Liepa – medžių karalienė ir lietuvių tautos simbolis
Liepa – medžių karalienė ir lietuvių tautos simbolis
Kuo gi kvepia lietuviška vasara? Žinoma, liepų žiedais! Liepų žydėjimas prasideda jau birželio pabaigoje, ir beveik mėnesį laiko džiugina savo aromatu. Lietuvoje auga per dešimtį rūšių liepų, tačiau tik viena yra prigimtinė - mažalapė, kuri pražysta pirmoji.
Nuostabaus grožio ir kvapo medis, nuo seno lietuvio mėgtas sodinti prie sodybos ar kaimo „ulyčios“, buvo ne tik dekoratyvus, bet ir itin naudingas. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms austi. Iš jos gebėta susukti net vandeniui nepralaidžius kibirėlius. Liepos mediena - minkšta, gražiai balta, o išdžiūvusi neskyla, todėl iš kamieno žmonės skobdavo įvairius indus: liepinėlę medui laikyti, gorčius biralams seikėti, geldutes ir net kraičio skrynias. Dievdirbiai iš jos lengvai išgaudavo šventųjų skulptūrėlių plastiką. Žodžiu, tai tikrai daug kam tinkantis medis.
Štai kodėl jau 1588 metų Lietuvos statute buvo įrašytas draudimas naikinti liepynus. Šiandien liepos vis dar ypatingai svarbios bitininkams - tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Vienos suaugusios liepos medingumas prilygsta grikių hektarui. Liepų medus ir liepžiedžiai - pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus.
Liepų alėjos dažnai juosdavo dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Susodintos arti viena kitos, jos labai išauga į aukštį. Štai kodėl liaudies dainose mergelė lyginama su liepuže! O kaimo ulyčios gale pasodinta liepa tarsi jo sargybinis - augalota ir gumbuota.
Tokia yra Liepa Motinėlė, sauganti Braziūkų kaimą Zapyškio seniūnijoje. Šis botaninis gamtos paveldas - storiausia liepa Lietuvoje, kurios kamieno apimtis - 8,4 m, o amžius - per 300 metų. Kiek kaimo istorijų galėtų ši liepa papasakoti!
Senovės lietuviai liepoje apgyvendino savo likimo deivę Laimą; iš ten ji gegutės balsu ateitį pranašaujanti. Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo baltų tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istoriografiniai šaltiniai išsaugojo net kai kurių vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime, netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose mini, kad prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa; žvejai jai atnašaudavę dar ir XVIII a. O Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Tai žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius, tereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime.
Mozūrų krašte, Lenkijoje, vienuolynas įsikūręs vietovėje, vadinamoje Šventoji Liepa. Nuostabaus grožio vienuolyno bažnyčioje įspūdį daro į šoninį altorių įkomponuotas visas liepos medis, padengtas variu, o lapeliai - variniai… Šventoji liepa kitados augusi ir Vilniaus Antakalnyje; ten, prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios, vis būdavo atsodinamas liepos medis.
Žinant lietuviškųjų papročių ir tradicijų artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Apskritai liepa yra moteriškumo simbolis. Juk gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos sodinama liepaitė, berniukui - ąžuoliukas.
Gyvenimo dalį, likimą senajame baltų tikėjime žmogui skiria deivė Laima. Apie tai savo raštuose paliudijo ir 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavęs smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, jis išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Viską kuo smulkiausiai išklausinėjęs, apibendrino: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba… Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“ O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj.
Nebėra tos šventosios Laimos liepos prie Rambyno; tačiau ten apsilankyti tikrai verta. Kiek įdomybių: nuostabus Nemuno vaizdas, Martyno Jankaus spaustuvės muziejus, baltųjų gandrų kolonija, memorialinės Bitėnų kapinaitės. Taip pat per 2011 m. Jonines ant Rambyno pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, simboliškai vaizduojantis senosios baltų religijos dievų trejybę - Patrimpą, Perkūną ir Patulą. Istorinė atmintis pakuždės, kad ant Rambyno Vydūnas su lietuvininkų chorais XIX a.
Istoriografinėms žinioms apie liepos medžio mitologiškumą antrina liaudies dainos, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis - sidabrėliu“. Dainų žodžiais nusakomi po liepa vykstantys veiksmai turi apeiginę, ritualinę potekstę: ten mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų reiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį. Tad mitologiniuose vaizdiniuose liepa - pasaulio medis, iš gelmių į dangų iškylantis, jo žydėjimas išreiškia kosminio laiko ritmą. Apskritai liaudies daina - tai ne vien išmoningos meninės priemonės, skirtos pažadinti jausmus, sukelti emocinį išgyvenimą.
