Lietuvoje dažniausiai mamos sprendžia, ar eiti į darbą, kai vaikui sueina metukai, ar palaukti, kol sueis dveji. Vaiko pirmasis gimtadienis ypač dažnai susijęs su mintimis apie auklę ir kitas vaiko priežiūros alternatyvas.

Istorija rodo, kad auklės profesija egzistuoja nuo senų laikų. Turbūt esame girdėję pasakojimų iš savo mamų ir močiučių, kad „jų laikais“ mamos vaikus augindavo namuose, ypač kaimo vietovėse, nes nebuvo darželių, o juo labiau lopšelių. Pavyzdžiui, močiutė, gimusi 1900-aisiais metais, tarpukariu dirbo „ponų lenkų“ namuose guvernante, prižiūrėdama vaikus, gamindama maistą ir tvarkydama namus. Net ir tokios istorijos, kaip Merė Popins ar „Muzikos garsai“ filmai, primena apie auklės vaidmenį šeimoje.

Asmeniškai mane mažą irgi prižiūrėjo tai močiutė, tai auklė, nes mama turėjo grįžti į darbą po devynių mėnesių. Tiesa, tarybiniais laikais nebuvo legalu dirbti aukle, nes tam, kad mamos galėtų taip anksti palikti savo vaikus ir eiti dirbti, lopšeliuose priimdavo vaikus būtent nuo devynių mėnesių amžiaus. Turiu net išlikusią spalvotą nuotrauką, kurioje aš labai nusiverkusi, raudonomis akytėmis ir nelaimingiausia pasaulyje veido išraiška stoviu įsikibusi į kažkokių laiptelių turėklą tame lopšelyje ir… verkiu. Sąmoningų prisiminimų iš to laikotarpio neturiu, tik tas kelias nuotraukas. Anot močiutės, labai verkdavau ir dažnai sirgdavau, todėl tik keletą kartų ir buvau palikta tame lopšelyje. Tiesa, pati, jau būdama paauglė, gal kokių keturiolikos, vasarą tame pačiame lopšelyje dirbau auklyte - vadinamąja auklėtojos padėjėja, kuri dar metų neturintiems, nevaikštantiems, nekalbantiems ir daugiausia verkiantiems leliukams keisdavo vystyklus, - juk tais laikais nebuvo sauskelnių. Štai šią patirtį puikiai prisimenu ir tikrai iki šiol negaliu suvokti, kaip skaudu turėjo būti mamai, paliekančiai kūdikį tokioje grupėje. Ir kaip skirtingai jautėsi tie palikti kūdikiai - vieni tylėdavo, kiti garsiai verkdavo, treti (kaip aš) susirgdavo, kad juos pasiimtų namo.

Pirmisiais vaiko gyvenimo metais formuojasi prieraišumas: saugus arba nesaugus. Tai labai priklauso nuo tos aplinkos, kurioje auga kūdikis, ir kūdikiu besirūpinančio žmogaus gebėjimo suteikti pakankamai meilės ir švelnumo. Net ir augant namuose su abiem tėvais, kūdikiui gali susiformuoti nesaugus prieraišumas, priklausomai nuo tėvų asmenybių ir elgesio su vaiku. Tačiau lopšelio grupėje, kurioje apie penkiolika ar net dvidešimt vaikų, viena auklėtoja ir viena auklėtojos padėjėja net savo gražiausiose fantazijose nesugebėtų patenkinti kiekvieno prižiūrimo kūdikio poreikių laiku ir tinkamai. Taip, tie vaikai būna prižiūrėti, tačiau tik „išgyvenimo“ lygmeniu: pamaitinti, pervystyti ir užmigdyti. Emocinio bendravimo kokybė gana menka, todėl vaikams, augantiems lopšeliuose ar - vėliau - savaitiniuose darželiuose, dažniausiai formuojasi įvairių tipų nesaugus prieraišumas.

Yra žinoma ir visais balsais rekomenduojama: vaikui iki aštuoniolikos mėnesių geriausia būti prižiūrimam vieno žmogaus - taip jam lengviau susiformuos saugus prieraišumas, ir tai ateityje kur kas palengvins gyvenimą. Tačiau juk visko nutinka, o ir tam vienam prižiūrinčiam žmogui reikia poilsio - atgauti jėgas.

