Elena Leontjeva: Nuo Ekonomikos Reformų Iki Literatūros Perlo
Elena Leontjeva: Nuo Ekonomikos Reformų Iki Literatūros Perlo
Elena Leontjeva - tai ne tik iškili asmenybė, bet ir žmogus, kurio gyvenimo kelias apima platų veiklų spektrą: nuo ekonomikos reformų Lietuvoje iki literatūros kūrybos. Jos indėlis į šalies ekonomikos transformaciją, visuomeninę veiklą ir kūrybą paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir profesinis kelias
Elena Leontjeva anksti pasinėrė į sovietinę tikrovę ir ekonominį gyvenimą. Būdama penkiolikos metų pradėjo dirbti saldainių fabrike, saldainininke, o dar iki to padėdavo mamai ekonomistei, skaičiuodama planą ir faktą, atlyginimus ir premijas. Sujaudinta sovietinės tikrovės, kurioje sistema veikė prieš žmogaus prigimtį, ji su paauglišku maksimalizmu ėmė ieškoti išeities. Pasisekė, kad tapo ekonomiste ir galėjo savo rūpestį paversti kuriamaisiais darbais. Tai buvo laimingas gyvenimo posūkis. Prieš tai baigė programavimo specialybę, kuri vėliau leido imtis sisteminių reformų. Gyvenimas taip pasisuko, kad įstojo į ekonomiką, pateko ten, kur buvo jos kelias, kur galėjo kažką prasminga nuveikti.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) įkūrimas ir veikla
Prasidėjus perestroikai, Elena Leontjeva ėmė svarstyti, kaip turi būti organizuotas ekonominis gyvenimas. Pasirodė, kad jis turi būti organizuotas paprastais principais: atsakomybė - tai privati nuosavybė. Kai esi atsakingas už savo veiksmus, arba gauni vaisių, arba nukenti dėl neigiamo rezultato. Jei esi savininkas, tai nustatai kainą savo rankų darbo vaisiams. Jei yra laisva kaina ir mainomasi kaip laisvi žmonės, tai yra laisvoji rinka. Perėjimas iš vienos ekonominės sistemos į kitą pareikalavo studijų. Kai aspirantūroje rengėsi politinės ekonomijos egzaminui, tiesiog sirgo, nešiodama savyje, tarsi nėščia, visą ekonomikos dėsningumų raštą, šį gražiausią nėrinį. Nešiodama, kentėjo, buvo sublogusi, bet kai išnešiojo, toliau viskas vyko harmoningai. Ekonomika yra apie žmogų, ne apie statistikos skaičius, ne apie BVP. Ir jai labai gaila, kad ekonomika yra tokia svetima paprastam žmogui, nes tai daro gyvenimą daug labiau sumišusį, žmogus dažnai nesupranta, kodėl yra tos kainos, kodėl pinigai turi būti riboti, o kai jie neriboti - ištinka infliacija.
LLRI įkūrimo istorija
Vilniaus universitete buvo keturių aspirantų grupelė, kuriai vadovavo Kęstutis Glaveckas, - vienintelis žmogus iš jų, turėjęs patirties ir jau įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą. Vaikščiodavo rateliu M. Mažvydo bibliotekoje ir diskutuodavo. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo profesorius kaskart stebindavo, sakydamas, kad Lietuvoje bus nacionalinė valiuta, o mokesčių sistemą teks kurti iš naujo. Tuo metu galvose pradėjo kirbėti klausimai, svajonės, vizijos, kaip viską reikės padaryti. Todėl natūralu, kad paskelbus nepriklausomybę, kilo idėja, kad dabar reikia įgyvendinti tas svajones. Nebuvo jokių abejonių, žinojo, kad čia - jų kelias. Ir viskas lengvai, ir lyg savaime pavyko su instituto steigimu. Vasarą nusprendė, kad jį reikia steigti, o lapkritį įvyko didelis steigiamasis suvažiavimas, į kurį kvietė visus žmones, neabejingus Lietuvos socialinei ateičiai.