Latvių folklore taip pat daug požymių apie buvusią išskirtinę liepos reikšmę. Sakoma, kad besileidžianti Lyguo (Joninių) šventės išvakarėse Saulė pakabina savo juostą ant sidabrinės liepos. Kitaip yra kitų mūsų kaimynų - slavų tautų - etninėje kultūroje. Etnologus stebina, kodėl ten nebūta tikėjimų, susijusių su šiuo nuostabiu medžiu.
Vasaros kelionių metu po Lietuvą labai verta aplankyti įdomų savo praeitimi ir gamta Papilės miestelį Žemaitijoje. Ir jo parke surasti šešiolikakamienę šimtametę liepą - vienintelę tokią mūsų krašte. Tiesa, kamienus skaičiuojant, vieno jau ir pritrūks… O jeigu užsuktumėte į Plungės parką, būtinai stabtelkite po Smuikininko liepa. Ją kitados pasodino varganas elgeta, laistė ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė - elgetos ašaros.
Vilniuje Sapiegų parke auga bene seniausias sostinės medis, pasodintas kartu su prieš 350 metų statomais rūmais ir kuriamu parku. Jos liemuo - 4,4 m. apimties. Labai gaila, kad šių metų audra nepagailėjo senolės, nulaužė jos viršūnes.
Liepos mėnesį Lietuvoje gimsta vidutiniškai 11% daugiau gyventojų nei kitais mėnesiais. Per pastaruosius dvylika metų rekordinis skaičius gimusių liepą užfiksuotas 2009-aisiais, kai vidurvasarį pasaulį išvydo beveik 3 tūkst. kūdikių. Dovanų kuponų pardavimas liepą išauga 17%, ypač populiarūs lauko ir vandens pramogų čekiai, skrydis oro balionu, pasiskraidymas vandens raketa „Flyboard“ ir šuolis parašiutu.
Liepos 8 diena yra 189-oji metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais - 190-oji). Šią dieną minima keletas svarbių istorinių įvykių ir gimė žymūs žmonės. Pavyzdžiui, 1882 m. gimė Petras Kraujalis, kunigas ir visuomenės veikėjas. 1928 m. gimė poetė Janina Degutytė. 1936 m. gimė dailėtyrininkė Gražina Marija Martinaitienė. Taip pat 1947 m. gimė pedagogas Andrius Šmitas.
Liepos 15-oji minima kaip Valstybės diena, nes 1253 m. Lietuvos karaliumi buvo vainikuotas Mindaugas. Šiam įvykiui atminti pastatyta katedra dabartinės Arkikatedros vietoje. Mindaugą vainikavo Kulmo vyskupas. Karūnavimo dieną 1988 m. apskaičiavo profesorius Edvardas Gudavičius. Yra žinoma, kad viduramžiais karaliai buvo vainikuojami tik sekmadieniais.
1410 m. įvyko Žalgirio mūšis - vienas didžiausių viduramžių Europos mūšių, kuriame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos kariuomenės susikovė su Vokiečių ordinu. Jungtinės kariuomenės nominalus vyriausiasis vadas buvo Lenkijos karalius Jogaila. Vokiečių ordino kariuomenės vyriausiasis vadas Ulrichas von Jungingenas neperprato Vytauto ir Jogailos taktikos ir leidosi išprovokuojamas - įsakė pirmiems pulti LDK kariuomenę. Panaudojęs iš totorių perimtą pasitraukimo manevrą Vytautas išsklaidė vokiečių pulkus ir išardė jų rikiuotę. Ordinas buvo visiškai sumuštas, U.von Jungingenas su žymiais vadais ir keliais šimtais riterių žuvo, daug vokiečių buvo paimta į nelaisvę. Grunvaldo lietuvišką pavadinimą „Žaliagiris“, manoma, pirmasis pavartojo Petras Vileišis, o formą „Žalgiris“ 1891 m.
1569 m. Lenkijos mieste Liubline sudaryta sutartis, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė su Lenkijos karalyste į federacinę Lenkijos ir Lietuvos Respubliką, nuo 1582 m. vadintą Abiejų Tautų Respublika. Unija joms suteikė galimybę laimėti Livonijos karą. Valstybė oficialiai buvo skirstoma į vadinamąją Karūną (Lenkija) ir LDK. Lietuva išlaikė pavadinimą, herbą, teritoriją, valdymo aparatą, iždą, įstatymus, teismus, kariuomenę, antspaudą. LDK atstovai LDK reikalus svarstė ir įstatymų projektus parengdavo savo atskiruose posėdžiuose. Nebuvo suvienodinti ir abiejų valstybių pinigai. Abiejų Tautų Respublikos politiniam gyvenimui daugiausia vadovavo Lenkijos ponai, užsienio politikos klausimais LDK žodis buvo gerokai menkesnis. Unija iš esmės pakeitė LDK santykius su Lenkija, bet LDK valstybingumas ilgainiui ėmė silpnėti, sustiprėjo lenkų kalbos ir kultūros skverbimasis, bajorų ir miestiečių lenkėjimas. Daliai LDK diduomenės priešinantis tokioms tendencijoms Lenkijos ponams nepavyko abiejų šalių sulieti, ginant LDK nepriklausomybę didelę reikšmę turėjo 1588 m. Lietuvos Statutas.
