Motinystė - tai nuostabus, tačiau kartu ir iššūkių kupinas kelias. Tapimas mama neapsiriboja vien pirmuoju vaiku - antrojo atėjimas į šeimą atveria naują etapą, kupiną savų džiaugsmų ir sunkumų. Šiame straipsnyje panagrinėsime psichologinius, praktinius ir emocinius aspektus, susijusius su antrojo vaiko gimimu, remiantis literatūra ir specialistų patarimais.

Psichologinis pasiruošimas antrajam vaikui

Laukiantis antrojo vaiko, svarbu atkreipti dėmesį ne tik į praktinius pasiruošimus, bet ir į savo psichologinę būseną. Psichologė Karolina Tarnauskienė tinklalaidėje „Pagarbi tėvystė“ pabrėžia, kad svarbu išieškoti atsakymus savo viduje - ar tikrai norite antrojo vaiko, ar tam yra kitų motyvų. Auginant pirmagimį, dažnai atsiranda rutina, vienodumas, vidinė tuštuma, kuri gali paskatinti norą susilaukti dar vieno kūdikio. Kartais tai gali būti tiesiog poreikis pokyčiui.

Nėštumo metu moterys dažnai grįžta į pirmojo nėštumo patirtis. Jei pirmojo nėštumo metu patyrėte skaudžių išgyvenimų, antrą kartą gali sugrįžti įtampa ir baimė. Gimdymo patirtis yra labai jautri, todėl jei pirmoji patirtis buvo traumuojanti, antrojo gimdymo metu galite pasistengti išgydyti senas žaizdas, gaunant tai, ko negavote anksčiau. Ką mes gydytume dvejus metus terapijoje - tą galima pagydyti antrojo gimdymo metu.

Dažnai įtaką daro ir aplinkinių klausimai, kada gi tas antras vaikelis. Psichologė Karolina skatina atsisukti į save ir atsakyti sau į klausimus, kas iš tikrųjų vyksta su mumis, ar tikrai turime erdvės pakviesti antrąjį vaikelį į šeimą, ar esame pakankamai pailsėję, turintys jėgų. Kartais paaiškėja, kad moteriai tiesiog reikia kalbėtis apie santykius su vyru ir jų trūkumą.

Antrasis nėštumas: sulėtėjimas ir pasiruošimas

Su pirmuoju vaiku mes tarsi sulėtėjame, daug skaitome apie vaikelio atėjimą, gimdymą, kūdikių priežiūrą ir panašiai, na, o su antru mes dažnai nebeturime tokios prabangos sulėtėti, išjausti to nėštumo, tiek daug ruoštis. Daug ką jau ir taip žinome iš pirmojo vaiko auginimo, dėl to labai dažnai moterys pameta save tarp rutinos ir antro vaikelio laukimo. Dėl ko vėliau gali ištikti gedėjimo jausmas, kad va, nėštumas jau į pabaigą arba baigėsi, o mes net nespėjome legaliai pailsėti.

Linkėčiau moterims antrojo nėštumo metu sąmoningai planuoti laiką sau, tai, kas mums malonu, nepamiršti, kad tai ir vėl yra nėštumas, atsigręžti į save, leisti sau pailsėti taip pat, kaip su pirmuoju, kiek tik tai yra įmanoma.

Fizinis ir emocinis pasiruošimas motinystei

Prieš pradedant planuoti antrąjį vaiką, svarbu įvertinti moters fizinę būklę. Psichologė Karolina Tarnauskienė tinklalaidėje „Pagarbi tėvystė“ pabrėžia, kad po pirmojo gimdymo moters organizmui reikia laiko atsigauti. Fiziologiškai optimalus skirtumas tarp vaikų yra 3-4 metai, nes per šį laikotarpį moters kūnas atsigauna, bet kartu nepamiršta gimdymo patirties, todėl antrasis gimdymas gali būti lengvesnis.

Sveikatos patikrinimas: Prieš planuojant nėštumą, rekomenduojama apsilankyti pas šeimos gydytoją, ginekologą ir odontologą. Šeimos gydytojas nustatys jūsų bendrąją savijautą, ištirs, ar nesergate lėtinėmis ligomis. Gydytojas ginekologas paims reikalingus tyrimus, nustatys, ar nesate užsikrėtusi kokiomis nors infekcijomis. Rekomenduojama išsitirti ir dėl lytiškai plintančių ligų. Taip pat prieš nėštumą rekomenduojama pasidomėti, kokiomis vakcinomis esate paskiepyta.

Žalingų įpročių atsisakymas: Svarbu atsisakyti žalingų įpročių - alkoholio, rūkymo.

Svorio kontrolė ir fizinis aktyvumas: Tiek viršsvoris, tiek svorio trūkumas gali apsunkinti pastojimo galimybę. Be to, fizinis aktyvumas prieš nėštumą ir jo metu gali sumažinti gestacinio diabeto, preeklampsijos tikimybę.

Psichologinis nusiteikimas: Kūdikio planavimas yra džiugus procesas, tačiau kartais gali atrodyti kaip intensyvūs emocijų kalneliai - vieną dieną daug vilties, kitą dieną - daug nusivylimo išvydus vieną juostelę nėštumo teste. Tai procesas, kuris reikalauja tikėjimo ir kantrybės, o svarbiausia - nusiteikimo.

