Empatija - tai gebėjimas atpažinti savo ir kitų žmonių emocijas, įsijautimas į jų savijautą, situaciją. Tai ne tik gebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus; nusikaltėliai dažnai pasinaudoja kitais žmonėmis, prieš tai suprasdami juos ir taip įgydami jų pasitikėjimą. Empatija yra daugiau nei visa tai. Tai ne tik savybė, leidžianti atpažinti, kaip kitas žmogus jaučiasi, tačiau taip pat vertinami ir gerbiami jo ar jos jausmai. Empatija yra labai reikalinga pasaulyje, kuriame didelis dėmesys skiriamas individualizmui ir malonumams. Pasak psichologų, empatija yra sėkmingo bendravimo pagrindas, tačiau ją reikia ugdyti ankstyvoje vaikystėje.

Empatijos sąvoka atsirado neseniai ir ji sudaryta iš kitų dviejų sąvokų: „simpatijos” ir „antipatijos”. Tai reiškia, kad empatija yra tarsi šių dviejų jausmų aukso vidurys. Kitaip tariant, empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti tai, ką jaučia kitas žmogus, gebėjimas pasijusti kito vietoje, įsijausti į jo jausmus. Ji ugdo užuojautą, altruizmą ir gailestį ir yra daugelio moralinių sprendimų bei poelgių pamatas. Ši savybė yra be galo vertinga bendraujant. Labiau mėgstami tie suaugusieji ir vaikai, kurie yra empatiški - tai reiškia, sugeba suvokti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra.

Nėra duomenų, kad empatija yra įgimta žmogaus savybė. Šiuo metu populiari nuomonė, kad būti empatiškas žmogus išmoksta - šią savybę vaikas perima iš tėvų, aplinkos - žmonių, kurie kasdien jį supa. Empatiją, kaip ir kitas savybes, tėvai gali formuoti vaikui iki paauglystės, nes paauglys jau pats vysto savo asmenybę ir tėvai jam įtakos nebeturi. Mažas vaikas yra ne egoistas, o egocentrikas. Ir tai natūralu, jis pats negali savimi pasirūpinti, todėl reikalauja itin daug dėmesio. Jis nesupranta, kad reikia paisyti kitų žmonių. Tarkim, mažylis gali ramiai žaisti atsisėdęs ant durų slenksčio ir nesuprasti, kad trukdo mamai ir tėčiui praeiti. Tačiau kai mama jam paaiškina, kad reikia pasitraukti, nes negerai trukdyti, po truputį mokosi atsižvelgti į kitų žmonių poreikius, suprasti jų jausmus, išgyvenimus.

Empatijos ugdymo procesas šiek tiek panašus į kalbų mokymąsi. Vos gimęs kūdikis kalbėti nemoka, tačiau girdėdamas kitus kalbančius nesunkiai įvaldo šį meną. Panašiai yra ir su empatija. Iš dalies tai, kiek esame empatiški, lemta genetinių veiksnių, tačiau empatijos mes ir mokomės. Ir išmokstame to, ką matome aplink, panašiai kaip ir kalbėti, įprantame taip, kaip girdime kalbant aplinkinius.

Ikimokykliniame amžiuje bręsta socialinės emocijos, tarkim, nesaugumo jausmas ir kuklumas, įtarumas ir pavydas, išdidumas ir pasitikėjimas savimi. Visoms joms patirti reikia sugebėjimo lyginti save su kitais. Šio amžiaus vaikams empatija labai svarbi derinant sumanymus, bendraujant ir bendradarbiaujant, ji skatina padėti draugui, ieškoti tinkamo sprendimo, įveikti neigiamą savijautą, derinti savo veiksmus ir sumanymus su suaugusiaisiais: auklėtoja, jos padėjėja. Vadinasi, vaikai mokosi tolerancijos, būti paslaugūs, pratinasi elgtis dorai ir sąžiningai kitų atžvilgiu.

