Kaip sužinoti, ar kūdikis girdi?
Kaip sužinoti, ar kūdikis girdi?
Nuo pat gimimo kūdikio klausa yra itin svarbi jo raidai ir gebėjimui bendrauti. Nors dauguma kūdikių gimsta be klausos sutrikimų, svarbu žinoti, kaip pastebėti galimas problemas ir kaip skatinti vaiko girdėjimo bei kalbos vystymąsi.
Kūdikio klausos vystymasis
Jau 4-5 nėštumo mėnesį vaisius pradeda reaguoti į garsinius dirgiklius, o 7-tą mėnesį įsimena motinos širdies plakimo ritmą ir balsą. Maždaug nuo pusės nėštumo vaikas gimdoje jau girdi mamos širdies plakimą, kvėpavimą, žarnyno garsus, mamos ir tėčio balsus bei kitus išorinio pasaulio garsus. Tačiau per mamos pilvo sieną ir vaisiaus vandenis šie garsai atkeliauja šiek tiek pakitę.
Naujagimio nervų sistema nėra iki galo subrendusi, todėl jis reaguoja tik į stiprius garsus. Jį gali išgąsdinti stiprus pliaukštelėjimas, garsus barškutis ar lojantis šuo. Suveikus refleksui, kūdikis užsimerkia arba, priešingai, atsimerkia, sumirksi, krūpteli, pradeda arba nustoja čiulpti, rodo įvairias grimasas. Tik vėliau, po kelių mėnesių, jis ima reaguoti į silpnesnius garsus.
Pirmasis garsinės kalbos etapas prasideda riksmu (verkimu). Vaikai pastebi, kad suaugusieji reaguoja į verksmą ir „mokosi“ įvairių intonacijų. Pirmojo mėnesio pabaigoje pagal verkimo pobūdį galima atspėti jo priežastį (pavyzdžiui, vaikas alkanas, šlapias ar nori bendrauti). Trijų mėnesių kūdikis jau sugeba nustatyti garso kryptį ir pasuka galvą garso link. Meiliai kalbinamas jis pradeda judinti rankytes ir kojytes, krykštauja, šypsosi.
Apie šeštą mėnesį, o kartais ir anksčiau, kūdikis ieško garso šaltinio - kuria puse kalba mama ar groja žaislas. Pirmiausia skiria iš šonų sklindančius garsus, o vėliausiai pradeda ieškoti viršuje ir apačioje esančių garsų. Į savo vardą vaikai reaguoja kiekvienas kitaip - būna, suklūsta išgirdę šešių mėnesių, būna - ir aštuonių.
Nuo ketvirtojo mėnesio garsus išmoksta tęsti (a-a-a, e-e-e), o kiek vėliau - tarti įvairius garsų junginius. Įdomu, kad iki šeštojo mėnesio įvairių tautybių vaikai čiauška vienodai. Kalbinis kūdikio aktyvumas glaudžiai susijęs su fizine, psichomotorine jo raida. Laiku pradėjęs sėdėti, ropoti kūdikis turi geresnes sąlygas kaupti informaciją apie artimąją aplinką ir lavinti savo kalbą.
Maždaug nuo pusės nėštumo vaikas gimdoje jau girdi, kaip plaka mamos širdis, kaip ji kvėpuoja, žarnyno skleidžiamus garsus, mamos ir tėčio balsus bei kitus išorinio pasaulio garsus. Tačiau per mamos pilvo sieną ir vaisiaus vandenis tie garsai atkeliauja šiek tiek pakitę. Naujagimio nervų sistema nėra iki galo subrendusi. Įsivaizduokime, jei jis reaguotų į absoliučiai visus garsus, jam būtų labai sunku apsiprasti su aplinka, todėl jis reaguoja tik į stiprius garsus: naujagimį išgąsdina stiprus pliaukštelėjimas, garsus barškutis, lojantis šuo. Suveikus refleksui, kūdikis užsimerkia arba, priešingai, atsimerkia, sumirksi, krūpteli, pradeda arba nustoja čiulpti, rodo įvairias grimasas. Tik vėliau, po kelių mėnesių, ima reaguoti į silpnesnius garsus.