1940 m. prasidėjo pirmieji Lietuvos gyventojų areštai. Rinkimų į LSSR Liaudies seimą išvakarėse, naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją, pagal Valstybės saugumo departamento parengtą planą buvo įvykdyti pirmieji masiniai Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų areštai, siekiant iš viešojo gyvenimo pašalinti politines jėgas, galėjusias paveikti rinkėjus ir rinkimų rezultatus. Liepos 10-17 d. buvo suimta daugiau kaip 500 Lietuvos politinių ir visuomenės veikėjų, valstybės tarnautojų. A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą ir ištrėmimą iš Lietuvos liepos 16 d. sankcionavo pats J. Stalinas.
1260 m. kuršių žemėje prie Durbės ežero dabartinės Latvijos Liepojos rajone žemaičiai sumušė kryžiuočius ir kalavijuočius. Durbės mūšis yra didžiausias žemaičių ir lietuvių laimėjimas per karus su Vokiečių ordinu. Jis sužlugdė Ordino bandymą greitai užgrobti Žemaitiją ir kuriam laikui sustabdė jo veržimąsi į rytus - tai leido sustiprėti Lietuvos valstybei.
1991 m. liepos 31 d. įvyko Medininkų tragedija, Lietuvos Respublikos pareigūnų žūtis. Medininkų muitinės poste tarnybos metu nužudyti septyni Lietuvos policininkai ir muitininkai.
Liepos mėnesį Lietuva mini ir svarbias sukaktis, susijusias su religija ir kultūra. Prieš 600 metų, 1415 m. liepos mėnesį, Konstanco susirinkime įvyko reikšmingi įvykiai: liepos 4 d. paskelbta apie popiežiaus Grigaliaus XII atsistatydinimą, siekiant atverti kelią susivienijimui Bažnyčios. Liepos 6 d. Konstancoje buvo sudegintas Jonas Husas, kurio herojiška mirtis paskatino Huso sekėjų (husitų) sąjūdį.
1515 m. liepos 6 d. Žemaitijos vyskupu buvo paskirtas Mikalojus Radvila. 1515 m. liepos 21 d. Florencijoje gimė šv. Pilypas Nėris, vienas originaliausių XVI a. šventųjų, žinomas dėl savo „džiaugsmo dvasingumo“ ir įkurtos Oratorijos kongregacijos.
1915 m. liepos 16 d. mirė Elen Vait, viena iš septintosios dienos adventistų įkūrėjų. 1865 m. liepos 2 d. Viljamas Būtas Londone įkūrė Išganymo armiją.
Liepos mėnesį minimi ir svarbūs kultūros bei mokslo atstovai, gimę Lietuvoje. Tarp jų: poetė Janina Degutytė (g. 1928 m.), dailininkas Vincas Kisarauskas (g. 1934 m.), prezidentė Dalia Grybauskaitė (g. 1956 m.), poetas Marcelijus Martinaitis (g. 1936 m.), prozininkas Ignas Šeinius (g. 1889 m.), kompozitorius Vidmantas Bartulis (g. 1954 m.), dailininkas Kazimieras Žoromskis (g. 1913 m.), vitražistas Kazys Morkūnas (g. 1925 m.), režisierius Raimondas Vabalas (g. 1937 m.), partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (g. 1918 m.), politikos veikėjas Jonas Šliūpas (g. 1861 m.), rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (g. 1877 m.), architektai Vytautas ir Algimantas Nasvyčiai (g. 1928 m.), kompozitorius Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m.), baldų dizaineris Jonas Prapuolenis (g. 1900 m.), knygnešys Jurgis Bielinis (g. 1846 m.), poetas Jonas Strielkūnas (g. 1939 m.), kunigas Bronius Laurinavičius (g. 1913 m.), gydytojas Petras Avižonis (g. 1875 m.), kompozitorius Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), istorikas Eustachijus Tiškevičius (g. 1814 m.), chemikas Juozas Matulis (g. 1899 m.), filosofas ir rašytojas Vydūnas (g. 1868 m.), aktoriai Monika Mironaitė (g. 1913 m.) ir Antanas Šurna (g. 1940 m.), rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (g. 1861 m.), mineralogas Ignotas Domeika (g. 1802 m.).