Pirmagimio paruošimas: švelnus perėjimas

Pastojus antrą kartą, mamos dažnai suskumba viską keisti ar užbaigti - nutraukti žindymą, pirmagimį perkelti į kitą kambarį, išleisti į darželį, kažko išmokyti… O po to jaučiasi blogos mamos, kad tiek visko atima iš vyresnėlio.

Knygose rašoma, kad mes turime vyresnėlį paruošti. Ir gerai, kad mes apie tai galvojame. Nes, jei gimus antrajam, mes imsime pirmagimį atskyrinėti staiga, jam gali būti sunku bei jautru, tuomet jis tikrai jausis nukarūnuotas. Visgi šitoje situacijoje labai svarbu atsigręžti į savo šeimą individualiai. Atsakyti į klausimus, ar visi tie anksčiau išvardinti dalykai, kuriuos suskumbame daryti, yra mūsų pasirinkimai, o ne kitų įtaka, ar tikrai tai tinka mūsų šeimai, galiausiai, ar tikrai tinka mūsų vaikui, nes vaikų jautrumas irgi labai skirtingas.

Pokyčiai reikalingi, bet geriausia būtų, kad jie įvyktų taip, jog net nepasijustų - švelniai, pamažu. Kad nebūtų kardinalių, stiprių kontrastų. Pirmagimio atskyrimas, deja, vistiek įvyks. Pati motinystė juk ir yra apie tai, kad mes visa laiką pamažu vaiką paleidinėjame. Kuo mama sveikiau vaiką paleidinėja jį augindama, tuo mažesnis kontrastas jaučiasi atsirandant antram vaikeliui. Mama turėtų būti tarsi saugumo uostas. Vaikas gali nutolti tiek, kiek reikia, bet svarbu, kad žinotų, jog visada yra kur sugrįžti.

Dar labai svarbus dalykas, kalbant apie pokyčius - mamos resursai. Mamoms kyla kaltė dėl to, kad kažko nepadarė, nes jai tuo metu trūko resursų padaryti tą pokytį. Labai svarbus sąmoningas sustojimas ir pripažinimas pačiai sau, kad aš suprantu, kas būtų geriau ateityje, bet šiuo metu aš tiesiog negaliu.

Grįžtant prie pokyčio vyresniam vaikui, jis priima tą pokytį su tokia emocija, kokią jam ištransliuoja tėvai. Todėl šioje vietoje labai svarbu jaustis ramiai, pasitikėti savimi, pasitikėti vaiku, kad mes gebame tai išgyventi, kad jis veda mus į gera, ne į bloga.

Pirmasis vaikų susitikimas: lūkesčiai ir realybė

Psichologė pastebi, kad į pirmąjį susitikimą mes žiūrime kaip į labai didelį, reikšmingą įvykį, kuris nutiks pirmą kartą, bet čia reikėtų suprasti, kad kaip pirmagimis priims antrąjį vaikelį priklauso ir nuo to, kokį santykį jis turi su tėvais - kaip jam leidžiama dalyvauti antrojo vaiko laukime. Vaikas visas situacijas patiria per tai, ką patiria tėvai. Jei jie jaus įtampą, pasimetimą - jis taip pat jaus nerimą.

Vyrauja patarimų, kad reikia dovanėlių, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, bet svarbu, kad pirmagimis jaustųsi lygiai tiek pat svarbus, kiek buvo iki šiol dėmesio prasme, o ne dovanų. Kad nuo dabar nebūtų 100 procentų viskas dėmesys tik lėliukui.

Mama irgi staiga tą vyresnėlį kitomis akimis pamato, vaikas pasidaro didelis, tada ir reikalavimai jam gali atsirasti didesni, nes galvojame, kad va, čia naujagimis, juo rūpintis dabar reikia, o pirmagimis su savo poreikiais gal gali palaukti… Tačiau reikėtų nepamiršti, kad nors kontraste su naujagimiu pirmagimis atrodo didelis, bet psichologiškai tai jis vis dar mažas, per naktį iš tiesų juk nesuaugo.

Prisiminkim, kokį santykį turėjome, kai vaikas buvo vienas, ir kartu įliekime į tą santykį ir kūdikį. Nes iš tikrųjų tai juk mažiukas ateina į tą mūsų jau susikurtą šeimą, mes jį priimame, apglėbiame rūpesčiu, jį turėtume pritaikyti prie to, kokie esame.

Bejėgiškumo jausmas motinystėje

Gimus antram vaikui mamą staiga gali ištikti nesupratimas, kur jos vieta - prie kurio vaiko eiti, kurio poreikis didesnis, kas aš pati per mama apskritai turiu būti. Dauguma pradeda matyti save kaip nepakankamą mamą, kuri nespėja paskui dabar jau du vaikus. Jausmų daug, o bejėgystės ypač.