Septintą mėnesį mažylis pradeda žaisti vieną pirmųjų žaidimų „kū-kū“. Sugeba atpažinti šeimos narių balsus jų nematydamas. Pradeda bendrauti gestais: mojuoja atsisveikindamas, kelia rankytes norėdamas, kad jį paimtų ant rankų. Sulaukęs 8 mėn. akimis kambaryje ieško daikto, kurio pavadinimas yra pasakomas, atkreipia dėmesį į pasisveikinimą, atsisveikinimą, domisi savo atvaizdu veidrodyje. 9 mėn. vaikas gali sukaupti dėmesį ilgesniam laikui, tai leidžia jam atidžiai klausytis aplinkinių kalbos. Mažylis pradeda suprasti elementarius nurodymus, reaguoja į savo vardą. Čiauškėjimas vis įvairesnis, besikeičiantis nuo tylaus niurnėjimo iki riksmo. Tardamas garsus išreiškia pasitenkinimą.
Sulaukęs 10 mėn. vaikutis atlieka paprastus nurodymus („imk“, „duok“), kartoja paprastus veiksmus (ridena kamuolį), kūno judesiais reaguoja į muzikos ritmą, kartoja veiksmus, už kuriuos yra giriamas. 11-12 mėn. pastebimai keičiasi vaiko gebėjimas suprasti aplinkinių kalbą. Vaikutis žino daugelį aplinkos daiktų, veiksmų pavadinimų. Nuo 10 mėn. nyksta čiauškėjimas, prasideda „tylos periodas“, kurio metu vaikas mokosi tarti prasmingus žodžius.
Kūdikis girdėti pradeda dar negimęs, t.y. vaisiaus klausa pradeda funkcionuoti maždaug 18 nėštumo savaitę, kuomet vaikelis tesveria apie 200 g. Maždaug 27 - 29 savaičių vaisius ima girdėti ir išorės garsus, visų pirma, mamos ir kitų artimųjų balsus, o taip pat ir muziką, aplinkos triukšmą. Nuo 2014 metų Lietuvoje yra vykdoma visuotinė naujagimių klausos patikra. Naujagimio klausa yra tikrinama netrukus po gimimo, mamai ir kūdikiui dar tebebūnant ligoninėje. Tikrinant naujagimių klausą atliekamas otoakustinės emisijos (OAE) tyrimas.
Kaip pastebėti klausos sutrikimus?
Nors dauguma kūdikių gimsta nesutrikusios klausos, svarbu žinoti, kaip atpažinti galimus sutrikimus. Vyresni vaikai, kurie neprigirdi, klausinėja, kas jiems sakoma, garsina televizorių, netaisyklingai kalba, painioja tarpusavyje kai kurias raides, pavyzdžiui, p, b, t, d, neištaria žodžių galūnių ir kt. Taip pat reikėtų tirti klausą, jei vaikas ilgai nepradeda kalbėti.
Jei klausos sutrikimas nebūna laiku pastebėtas arba yra ignoruojamas, vaikas neišmoksta atliepti tėvų jausmų ar suprasti jų prašymų. Negebėjimas įvykdyti trumpų aiškių paliepimų gali būti vienas iš klausos sutrikimo požymių.
Klausos sutrikimo požymiai:
- Negali sekti garso ir jo krypties;
- Nereaguoja, kai su juo kalbama;
- Nesugeba suprasti klausimų ir tinkamai atsakyti;
- Atrodo išsiblaškęs arba mintimis „nuklydęs“ kažkur kitur;
- Kalba vystosi lėčiau nei bendraamžių;
- Iškyla problemų bendraujant;
- Pasižymi prastais akademiniais rezultatais;
- Nuolat pasigarsina televizoriaus ar kito įrenginio garsą.
Pakinta kalbėjimas. Pakinta su klausa ir kalba siejamas kūdikio elgesys. Vaikas nesidomi (arba liaunasi domėjęsis) aplinkos garsais.