Anuomet Elenos pasitraukimas iš instituto sukėlė daug kalbų. Ypač po to, kai praėjus metams taip ir nepasirodė jos žadėtoji knyga, kurią ji teigė einanti rašyti. Metams bėgant sklandė pačių įvairiausių gandų. Neva moteris serganti, užsidariusi vienuolyne ar išvažiavusi gyventi po palmėmis. Net ir pačiais ryškiausiais E. Leontjevos šlovės metais, kai ji patarinėjo prezidentui Valdui Adamkui, kai jos iniciatyva litas buvo pririštas prie dolerio, kai ne viena partija ją kvietė vadovauti ministerijoms, kai su jos nuomone buvo nesutinkama, ginčijamasi, tačiau - visada skaitomasi, net ir tada moterį gaubė savotiška paslapties skraistė. Po dviejų dešimtmečių - į tas pačias pareigas: šį rudenį LLRI švęs trisdešimtmetį.
Įkvėpimas rašyti romaną
Rašyti svajojo nuo vaikystės. Sykį, viešėdama Amerikoje, dalinosi nueitu keliu ir išgirdo iš garbingų pašnekovų: „Tau reikia rašyti.“ - „Aš ir noriu rašyti.“ - „Ar turi kam palikti institutą metams? Palik ir aprašyk.“ Sakė, nenori rašyti memuarų, nori rašyti grožinį tekstą. Bet mintis, kad galima perduoti institutą, buvo svarbus impulsas. Grįžusi pradėjo rengti perdavimą. Tada suprato: jei gali išeiti metams, tai geriau išeis visam laikui. Jai rūpėjo, kad institutas taptų nuo jos nepriklausomas, stiprus dėl savo misijos. Kai kas nors priskirdavo pernelyg didelį vaidmenį jai asmeniškai, net supykdavo, nes manė, kad instituto misija yra svarbiau nei konkretus asmuo, kuris padeda ją vykdyti. Jau buvo išauginta stipri komanda, daug žvaigždžių, tad institutas buvo perduotas į patikimas rankas. Kibau į kūrybos darbą. Atrodė, kad gali parašyti romaną per metus, buvo labai efektyvi, bet patyrė, kad viskas ne taip paprasta. Mokiausi, ėjau apgraibomis. Po metų susitiko Niujorke su jos romanu susidomėjusiais leidėjais, pateikė apžvalgą. Jie pasakė, kad romanas juos domina, o sprendimą lems du dalykai: romanas turi būti užbaigtas ir tada jie vertins literatūrinį stilių. Tai ir buvo jos iššūkiai: iš sunkiasvorių idėjų turėjo gimti literatūra - žmogaus ekonominio gyvenimo, kuris daugeliui atrodo svetimas, primestas bjaurios tikrovės, apmąstymas. Rūpėjo perduoti nuostabą žmogaus, ne iš Niujorko, kaip ji kyla iš pačios žmogiškos prigimties, kaip mūsų buvimas kūne ir laike lemia mūsų ekonominį mąstymą, veikimo būdą, santykius, kaip gimsta mainai ir pinigai.
Tikrai negalvojo, kad taip ilgai rašys. Jos planas buvo kitoks. Galvojo - esu tokia efektyvi, tai per metus parašysiu. Nuo vaikystės mėgo rašyti, buvo svajotoja, gerai rašė. Jeigu mokykloje būdavo užduodama kokia tema, tai prirašydavo visą sąsiuvinį per pamoką. Galvojo studijuoti žurnalistiką, norėjo rašyti. Dar būdama paauglė ėmė privačias pamokas, svajojo gerai išmokti lietuvių kalbą. Bet gyvenimas taip pasisuko, kad atsidūrė savo vietoje. Dėl instituto metė aspirantūrą, nes suprato, kad Lietuvos dirva ir yra jos disertacija, kurią turi apginti. Apie 2000-uosius Lietuva jau buvo sėkminga, stabili, bestojanti į ES, galimybės ir poreikis ką nors pakeisti vis mažėjo. Tad, ji natūraliai pradėjo grįžti prie savo pamatų. Jau tuomet pajuto, kad jos straipsniai viršija publicistikos rėmus. Rašydama juos tapdavo svajotoja. Suprato, kad jau gali išeiti iš LLRI, nes palieka puikią komandą. Juk jos tikslas buvo, kad institutas praaugtų ją, kad suburtų stiprią komandą - jai tai pavyko. Taigi, viskas taip gražiai sutapo - ji išėjo, paliko bendraminčius toliau arti tuos dirvonus, o pati galėjo grįžti prie vaikystės svajonių ir pradėjo rašyti romaną. Knygos rašymas privertė grįžti prie jos prigimtinės kalbos. Buvo minčių rašyti lietuvių ar anglų kalba, bet labai džiaugėsi, kad rašė gimtąja kalba, nes kažkas atsigamino iš pasąmonės, savo tekste atpažįsta močiutės kalbą, mėgaujasi galimybe kurti žodžius, žaisti jų dėlionėmis, ko kita kalba turbūt negalėtų harmoningai daryti.
