti mokyklą, todėl kurį laiką bendrovei vadovavo kiti žmonės. Į verslą vaikinas teigė įsiliejęs 2009-ųjų vasarą - atleido tuometę vadovę, tačiau akcininkų susirinkimo protokolo, kuriuo buvo paskirtas direktoriumi, nenunešė ir neužregistravo į Registrų centrą. „Tuo metu šalyje buvo prasidėjusi krizė, mūsų restoranui kaimynas kenkė įvairiais būdais, užsuko vandenį, todėl sustojo veikla, o nuomos mokestį už patalpas reikėjo mokėti, buvo prarasta dalis klientų, patyrėme nuostolių, todėl kreipiausi patarimo ir pagalbos į tėtį - jis sutarė, kad patalpų savininkas sumokės apie 70 tūkst. Lt kompensaciją, šie pinigai buvo įnešti „AJ Šokoladas“ už skolas, nes panašią sumą buvau skolingas už tortus ir kt.“, - sakė I. Jablonskas.
Jaunasis verslininkas įsitikinęs, kad šie pinigai turėjo figūruoti ir bendrovės „Samtukas“ dokumentuose, tačiau kodėl jų niekas nerado, jis taip ir negalėjo paaiškinti - esą gal kur dingo. Vis dėlto, „AJ Šokoladas“ dokumentuose buvo įforminta, kad bendrovė „Samtukas“ daugiau kaip 70 tūkst. Lt sumokėjo kaip skolą, todėl teismas nutarė, kad nėra surinkta abejonių nekeliančių duomenų, kad A. Jablonskas iššvaistė „Samtuko“ turtą. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad A. Jablonskas yra atsakingas už apgaulingą „Samtuko“ buhalterijos tvarkymą, nes nebuvo galima iš dalies nustatyti 2010 m. bendrovės gautų pajamų. Pasak teismo, šokolado karalius prisipažino, kad tuo metu, kai bendrovėje „Samtukas“ nebuvo vadovo, jis pats tvarkė visus restorano reikalus - bendravo su tiekėjais, kreditoriais ir nuomotojais dėl nuomos, tvarkydavo visus būtiniausius bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus.
Tėvai priešinosi sūnui J. Laukaičiui nepatinka, kai pabrėžiamas jo amžius. „Jei nežinotumėte, kiek man metų, ar pasakytumėte, kad aštuoniolika? Daugelis mano, kad man per dvidešimt”, - tikino moksleivis. Kad Jokūbas - jau šiokį tokį patirties kapitalą susikrovęs verslininkas, bendraklasiai iš pradžių nežinojo. Apie tai išgirdo tik tuomet, kai apie bendramokslį pradėjo rašyti spauda. „Tėvai nenorėjo, kad to imčiausi. Jie turėjo verslo patirties, žinojo, kad tik iš pradžių viskas atrodo paprasta, baiminosi, kad paskui jiems reikės rūpintis mano verslais, jei man nepavyks. Be to, jie norėjo, kad nemesčiau sportinių šokių. Kad ir kaip pykomės, laikiausi savo nuomonės. O dabar jie jau džiaugiasi”, - pasakojo J. Laukaitis.
Semiasi išminties iš kitų „Jei tavo kompanija duoda naudos žmonėms, jei išsprendi jų problemas, visiškai nesvarbu, kas yra savininkas ar įkūrėjas, kokia jo odos spalva, moteris jis ar vyras, kiek jam metų. Aš visuomet, kiek pamenu, norėjau būti verslininkas. Man patikdavo mugėje kokį daiktą parduoti, sukurpti verslo planą. Tačiau realių veiksmų ėmiausi būdamas penkiolikos metų”, - apie save pasakojo jau penktą verslo projektą plėtojantis J. Laukaitis. Pirmieji jo verslai, įsteigti su keliskart vyresniu partneriu, buvo interneto parduotuvė ir knygų leidykla. Ilgainiui parduotuvę partneriai uždarė, o po metų Jokūbas savo verslo dalį pardavė partneriui. „Jaunam žmogui būtinas ne tiek verslo partneris, kiek vyresnis patarėjas, kuris reikiamu momentu gali pakreipti į vieną ar kitą pusę, supažindinti su žmonėmis, kurie gali tau padėti. Kai buvau nuvykęs į Silicio slėnį, susipažinau su vienu verslininku, kuris pardavė savo kompaniją už milijardą dolerių. Jei man prireikia, parašau jam, pateikiu klausimų. Kartais pabendrauju su Ilja Laursu. Žinau, kad jie užsiėmę, tačiau nori padėti, nes kažkada kas nors jiems patarė”, - iš ko semiasi išminties, pasakojo J. Laukaitis.