Išsamūs psichologės Karolinos Tarnauskienės patarimai bei daugiau apie tai, kaip tvarkytis su emocijomis ir naujos šeimos modeliu - tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ pokalbyje „033: Antro vaiko laukimas. Mamos emocijos.“

10 patarimų, kaip neprarasti savęs auginant antrą vaiką

Šį vadovą pirmiausia rašau sau, nes laukdamasi antrojo vaiko labai bijau pakliūti į būseną, kai rūpinimasis vaiku, nuovargis, nemiga išveda iš pusiausvyros. Laukdama pirmojo lėliuko, didžiausią nerimą kėlė tai, kaip reikės vaikutį rengti, maitinti, nuraminti. Dabar tokie techniniai klausimai kaip ir nekelia nerimo. Buvusi patirtis leidžia manyti, kad su visu tuo yra įmanoma ir net pernelyg nesudėtinga susitvarkyti, bet buvusi patirtis taip pat sako, kad moteriai, kuriai svarbu ne tik namai, bet ir savirealizacija, vaikučio auginimas gali būti tikras išbandymas, mėginant neprarasti savęs ir išsaugoti išmintingą, o ne hormonų ir emocijų valdomą asmenybę.

1. Neprarasti socialinio rato ir bendravimo.

   Šitas punktas yra labai sudėtingas, nes lėliuko priežiūra atima daug laiko, užima beveik visas mintis ir emocijas. Ypač sunku išlaikyti kontaktus su draugėmis ir draugais, jei jie dar neturi vaikų arba jų vaikai jau paauginti. Nutinka ir taip, kad su nauju gyvenimo etapu dažnai susikuria naujas draugų ratas, tas, pas kurį panašaus amžiaus vaikai. Moterų draugystei palaikyti, priešingai nei vyriškajai, reikia leisti laiką kartu. Neretai išsiruošti iš namų, auginant mažą vaiką yra sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl reikia turėti iš anksto sugalvotą taisyklę, pvz.: kartą per dvi savaites privalomas susitikimas su draugėmis.

2. Turėti pagalbą iš šalies.

   Gana dažnai mamos bijo pasitelkti į pagalbą vyrą, nes šis nesugebės taip pasirūpinti vaiku, nenori pasikliauti močiutėmis, nes bijo, kad vaikas gali jos mamą ar anytą mylėti labiau nei ją, nerimauja dėl auklės pasirinkimo, nes svetimas žmogus negali būti patikimas. Taip ir tempia mamos visą naštą ant savo pečių. Kartais nemiegodamos ištisomis paromis, nes kai užmiega vaikas, reikia palaikyti prieš tai įprastą buvusią tvarką namuose, pagaminti vakarienę ir t.t. Juk aplink visos tokios šaunios ir viską suspėjančios, o aš... Taip prisideda ir kaltės jausmas, kuris tik sekina energiją, bet neduoda jokios naudos. Taigi, vyrą įtraukti į vaiko priežiūrą yra būtina, ne tik tam, kad nuimtų dalį rūpesčių, bet ir tam, kad formuotųsi ryšys tarp vaiko ir tėčio. Kitą galimą pagalbą irgi reikia čiupti ir džiaugtis, nes vaikui reikia ramios, nenusivariusios mamos, kuri galėtų skirti kokybišką dėmesį.

3. Skirti laiko tik sau.

   Kas mane labiausiai išvesdavo iš pusiausvyros auginant pirmąjį vaiką, tai negalėjimas pabūti vienai, tik su savimi. Ir tą aš supratau ne iš karto, o tik pastebėjusi dėsningumus, kad jei savaitę nepabuvau nei pusvalandžio ar valandos viena, aš tampu irzli ir nervinga. Ir per tą valandą man net nereikia veikti kažką ypatingo, tiesiog pabūti tik su savo mintimis visiškoje tyloje. Mes esame skirtingos ir galbūt tu norėtum per laiką skirtą sau pasidaryti manikiūrą ar paplepėti ramiai su drauge. Tinka viskas. Svarbu per tą laiką atgauti vidinę pusiausvyrą.

4. Informaciją rinkti tik iš patikimų šaltinių ir specialistų.

   Kaip mano viena kolegė sako, kai jau tampi nėščia, tai ir esi nėščia visą gyvenimą, t.y. padidėjęs nerimo ir rūpesčio lygis jau niekada nebebus toks, koks buvo. O nerimauti moterys, augindamos vaikus, tikrai sugeba daug ir dažnai be reikalo. Internetas, mamyčių forumai, viską žinančios močiutės ar kaimynės dažnai čia atlieka meškos paslaugą. Mano nuomone, jei dėl kažko neramu, kyla klausimai, geriausia yra tartis su specialistais, t.y.: pediatrais, psichologais ir pan.

5. Priimti gyvenimo pokyčius.

   Gimus pirmam, antram ar trečiam vaikui, gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Jis bus nei geresnis, nei blogesnis, tik bus kitoks. Ir tu tapsi kitokia. Ir kartais nelieka nieko kito, kaip atsiduoti tiems pokyčiams, pvz.: jei nuspręsi, kad nebenori dirbti banke, o nori turėti savo verslą, pirmyn. Šitų įkvepiančių ir keičiančių asmenybę pokyčių aš tikrai laukiu.

