Straipsnyje, remiantis gerovės kultūros prieiga ir viešųjų vertybių vadybos idėjomis, analizuojama ir įvertinama ilgalaikės senyvo amžiaus asmenų globos ir slaugos (IGS) problematika Lietuvoje.

Ilgalaikės socialinės globos institucijoje paslaugos teikimo aprašymas.

Socialinės globos samprata ir raida

Socialinė globa yra reikšminga socialinės politikos dalis, jai skiriama nemažai lėšų (dažniausiai apie 0,5-3 % šalies BVP, iš jų daugiau nei pusė - viešosios lėšos). Socialinės globos sistema, jos sankloda, pagrindiniai įgyvendintojai, jų atsakomybės ir funkcijos, socialinės globos poreikio nustatymas ir paslaugų teikimo būdai reglamentuojami teisės aktais. Išsiskiria nuomonės, ar turėtų būti skatinama formali (teikiama profesionalų), ar neformali (teikiama neprofesionalų, dažniausiai šeimos narių) socialinė globa. 17-18 a. pradėtos kurti globos įstaigos pagyvenusiems ar neįgaliems asmenims ir beglobiams vaikams; tai laikoma socialinės globos užuomazga, bet apie žmogaus teises ir orumą garantuojančią šiuolaikinę globos sistemą, kaip tinkamą alternatyvą šeimoje ar bendruomenėje teikiamai tradicinei globai, imta kalbėti tik po Antrojo pasaulinio karo. Nuo 20 a. vidurio Europos valstybėse plėtojama socialinės apsaugos sistema, apimanti pajamų garantavimą sulaukus senatvės, ištikus ligai ar netekus darbo, o pagyvenusių ar neįgalių asmenų globa dažnai laikyta jų asmenine atsakomybe. 20 a. pabaigoje socialinės globos organizavimo tendencijos ir principai ėmė keistis: pradėta akcentuoti neformalios ir formalios socialinės globos integracija, asmens galimybė rinktis iš šių socialinės globos formų, neformali socialinė globa skatinama ne tik siekiant mažinti valstybės socialines išlaidas, bet ir didinant globojamų asmenų savarankiškumą, reikšmingesnė savigalba sudarant prielaidas bendruomenėms pasirūpinti savo narių gerove. Atsiranda išmokos už neformalią socialinę globą, mokamos globojantiems ar globojamiems asmenims. Formalių socialinės globos paslaugų poreikį didina šiuolaikinės visuomenės tendencijos: aktyvėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje, kintanti šeimos sudėtis (daugėja skyrybų ir šeimų, kuriose yra tik vienas iš tėvų, mažėja susituokusiųjų skaičius, sensta visuomenė). Socialinės globos terminas vartojamas slaugoje, sociologijoje, socialiniame darbe, socialinėje politikoje. Slaugos srityje socialinė globa reiškia holistinį požiūrį į žmogaus sveikatą ir jam reikalingą ne tik medicininę, bet ir socialinę pagalbą. Socialinės globos terminas plačiai vartojamas gerovės valstybės tyrimuose pabrėžiant, kad socialinė globa yra tam tikra valstybės, šeimos ir rinkos sąveika, jų santykių tinklas. Socialinė globa socialinės politikos kontekste reiškia valstybės teikiamą ar garantuojamą pagalbą asmenims ar šeimoms, turinčioms socialinių problemų ir negalinčioms savarankiškai pasirūpinti savo kasdieniu gyvenimu. Socialinė globa gali būti teikiama vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems ir kitų socialinių grupių asmenims socialines paslaugas teikiančiose specialiose įstaigose. Socialinė globa apima ir šeimos narių tarpusavio pagalbos teikimą seniems, neįgaliems jos nariams. Lietuvoje socialinė globa laikoma specialiąja socialine paslauga. Socialinės globos įgyvendinimo tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (2006). Pagal trukmę skiriama dienos globa, trumpalaikė (iki šešių mėnesių) ir ilgalaikė (teikiama daugiau nei šešis mėnesius, dažniausiai slaugos namuose ar senelių namų slaugos skyriuose ryškių savarankiškumo problemų turintiems asmenims) socialinė globa. Socialinei globai specialioje įstaigoje arba asmens namuose teikti įmonei, įstaigai ar šeimynai išduodamos specialios licencijos.