Manoma, kad vaiką iki dvejų metų atskyrus nuo mamos (ar kito jį auginančio asmens) ne ilgiau kaip 48 val., jis sugeba išlaikyti emocinį ryšį su mama ir, grįžus mamai (ar kitam asmeniui), vėl lengvai įgyja pasitikėjimą tiek savimi, tiek pasauliu. Atsiskyrus ilgiau, vaiko atsiskyrimo nerimas taip išauga, kad kūdikis gali tapti net apatiškas, nereaguoti į aplinką. Neretai tokie vaikai netenka apetito, blogai miega, ir tai jau ženklai, kad vaikas patiria didelį stresą. Kūdikis, nesugebėdamas suvokti ir „planuoti“ laiko, jau nuo pusės metų patiria atsiskyrimo nerimą, mamai nutolus ar išnykus jam iš akiračio. Artėjant antrajam gimtadieniui, šis nerimas mažėja. Todėl planuoti atostogas be vaikų geriausia jau po antrojo vaiko gimtadienio. O bent jau iki pusantrų metukų reikėtų vaiką visur vežtis kartu arba likti namuose.

Kas gi būtų geriausia kūdikiui, jeigu mamai jau tikrai reikia eiti į darbą? Beje, net jei mama arba tėtis bent jau iki 18 mėnesių nuolat prižiūri vaiką namuose, jiems irgi reikia pertraukėlių ir laisvo laiko.

Taigi, jeigu nėra močiutės ar senelio, pasiryžusio tapti Mere Popins, - gera išeitis yra susirasti auklę. Mano asmeninė bendravimo su auklėmis patirtis jau aprašyta kone kiekviename skyriuje. Pačią geriausią, patikimiausią ir ilgus metus mano pagalbininke tapusia auklę man išsirinkti padėjo agentūra „Mama ir auklė“. Štai kodėl ir paprašiau šios agentūros „Mama ir auklė“ įkūrėjos ir direktorės Ievos Augustinienės pakonsultuoti, kaip geriau ir lengviau išgyventi pereinamąjį periodą vaikui pratinantis pasilikti be mamos. Taigi - trumpi jos patarimai: ką reikia apgalvoti prieš ryžtantis šiam ypatingam žingsniui.

Lietuvoje dažniausiai mamos sprendžia, ar eiti į darbą, kai vaikui sueina metukai, ar palaukti, kol sueis dveji. Vaiko pirmasis gimtadienis ypač dažnai susijęs su mintimis apie auklę ir kitas vaiko priežiūros alternatyvas.

Alternatyvos vaikų priežiūrai

Tėvai susiduria su klausimu, kas geriausia jų vaikui: darželis ar individuali priežiūra namuose su aukle. Šis pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vaiko amžių, temperamentą, šeimos finansinę padėtį ir tėvų įsitikinimus.

• Ar likti namie? Kuris iš tėvų ims dar metus atostogų?
• Ar samdytis auklę?
• Ar pasikliauti kuo nors, kas gali pakeisti auklę (močiute, giminaite, seneliu)?
• Ar leisti į darželį?

Iš pradžių atrodo, kad darželis už auklę yra pigesnis, tačiau dažniausiai kainuoja dvigubai: vaiko ligos atveju tenka brangiau samdytis auklę, o už tai, kad žmogus lauktų pasiruošęs bet kada atbėgti jį pakvietus, auklei mokamas bazinis - t. y. garantuotas, nesvarbu, vaikas sirgs ar ne, - atlyginimas.

Statistika Lietuvoje teigia, jog namuose auginamas vaikas vidutiniškai serga 1-2 kartus per metus, o pirmuosius metus darželyje vaikas vidutiniškai serga 8-12 kartų per sezoną.

Vaiko psichologinė būklė sprendžiant alternatyvas dažnai pamirštama, o yra ne mažiau svarbi.

Prie naujų žmonių vaiką pratinti reikėtų palaipsniui: jei mažiukas dar nė karto nebuvo pasilikęs net su tėčiu, be abejo, pradėkite nuo to. O ar yra kada pabuvęs su močiute ar kuo kitu (mamos ar tėčio sese arba broliu, teta), ką dažniau mato?