Visi tėvai norėtų išmokyti savo vaiką būti empatišką jau vien dėl to, kad ateityje puikiai sutartų su kitais žmonėmis. Kaip tai padaryti, galbūt empatijos mes mokome nesąmoningai, apie tai nesusimąstydami? Daugiausiai įtakos ugdant empatiją turi mama, nes vaikas atkartoja tą elgesį, kaip su juo elgėsi mama. Jeigu priglaudė, kai jam skaudėjo, paguodė, jis taip elgsis ir su savo bendraamžiais. Yra vaikų, kurie jau darželyje puikiai sugeba atjausti tarkim, parklupusį ir susižeidusį draugą. Jie moka pribėgti, apsikabinti ir paguosti. Tai reiškia, kad namuose buvo tinkamai auklėjami ir mylimi. Mama ir tėtis formuodami vaiko asmenybę daro tai pasąmoningai, net nesusimąstydami, kad štai dabar mes formuojame empatijos jausmą savo vaikui. Tiesiog savo pavyzdžiu moko atjausti, kai skauda, suprasti, kodėl liūdna, pajausti kito žmogaus nuotaikas.

Empatijai yra būdinga atjauta, tačiau tokia, kuri baigiasi tada, kai yra nebereikalinga arba, kitaip tariant, „sveika” atjauta. Empatiškas žmogus suteiks tik tiek pagalbos kitam, kiek reikia, ir nesiims guosti, gailėti „per daug”. Perdėtai kitus linkęs globoti žmogus gerai jaučiasi tik tada, kai kam nors padeda, nors pagalbos ir nereikia. Gailestingumo ribą peržengti labai lengva, tačiau empatiškas žmogus to nepadaro, nes jaučia, kada atsitraukti ir nebesiūlyti pagalbos. Vaikas, kad užaugtų empatiškas, nuo kūdikystės neturėtų būti per daug globojamas, tačiau kai kurios mamos nesąmoningai taip elgiasi. Kad mažylis užaugtų laimingas ir visavertis žmogus, mama turėtų kūdikystėje jam suteikti kaip įmanoma daugiau globos, o vėliau leisti skleistis jo savarankiškumui.

Vaikas, kurį mama globoja taip, tarsi jis vis dar būtų kūdikis, neleidžia jam pačiam priimti sprendimų, jaučiasi mažas ir nieko nesugebantis. Taip elgiasi tos mamos, kurios stengiasi „pabėgti” nuo savo menkavertiškumo, vidinio savęs nuvertinimo. Jos jaučiasi reikalingos tik tada, kai viską daro už savo vaiką, nepalikdamos jam jokios erdvės.

Nėra sunku pastebėti, ar vaikui išugdytas empatijos jausmas, pakanka stebėti jį ir įvertinti, kiek priartėjo prie suaugusio žmogaus, ar pajėgus suvokti, kad kitam skauda, ar sugeba atjausti kitą, padėti jam ir kartu daryti tai neįkyriai. Galima stebėti, ar vaikas sugeba bendrauti su bendraamžiais, nes jeigu nemokės bendrauti, negalės ateityje įgyvendinti savo tikslų ir nieko nepasieks. Empatiškas, sugebantis suprasti kitus vaikas bus laimingas su kitais vaikais, turės draugų, ateityje sugebės susikurti sėkmingą šeimą. Visa tai, ką išvardijau, ir yra laimė.

Manau, pirmiausia patys tėvai turėtų mokytis būti empatiški. Tai gali kiekvienas žmogus. Galima pradėti nuo paprasčiausio kitų asmenų stebėjimo, mėginimo suprasti, apie ką jie galvoja ar ką jaučia. Svarbu mokytis matyti žmones kaip atskirus individus, kurie neprivalo kažką duoti. Jie gyvena savo gyvenimą, turi savo tikslus, jausmus, mintis. Gebėjimas taip žvelgti į kitus - būtina „sveikos” laimės sąlyga. Todėl lavindami empatiją kartu tiesiame savo kelią į tikrąją laimę.