Socialinė politika ir ilgalaikė globa Lietuvoje

Pradžioje apžvelgiami Lietuvos mokslininkų darbai, susiję su socialine politika ir IGS, bei apibūdinama šios srities būklė šalyje.

The review of prior research on social policy and LTC conducted in Lithuania shows that the attitudes of LTC providers as a community, as well as those of different stakeholders, toward the role of the state, family and other institutions in the provision of LTC vary to a considerable extent, between the social work and health care systems in particular. However, this strand of research is lacking a broader conceptualization, i.e., a situation analysis in relation to the macro level of LTC developments, public values and stakeholder attitudes to LTC as a distinct field of social policy. Next, we outline the LTC situation in Lithuania. Then, we interpret public attitudes and the attitudes of social service providers toward the responsibility for the LTC as a complex reaction to the current unsatisfactory LTC situation in the country.

Visuomenės nuostatos ir paslaugų teikėjų požiūriai į atsakomybę už rūpinimąsi senyvo amžiaus asmenimis bei į socialinių paslaugų plėtros poreikį IGS srityje interpretuojami kaip kompleksinė reakcija į nepatenkinamą IGS situaciją.

Surveys show that an expectation still prevails in the society that LTC should be provided by family members and other close persons, which emphasizes a need for an active discussion of LTC responsibilities and the actual situation among the politicians and society at large. The findings of our LTC stakeholder survey (n=260) show that LTC providers also believe families to be the most important pillar supporting LTC.

On the other hand, a more or less equal distribution of LTC providers into two groups regarding the increase or reduction of taxes and investment into social protection indicates a need for a wider discussion of this issue among LTC providers, as the current situation points to an absence of an interest group in the field of LTC that would hold a clear position about service demand and the possible means for meeting it.

Asmens apsisprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstas

Persikėlimas į globos įstaigą yra vienas iš reikšmingiausių ir daugiausiai streso sukeliančių įvykių vyresniame amžiuje. Teigiama, kad pagal patiriamo streso lygį tapimas globos įstaigos gyventoju prilygsta sutuoktinio mirties ar skyrybų sukeliamiems išgyvenimas, o persikėlimas į globos įstaigą, netgi tais atvejais, kai buvo planuotas, lemia reikšmingus vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo būdo, fizinės ir socialinės aplinkos pokyčius. Be to, naujoje globos įstaigų aplinkoje vyresnio amžiaus asmenys turi rasti būdų prisitaikyti prie pasikeitusio socialinio statuso, socialinių santykių, galimybių užsiimti įprasta veikla ir mažėjančio savarankiškumo lygio. Tyrimai atskleidžia, kad sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstas turi įtakos ne tik persikėlimo patirčiai, bet ir tolesnei adaptacijai globos įstaigoje, pavyzdžiui, neplanuotas persikėlimas dažnai siejamas su lėtesniu adaptacijos procesu, sudėtingesniu prisitaikymu prie pasikeitusio gyvenimo būdo, apskritai žemesniu pasitenkinimo gyvenimu lygiu ir stipresniu vienišumo jausmu persikėlus.

Lietuvos akademiniame diskurse vyresnio amžiaus asmenų persikėlimo į globos įstaigą reiškinys nėra gausiai tiriamas. Naujanienė ir Vaškevičiūtė (2011) atskleidė, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti autonominis, t. y. konstruojamas kaip būtinybė išgyventi, nulemta sveikatos susilpnėjimo, neformalių globėjų mirčių ar konfliktiškų tarpusavio santykių, sunkios finansinės ar buitinės padėties, bendradarbiaujantis, t. y. įgyvendintas kartu su šeimos nariais ir nulemtas biopsichosocialinių veiksnių kompleksiškumo arba deleguojantis, t. y. svarstomas kaip apsisprendimas nesant kito pasirinkimo, praradus sveikatą, netekus gyvenamojo būsto ar užgyvento turto. Orlova (2014) atskleidė, kad tarp vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybę persikėlus lemiančių veiksnių yra aktyvus dalyvavimas pagalbos procese, t. y. globos įstaigoje teikiamų paslaugų teigiamas priėmimas ir savarankiškas su globa susijusių sprendimų priėmimas. Be to, sprendimui persikelti į globos įstaigą turi įtakos ir su ilgalaike vyresnio amžiaus asmenų globa vyraujantys lūkesčiai, tradicijos ir nustatytos socialinės normos.