Auklė yra tarpinis variantas tarp tėvų priežiūros ir darželio: vaikas (ir jo tėvai) išmoksta suprasti, kad jis gali gerai jaustis ne tik tėvų rankose, bet vis dar turi namų komfortą. Tai yra sava lovytė, įprastas jam komfortiškas režimas, naminis maistas, pažįstama aplinka ir į širdelę įsileistas vienas naujas suaugusysis, kuris atstovauja vienintelio vaiko interesus.

Tada, kai vaikas jau sustiprėja ir išmoksta bendrauti bei pakovoti už save, jis būna pasiryžęs dar vienam - kolektyvo - iššūkiui. Kol vaikas mažas (iki 2-2,5 metų), gajus vienas mitas, kuriuo dangstomas tėvų pasirinkimas leisti į kolektyvą: „Jam reikia socializuotis“. Socializavimosi, kuris vyksta kiemo smėlio dėžėje ir kartais viename kitame būrelyje, mažam vaikui tikrai pakanka. Kuo vaikas mažesnis, tuo jam svarbesnė galimybė atsitraukti ir būti apgintam. Deja, ne visada sprendimai priimami logiškai, kartais sprendimas darželio labui būna ne dėl to, kad jau vaikas subrendo, o dėl patalpų grožio ar vaizdo už lango.

Baimės, samdant auklę

Ko bijo tėvai, samdydamiesi auklę? Štai keturios pagrindinės baimės:

• Labiausiai neramu, kad žmogus bus netinkamas dirbti su vaiku.
• Reikės įsileisti svetimą žmogų į namus, į savo erdvę.
• Neramu, kad vaikas nepripras.
• Ne geriausio varianto baimė.

Aptarkime galimybes šioms baimėms įveikti:

Kaip įveikti baimes?

Šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė teigia, kad baimė atsiskirti nuo vaiko natūrali, bet ilgainiui ji gali peraugti į fobiją. Kūdikis mamai - tarsi jos kūno dalis, todėl nieko stebėtina, kad daugumai mamų gali kilti nesaugumo jausmas, nerimas ar net paranojiška baimė atsiskirti bei trumpam palikti savo vaiką kitam žmogui. Dažniausia nerimo priežastis - nuogąstavimas, kad mažyliui nutiks kažkas bloga, kad auklė netinkamai juo pasirūpins ar net skriaus. Tokias baimes dar labiau pastiprina pagarsinti atvejai, kai slapta vaizdo kamera užfiksuoja netinkamą, vaiką traumuojantį auklės elgesį.

Kodėl mamos bijo? Nes nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu (ar tai būtų močiutė, ar svetimas žmogus - auklė). Dažnai mamos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų mažyliais. Ir jeigu tokia, tobulumo siekianti mama pagaliau pasiryžta dalį dienos vaiką patikėti auklei, ji gali pradėti jaustis „bloga mama“, nes negali atitikti savo pačios išsikelto lūkesčio. Ar ieškant vaikui auklės kils stiprių baimių, priklauso ir nuo mamos požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos vaikas toks bejėgis, jog kiekviename žingsnyje jam reikia mamos, tuomet tokiai mamai išties bus sunku pasitikėti net ir pačiu artimiausiu žmogumi, paliekant šiam prižiūrėti mažylį. Kai kurios baimės gali būti pagrįstos (pavyzdžiui, auklė vaiką skriaudžia, netinkamai juo rūpinasi - tokių atvejų išties pasitaiko ir jie yra garsinami), kitos - labiau pasąmoninės, įsivaizduojamos, taigi, be rimto pagrindo. Žinoma. Mažas žmogutis - tarsi savitas tėvų jausmų radaras.

Kaip įveikti baimes?