Jeigu įtariate, kad kūdikis turi klausos sutrikimų, visų pirma, reikėtų kreiptis į šeimos gydytoją.
Sunkų kūdikių neprigirdėjimą arba kurtumą pirmaisiais metais tėvai gali pastebėti. Tuo tarpu vidutinį arba vienos ausies klausos sutrikimą pastebėti sunku ir dažnai neįmanoma. Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti sutrikusią klausą, štai todėl atliekama visuotinė naujagimių klausos patikra.
Kaip namuose patikrinti vaiko klausą?
Galite stebėti vaiko elgesį ir atsakyti į šiuos klausimus:
- Ar 3 mėn. kūdikis išsigąsta stipraus garso?
- Ar 6-8 mėn. amžiaus kūdikiai guguoja? Ar suklūsta, kai kalba žmogus? Ar ieško garso, sklindančio iš dešinės ar kairės?
- Ar 8-10 mėn. mažyliai reaguoja į savo vardą?
- Ar 12 mėn. kūdikis reaguoja paliepus: „Paduok kamuolį“, „Parodyk, kur nosis“ ir pan.?
Tačiau vien pagal elgesį klausos sutrikimą pastebėti yra sunku, todėl jei kilo įtarimų dėl kūdikio ar vaiko klausos, kreipkitės į gydytoją.
Visuotinė naujagimių klausos patikra
Lietuvoje nuo 2014 m. įsigaliojo visuotinė naujagimių klausos patikra, kurios tikslas yra patikrinti kiekvieno Lietuvoje gimusio naujagimio klausą. Klausa tikrinama otoakustinės emisijos būdu (OAE). Į kūdikio ausį įdedamas mažas daviklis, kuris nesukelia jokio skausmo, siunčiamas garso signalas ir stebima, ar yra atsakas. Būtina tyrimo sąlyga yra rami aplinka ir geriausiai miegantis mažylis.
Jeigu tyrimas neigiamas (atsako nėra), dar negalima sakyti, kad vaikas blogai girdi. Gali būti, kad trukdo naujagimio ausies landoje likęs sekretas, siaura landa, išorės triukšmas, vaiko garsus šnopavimas. Tokiu atveju tyrimas paskiriamas kartoti. Nedidelis daviklis, įdėtas į ausies landą, pateikia garsinius spragtukus, o paskui išmatuoja vidinės ausies skleidžiamą aidą, kuris kyla joje išgirdus skleidžiamą garsą. Šis tyrimas yra greitas, visiškai neskausmingas, bet jam reikia visiškos tylos.
Išsivysčiusių šalių sveikatos apsaugos standartai reikalauja, kad kiekvienam naujagimiui būtų atlikta klausos patikra, klausos pažeidimas kūdikiui būtų nustatytas iki 3 mėn. amžiaus, o klausos reabilitacija būtų pradėta iki vaikui sukaks 6 mėn. Jei vaiko otoakustinės emisijos tyrimo rezultatai yra neigiami, tai dar nereiškia, jog vaiko klausa yra sutrikusi. Pakartojus tyrimą, daliai vaikų, kuriems patikros rezultatai pirmą kartą būna neigiami, antruoju bandymu gaunami teigiami rezultatai.
Kodėl gali sutrikti klausa?
Dažniausiai tai būna pirmas klausimas, sužinojus, kad vaiko klausa yra silpna arba jis visai negirdi. Deja, atsakyti į šį klausimą yra sudėtinga, nes silpną klausą gali lemti genetiniai veiksniai, įvairiausių ligų komplikacijos, komplikacijos gimdymo metu, priešlaikinis gimdymas. Taip pat priežastys gali būti kelios vienu metu.
Svarbiausia įgimto neprigirdėjimo priežastis - paveldėjimas, taigi, priežastis yra genų mutacijos, nuo kurių niekas neapsaugotas. Kitos įgimto neprigirdėjimo priežastys - įgimta infekcija, pvz., citomegalo virusas, raudonukė, toksoplazmozė, taip pat neišnešiotumas, meningitas, gelta.