Pavyzdžiui, Lietuvoje tyrimai, analizuojantys visuomenės nuostatas ir lūkesčius dėl vyresnio amžiaus asmenų globos (Gedvilaitė-Kordušienė, 2013; Kraniauskienė, 2013; Skučienė, Bartkus, Moskvina ir Uleckienė, 2015; Žalimienė ir kt., 2019), atskleidžia, kad įsitikinimas, jog rūpintis senstančiais tėvais (įskaitant ir neformalią globą) turėtų šeimos nariai, yra būdingas ir Lietuvos visuomenei, ir vyresnio amžiaus asmenų grupei. Su globa susiję sprendimai įprastai nėra atvirai aptariami šeimos rate, tad globa šeimoje tiek vyresnio amžiaus asmenims, tiek jų šeimos nariams atrodo savaime suprantama globos forma senatvėje (Charenkova, 2020; 2023). Stipri šeimos globos tradicija, tikėtina, lemia, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti priimamas nepasiruošus, skubotai, taip dar labiau sustiprinant persikėlimo metu patiriamą vyresnio amžiaus asmens stresą.

Užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad sprendimą persikelti į globos įstaigą vyresniame amžiuje nulemia įvairūs veiksniai. Dažnai į globos įstaigą persikeliama dėl būtinumo, o ne savo noru: literatūroje įvardijamos tokios persikėlimo priežastys - prastėjanti fizinė sveikata, išaugęs pagalbos kasdienėje veikloje poreikis ir asmeninio pažeidžiamumo suvokimas. Silpnėjanti sveikata neretai vyresnio amžiaus asmenis paskatina persikelti į globos įstaigą manant, kad taip jie nebus našta savo šeimai ir draugams, ypač jei gyvenant bendruomenėje nėra užtikrinamas būtinas reikalingos priežiūros lygis, t. y. trūksta socialinių paslaugų.

Vis dėlto nors minėti tyrimai suteikia vertingų įžvalgų apie persikėlimą į globos įstaigą lemiančių veiksnių įvairovę asmens lygmeniu, jie neatskleidžia platesnio bendruomenės ar socialinio-kultūrinio lygmens veiksnių, lemiančių sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą. Kadangi vis daugiau vyresnio amžiaus asmenų ima naudotis globos sistemos paslaugomis, ypač aktualu užtikrinti šiems asmenims teikiamų globos paslaugų, taigi ir jų gyvenimo kokybę. Tyrimų persikėlimo į globos įstaigas tematika stoka apriboja galimybes geriau suprasti kompleksinį sprendimo persikelti kontekstą ir jo sąveiką su tolesne sėkminga adaptacija taip sumažinant literatūroje įvardijamus neigiamus persikėlimo patirties padarinius vyresnio amžiaus asmenų gerovei.

Šios žinios padėtų globos įstaigų socialiniams darbuotojams efektyviau atliepti į globos įstaigą persikeliančių vyresnio amžiaus asmenų poreikius ir palengvinti jų adaptaciją naujoje aplinkoje, o socialiniams politikams padėtų kurti labiau į vyresnio amžiaus asmens poreikius orientuotas socialines paslaugas. Taigi straipsniu siekiama atskleisti individualaus, šeimos / bendruomenės ir visuomenės lygmens veiksnius, nulemiamus vyresnio amžiaus asmenų sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą.