Ugdant empatiją svarbu:

• Suformuoti vaikui teigiamą savivertę, mokyti suprasti kitų jausmus, išaiškinti bendravimo su kitais žmonėmis taisykles. Didžiausią poveikį ugdant empatiją turi tėvai, kurių elgesį vaikas kopijuoja.
• Išmokyti vaiką įvardyti savo jausmus. Tėvai turėtų dalytis su vaikais savo emocijomis, aiškinti, kaip jaučiasi, kai pyksta, skauda, linksma ir pan. Galima pažaisti žaidimą: stebėti žmonių nuotraukas žurnale ir pagal jų veido išraiškas bandyti nuspėti, kaip jie jaučiasi. Taip pat galima susėsti su vaiku ant grindų ir ridenti kubą, ant kurio sienelių yra užrašyti jausmai (liūdnas, piktas, linksmas ir t. t.), ir paprašyti mažojo, kad juos apibūdintų, parodytų.
• Nepamirškime meno, ypač dailės ir muzikos, nes mažas vaikas į meną reaguoja jausmingai. Tad galite pažaisti su juo ir paprašyti „sugroti”, pavyzdžiui, šaukštu pyktį arba liūdesį ir džiaugsmą. Galima šiuos jausmus nupiešti. Skirkite dėmesio vaiko piešiniams - pabandykite išsiaiškinti, ką jis jautė piešdamas vieną ar kitą piešinį.

Empatiją ugdo demokratiški tėvai, tokie, kurie leidžia vaikams būti savarankiškiems, juos gerbia, šiltai bendrauja ir dažnai jiems leidžia patiems spręsti, kaip elgtis. Jie išauklėja lengvai pritampančius visuomenėje, nepriklausomus, kūrybiškus vaikus, galinčius bendradarbiauti su bendraamžiais ar kitais vaikais. Tokiose šeimose vyrauja santarvė, o tėvų ir vaikų santykiai pagrįsti abipuse pagarba bei supratimu. Taigi, įveikę baimę „sutikti“ su vaiko „negatyviomis emocijomis“, tėvai greitai išmoksta „užjausti“ vaikus, kai jie jaučiasi blogai: „Niekas šiandien nesiseka, taip?“ „Norėtum dabar ledų, suprantu tave“ „Tu labai pyksti ant manęs!“ Tiesą sakant, empatija (gebėjimas įsijausti į kito padėtį, emocinę būseną, tiesiogiai suprasti kito jausmus) taip gelbsti nuraminant ir atnaujinant ryšius su piktu ar liūdnu vaiku, kad kartais netgi nustembame jai nesuveikus. Tačiau empatija nėra žmonių kontroliavimo triukas - ji yra ryšio priemonė, padedanti vaikui susitvarkyti su savo emocijomis. Todėl, jei empatija nesuveikia, pagalvokite, ar iš tiesų norėjote užmegzti ryšį, ir ar bandėte padėti vaikui suprasti ir įsisąmoninti savo jausmus.

Toliau išvardytos problemos, su kuriomis dažniausiai susiduria tėvai, naudodami empatijos metodą:

1. Dėl empatijos mano vaikas ima verkti dar labiau: Paprastai pripažinus vaiko emocijas, šios paintensyvėja. Tačiau mes nesukuriame tų blogų jausmų - jie bet kuriuo atveju jau egzistuoja. Prisiminkite, kaip kažkada savyje laikėte daug emocijų - gal nutiko kažkas blogo. Stengėtės ištverti, susiturėti. Tuomet atėjo kažkas, su kuo jaučiatės saugus. Tas žmogus jus apkabino ar pasakė kažką užjaučiančio, ir, žinoma, jūs pratrūkote verkti. Tokia pati situacija ir su vaikais - jų širdelėse slypi dideli jausmai, o jums užjaučiant ir suprantant juos, tie jausmai prasiveržia. Viskas tvarkoje, mat kai juos apims tos emocijos, jos taip pat ims mažėti, sklaidytis - taip veikia visų mūsų jausmai.
2. Empatija nesustabdo pykčio priepuolio: Kai vaikas persijungia į „kaukis arba traukis“ režimą, žodžiai čia jau nebepadės. Todėl vietoje emocijos įvardijimo, perduokite vaikui saugumo jausmą, kad jis galėtų išleisti visus jame tūnančius jausmus. Kuo mažiau žodžių, tuo geriau - tereikia, kad jis išgirstų jūsų supratimą ir užuojautą, ir žinotų, jog laukiate jo savo glėbyje.
3. Nuolat kartoju „Tau labai liūdna, esi susierzinęs“, tačiau vaikai supyksta ir liepia man to nebesakyti: Nuo žmogaus amžiaus priklauso, kaip jis priima ir supranta jausmus. Jeigu piktas yra mažylis, tuomet galite nusileisti iki jo lygio ir sakyti „tu toks piktas!“ - vaikutis paprastai nurimsta, mat mama žino, kad čia nieko baisaus ir netgi jam pasako, kas dedasi su juo. Tačiau paaugusiems vaikams įvardydami jų jausmus tik viską pabloginate. Kaip dauguma suaugusiųjų, jie nemėgsta, kai juos analizuoja ar jais manipuliuoja, jiems reikia žinoti, kad matote, koks yra jų požiūris. Įsivaizduokite save liūdną ar piktą, ir jūsų partnerį, jums kartojantį, koks esate liūdnas ir susierzinęs! Todėl vietoje emocijų įvardijimo, labai pasistenkite suprasti ir užjausti juos iš šios perspektyvos: „Ach, brangioji/brangusis... Kaip liūdna žinoti, jog tu kažko labai nori, o aš negaliu tau to duoti... Tikrai suprantu, kaip tu to nori, norėčiau pasakyti „taip“, deja, ne šiandien“. Augant vaikams, paprastas „Ach, branguti, man labai apmaudu, kad tau taip sunku“ perteiks jūsų užjautimą.
4. Aš suprantu jų emocijas, užjaučiu juos, bet vaikai vis tiek yra prislėgti: Empatija padeda pamatyti mūsų vaiko požiūrą ir su juo atnaujinti ryšį. Kartais to pakanka vaiko emocijoms sumažinti. Tačiau dažnai mums tenka labiau pasistengti, ir duoti tai, ko jis nori: „Ar norėtum, kad šį daiktą įrašyčiau į tavo gimtadienio dovanų sąrašą tam, kad nepamirštume?“ Kartais net ir norų išpildymas nepadeda. Nusivylimas yra toks didelis (arba stimuliuoja kokią nors iš anksčiau užslėptą ir neišreikštą nuoskaudą), kad tik ašaros gali padėti. Tokiu atveju empatija suveikia, mat vaikas, išreikšdamas savo liūdesį, jaučiasi pakankamai saugus su jumis. Taip vaikai ugdosi gebėjimą greitai atsigauti (jūs užtikrinate jiems saugią aplinką, todėl jie nebijo išlieti viso susikaupusio nusivylimo), ir pajaučia pagerėjimo jausmą.
5. Sakau jam „tu esi piktas, bet negalima trankytis. Po dešimties minučių jis vėl pradeda muštis“: Jeigu jūsų siunčiama žinutė vaiko nepasiekia, tai dažniausiai dėl to, kad vaikui reikia daugiau pagalbos, nei jūsų duodama empatija, susitvarkant su emocijomis. Kartais, kai naudojame žodelį „bet“, vaikai nemano, kad jų jausmai buvo tinkamai pripažinti. Pažiūrėkite, ar jausis skirtumas, jeigu sakysite „esi labai piktas, taip? Visgi muštis negražu“. Dar, labai daug lemia jūsų balso tonas - pamokslavimas tikrai nepadės sukomunikuoti su vaiku. Tačiau dažniausiai empatiški priminimai, siekiantys užkirsti kelią mušimuisi, nepadeda todėl, kad vien tik kalbėjimu tokios problemos paprastai neįmanoma išspręsti. Besimušantys vaikai savyje laiko užrakinę didžiulę baimę. Reikia, kad sukurtumėte saugią aplinką ir nustatytumėte užjaučiančią ribą - tik taip vaikas galės išsiverkti, parodyti jums savo baimę. Paprastai tik tuomet nustojama muštis. Tiesa ta, kad empatija visada padeda atnaujinti ryšį ir susitvarkyti su emocijomis (kartais tai pasireiškia emocijų upe. Tai tik į naudą ir itin gydo žmogaus savijautą). Taigi, jeigu empatija jūsų atveju neveikia, galimas daiktas, kad kelią pastoja netinkami žodžiai. Nustokite ieškoti tinkamų žodžių, vietoje to, įsivaizduokite save vaiku, kuris jaučiasi taip, kaip jaučiasi jūsų sūnus ar dukra. Ką jūsų tėvai turėtų padaryti, kad jaustumėtės mylimi, apsaugoti ir emociškai pagiję? Taip ir elkitės.