6. Turėti tikslų nesusijusių su motinyste.

   Jei visas mūsų gyvenimas ir mintys pradeda suktis tik aplink vaiką, mes jam užkraunam sunkią naštą - padaryti taip, kad jo mama būtų laiminga, nes visą kitą mamai nėra svarbu. Todėl svarbu kiekvienai iš mūsų turėti ko dar gyvenime siekti ir norėti. Ir nesvarbu kas tai, mokytis, keliauti, kurti... Svarbu, kad padėtų kurti savo vaizdą be motinystės. Vaikai užauga, o mes liekam gyventi toliau.

7. Atsiminti-užsirašyti, kad tobulų mamų nebūna ir nereikia.

   Nėra nieko blogiau vaikui, kaip turėti tobulą mamą, nes nė vienas žmogus nėra iš esmės tobulas ir vaikas niekada nepasieks to tobulumo, o jau užaugęs galvos, kad jo mama buvo tobula, o jis toks nevykęs. Taigi nekraukime ant vaikų pečių tokios naštos ir leiskime sau būti pakankamai geromis mamomis, o vaikams pakankamai gerais vaikais, tokie, kokie jie yra, o ne tokiais, kokius mes norime matyti.

8. Turėti žmogų-signalą.

   Nesugalvoju kaip dar reiktų įvardinti draugę, sesę ar bet kurį žmogų, kurio tu paprašai tave perspėti, jei tau nuo motinystės ar pervargimo, ar užsidarymo namuose pradės važiuoti stogas, kalbėsi tik apie sauskelnes ir košeles. Būtų dar geriau, kad tas žmogus galėtų ne tik tau pasignalizuoti, kad gana, bet ir galėtų tave išsivesti į žmones, kad ir į kiną, kavinę ar pasivaikščioti, be vaiko ir pakalbėti ne apie vaiką.

9. Kas vakarą prisiminti dieną ir išsakyti akimirkas, kurios buvo malonios.

   Mamoms darbas yra sunkus ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Jame ne tik malonios akimirkos ir džiaugsmas, bet ir nuovargis, pasimetimas, nerimas. Mūsų smegenys per tūkstantmečius mokėsi pirmiausia dėmesį kreipti į pavojingus, blogus ženklus tam, kad mes liktume gyvi. Ir dabar mūsų atmintyje pirmiausia fiksuojasi rūpesčiai ir problemos, todėl labai naudinga kiekvieną vakarą, prieš užmiegant įsivardinti sau ar aptarti su artimu žmogumi tas dienos akimirkas, kurios buvo smagios ir džiaugsmingos. Taip mes mankštinsime smegenis daugiau dėmesio skirti teigiamiems dalykams.

10. Pasigaminti savipagalbos dėžutę.

    Dažnai kai būna labai sunku, mes nebežinome ko griebtis ir ką daryti, todėl kiekvienai iš mūsų yra naudinga iš anksto pasiruošti pagalbos sau dėžutę, į kurią sudėtume dalykus, kurie mums pravestų sunkią akimirką. Tai gali būti mėgstamos muzikos įrašai, šokoladas, mielos nuotraukos, malonaus kvapo rankų kremas, telefono numeriai, kuriems gali apskambinti ir pan. Svarbu neskubėti.

Knygos apie antrojo vaiko auginimą gali suteikti vertingos informacijos ir palaikymo. Leidyklos „Vaga“ išleista Sarah Ockwell-Smith knyga „Antrasis kūdikis“ gali tapti puikiu palydovu besilaukiančioms mamoms. Joje rasite atsakymus į klausimus, kurie kamuoja antrą kartą besilaukiančias moteris: ar mylėsite naujagimį taip pat, kaip pirmąjį vaiką, kaip į kūdikį reaguos pirmagimis, kaip susidoroti su nėštumo metu kylančiais sunkumais prižiūrint mažylį. Knygos autorė, remdamasi savo patirtimi (ji yra keturių vaikų mama) ir psichologijos žiniomis, pateikia realų vaizdą apie tai, kas jūsų laukia. Eglės Lukinaitės-Vaičiurgienės knyga apie tapsmą dviejų vaikų mama atskleidžia psichologinius tapsmo dviejų vaikų mama aspektus ir sunkumų įveikos būdus. Ji dalinasi nėštumo metu kylančiais jausmais ir klausimais, aptaria praktinius aspektus, tokius kaip antrasis gimdymas, darželis, žindymas ir miegas, bei su jais susijusių sprendimų įvairovę. Knygoje taip pat skiriamas dėmesys pirmagimio adaptacijos procesui, šeimos kaip sistemos pokyčiui ir mamos vidinei kelionei. Autorė atvirai pasakoja savo asmeninę dviejų vaikų motinystės istoriją, derindama ją su psichologijos žiniomis bei psichologinio konsultavimo praktika. Ši knyga gali tapti terapiniu įrankiu, padedančiu geriau suprasti save ir savo jausmus bei apgobiančiu pojūčiu, kad šio tapsmo sunkumus patiriate ne vienos.