Tokios nuostatos - pagelbėti jaunesniems - jis ir pats laikosi. Jau dabar, skaitydamas pranešimus konferencijose, vaikinas visuomet dalijasi savo kontaktiniais duomenimis ir atsako į klausimus, kurių sulaukia. „Tuomet jautiesi laimingas. Verslo esmė nėra uždirbti pinigų. Tie žmonės, kurie yra daug pasiekę, mano, kad keičia pasaulį. Tų, kurie siekia tik pinigų, užmojai dažnai būna trumpalaikiai. Pirmųjų pozicija man artimesnė”, - įsitikinęs jaunasis verslininkas.
Kelyje pasitaikė ir nesėkmių. Vienos verslo idėjos, nors jau gerokai įsibėgėjusios, Jokūbui teko atsisakyti - išmaniųjų telefonų projekto „Pinaloc”. Bet tai J. Laukaitis vadina svarbia pamoka. „Nesėkmė yra priežastis toliau tobulėti. Gali susimauti ir vėl ką nors daryti iš naujo. O jei matai, kad viskas pernelyg sudėtinga, tokio projekto atsisakai. Taip buvo „Pinaloc” atveju, kai mes turėjome gerą idėją, žinojome, kad galime tai padaryti, tačiau tam reikėjo labai daug išteklių”, - apie savo patirtį pasakojo J. Laukaitis.
Dabartinis jo verslas, pradėtas vos prieš kelias dienas, - interneto parduotuvė, kurioje parduodami dizainerių sukurti papuošalai, interjero detalės. Pasidalijęs savo pirkinio nuoroda socialiniuose tinkluose žmogus gauna nuolaidų, o parduotuvės ir dizainerių kūrybos reklama šitaip plinta internetu. Dairysis investuotojo „Vienas pažįstamas turėjo internetinės parduotuvės idėją, tačiau aš nelabai norėjau prisidėti, jei tai bus tradicinė parduotuvė. Galvojau, kaip šią idėją patobulinti. Vieną naktį man šovė mintis, kaip padaryti, kad tai būtų ne tik gryna komercija, bet ir duotų naudos įvairiems žmonėms. Nuo tos dienos, kai sumąsčiau, iki verslo pradžios prabėgo pusė metų”, - aiškino aštuoniolikmetis. Kai verslas įsibėgės, J. Laukaitis ieškos investuotojo.
Vaikinas tęsia ir projektą www.seforeceptai.lt - interneto puslapyje surašius turimus produktus pasiūlomi receptai patiekalų, kuriuos galima pasigaminti. Tikslas - padėti kitiems.
Vilniaus licėjaus auklėtinis savo darbus derina su mokymusi, tai jam leidžia daryti laisvas pamokų lankymo grafikas. „Mano mokymosi vidurkis sukasi apie devynis, esu vidutinis moksleivis. Suprantu, kad iš tų dalykų, kurių mokausi, man labai reikalingos užsienio kalbos. Ką dar naudoju kasdieniame gyvenime? Gebėjimą dauginti ir dalyti”, - šypsodamasis sakė J. Laukaitis. Nors studijų aukštojoje mokykloje jis nesureikšmina, prisipažįsta ir apie jas pagalvojantis. Tačiau net jei ir nepradėtų mokslų Stanfordo universitete, apie kurį vienintelį svajoja, pernelyg neišgyventų. Anot jo, kur kas svarbiau praktika ir galimybė mokytis iš savo klaidų. „Mokytis Stanforde - puiki pradžia. Juk tavo bendrakursis galbūt ateityje bus dar vienas Billas Gatesas”, - kodėl širdis ir protas linksta prie šios mokyklos, paaiškino Jokūbas. Viena jo svajonių - ateityje reikšmingą savo uždarbio dalį skirti labdarai. Kad tai ne tik tušti žodžiai, jis nori įrodyti jau artimiausiais mėnesiais - paremti ne tūkstančius, o vieną kitą, kuriam to reikia. „Mano misija - ne tik sukurti verslą, kuris leistų man džiaugtis ir smaguriauti, bet ir padėti kitiems”, - sakė J. Laukaitis.
Generolu netampa iškart „Aš norėčiau, kad sūnus mokytųsi. Kada pradėti verslą, priklauso nuo žmogaus. Tačiau nėra teisinga iškart tapti generolu, reikia pabūti ir kareiviu. Ne visi atlaiko išsyk tapę generolais. Aš pats pradėjau verslą 22 metų, turėjau kavinukę, tačiau ji veikdavo tris dienas per savaitę po kelias valandas, joje vykdavo šokiai „Kam per trisdešimt”, ruošdavome kokteilius. Aš turėjau laiko užaugti kaip verslininkas. O Irmantui teko rimtesnis išmėginimas - restoranas su didžiulėmis eilėmis ištisą dieną”, - lygino A. Jablonskas. Jis neabejoja, kad sūnus, jei tik bus galimybių, ir ateityje imsis verslo. „Tačiau dar reikia pasveikti nuo šios istorijos”, - sakė patyręs verslininkas.