Empatija yra vaikystėje ir paauglystėje vykstantis darbas, kurį formuoja įvairūs veiksniai, įskaitant genetiką, temperamentą, kontekstą ir aplinką. Tačiau empatija vaikams neatsiskleidžia automatiškai. Empatija yra ir emocinė, ir pažintinė patirtis. Pirmieji išryškėja emociniai empatijos komponentai. Kūdikiai iš karto pradeda atspindėti aplinkinių emocines būsenas ir išraiškas. Vaikams senstant, empatijos pažinimo komponentai pradeda ryškėti ir papildo emocinius šablonus, kuriuos jie susiformavo per pirmuosius gyvenimo metus. Ikimokyklinio amžiaus vaikai geriau suvokia, kad kiti žmonės turi atskirus kūnus, jausmus ir išgyvenimus. Jie sukuria tai, kas vadinama „proto teorija“, kuri leidžia jiems įsitraukti į ankstyvą „perspektyvos ėmimą“ - tai pirmtakas, leidžiantis atsistoti kieno nors kito vietoje ir rūpintis tuo, kaip tai jaučiasi.

Kognityviniai empatijos komponentai iš tikrųjų atsiranda šešerių ar septynerių, kai vaikas sugeba geriau pažvelgti į kitą žmogų ir pasiūlyti sprendimus ar pagalbą, kai pastebi ką nors ištikusiam nelaimėje. Kai vaikų vykdomosios funkcijos įgūdžiai bręsta ir jie tampa labiau pajėgūs valdyti savo bėdas, jie įgyja „pažinimo erdvę“, kurios jiems reikia, kad galėtų prisijungti prie kito asmens patirties, nesijausdami visiškai priblokšti. Žinoma, šie įgūdžiai ir elgesys skirtingiems vaikams pasireiškia skirtingai ir taip pat priklauso nuo konteksto. Negalime susodinti savo vaikų į oficialias empatijos pamokas. Vietoj to, laikui bėgant atsiranda empatiški atsakymai rūpestingų santykių, modeliavimo, pasakojimų, bendravimo, žaidimo, emocijų lavinimo ir daug kantrybės kontekste.

Mokome vaikus atpažinti ir įvardinti emocijas (džiaugsmas, liūdesys, pyktis, baimė, pasibjaurėjimas, nuostaba, jaudulys, susirūpinimas, gėda,…). Savo kalboje nuolat vartokite emocijų pavadinimus, šeimoje įpraskite, kad į klausimą „Kaip jautiesi?“ reikėtų atsakyti ne „Gerai“ ar „Blogai“, nes tai yra savijautos vertinimas, o „Linksmas“, „Piktas“ ir pan. - jaučiamos emocijos įvardinimas. Pasiruoškite emocijų korteles, su paveikslėliais iš žurnalų, šeimos nuotraukų, savo piešiniais. Iš pradžių korteles tiesiog vartykite ir įvardinkite emociją, vėliau žaiskite: įvardinkite jausmą ir klauskite vaiko, kuris tai paveikslėlis, ar atvirkščiai. Turint vienodas kortelių poras galima žaisti atminties žaidimą, kai užverstų kortelių eilėje, ieškome dviejų vienodų. Galima vesti jausmų žodyną (piešinių ar žodžių) ir jį nuolat pildyti.

Žiūrėdami filmą, vartydami knygelę, žiūrėdami nuotraukas klauskite vaiko, kaip veikėjas jaučiasi ir iš ko galime tai suprasti (veidas, kūnas, elgesys, kalba,…). Darykite „Jausmų veidrodį“ - su vaiku veidrodyje atkartokite įvairias emocijas ir jas įvardinkite. Vaidinkite įvairias situacijas, emocijas, tinkamą elgesį. Vaiko emocijų protrūkio metu įvardinkite kaip jis jaučiasi ir taikykite pavyzdžius iš ankstesnių žaidimų.