Tyrimo metodologija

Kokybinio tyrimo forma buvo pasirinkta kaip tinkamiausia tyrimo tikslui pasiekti, ypač kai tiriamas objektas - persikėlimo į globos įstaigą kontekstas - nėra gausiai tirtas. Duomenims rinkti naudotas giluminio, pusiau struktūruoto interviu metodas. Iš viso tyrime dalyvavo 18 vyresnio amžiaus asmenų. Tyrimo dalyviai skyrėsi pagal lytį, socialinį statusą ir gyvenimo būdą prieš persikėlimą (t. y. gyvenę mieste ir kaimo vietovėje, užaugę ūkininkų šeimose ir niekada vaikystėje nedirbę sunkaus fizinio darbo ir kt.), sveikatos būklę (t. y. sąlygiškai sveiki ir judantys neįgaliojo vežimėliu), socialinį tinklą globos įstaigoje (t. y. socialiai aktyvūs ir uždaresni gyventojai), gyvenimo globos įstaigoje trukmę (t. y. keleri metai ir daugiau nei dešimtmetis) ir persikėlimo kontekstą (planuotas ar neplanuotas). Be to, vyresnio amžiaus asmuo turėjo būti 65 metų ar vyresnis, nuolat gyventi globos įstaigoje ir būti pareiškęs sutikimą dalyvauti tyrime.

Tyrimo duomenys buvo renkami dviem etapais. Tyrimo pradžioje buvo apklausti 8 vyresnio amžiaus asmenys, gyvenantys didžiausiose Vilniaus miesto globos įstaigose. Išanalizavus šiuos interviu, papildomai apklausta dar 10 vyresnio amžiaus asmenų, norėta papildyti, detalizuoti ir patikslinti tyrimo duomenų analizės metu išryškėjusias kategorijas. Kiekvienoje globos įstaigoje socialinis darbuotojas potencialiems tyrimo dalyviams trumpai pristatydavo tyrimą ir paklausdavo, ar jie norėtų jame dalyvauti. Tada autorė tyrimo dalyviams pateikdavo išsamią informaciją apie tyrimą ir pristatydavo informuoto sutikimo aspektus. Visi interviu buvo įrašomi ir transkribuojami. Transkripcijos buvo koduojamos naudojant MaxQDA 10 programinę įrangą, skirtą kokybiniams tyrimams ir kokybinei turinio analizei. Trumpiausias interviu truko 53 minutes, ilgiausias - 2 val. 34 min. Visų interviu įrašas truko apie 24 valandas.

Marshall ir Mackenzie (2008) atkreipia dėmesį, kad tiriant globos įstaigose gyvenančius vyresnio amžiaus asmenis kyla specifinių iššūkių, kurie paprastai nėra siejami su kitomis tyrimo dalyvių grupėmis, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys gali vengti kritikuoti paslaugas, nuo kurių yra priklausomi, bijodami padarinių, kuriuos neigiami komentarai gali užtraukti. Nepaisant to, kad globos namuose teikiamų paslaugų kokybė ar pasitenkinimas jomis nebuvo tyrimo objektas, privatumas ir konfidencialumas buvo itin svarbūs veiksniai įgyti tyrimo dalyvių pasitikėjimą. Siekiant užtikrinti tyrimo etiką, prieš įrašant interviu buvo gaunamas tyrimo dalyvio sutikimas, patikinama, kad informanto pasakyta informacija bus naudojama tik tyrimo tikslams, taip pat kelis kartus pabrėžta, kad dalyvavimas tyrime savanoriškas ir kad asmuo gali bet kuriuo metu prasidėjus tyrimui jį nutraukti be jokių neigiamų padarinių. Be to, buvo siekiama interviu metu sukurti saugią aplinką - tiek užtikrinant, kad interviu negirdėtų kiti asmenys (socialiniai darbuotojai, kambario draugai), tiek patikinant dalyvį, kad jis pats nusprendžia, apie ką nori kalbėti, o kokių temų vengti, yra pokalbio šeimininkas. Įgyvendinant konfidencialumo principą, pateiktose citatose nenaudojami tikrieji tyrimo dalyvių ar jų minimų asmenų vardai ir pavardės, miesto ar įstaigų pavadinimai.

Tyrimo rezultatai ir analizė

Tyrimas atskleidė, kad sprendimas persikelti ir persikėlimo subjektyvi patirtis yra formuojami ne tik asmens mikroaplinkos veiksnių, pavyzdžiui, sveikatos būklės ar tam tikrų asmenybės ypatumų, bet ir platesnio socialinio, ekonominio, politinio ir istorinio konteksto sąlygų. Šių veiksnių, kuriuos sąlygiškai galima skirti į individo, šeimos / bendruomenės ir visuomenės lygmenis, sąveika kuria unikalų kontekstą, kuriame vyresnio amžiaus asmenys priima sprendimą persikelti į globos įstaigą.