Derėtų turėti patyrusį pagalbininką Algimantas Variakojis: Verslininkas, investuotojas, vienas „Verslo angelų” fondo įkūrėjų „Kada laikas imtis verslo, priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Vienas galbūt gali tai pradėti kad ir dvylikos metų, kitas net ir suaugęs nieko nepadarys. Jaunimas turi daug idėjų. Tačiau aš manau, kad bent jau iš pradžių jaunuoliams reikia patyrusio šalia esančio žmogaus. Dar geriau, kad jie padirbėtų kito žmogaus įmonėje, pasimokytų iš svetimų klaidų. Tegul pamato, ko kitur trūksta, o jau tuomet viską tobulina įsteigę savo verslą. Jei yra gera idėja, verslo planas ir patirtis, tuomet į tokį verslą galima investuoti. Tiesa, nebūtinai tas žmogus, kuris turi gerą idėją, bus geras jos vykdytojas. Kartais galbūt geriau, kad ją vykdytų kitas žmogus.
Palangos miesto garbės piliečiai ADIKLIENĖ EMILIJA (1906-1993) - pedagogė (lituanistė), kraštotyrininkė, pirmoji LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Palangos skyriaus vadovė. ALEKSA JONAS PRANAS (1879-1955) - Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, ekonomistas, LR žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (1920-1923), LR žemės ūkio ministras (1926-1935), spaudos bendradarbis. ALMINAS LEANDRAS (1927-1990) - kultūros, visuomenės veikėjas, meno kolektyvo „Bočiai“ vadovas, Palangos kultūros skyriaus vedėjas, tautodailininkas (medžio drožyba), tautodailės draugijos „Verpstė“ steigėjas, jos pirmininkas, Žemaičių kultūros draugijos narys. ALONDERIS ROBERTAS (1910-?) - Lietuvos karininkas, leitenantas. ANDRÉ EDOUARD FRANÇOIS (1840-1911) - prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas, suprojektavęs peizažinio stiliaus parką Palangoje. ANDRIEKUTĖ REGINA (1933-2012) - tautodailininkė, gintaro apdirbimo meistrė, bibliotekininkė, folkloro pateikėja, Lietuvos liaudies meno draugijos Žemaitijos skyriaus narė (1964-2012), žemaitiškų tradicijų ir tarmės puoselėtoja. ANDRIJAUSKAS EDMUNDAS - architektas, knygų apie architektūrą, urbanistiką autorius, Lietuvos architektų rūmų tarybos narys (2007-2013). ANDRIJAUSKAS LEOPOLDAS PETRAS (1868-1947) - dailininkas, 1906-1910 m. gyveno Palangoje tėvo name J. Basanavičiaus gatvėje. ANDRIUŠKA BENEDIKTAS (1884-1951) - jėzuitas, kunigas, rašytojas (religine tematika), vertėjas, profesorius. ANDRULIS DOMAS (1896-1973) - pedagogas, chorvedys, kompozitorius.1926-1928 m. ANTINIS ROBERTAS (1898-1981) - skulptorius. ANUSAS IGNAS (1901-?) - Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris. ARIS KONSTANTINAS (1874-1941) - mokslininkas (entomologas), Vidurinės Azijos tyrinėtojas. ATKOČIŪNAS EDMUNDAS - kunigas, poetas, muzikas, socialinis pedagogas, Pasaulio lietuvių žurnalistų asociacijos narys (nuo 2001 m.), Lietuvos kongreso valdybos narys (nuo 2010 m.). AUGAITYTĖ ELENA (1928-2021) - skulptorė, gintaro apdirbimo meistrė, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. AUGUSTAUSKAS VYTAUTAS (1884-1944) - Lietuvos karininkas, pulkininkas, pirmasis Kulautuvos kurorto direktorius, žurnalo „Fiziškas auklėjimas“ redaktorius (1935-1940), vienas iš 1941 m. birželio sukilimo partizanų būrio vadų. AVIŽONIS PETRAS (1875-1939) - medikas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, pirmojo viešo lietuviško spektaklio Palangoje (1899) organizatorius. BADEN-POWELL ROBERT (1857-1941) - anglų karininkas, Pasaulio skautų organizacijos įkūrėjas, dalyvavęs Palangoje vykusiame tarptautiniame skautų sąskrydyje (1933). BAGDANAVIČIENĖ (RENNER) KATERINA (1908-1985) - ūkininkė, žydų gelbėtoja, tremtinė. BAGDANAVIČIUS BENEDIKTAS (1892-1961) - muitininkas, žydų gelbėtojas, tremtinys. BAGDONAVIČIUS GERARDAS (1901-1986) - lietuvių dailininkas, grafikas, p...
tags: #algimantas #jablonskas #vaikai