Prie ankstesnių užduočių ir žaidimų pridėkite pokalbius apie tai, dėl ko knygos, filmo ar paveikslėlio veikėjas arba pats vaikas taip jaučiasi ir koks jo ir kitų veikėjų elgesys toje situacijoje būtų tinkamas, kada vaikas pats taip pat jautėsi ir ką darė. Skatinkite vaiką išbandyti įvairius vaidmenis: leiskite suvaidinti auklėtoją, tėtį, sesę, gydytoją, kaip jie jaučiasi, ką galvoja? Pabrėžkite, kad visi esame skirtingi, ypatingi ir įdomūs savo skirtybėmis, bet nesame dėl to nei geresni, nei blogesni. Mokykite vaikus užjausti ir suprasti žmones, turinčius mažiau galimybių ar negalią, o ne kritikuoti ar vertinti.

Vaiko egocentrizmas - natūralus mažylio raidos etapas. Tik nuo dvejų metų vaikai ima rodyti pirmąsias empatiškumo užuomazgas, kurios yra labiau susijusios su tėvų elgesio stebėjimu ir kopijavimu. Mažyliai ima myluoti savo mėgstamiausią meškiuką, maitinti lėlę. Vaikai nuo 4 iki 6 metų vis geriau supranta ryšį tarp žmonių jausmų ir elgesio, todėl jie lengviau dalinasi savo žaislais su bendraamžiais ir jau geba suprasti, kodėl kažkam liūdna. Skatinkime vaikus padėti kitiems. Mokydami vaikus pastebėti kitus aplink esančius žmones, padėkime jiems suprasti, kad visi turi jausmus ir poreikius. Nebūkime abejingi ir pasidomėkime ar nereikia pagalbos, jei pavyzdžiui, žaisdami kieme pamatome vieną verkiantį vaiką ar suklupusį gatvėje senolį.

Rodykime pavyzdį savo elgesiu. Apie empatiją mažyliui galima daug papasakoti gražiais žodžiais, bet nieko nėra efektyviau už mūsų pačių empatiško elgesio pavyzdžius. Skaitymas ir žaidimai - vieni geriausių būdų supažindinti mažylį su kitų emocijomis. Skaitydami knygas ar žiūrėdami vaikiškus filmukus galite aptarti, kokias emocijas išgyvena herojai. Paklauskite vaiko, kodėl vienas ar kitas knygos ar filmo personažas verkia arba juokiasi? Žaislai - taip pat puiki priemonė, kuria galima padėti vaikams mokytis atspažinti emocijas.

Dažnai suaugusieji nepastebi pirmųjų vaiko empatijos požymių ir savo elgesiu ją nuslopina. Tokį atsakymą mažylis interpretuoja taip: „Nesistenk padėti, nes visi viską gali padaryti patys“. Tad nereikėtų nustebti, kai vaikai sulaukę paauglystės palieka vakarienės stalą nepadėję sutvarkyti indų ir jų pagalbos tėvai nesulaukia kituose buities reikaluose.

Visi, o ypač maži vaikai mėgsta, kai jiems parodomas dėkingumas. Tad nepamirškime mažylio pagirti tuomet, kai jis pademonstravo empatiją: pasidalijo žaisliuku ar sausainiu su kiemo draugu, apkabino verkiantį broliuką, padavė seneliui ant žemės nukritusį laikraštį, ar susijaudinęs atbėgo jums pranešti, kad kieme pamatė sužeistą paukštį. Tokiais atvejais mažylis turėtų sulaukti tėvų pagyrimo: „Tu labai gražiai pasielgei.“

Empatiški vaikai yra tie, kurie duoda, o ne ima. Augindami vaikus taip, kad jie praktikuotų empatiją, Jūs suteikiate jiems dovaną duoti. Pasaulyje, kur mes dažniausiai žvalgomės savo interesų ir poreikių, mokantys dovanoti žmonės sutinkami labai retai. Tačiau būtent jie būna labiausiai patenkinti gyvenimu, gyvena prasmingą gyvenimą, ir džiaugiasi apdovanojančiais tarpusavio santykiais.