Individo lygmens sąlygoms, turinčioms įtakos persikėlimo į globos įstaigą sprendimui ir patirčiai, galima priskirti vyresnio amžiaus asmens pasaulėžiūrą, religinius ir vertybinius įsitikinimus (pavyzdžiui, nenoras būti našta šeimai), asmenybės ypatumus, tam tikrus charakterio bruožus ir sveikatos būklę. Persikėlimas tyrimo dalyvių, kurie save apibūdino kaip optimistus arba turinčius tvirtą, gyvenimo užgrūdintą charakterį, pasakojimuose buvo vertinamas kaip dar vienas gyvenimo iššūkis, kurį reikia ir galima įveikti. Tokia nuostata buvo ypač juntama tremtį patyrusių tyrimo dalyvių gyvenimo istorijose: šie informantai laikė save užgrūdintais tremtyje patirtų sunkumų, tad persikėlimas į globos įstaigą, net jei buvo netikėtas, buvo traktuojamas kaip dar vienas gyvenimo iššūkis, krizė, kurią sklandžiai įveikti reikia sutelkti jėgas ir turimus išteklius - taip, kaip buvo prisitaikyta tremtyje: „kad tu ten nervuosies, plėšysies, verksi, tai nieko nebus. Turi daryt, ką tu gali padaryt tuo momentu, jeigu gausis, nu tai ir puiku, jeigu nesigaus, nu tai irgi nervuotis nereikia, visos ligos jos tik nuo nervų“. Tokios nuostatos besilaikę vyresnio amžiaus asmenys buvo linkę palankiau vertinti ir sprendimą persikelti, ir tolesnį gyvenimą globos įstaigoje.

Sveikatos būklės kaip sąlygos, paskatinančios priimti sprendimą persikelti į globos įstaigą, svarbą atskleidžia didesnių sveikatos sutrikimų turinčių tyrimo dalyvių dažnai išsakoma pozicija, kad apsigyvenimas globos įstaigoje jiems buvo vienintelė išeitis. Dažnas pasilikti namuose negalėjo dėl nepritaikytos aplinkos ir šeimos narių ribotų galimybių suteikti reikalingo lygio priežiūrą. Be to, silpna sveikata dažnai buvo siejama su papildoma našta šeimai. Tyrimo dalyviai laikėsi nuostatos, kad vaikai turi savo gyvenimą ir savus rūpesčius, todėl senstančių tėvų globa juos tik dar labiau apsunkins: [dukra] „savo gyvenimą turi, jai darbas, vaikai, o jinai vis pas mane ir pas mane, „Ar tau, mamyt, to reikia?“, „Ar tau, mamyt, taip gerai, gal dar ką atnešt?“ <...> taip va ir persikėliau čia, ir dukrai lengviau dabar, ir man ramu“. Kaip ir dauguma tyrime dalyvavusių vyresnio amžiaus asmenų, ši tyrimo dalyvė buvo įsitikinusi, kad „vaikai nieko nėra mum skolingi, nieko neturi mum grąžinti“, todėl persikėlimą į globos įstaigą laikė nors ir nelabai pageidautinu, tačiau neišvengiamu sprendimu.

Rekomendacijos

Straipsnis baigiamas rekomendacijomis stiprinti viešųjų vertybių vadybos propaguojamus demokratinius svarstymus ir kitus instrumentus, kuriais būtų geriau atliepiama į visų suinteresuotų šalių vertybines nuostatas ir lūkesčius ir būtų geriau derinami jų interesai IGS srityje.

Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94. Galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020-06-11 iki 2021-03-31.

Marijampolės savivaldybės tarybos 2021-03-29 sprendimas Nr.1-73 Dėl Marijampolės savivaldybės tarybos 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 0 605 10164, 0 687 11208el. 0 686 16707, el. p. Mokėjimo už paslaugas dydis apskaičiuojamas pagal Marijampolės savivaldybės tarybos 2025 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr.

tags: #ilgalaike #socialine #globa #institucijoje #mokslinis #straiosnis

• Apie atsakomybės svarbą
• Ikimokyklinio amžiaus vaikų specialusis ugdymas
• Visas ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo tyrimas
• Kaip įrengti daržą
• Darželio priėmimas