Kitos naudingos knygos apie vaikų auginimą: Wolfgang Goebel, Michaila Glockler „Padėkime augti. Sveikas ir saugus vaikas nuo kūdikystės iki brandos“ - tai tarsi mamos biblija visais vaiko auginimo klausimais, apimanti medicinos, vaiko raidos stadijų, ugdymo, lavinimo žinias, remiantis antroposofija. Aušros Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“ apima bene plačiausią vaikų amžiaus ir temų spektrą panašių knygų kontekste. Danielis J. Siegelis, Tina Payne Bryson „Auklėjimas be dramų“ - knyga, kurioje tėvai ras paprastų ir veiksmingų patarimų, kaip elgtis prasidėjus vaiko pykčio priepuoliui ar agresijai, išmokys švelniai numalšinti jo emocines audras ir nerimus. Editos Čekuolienės knyga - tai knyga visiems tėvams, vis ieškantiems kaip geriau auklėti savo vaikus, kaip elgtis vienose ar kitose situacijose ar tiesiog bendram suvokimui apie vaikų ugdymą praplėsti. Ramunės Murauskienės knyga „(Ne)tobulos mamos užrašai“ - tai viena iš paprasčiausiai parašytų knygų apie vaikų auginimą, paremta humanistine pedagogika. Rudolf Dreikurs, Vicki Soltz „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“ - knygoje aprašomi vaikų auklėjimo būdai kaip mokomoji priemonė probleminiuose tėvų ir vaikų santykiuose. Shefali Tsabary „Sąmoninga tėvystė. Kurkime darnų ryšį su vaiku“ - tai naujoviškas požiūris į auklėjimą, knyga apie dvasinį bendravimą su vaikais. Adele Faber ir Elaine Mazlish knygos - tai praktiškas ir aiškus gidas tėvams, norintiems efektyviai bendrauti su savo vaikais. „Langas į vaiko pasaulį“ - knygoje pateikiama daug praktinių pavyzdžių, kaip galime pažvelgti į paslaptingą vaiko pasaulį, jį suprasti, padėti išgyventi krizes, įveikti sunkumus, paskatinti augimą. Isabelle Filliotaz „Viską išbandžiau. Pavargę tėvai dažnai nuleidžia rankas“ - knygoje mažai teorijų, daugiau pateikiama iškalbingų piešinių, koncentruotų mokslinių aiškinimų ir naujoviškų patarimų, tėvams siūlančių elgtis pagal konkretų vaiko amžių. Bruno Bettelheimas „Kodėl mums reikia stebuklo“ - knygoje į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu, aptariama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Wolfgang'o Bergmanno, Geraldo Hütherio knyga „Priklausomybė nuo kompiuterio“ rašoma apie tai, kuo vaikus traukia kompiuteriai, tačiau joje informacija apie medijas, smegenyse vykstančius pokyčius ir priklausomybę nuo kompiuterio išdėstyta visiškai kitaip nei internete. Zariana ir Nina Nekrasovos „Be pavojų. Nuo gimimo iki mokyklos“ - autorės yra įsitikinusios: pasikliauti turime tik pačiais vaikais, juk mes negalime visą laiką būti šalia. Tačiau mes galime padaryti taip, kad vaikas širdyje jaustųsi saugus, įdiegdami jam vidinio saugumo įgūdžius ir juos vystydami. Dario Martinelli „Laiškai sūnui vegetarui“ - autorius siekia atkreipti tėvų dėmesį į tai, kad vaiko auginimo procese svarbu ne tik jo fizinė ar psichinė gerovė, ne mažiau svarbu nuo mažų dienų diegti jam moralines vertybes, skatinti jį gyventi atsakingai už supančią aplinką, gyventi harmonijoje su kitomis šioje planetoje gyvenančiomis gyvomis būtybėmis. Rosso Campbello knyga „Kaip mylėti savo paauglį“ - knygoje rasite begalę patarimų, kaip elgtis paauglystės metais su savo atžalomis. Alice Miller „Gabaus vaiko drama“ - anot autorės, „neįmanoma pakeisti praeities, neįmanoma panaikinti vaikystėje patirtų traumų. Tačiau galime keistis patys, galime „sutaisyti“ save, atgauti prarastą vienovę.“ Dr. R.W.Greene'as knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas - it tiksinti bomba“ pristato auklėjimo metodą, kuris padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Elaine N. Aron „Itin jautrus vaikas“ - knygos autorė padės suprasti, kaip auginti savo itin jautrius vaikus. Jennifer Senior „Tėvystės paradoksai“ - knyga apie tėvystės iššūkius ir džiaugsmus.

Kai kurios mamos dalinasi patirtimi, kad knygos, paremtos griežtu režimu, pavyzdžiui, Gina Ford metodas, padėjo vaikams nuo 1,5 mėn. miegoti per naktį. Tačiau svarbu pabrėžti, kad nereikėtų aklai taikyti visų knygos patarimų 100 proc. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl svarbu atsižvelgti į jo poreikius ir ritmą. Kai kurios mamos teigia, kad Gina Ford knygose nusišnekama apie žindymą, ypač dėl žindymo naktimis. Žindymo klausimais geriau domėtis kitur arba skaityti knygas būtent apie žindymą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kūdikystė yra labai trumpa, todėl mėgaukitės artumu su savo brangiausiu žmogeliu be kvailų taisyklių ir apribojimų.