1. Įsisąmoninti! Pirmiausia reikėtų pasistengti labai aiškiai suvokti, ko konkrečiai bijoma ir kiek tai pagrįsta, taip pat suprasti, iš kur tos baimės kyla, bei pamąstyti, ką galima pakeisti, padaryti, kad jos bent šiek tiek sumažėtų.
2. Priimti! Suvokus savo baimes laukia jų priėmimo etapas.
3. Geriau iš artimųjų arba iš firmos. Jei tik įmanoma, auklę geriausiai rinktis ne iš svetimų, o iš artimųjų, pažįstamų, draugių ar pasitelkti auklių firmos paslaugas.
4. Orientuotis ne į save, o į vaiką. Pirmaisiais gyvenimo metais svarbu, kad kūdikiu rūpintųsi mama ar tėtis, tad patikėti auklei ramiau vyresnį ir savarankiškesnį vaiką. Labai svarbu stebėti vaiko elgesį, jo siunčiamus signalus, kad jis jau gali kažkiek pabūti be mamos ir jaustis gan saugiai. Mamai reikia orientuotis ne į savo baimes, o į vaiko signalus.
5. Mažinti reikalavimus sau. Taip pat labai svarbu liautis kelti per didelius reikalavimus sau. Užtenka būti pakankamai gera mama.
6. Priimti save įvairią. Kad ir kas nutiktų, reikia stengtis būti savimi ir priimti save įvairią: ne tik kaip mamą, bet ir kaip dirbančią moterį, žmoną, draugę…

Agentūros „Mama ir auklė“ vadovė Ieva Augustinienė teigia, kad iš dešimties kandidačių dirbti su mažais vaikais tinkamos tik viena ar dvi, todėl mamai, neturinčiai atrankų patirties ir įrankių, apsigauti labai lengva.

Auklės agentūros gali padėti rasti tinkamą auklę, tačiau svarbu žinoti, kaip jos veikia ir ko galima tikėtis. Auklių agentūra - tai personalo atrankos tarnybos, psichiatrinės ligoninės ir vertimų biuro mišinys. Auklių tikrasis darbdavys - net labiau klientas - yra tėvai, šeimos. Auklės jiems parduoda savo paslaugas. Agentūros aukles tik parenka ir kviečia į akademiją tobulintis.

Agentūros aukles parenka pagal psichologinius profilius: kokiai šeimai ir vaikui kokia auklė tinka. Žmonės nėra universalūs ir, pavyzdžiui, naujagimio auklė nuo jau paaugusio vaiko auklės labai skiriasi. Yra žmonių, kuriems jokių vaikų prižiūrėti neturėtų būti leidžiama: tai nestabilios psichikos asmenybės, nesąžiningi, nesubrendę ir kiti nesaugūs tipažai. Dėl to į auklės atranką pasižiūrėkite rimtai ir patikėkite vaiką auklei tik tada, jei dėl pasirinkimo pasistengėte.

Jūsų namai - jūsų tvirtovė? Pastebėkite, kaip reaguojate į svečius savo aplinkoje. Kas jums yra įprasta, o kur jaučiatės diskomfortą? Pavyzdžiui, jei kas pasiims jūsų asmeninį puodelį, ar bus nejauku? Galbūt užtektų puodelį pasidėti kitur ir dalies streso nebeliktų? Jei jaučiatės, kad į namus įsileisti sudėtinga, darykite tai palaipsniui. Vaikams priprasti irgi kartais lengviau prie auklės, kuri eina kartu pasivaikščioti, o ne sėdi ant sofos sustirusi iš baimės.

Visada patariu pirmiausia priprasti prie auklės patiems: išgerti arbatos, kavos, pasišnekėti apie viską, pažinti žmogų ir imti juo pasitikėti. Tada Jūsų pasirinkta teta ims pasitikėti ir jūsų mažylis.

Neturėdami patirties ir aiškių kriterijų, tėvai dažniausiai norėtų auklės, kuri būtų jų pačių kopija: ieško išsilavinusių, tokio paties amžiaus, gražiai atrodančių ir apsirengusių kandidačių (arba kandidatų vyresniems vaikams). Šitaip jūs sau labai apsunkinate paiešką: tokio amžiaus žmonės auklių darbo neieško, nes augina savo vaikus arba daro karjerą. Įsivaizduokite, kodėl tokio paties išsilavinimo lygio kaip mama ir tėtis kandidatai norėtų dirbti auklėmis ir dar mokėti savo socialinio draudimo mokesčius? Suprantama, tada auklė norėtų ir uždirbti tiek pat, kiek gauna tėveliai. Bet nusiminti neverta, tiesiog pažvelkite į žmones kitose gyvenimo situacijose, kada aukle dirbti yra geras pasirinkimas.

Kaip padėti vaikui susidraugauti su aukle?