Empatija yra keista savybė - daug kas nori būti empatiški, tačiau tik nedaugelis čia savybe pasižymi ar ją patiria santykyje su kitais. Pasaulyje, kur yra taip vertinamas individualizmas ir malonumai, jos trūksta, bet empatija yra labai reikalinga.

Vaikams reikia matyti, kad jų tėvai elgiasi empatiškai. Kai kurie vaikai iš prigimties yra apdovanoti širdies gerumu, visgi dažniausiai vaikams reikia matyti, kad taip elgiasi ir suaugę žmonės aplink. Tai prasideda nuo tėvų santykio su savo vaikais. Rūpinkitės emociniais poreikiais.

Kai vaikų emociniai poreikiai yra patenkinami, atsitinka du dalykai. Jie išmoksta atsiliepti į kitų žmonių emocinius poreikius ir jais rūpintis, ir jie kažką gauna iš kito žmogaus, tad ateityje jausis pakankamai saugiai dovanoti kitiems, kai iškyla poreikis, tačiau žinos, jog pradžioje jie turi ir gauti, jais taip pat turi rūpintis.

Daugybei suaugusiųjų yra nelengva kalbėti apie emocinius poreikius, ar apie kitus dalykus, susijusius su emocijomis. Galų gale jie praleidžia gyvenimą aplink emocijas vaikščiodami ant pirštų galų. Tai būtų žmonės, kurie nežino, kaip pakelti kitų emocijas, ir nepatogiai jaučiasi bet kokioje situacijoje, kai yra reikalinga reaguoti emociškai. Labai gera mintis yra kalbėti su vaikais apie emocijas, ir kaip kiti žmonės jas patiria. Pavadinkite jų jausmą (pvz. pavydas, pyktis ir meilė) ir pamokykite, jog patirti jausmus yra normalu. Kalbėkite su jais, kaip pozityviai susitvarkyti su emocijomis, ir pateikite, parodykite situacijų, kai kiti žmonės patiria emocijas.

Ieškokite tikrų situacijų gyvenime, kad mokyti empatijos. Nieko nėra geriau, kaip tikras gyvenimiškas modelis, kai mokote vaiką. Ieškokite situacijų, kurios paveikia kitą žmogų, ir parodykite, papasakokite vaikui apie jas, - ką jos reiškia įtrauktiems į jas žmonėms, ką jie jaučia.

Mažesni vaikai ypatingai mėgsta apsimesti, kad jie yra kiti žmonės. Šiuos smagius momentus galite panaudoti empatijos mokymui. Leiskite vaikams vaidinti kito žmogaus vaidmenį. Tai gali būti knygos ar TV personažas, arba net žmogus, kurį žinote, kuriam paskutiniu metu teko išgyventi stipresnius jausmus. Jūs galite suvaidinti istoriją drauge, ir bet kuriuo momentu paprašyti vaikų sustoti ir pagalvoti, kaip jų veikėjas galėtų jaustis šiuo metu. Tai leis jiems sutelkti dėmesį ties kitų žmonių emocijomis konkrečioje situacijoje.

Mokydami vaikus skirtumo tarp gėrio ir blogio, duoda jiems stiprią moralinę kryptį, ir jie galės lengviau teisingai rinktis gerus sprendimus. Situacijose, kai reikia nuspręsti, leiskite jiems pamatyti, paaiškinkite, kaip mūsų sprendimai paveikia kitus žmones. Kalbėkite su jais, kaip darymas bloga skaudina ir žaloja kitus. Gerai yra kalbėti su jais apie mažus dalykus, pvz. kai vadiname sesę negražiu vardu, kaip tai skaudina mergaitę, ir kaip vėliau, atėjus draugams, jie nebenori su tavimi žaisti.

tags: #empatija #auginant #vaika

• Intymus gyvenimas nėštumo metu
• Mityba nėštumo metu
• Tavegyl ir nėštumas: ką reikia žinoti
• Etninės kultūros globos tarnybos veikla
• Karjera globos įstaigose