Autorius pastebėjo, kaip dramatiškai skiriasi gyvenimas, turint du vaikus, o ne vieną. Manė, kad perėjimas nuo gyvenimo be vaikų prie tėvystės bus daug dramatiškesnis už pokyčius, iškylančius šeimoje atsiradus antram vaikui. Pasirodo, skirtumas yra labai mažas. Būti tėvais dviejų vaikų, kurių amžiaus skirtumas keturi metai, reiškia rūpintis dviem žmonėmis, kuriems jūsų reikia dėl įvairiausių priežasčių, tačiau tos priežastys nėra vienodos, todėl vaikai nuolat tempia jus į skirtingas puses. O skalbimas, maisto gaminimas, apsipirkimas ir tas dalykas, vadinamas darbu? Visą tai taip pat reikia daryti. Valgymas, ėjimas į lovą, išėjimas kažkur - viskas trunka daug ilgiau nei anksčiau.

„Jei galėčiau grįžti metus atgal, kelis mėnesius prieš tai, kai gimė mūsų dukra, skirčiau laiko ir skaityčiau šį straipsnį, nes tai yra 5 klaidos, kurias padariau, prieš atsirandant antram vaikui“, - rašo S.Johnas ir dalijasi savo patirtimi.

Maniau, kad atsiminsiu visą pasiruošimą kūdikio atsiradimui: Keistu būdu, pirmo vaiko gimimui buvau labiau pasiruošęs nei antrojo. Prieš tai, kai gimė mūsų sūnus Benas, perskaičiau kelias knygas apie nėštumą, gimdymą ir ankstyvą kūdikystę, kartu su žmona lankėme Lamaze pamokas ir tėvystės seminarus, klausėme įrašus ir žiūrėjome vaizdo įrašus, klausėme gydytojų, draugų, artimųjų ir kartais net nuolat lankomos parduotuvės pirkėjų patarimų. Kai žmona laukėsi antrojo, skaitinėjau šį bei tą, tačiau per daug nesigilinau į skaitomą medžiagą, nelankiau pamokų ir apskritai neskyriau tiek laiko skaitymui apie nėštumą, gimdymą ar naujagimių slaugą. Kai nukeliavome į ligoninę, jaučiausi mažiau pasitikintis savimi, nei prieš keturis metus gimstant sūnui; tiesiog nepakankamai pasiruošiau. Laimei, visos žinios greitai grįžo.

Smulkiai neapsvarsčiau, kaip atrodys naujas šeimos biudžetas: Šeimos pagausėjimas reiškia daugiau išlaidų; tiek jau žinojome po pirmojo vaiko gimimo. Tačiau, kadangi atsiradus dukrai, mūsų sūnui jau buvo ketveri, mes jau buvome prisitaikę prie išlaidų, susijusių su jo apranga, maistu, laisvalaikio priemonėmis ir žaislais, vasaros stovyklomis bei mokslu. Be didelių vienkartinių gimdymo išlaidų, kūdikio atsiradimas reiškia daugybę kitų išlaidų, nuo sauskelnių, šluosčių ir kremų iki aprangos, kuri greitai išaugama ir keičiama, ir maisto. Ir nors visa tai yra numatoma, neskyriau laiko apgalvoti naujų numatomų šeimos mėnesio išlaidų ir pasirūpinti, kad biudžetas nebūtų deficitinis.

Maniau, kad kūdikio saugumo procesas bus toks pat: Mūsų sūnus Benas, dabar jau lankantis paruošiamąją mokyklą, yra toks pat aktyvus, kaip ir kiti jo amžiaus vaikai. Tačiau, kai buvo kūdikis, jis retai atsidurdavo rizikingose situacijose. Jis retai ropšdavosi kažkur, nuo kur galėdavo nukristi, ir nečiupdavo daiktų, gulinčių ant stalo ar lentynų. Jis nebandydavo žaisti su laidais ar rozetėmis, jis beveik niekada nedėdavo daiktų į burną. Scarlett, kita vertus, labai mėgsta ropoti aukštyn ar žemyn laiptais, ji bando užsiropšti ant kiekvieno baldo, ir visi daiktai, mažesni už batų dėžę, keliauja tiesiai į jos burną. Saugus jos auginimas šiuo metu reiškia pakankamą dėmesio kiekį ir gebėjimą numatyti, kiek saugūs yra mūsų namai, o to mes nepatyrėme susilaukę pirmojo vaiko. Aš niekada net nebūčiau pagalvojęs, kiek šis vaikas skirsis nuo pirmojo.

Nežinojau, kad viskas užims daug daugiau laiko: Auginant darželinuką ir kūdikį, susiruošimas išeiti į parką, muziejų ar parduotuvę primena ekspediciją. Gera naujiena ta, kad mano žmona pilnai pasiruošusi, kalbant apie sauskelnes, atsarginius rūbus, užkandį vyresniam vaikui ir t. t. Visi daiktai, mažesni už batų dėžę, keliauja tiesiai į jos burną. Bloga naujiena ta, kad taip reikalingas sauskelnių keitimas vyksta tada, kai darželinukas pagaliau apsiavė batus ir užsivilko paltą, ir kai kūdikis jau pervystytas ir aprengtas, darželinukui reikia į tualetą ar užkąsti. Valgymas, ėjimas į lovą, išėjimas kažkur - viskas trunka daug ilgiau nei anksčiau, o likimas yra žiaurus, ir paroje neatsirado daugiau valandų.