Romano "Turgaus aikštė arba dviejų Žanų istorija" apmatai
Romane pasakojama apie Jeanne‘ą d‘Arc. Kai jau žinojo, kad rašys, vyko susipažinimas su savo herojais, ją tai tiesiog ištiko: reikia rašyti apie Jeanne‘ą d‘Arc. Vienintelis jos nuopelnas, kad ryžosi tai daryti nesuprasdama iššūkio pločio ir gylio. Apie Jeanne‘ą d‘Arc žinojo nuo vaikystės, ji buvo jai svarbi asmenybė. Visgi vaikystėje ji atrodė legenda, tokia pusiau pasaka. Galimybė susipažinti ir susidraugauti su tokio kalibro žmogumi - tikra laimė. Ir atrasti, kad šventumas nėra išrinktųjų privilegija, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas visiškam išsipildymui. Jai buvo svarbu atrasti ją visokią, ne vanilinį gražų paveikslą, suprasti, pažinti studijuojant išlikusius dokumentus, permąstant ne tik jos, bet ir kitų istorinių asmenybių, su kuriomis ji bendravo ar turėjo gilų konfliktą, veiksmų motyvus. Ir tuos žmones pamilti, suprasti, kodėl jie vienaip ar kitaip elgėsi. Pagaliau tai tapo neprilygstamo gylio istorija jai pačiai. Taigi rašė knygą, o ją tuo metu irgi rašė ir perkūrinėjo. Šiuolaikiniam žmogui svarbu prisijaukinti mintį, kad turime pašaukimą, kad į jį atsiliepę ne tik galime padaryti stebuklus, bet ir patys išsipildyti, peržengti save. Dabar, kai žmonės nori gyventi be rūpesčių, trokšta kuo lengvesnių kelių, manau, pats laikas tai priminti. Laiku atsiliepti, nepabūgti posūkių. Kad ir jos išėjimas rašyti knygos, išoriškai atrodo, toks nepagrįstas ir nelogiškas, bet dėl šio žingsnio ji tapo labiau savimi.
Pagrindiniai romano elementai
Tai - istorinis intelektualinis romanas. Jame daug linijų, daug personažų. Tam, kad nepražūtų ir suvaldytų istoriją, kurią sukūrė, prireikė jos, kaip programuotojos, įgūdžių. Struktūruotas mąstymas padėjo tą literatūrinį gaivalą apvaldyti ir po ilgų kankinių užbaigti. Tiesa, ta kančia nuolat lydėjo - pradedi naują epizodą ir kankiniesi, ieškai pirmo žodžio, tarsi rakto, įsiklausai, ką mąsto ir kalba herojai… Kaip jie pasielgs? Tašai, tašai žodžius iš to būties akmens, o paskui staiga pamatai - štai tai. Pavyko. Ir tada ateina džiaugsmo akimirka. Kai pasiseka tai, ko net negalėjo planuoti, - sakinys skamba, įvykiai įtraukia, santykio grožis atsiveria - suvoki, kad save šimteriopai pralenki, kyla nuostaba ir begalinis džiaugsmas. Ir pasitikėjimas kurti toliau.