Pirmąja ir svarbiausia tėvų užduotimi tokiu atveju yra padėti vaikui užmegzti saugų ryšį su žmogumi, kuris jį prižiūrės. Kaip tai padaryti?

1. Susitikite ir susipažinkite su aukle. Būtų gerai, kad iš pradžių tai padarytumėte be vaiko. Prisistatykite, užmegzkite akių kontaktą, paspauskite ranką. Jeigu įmanoma, susitikite su aukle neformalioje aplinkoje ar bent neformalaus pokalbio. Per tokį pokalbį galėsite daugiau papasakoti apie savo vaiką, jo poreikius, būdą ir tai, kas padeda jam nusiraminti ar kokiomis aplinkybėmis jis jaučiasi gerai. Taip pat turėsite progą sužinoti, kokius auklėjimo ir drausminimo būdus taiko auklė.
2. Nufotografuokite auklę ir rodykite vaikui jos nuotraukas, pasakykite vardą, papasakokite, ką apie ją žinote.
3. Padėkite vaikui susidraugauti su aukle. Parodykite, kad ją pažįstate ir ja pasitikite. Susitikę pirmiausia pasisveikinkite patys, paskui supažindinkite ir mažylį.
4. Pakvieskite auklę į svečius. Jeigu įmanoma, dar prieš palikdami vaiką su aukle pakvieskite ją į namus.
5. Pasistenkite, kad jūsų vaikas galvotų apie auklę gerai. Po susitikimo stebėkite, kuo vaiką sudomino auklė, į ką šis atkreipė dėmesį, ir pasakykite tai: „Man atrodo, kad tau patiko auklės žaidimai”, „Man atrodo, kad tu patikai auklei.” Tokie žodžiai padės auklei ir vaikui užmegzti teigiamą ryšį. Aišku, jeigu jūsų vaikas slėpėsi, rėkė ir nė iš tolo neprisileido auklės, tokie žodžiai nepadės. Tuomet galbūt verta ieškoti kito žmogaus.
6. Būkite su vaiku pirmomis dienomis. Vaikui bus lengviau apsiprasti, jeigu kurį laiką namie liksite ir jūs. Idealu, jeigu galėtumėte kartu su vaiku nuspręsti, kada jam jau nebereikia jūsų draugijos.
7. Nusiveskite vaiką į darbą. Parodykite jam savo darbo vietą, papasakokite, ką dirbate. Pasidėkite jo nuotrauką ant savo darbo stalo.

Garsios mamos apie vaikų priežiūrą

Daugelis tėvų susiduria su klausimu, kas geriausia jų vaikui: darželis ar individuali priežiūra namuose su aukle. Šis pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant vaiko amžių, temperamentą, šeimos finansinę padėtį ir tėvų įsitikinimus. Neretai tėvai renkasi darželį dėl socializacijos galimybių, ugdomųjų programų ir galimybės vaikui bendrauti su bendraamžiais. Tačiau kartais darželis sukelia vaikui stresą ir neigiamas emocijas.

Charizmatiškoji Indrė Stonkuvienė sako, jog lankyti darželį vaikui būtina. „Darželis - reikalingas kiekvienam vaikui kaip viena iš socializacijos priemonių. Vaikui reikia bendraamžių, kiek jis gali būti vien tik tarp suaugusiųjų“, - savo pasirinkimą aiškina televizijos laidų vedėja. Aktorės dukra ugdymo įstaigą pradėjo lankyti būdama trejų metų, kai tiek Indrė, tiek Cecilija tam buvo pasiruošusios. Pasirinkti, į kokią įstaigą mergaitę leis, nebuvo sunku. Pasak moters, kur kas palankiau dukrą buvo leisti į privatų darželį, esantį šalia namų, kurį mažoji lanko visus metus.

„Darželio auklėtojos yra labai nuostabios: jos atkreipia dėmesį į kiekvieną vaiką, turi savas taisykles. Diena prasideda nuo rytinio ritualo, vėliau bendri pusryčiai, pokalbiai, mokyklėlė ir kiti užsiėmimai. Geras įvadas, gerai dienai“, - pasakodama džiaugiasi jauna mamytė.