Nesuvokiau, kaip stipriai pasikeis gyvenimas turint du vaikus: Būdamas dviejų vaikų tėvas, į tėvus, auginančius tris ar daugiau vaikų, žiūriu su susižavėjimu; neįsivaizduoju, kaip jie tai daro. Tačiau daugiavaikiai tėvai man sako, kad perėjimas nuo vieno prie dviejų vaikų yra daug sudėtingesnis, nei perėjimas nuo dviejų iki trijų, nuo trijų iki keturių ir t. t. Kai susilaukėme sūnaus, galėjome „dirbti“ pakaitomis, kaip tik mums reikėdavo, ir skirti visą mūsų dėmesį sūnui, kai praleisdavome laiką visi kartu. Kai atsirado dukra, tai reiškė beveik jokio „laiko suaugusiems“, išskyrus kelias valandas prieš miegą, tačiau tada abu buvome išsekę ir turėjome mažai galimybių kiekvienam vaikui skirti visą savo dėmesį. Dabar esame labiau pavargę, padarome mažiau ir dažnai patiriame stresą. Tačiau, kita vertus, mūsų sūnus mokosi mandarinų kalbos, o mūsų dukra išmoko sakyti „mama“ ir „tėtė“, mokosi sakyti „Benas“. Didesnė šeima labiau vargina, tačiau didesnė šeima drauge yra labai šaunus dalykas.