Ryšys su praeitimi ir šeima
Iš močiutės prisimena senovinę rusų kalbą. Ir gal iš dalies prancūziškumą, močiutė augo Šiaurės Kaukaze prancūziškame kvartale. Ten gyveno daug prancūzų, dirbusių prie naftos gręžinių. Virtuvė buvo mišinys kaukazietiškos ir prancūziškos. Šių patiekalų pavadinimai buvo prigiję, o kelionių į Prancūziją metu nustebusi atpažino meniu, kad čia yra tie patiekalai, kuriuos nuo vaikystės valgydavo. Be to, ji gimusi Bastilijos paėmimo dieną, nuo vaikystės tai buvo jos šalis. Močiutės kalba, intonacijos romane labai jaučiamos. Bet jaučiamas ir senelis. Anksti neteko tėčio, senelis iš tėčio pusės labai ją mylėjo ir tam tikra prasme jį pakeitė. Yra ir mamos - kalba, istorijos. Šeima mišri, sovietinės imperijos vaisius, kai kiekviena karta gimdavo vis kitur, kraujas vis maišomas, maišomas. Kadangi buvo rusų kalbą apleidusi, jai ją atrasti buvo irgi nuotykis.
Jos duktė, ekonomistė Kaetana Leontjeva, ištekėjo už verslininko milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus. 2015 m. Nerijus Numa (anksčiau žinomas kaip Nerijus Numavičius) ir Kaetana Leontjeva-Numa (35) džiaugiasi šeimos pagausėjimu - susilaukė berniuko. 2020 m. jie oficialiai pasikeitė pavardes - jas susitrumpino, tad dabar abiejų pavardė yra Numa. Nerijus ir Kaetana susituokė 2015 m. Tiesa, tuo metu žinia apie poros vestuves net jų šeimos nariams ir bičiuliams buvo gana netikėta.
Stokos reiškinio tyrinėjimas
Nuo 2007 metų Elena Leontjeva nagrinėja stokos reiškinį, yra tarpdisciplininio projekto „Stoka, moralė ir viešoji politika“ sumanytoja ir vadovė. Šiam tyrimui subūrė įvairių disciplinų mokslininkus. Atliko, iš pažiūros, neįtikėtiną darbą - ištyrė stokos fenomeną iš įvairių humanitarinių ir socialinių disciplinų požiūrio ir atrado, kad stoka - ne žmonių sutvertas reiškinys, ne blogis, bet vienas iš trijų pradų, ant kurių laikosi viskas, kas yra, viskas, kas kinta, viskas, kas juda. Dar Aristotelis, nagrinėdamas ir ieškodamas tų pirminių elementų, ir nepasitenkindamas tuo, kad tie elementai yra žemė, ugnis, oras bei vanduo, ieškojo filosofinę prasmę turinčių pradų, kurie paaiškintų bet kokį radimąsi, judėjimą, kismą. Jis jau tada įvardijo formą, materiją ir stoką. Stoka - geras ir universalus lietuviškas žodis, padėjęs įžvelgti stokos fenomeno bendrumą. Kai priėjo prie filosofinių klodų, jie paaiškino ir daugybę ekonominių dalykų - kaip žmogus elgiasi, kas yra tas variklis, kuris verčia žmogų kurti ir siekti vis ko nors daugiau. Žmogus - siekianti būtybė. Siekianti ir materialinių, ir dvasinių dalykų, ir bendrystės, ir pažinimo. Stoka yra mumyse įkoduotas elementas. Veikiame nuo stokos link kažkokio išsipildymo, kažkokios savybės ar bruožo įgijimo link. Nuolat ieškome draugų, meilės, prasmės, išsipildymo. Nuo stokos - pilnatvės link. Tokia yra mūsų dalia. Bendradarbiavo ir su psichologais, istorikais, sociologais, teologais ir visapusiškai išnagrinėjo tą fenomeną. Toji ekonominė stoka jai atsivėrė visiškai nauju grožiu, prasme, nes visa žmogaus ekonominė veikla irgi yra stokos sąlygota. Jeigu mes nestokotume