Savo jaunėlį sūnų Pranciškų Indrė augino pati daugiau nei metus. Būtinais atvejais jai, kaip ir auklėjant vyresnėlę, padėjo mama. „Jau kelis mėnesius jį saugo auklytė. Kai ieškai auklės, ieškai ne tik žmogaus, prižiūrinčio tavo vaikus, bet ir naujo šeimos nario. Džiaugiuosi, kad atradome savo žmogų“, - sako I. Stonkuvienė. Moteris nedvejoja tuo, ar tikrai leis Pranciškų į darželį. Tačiau dar laukia tinkamo momento. Anot I. Stonkuvienės, sunūs dar per mažas: žiemą jam bus dveji. Kadangi galimybės leidžia, jis dar gali pabūti su auklyte. Aktorės nuomone, į darželį mažylis galės eiti nuo dviejų su puse ar trejų metukų.

Dainininkės Natalijos Bunkės sūnus Kristupas taip pat lanko darželį, bet tik iki vasaros. Ilgųjų atostogų arba sezono metu, kai moteris vis dar dirba, savo atžalą patiki vaiko tėčiui Danieliui Bunkui arba seneliams. Anksčiau Kristupas lankė privatų darželį, tačiau Natalijai įstaiga įspūdžio nepaliko. Nuo naujų mokslo metų pradžios berniukas keičia ugdymo įstaigą. „Pereiname į valstybinį darželį. Man labai nepatiko Montessori sistema“, - užtikrintai sako žymi moteris.

Nors dabar vaikas lanko darželį, seniau jį prižiūrėjo auklė. Dainininkė pasakoja, jog auklę turėjo tik vieną, kuri dirbo du metus. Moteris niekada nekėlė nesusipratimų, ją Natalijai atsiuntė agentūra. „Agentūra atsako už žmogų, kurį siunčia. Mums iki šiol auklė yra draugė: mes susiskambiname, atvažiuoja į svečius. Kristupas ją prisimena. Ji kaip šeimos narys“, - pasakoja N. Bunkė.

Žymi pramogų pasaulio atstovė Karina Krysko-Skambinė savo vienturtį sūnų Majų užimtu metu pirmiausiai patiki tėvui Sauliui Skambinui. „Žmonės, prižiūrintys Majuką, dažniausiai būna iš artimųjų rato. Labai padeda ir mano mama. Extra atvejams turime labai gerą auklytę“, - atvirai pasakoja garsi mama. Nors vaiką saugo šeimos nariai, berniukas visus metus lanko darželį. Pradėjo nuo trejų metų, tuo džiaugiasi tiek mažasis, tiek tėveliai: „Majui darželyje labai patinka, nes ten yra daugybė užsiėmimų. Beje, visi trys mes lankome ir baseiną.“ Atlikėja pasakoja, jog kartais netgi geriau valstybinis darželis, į kurį ir eina vienturtis. „Privatus darželis labai daug kainuoja, o priežiūra ir vaikų veikla nesiskiria. Majus lanko menų darželį“, - aiškina jauna mamytė. Anot K. Krysko-Skambinės, nors iš pradžių kitiems tėveliams buvo šiek tiek keista, visgi ugdymo įstaigoje su visais elgiamasi vienodai, o ir kitos šeimos priprato.

Karina Krysko-Skambinė tris pirmuosius Majaus gyvenimo metus augino pati, kartais prašydama mamos pagalbos. Žymi atlikėja retai kreipiasi į auklę, nors ji gyvena šalia: „Moterį mums pasiūlė draugai. Pats geriausias rodiklis - vaikas, kuriam auklė patinka ir jos labai laukia. Tačiau auklės paslaugų prireikia ne dažnai.“

Vaikų psichiatras Linas Slušnys turi šešis vaikus. Trys iš jų ėjo į darželį, o trys augo auklėms padedant. Jo manymu, auklė gali būti tas žmogus, kuris ne tik palengvina tėvų buitį, bet ir lavina vaikus taip, kaip tėvai nesugebėtų. L. Slušnys teigia, kad darželio būtinai reikia, kad vaikai socializuotųsi. Tačiau tai yra mitas. Veikiausiai ne darželiai daro problemas ir ne jie augina savivertę. Jis taip pat pataria atskirti tinkamą žmogų nėra labai lengva, nes visi stengiasi sudaryti geresnį įspūdį. Reikia būti labai atidiems. Ir turėti omenyje, kad gerai pasirodęs per pokalbį žmogus gali būti visai kitoks, kai pradės dirbti. Štai todėl verta iškart pasakyti: „Duodame jums bandomąjį laikotarpį - pora savaičių, ir žiūrėsim, kaip jums seksis“.