Kai tėvai planuoja vaikų auginimą, dažniausiai viskas prasideda nuo pasiruošimo gimdymui, žindymui, kūdikio kraiteliui - tam, kas tuo metu atrodo svarbiausia. Kartais pagalvojama ir apie tai KAIP vis dėlto vaikai bus auginami. Pradedant nuo to kaip/kur miegos, kaip elgsis tėvai, ar stengsis sekti prieraišios tėvystės idėjomis, ar atrodys, kad būtina auginti griežtai, nenusileidžiant vaikų "kaprizams". Gimus vaikams, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir vieni, kurie planavo auginti vaikus labiau atsiskyrus, pereina į prieraišumą. Kitiems, kaip tik sukyla daugybė emocijų, kurių atrodo negali suvaldyti, ir pereina į griežtumą. Ir tai tik vaiko gyvenimo pradžia. Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda galimybių rinktis: ryšys ar kontrolė bus tinkamesnis sprendimas? Ir kiekvienoje situacijoje mums gali (ne)padėti mūsų įsitikinimai, mūsų pačių vaikystės patirtys, prisiminimai (kurie pasireiškia per kūną, emocijų reakcijas ir net nebūtinai sąmoningai juos atsimename - apie tai daugiau klausykite mokymuose), turimos žinios, kitų žmonių įžvalgos, komentarai ir patarimai, bei mūsų intuicija, kuri dažnai būna persipynusi su visais anksčiau išvardintais aspektais. Pavyzdžiui: Vaikas pratinasi valgyti. Renkantis ryšį, mes matysime ir priimsime vaiką kaip pilnavertį žmogų, kuris jaučia savo kūną, pasitikėsime ir gerbsime jo autonomiją ir nesikišime į šį procesą. Kaip tai atrodo? Mes gaminsime maistą sau ir tą patį maistą (su vaikui tinkamais prieskoniais ar be jų) patieksime ir vaikui. Mes nekontroliuosime kiek vaikas suvalgo, nekomentuosime jo lėkštės, ar jo paties pagal tai, kaip ir kiek jis valgo. Mes bendrausime ir būsime kartu ryšyje be kontrolės. Tačiau, jeigu mes rinksimės kontrolę, mes galime jausti įtampą ar net pyktį, jeigu vaikas nevalgo. Bandysime vaiką paveikti, įtikinti, skraidinti lėktuvėlius, papirkinėti desertais, valgyti "už kitus žmones", gaminti tik miltinius patiekalus, nes vaikas "tik tai valgo", rėksime, liepsime suvalgyti viską arba sakysime, kad vaikas privalo bent paragauti, kitaip negalės nulipti nuo stalo ir daug kitų variantų. Jau vien iš šio pavyzdžio galite pajausti, kuo skiriasi ryšys nuo kontrolės ir sustokite - pajauskite kiekvieną žmogų situacijoje. Kaip pirmame variante jaučiasi tėvai ir vaikas? Ir kaip antrame, tiek tėvai (nuolatinėje įtampoje, kontrolėje), tiek vaikas (strese, autonomijos praradime, įtampoje) ir pagalvokite, ar jūs galėtumėte mėgautis maistu ir valgyti, jeigu tarkime svečiuose jūsų draugai elgtųsi taip, kaip šiame pavyzdyje elgėsi tėvai su vaiku? Ir tai tik gyvenimo pradžia. Kitas pavyzdys, kaip mes priimame emocijas? Kai esame kontrolėje, dažniausiai norėsis sukontroliuoti kito žmogaus emocijas taip, kad... jos būtų mums patogios. Kai 3 mėnesių kūdikis verkia, galbūt įkišime čiulptuką ir sakysime "ššššš", supuosime, kad šis nustotų verkti (ir tai galima daryti iš noro padėti, iš noro, kad vaikas nusiramintų, tai nebūtinai vyksta iš susierzinimo, bet gali būti ir tokių emocijų). Kai esame ryšyje, mes norime matyti, suprasti ir atjausti kitą žmogų. Jeigu 3 mėnesių vaikas verkia, mes esame kartu, net jeigu negalime padėti su vaiko skausmu, mes galime BŪTI kartu su vaiko skausmu. Ir vien tai, kad kažkas yra kartu, kai tau skauda, kai tau sunku, kai Tave mato - tai gali padėti skausmui iš tiesų atsipalaiduoti, o ne užspausti. Ir tas pats pavyzdys galioja bet kokio amžiaus vaikams/žmonėms! Mes taip dažnai norime SUKONTROLIUOTI, patarti, pakeisti, paskatinti, pakoreguoti... Vietoje to, kad tiesiog pabūtume, išklausytume, iš tiesų priimtume ir suteiktume žmogui erdvės, suteiktume tikrą savo buvimą kartu be teisimo, be bandymo sukontroliuoti (net ir norint gero). Tą ir noriu labiausiai pabrėžti. Kad dažniausiai galvojama apie kontrolę, kaip apie neigiamą dalyką, kad tai yra tik bausmės, paliepimai... Pamirštant, kad tai gali būti ir kišimasis, klausimai, patarimai, pagyrimai, įvairūs būdai suformuoti žmogų taip, kaip MUMS atrodo, kad jam bus geriau. Ir būtent toks dažniausiai ir yra tėvystės modelis, kad ir kaip tėvystė prasideda, su artimu kontaktu, nešiojimu ir žindymu, dažniausiai, ypač prasidėjus mokyklai, ar gimus antram vaikučiui, pereinama į elgesio kontrolę iš baimės, kad jeigu nekontroliuosi - vaikas neaugs tinkamai. Ir atėjus paauglystei, pagrindiniai klausimai lieka: KAIP PRIVERSTI? Kai esant ryšyje klausimas būtų: KAS VYKSTA? KODĖL MANO VAIKUI SUNKU? Ir pirmiausia stiprinamas ryšys, empatija, supratimas ir tik po to problemų sprendimas, nes... RYŠYS YRA VIENINTELIS KELIAS IŠ TIESŲ TURĖTI ĮTAKOS SAVO VAIKO GYVENIME. Taip, jūs galite priversti vaiką daryti labai daug. Galite paversti jį geriausiu plaukiku, studentu, priversti studijuoti teisę, būti geriausiu advokatu, gydytoju, susituokti su jums tinkančiu žmogumi, priversti sportuoti, priversti leisti laiką kartu su jumis, priversti valgyti... Bet jūs niekada negalėsite priversti žmogaus būti laimingu. Ir čia svarbiausias klausimas yra: ar JŪS esate laimingi? Ar jūsų santykiai, gyvenimo modelis, jūsų veikla - jums teikia džiaugsmą? Ar jaučiate tvirtą vidinį pagrindą, stabilumą, malonumą, pasitikėjimą ir pilnatvę? Ir kai norite, kad vaikas sektų jūsų gyvenimo modeliu, kokio būtent rezultato tikitės? Juk kai žmogus atsisako savo autentiškumo (savęs, savo dalių, perspektyvos, vertybių, poreikių, jausmų), kad įtiktų kitam (dažniausiai tėvams, po to ir kitiems žmonėms) - jis negali būti laimingas. Būtent todėl aš vėl ir vėl pabrėžiu, kad AUGINu SĄMONINGAI nėra apie vaikų elgesio sukontroliavimą. Aš skatinu žiūrėti daug giliau. Pirmiausia pažvelgti į Save ir kur jūs atsisakėte savęs, kad įtiktumėte kitiems, kaip jus paveikė autoritarinis auginimo modelis ir kaip dabar tas pats modelis, net ir intuityviai, net ir to nenorint, pasireiškia jūsų tėvystėje... Kokį poveikį tai daro jūsų vaikams ir ryšiui su jais. Ir kaip vis dėlto tą ryšį kurti. Kaip kurti ne roles, pareigas, o tikrą, gyvą, autentišką santykį, kartu kuriant darnų, gražų, pagarbų gyvenimą, einant savo džiaugsmo keliu. Būkime herojais, kuriuos norime matyti savo vaikuose. Dažnai yra daug lengviau koreguoti ir kontroliuoti kitą, o ne iš tiesų drąsiai eiti Savo džiaugsmo keliu. Modeliuojant meilę sau ir kitam, rodant pagarbą, o ne jos reikalaujant, klausant, o ne tik norint, kad kiti paklustų, prisiimant atsakomybę už savo emocijas ir jų reguliaciją, neužkraunant to ant kitų (ypač ant savo vaikų!). Pradėkime nuo savęs. Rinkimės ryšį su Savimi, su savo vaikais. Ir pabaigai priminimas - kai abejojate... visada rinkitės ryšį."

tags: #ismoka #gimus #antram #vaikui

• Vaiko adaptacija darželyje
• Kūrybiškumas per popieriaus lankstymą
• Kūdikio reakcija į garsą
• Gelminės Glemžaitės karjera
• Kaip pasirinkti tinkamus įklotus po gimdymo