materialių dalykų, tai nebūtų poreikio nuolat veikti. Galime veikti geriau, kai veikiame drauge. Atrandame bendrystę tarp žmonių, užsimezga mainai, o pinigai atsiranda būtent kaip stokos žymė. Pinigų dėka gali rastis kainos, nes jos jau gali būti išreikštos pinigais. Tada įmanomi mainai tarp nepažįstamų, tolimų žmonių. Jai naujai atsivėrė visas ekonomikos užgimimas ir jos dėsningumas. Nesako, kad atrado dėsnius, - jie yra žinomi, bet ji giliau gali suprasti jų kilmę ir prasmę. Nagrinėjo scholastus, kurie iš moralinės teologijos pusės viduramžiais klojo pamatus ekonomikos mokslui. Šis tyrimas buvo apvainikuotas svariomis įžvalgomis - pavyko viską sintezuoti. Mokslininkai įvertino, kad nebuvo tarpdiscipliniškumo „dėl paukštelio“, bet realiai visų indėlis buvo tikslingas, supintas į visumą ir davė gražių bei nepakartojamų atspalvių. Kartu su Lietuvos kultūros tyrimo institutu išleido knygą, o vėliau - su „Artbox“ kompanija sukūrė dokumentinį filmą „Tobulas alkis“, kurį galės pamatyti ir Lietuvos žiūrovai.
Tyrimas leido suprasti save ir iš kitos pusės. Kai rašė knygą, patiko tyla, buvimas su tekstu, mintimis, bet kai dirbo su žmonėmis, vėl pajuto, kad komandinis darbas - jos pašaukimas, kad jai sekasi burti žmones, juos klijuoti, ieškoti stipresnių už save. Jaučia įkvėpimą tuo dalintis, nes žmogui supratus jį slegiančios stokos prasmę, ji tarsi nusikenksmina, pasidaro nebebaisi ir gyventi pasidaro lengviau. Ji pasidaro natūraliu gyvenimo varikliu ir netgi tramplynu.
Trūkumas, kompromisai ir sąnaudų bei naudos analizė
Asmeninis gyvenimas ir vertybės
Elena Leontjeva vertina tylą ir ankstyvą rytą. Tai nereiškia, kad ji dirba po aštuoniolika valandų per parą. Bet pradėti dieną laimėjimu - svarbu. Todėl natūralu, kad vakarais nesinori dalyvauti šurmulyje, kuris sutrukdytų rytą atsikelti tokios savijautos, kokia jai būtina.
Prieš metus ir ji tapo močiute. Kiekvienas vaikas - stebuklas. Palaima, stebuklas ir didžiulis dėkingumas, kad gyvenimas tęsiasi. Ypač mūsų laikais reikia drąsos gimdyti ir tęsti gyvenimą, nes yra pagunda pasiduoti, išsigąsti, pasislėpti. Yra judėjimų, kurie, klaidingai suprasdami žmogaus prigimtį, daro išvadą, kad ekonominis gyvenimas turi būti nenukreiptas į derliaus raškymą, nepelningas, bet kai nėra derliaus, tai neturime iš ko išsimaitinti, išmaitinti vaikų, tad neatsitiktinai to judėjimo žmonės susilaiko nuo vaikų gimdymo. Mąstymas, kad planetą galima išgelbėti negimdant, netęsiant gyvybės, nekuriant, nesimainant, yra tragiškas žmogaus prigimties ieškojimas. Tokiame fone tęsti gyvenimą yra svarbu. Civilizacijos progresas prasidėjo tada, kai žmogus išmoko matyti ir prisiimti atsakomybę ne tik už tai, kas prieš akis, bet ir už tai, kas dar tik horizonte. Tai ir yra laiko pirmenybės pokytis - žmonijos investicija į ateitį. Jei norime, kad atsakomybės horizontai ilgėtų, to reikia visame kame, o ne tik svarstant apie gimstamumą. Tad dabar pats laikas vaduotis iš momento pirmenybės pančių. Tai yra prisiimti atsakomybę už save senatvėje ir atidėti dalį derliaus savo žiloms dienoms.