Žinoma, kad nuo pusės iki dviejų trečdalių įgimto klausos sutrikimo atvejų lemia pakitę genai. Paprastai tie kūdikiai, kurie gimsta su klausos sutrikimais, neturi jokių rizikos veiksnių: nei jų tėvai, nei seneliai neturi jokių klausos sutrikimų. Patologiją lemia recesyvinis genas, sukeliantis klausos sutrikimą, kuris tiesiog klajoja per kartas. Susitikus dviems tokiems pakitusiems genams vaikas gimsta su klausos sutrikimu.
Įgimta citomegalo viruso (ĮCMV) infekcija yra antra pagal dažnį įgimto klausos sutrikimo priežastis ir lemia apie 10-30 proc. atvejų. Esant simptominei ĮCMV infekcijos formai klausos sutrikimas atsiranda 1 iš 3, esant besimptomei - 1 iš 10 vaikų. Besimptomės ĮCMV infekcijos atveju klausa gali sutrikti per 6 metus nuo gimimo, tačiau dažniausiai tai atsitinka per pirmuosius gyvenimo metus.
Klausos sutrikimo veiksniais taip pat laikomi: tokie hipoksijos (deguonies trūkumo) rodikliai, kaip APGAR skalėje gauti 0-6 balai 5 min. po gimimo, gydymas reanimacijoje daugiau nei 5 dienas ir dirbtinė plaučių ventiliacija ilgiau kaip 48 val. Ototoksinių vaistų vartojimas nėštumo metu, naujagimystėje ar kūdikystėje gali pažeisti klausos ir pusiausvyros organus. Dažniausiai tai antibiotikai - aminoglikozidai ir vankomicinas, kilpiniai diuretikai. Nustatyta, kad aminoglikozidų sukeltas ototoksiškumas yra nulemtas genetiškai.
Kaip saugoti vaikų ausis namuose?
Klausai kenkia ne tik staigus ir didelis triukšmas, pavyzdžiui, sprogimas ar roko koncertas, bet ir nuolatinis ilgalaikis triukšmas. Vaikų nervų sistema, kaip ir ausis, yra labai jautri, todėl namuose nuolat „triukšmaujantis“ televizorius ar tranki muzika dirgina nervų sistemą ir sukelia nuovargį. Tuo tarpu mamos balsas, jos dainavimas ir klasikinės muzikos klausymas naudinga klausai, todėl kalbėti su vaiku ir jam skaityti patartina nuo pirmųjų dienų.
Vaiko ausyje esanti siera reikalinga, mat saugo nuo drėgmės, užkrato. Tai natūralus produktas, kurio vieniems vaikams gaminasi daugiau, kitiems - mažiau. Vaikui čiulpiant ir kramtant, ausies landa juda ir siera natūraliai išeina į išorę. Todėl nereikia ir negalima valyti ausies giliai. Užtenka po maudynių išvalyti ausies išorę. Maudant nereikia saugoti ausų nuo vandens, nebent vaikui dažnai būna ausies landos uždegimai ir taip rekomendavo gydytoja.
Laikinas neprigirdėjimas, kitaip tariant, ausų užgulimas, pasitaiko dažniausiai po slogos ar prasirgus ausų uždegimu, kai vidurinėje ausyje kaupiasi skystis. Dažniausiai ausis užgula darželinukams. Paprastai gera klausa grįžta savaime. Tačiau reikėtų stebėti, ar neprigirdėjimas neužsitęsia. Vaikui, kuris po ausų uždegimo ar slogos neprigirdi stipriai ar tai trunka kelis mėnesius, reikia pagalbos. Kad kuo mažiau sirgtų ausų uždegimais, vaiką svarbu grūdinti - kuo daugiau būti gryname ore, namuose patartina vėdinti kambarius. Užsigrūdinęs vaikas bus atsparus peršalimo ligoms. Kuo mažiau slogų - tuo mažiau ir ausų uždegimų.