L. Slušnys teigia, kad gera auklė - ta, kuri supranta lavinimosi svarbą. Tokia, kuri supranta, kad žaidimo tikslas - ne šiaip žaisti dėl žaidimo, bet ir ugdyti vaiką. Būna, jog auklė ir žaidžia, ir stengiasi bendrauti, bet ryšys jai nesimezga su vaikais, nors tu ką. Veikiausiai trūksta empatiškumo, atidos vaikui. O vaikai labai greitai jaučia žmones.

Aišku, yra tėvelių, kurie supranta auklę kaip namų šeimininkę: jei vaikas pavalgęs ir nušluostytu užpakaliuku, tai ir gerai. Tačiau išmintingas žmogus pats nenorės būti „tupėtoju“ prie vaiko, todėl natūraliai jam kils noras domėtis, kaip jį lavinti. Aš vaikus prižiūrėti padedančius žmones vadinu „tupėtojais“ ir auklėmis.

Keturis vaikus užauginusi dr. A. Landsbergienė prisipažįsta esanti sveiko proto motinystės šalininkė. „Man svarbu, kad kiekviena mama jaustųsi girdima ir palaikoma“, - kalbėjo ji. Naujausioje savo knygoje A. Landsbergienė nagrinėja mamoms itin svarbias temas apie prieraišiąją motinystę, kalba apie dirbančių mamų iššūkius, apie technologijų vaidmenį vaikų auklėjime, aptaria santykių svarbą šeimoje, atskleidžia, kaip atrasti savo vaikų potencialą, padėti jiems suvaldyti emocijas, ugdyti discipliną, kurti savo šeimos rutiną ir tradicijas.

„Kai paklausau, kaip Austėja pasakoja apie vaikų auklėjimą, sakau sau: „Būk labiau Austėja!“ Ji tikrai yra ta moteris ir mama, kuri turi daug žinių ir sveiko proto ir sugeba pakelti daug diskomforto, o tai, manau, yra labai svarbus įgūdis šiame pertekliaus pasaulyje...“ - knyga „Sveiko proto motinystė“ džiaugiasi knygų autorė, laidų vedėja Beata Nicholson.

„Šiais socialinių tinklų koučerių laikais taip svarbu, kad prieitų empatiškas profesionalas, paplekšnotų per petį ir primintų, jog esu geriausia mama savo vaikui. Austėja jau penkerius metus man (ir mano Kristijonui) yra blaivaus proto ir aukščiausios prabos žinių pavyzdys, padedantis atsilaikyti kritinėmis mamystės akimirkomis. Šia savo knyga ji tik dar labiau įtvirtina savo pozicijas mano širdies stalčiuje „būsiu dėkinga amžinai“,“ - taip apie A. Landsbergienės naująją knygą sako mama ir kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė.

„Visų pirma žiniomis ir faktais. NĖRA pasaulyje tyrimo, įrodžiusio, kad darželio lankymas traumuoja. Taip, pradėjusiam lankyti darželį vaikui padaugėja kortizolio - streso hormono, tačiau jo dar daugiau padaugėja, kai gimsta brolis arba sesė, o juk dėl šito negimdome mažiau vaikų, tiesa?! Vaikus traumuoja ir fizinis bei emocinis smurtas, kurį patiria iš suaugusiųjų: tai gali būti ir tėvai, ir ugdytojai. Deja. Tad būtent apie tai turime kalbėti - kad artimoje vaiko aplinkoje to smurto mažėtų. O kai žinome faktus, reikia mažiau skaityti straipsnių ir rečiau leisti laiką su žmonėmis, kurie kalba, na, netiesą.“

tags: #devynios #aukles #vaikas #be #mamos

• Sveikas patiekalas su perliniu kruopomis
• Kaip stebėti vaiko ūgį
• Sužinokite apie universalias judesio erdves
• Vaiko raida ir aplinka
• Indėlis į Lietuvos konkurencijos teisę